Je suis CHARLIE.

1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje mes netekome trylikos savo Nepriklausomybės gynėjų. 2015 metų sausio 7-osios dieną Paryžiuje teroristinio akto metu prieš karikatūrų savaitraščio Charlie Hebdo redakciją nuo islamistų žuvo dvylika prancūzų.

Jų tarpe buvo musulmonų. Mūsiškė Loreta – iš Lietuvos totorių, kurių tikėjimas irgi yra islamas. Ir ten dabar, ir čia anuomet, tai – civilizacijų konfliktas.

Nes ir čia, ir ten žuvusieji norėjo laisvo, ramaus ir civilizuoto gyvenimo. Ir ten, ir čia juos žudžiusieji norėjo, kad laisvės būtų apribotos ir įsigaliotų tikėjimo, ideologinio ar religinio, net nesvarbu, diktatūra, kad ramų gyvenimą keistų nuolatinė kova su priešais, menamais ar lyderių bei netikrų pranašų nurodytais, kad nebūtų civilizacijos taisyklių, kur žmogaus teisė gyventi yra pamatinė vertybė.

Todėl je suis Charlie – aš esu Charlie.

Mane kiek liūdnai šyptelėti privertė Vakarų reakcija.

Aš net ne apie tuos mižnius (jie save laiko teisuoliais, bet iš tiesų, tai tik paprasčiausiai bijo į snukį gauti, o ne pacifizmą atstovauja – aš esu pacifistas, nes žinau tikrą karo ar smurto kainą), kurie choru dabar vapa, kad gal derėtų nusileisti mūsų civilizacijos taisyklių nesuprantantiems žudikams ir savicenzūruotis bei pamiršti viską, kas Vakarų civilizaciją padarė pavyzdžiu pasauliui, net jei pavydima patyliukais, kaip Saudo Arabijos moterys savo haremuose, besidžiaugiančios mūsų brand blizgučiais, mėgdžiojama iki komiškų parodijų, kaip Gangnam Style Pietų Korėjoje, ar atvirai nekenčiama iš pavydo, netgi savo karines pajėgas aprengiant priešo stiliaus uniformomis, spalvomis ir mostaguojantis prieš kameras nestatutiniais ginklų nešiojimo pavyzdžiais kaip Ukrainos Kryme.

 

charlie

Ir ko iš jų nepasijuokti? (iš lh4.googleusercontent.com)

Aš vis tik apie civiliokų, apsimetančiais pacifistais ir pakančiais žmogėnais, gyvuliškos isterijos sukeltas žemas aistras skatinančias antraštes, kad Vakarai, suprask, dabar yra apsiaustyje.

Ne. Tai mes 1991 metais buvome apsiaustyje, ir mes tuomet buvome tas kraujuojantis Vakarų civilizacijos forpostas, apgultas barbarų.

Kad ir koks baisus ir šiurpus kruvinu rezultatu beatrodytų Paryžiuje įvykdytas teroro aktas, jis ir yra tik teroro aktas, skirtas įbauginti, o ne skelbiama apsiaustis. Kad policininkas maldaujamai kelia ranką, prašydamas žudiko pasigailėti, užuot pats jį nupylęs – yra va šitų myžčiojančiųjų baimių pasekmė, kuri padarė teisėsaugą tokia netikusia reaguoti į primityvų pašaudymą, bet tai tikrai nėra kažkokia apsiaustis.

Gali būti ir kitaip. Net jei nėra po ranka ginklo, nes kažkam, matai, tavo teisė gintis pažeidžia jo teisę ignoruoti smurtą ir sukelia bereikalingą stresą.

Aš apie tai esu seniau jau rašęs su pridėtu Tim Minchin muzikiniu sveikinimu visiems tiems islamistams teroristams – užsikruškit.

Tad ir mano sprendimas šios problemos yra paprastas, kurį aš pacituosiu John Travolta žodžiais filme From Paris(h) With Love, kur jis vaidina CŽV operatyvininką Vaksą (ne, ne Paksą), kovojantį su teroristais islamistais:

Next time I’ll tell you shoot the fucker – shoot the fucker.

Tad ir sakau: shoot the fuckers. Period.

Kas po kelių dienų ir buvo padaryta. Ir kuo turėjo baigtis, kaip Vakaruose, laukiniuose ar civilizuotuose, įprasta.

Nes čia kalbama su prelegentu ta kalba (o tai ne vien žodžiai, bet ir neverbalinė komunikacija, o juk AK-47 šiems dievo didybe prisidengusiems teroristams yra viena iš tokios neverbalinės komunikacijos priemonių), kurią jis geriausiai supranta, o ne stengiamasi jį perauklėti pagal savo supračių – kad ir kaip patiems sau atrodytų, kad tai yra teisinga, nes ir islamistams, ir rašistams atrodo tai, ką jie daro, irgi teisinga.

Kalbėti reikia ne tai, ko jie vis tiek nesupras. Kalbėti reikia taip, kad suprastų. Tad gana verkšlenti – metas suaugti.

Je suis Charlie.