Aš iš Vilniaus mero daug nenoriu.

Jei Herakliui reikėjo atlikti tuziną žygių ir darbų, tai man sostinės meras Herakliu būti neprivalo – pakaks ir 5, kiek ant rankos pirštų (nebent esate stalius), tad lengviau skaičiuoti:

1. Surinkti šulinius nuo kelio.

Niekas taip neerzina važiuojant, kaip nuolatinis trinksėjimas ratais per šulinių dangčius. Jau kaip ir asfaltą išmokta daryti lygų (Kaunas nesiskaito, tie niekad neišmoks – jei galėtų, tai ir duobes nuo kelio nukniauktų), bet tai negi Vilnius turi sulaukti Frankfurto prie Maino likimo, kad atstatant išvis iš subombarduotų griuvėsių miestą naujai šuliniai atsirastų nebe važiuojamoje dalyje, o jau kelkraštyje bei ant šaligatvių?

Tai anais laikais prie ruso ar iki jo ant kelio darė, nes purvu neužsinešdavę, tad, prireikus surasti, nereikėję atkasinėti, bet iki šiol nesuprantu, kodėl juos būtina daryti dabar, kai intensyvus eismas ir spūstys? Juolab, kad jei ir padaroma lygiai, tai tik tamkart, nes po keleto metų šulinys nusėda ir pasidaro įduba metalizuotu dugnu.

Bet čia per daug noriu – paprasčiau sostinę į Klaipėdą iškelti, ir bus ramu.

Jei mažiau norėčiau, tai paprašyčiau tiesiog leidimo visose Vilniaus sankryžose sukti į dešinę per raudoną, nors ir be lentelės (raudona lentelė gali būti ten, kur tai iš tiesų sukeltų avariją), niekur nesukti į kairę, jei nėra atskiros tam eismo juostos (Kaunas, ar girdit, susitvarkykite bent jau Savanorių prospektą!), ir dviračių eismą nurodyti visais šaligatviais per metrą nuo kelkraščio (nes dabar padaryta atbulai, kad būtų išgyvendinti bet kokie dviratininkai, sukiršinant juos su pėsčiaisiais ir vairuotojais).

2. Plauti gatves (ir šaligatvius).

Vilnius yra dviejų upių santakoje (buvo trijų, bet dar anuomet vietine lenkų tarme šnekėję vilniečiai Vingrią šiukšlėmis užpylė), tai vandens miestui tikrai netrūksta. Kaip ir skalbimui mes naudojame netgi artezinių šulinių vandenį, o ne tekantį pro šalį. Kad mažiau iki Kauno nutekės, tai nieko tokio, manau, nes jie ant upių tėvo ir taip turi kompartijos sekretoriaus vardo užtvanką pasistatę.

Suvalkiečiai Marijampolėje netgi negaili pinigų gatvių plovimui, o pas mus pinigai naudojami tik jų pačių išplovimui.

Pagerės ne tik oras mieste, bet ir bus švariau ir gaiviau. Ypač pavasarį, kai sniegas nutirpsta, o lieka visas per žiemą išbarstytas ant gatvių ir šaligatvių purvas.

3. Nustoti barstyti purvą ant kelio žiemą.

Taip ir priėjom prie to, iš kur tas purvas mieste išvis atsiranda.

Koks nevisprotis sugalvojo smėlį berti ant ledo? Tas vatinis sovokas su faneriniu šiūpeliu? Nes čia pabarsčiau – tai neslidu iki špokinyčios nuo gryčios nukėpsnoti? O jei daugiau kojų praeina? O jei pasnigo, bet nukasti niekas nespėjo?

Tada malamės per visišką muilą: apačioje ledas – viršuje su purvu susimaišęs sniegas, kuris dėl to jau nebelimpa prie ledo, bet ir neleidžia užtikrinti sukibimo tarp geriausios gumos ir grunto. Jei būtų plikledis be vandens – sukibimas būtų geresnis, nei šitas purvinas pagerinimas.

Berkite druską, o ne jokį druskos ir purvo mišinį. Tik druską. Gausiai, kaip vokietYs daro. Ir pavasarį nereiks išvežinėti kalnų purvo, ir jis smėlis su tirpstančiu sniegu neužkišinės lietaus kanalizacijos, ir rudenį nereiks atsiveždinėti žiemai.

4. Apmokestinti parkingą.

Nučedabakas??? – jau girdžiu sakant. – Tegul daugiau parkingų mums pristato, ir stovėjimo vietų. Pageidautina – nemokamų!

O aš sakau atvirkščiai: apmokestinti, ir ženkliai, ir be jokių išimčių ar lengvatų!

Nes dar ir dabar viename didžiausių Rytų Europos ir UNESCO saugomame senamiestyje (kurį sudaro ne vien Senamiestis) kaina brangiausioje zonoje nekainuoja ir dviejų eurų už valandą (mėlynoje €0.36/12 min.). Ir todėl visiems sodiečiams iš priemiesčių patogu atvažiuoti ir numesti savo bričkelę, net jei ir reikia simboliškai susimokėti.

Pats važiavimas Vilniumi individualiu transportu turi imti realiai kainuoti, kad būtų pasirinkta kita alternatyva, ypač, kai pinga kuras (ir kuo arčiau centro – tuo brangesnis leidimo lipdukas ant priekinio stiklo, kai prisiparkavus – susimokėti už tai, kad užimi vietą stovėdamas), ir kad neapsimokėtų taip po miestą judėti ir pagaliau atsirastų pakankamai keleivių miesto transportui, o tas savo ruožtu galėtų investuoti į plėtrą ir atnaujinimus, ir dar pasekoje prasivalytų gatvės nuo miesto spūsčių, sudaromų priemiesčių gyventojų ir miesto “svečių“ (kurie yra tokie patys svečiai, kaip blusos – šuniui). Netgi pats stovėjimas prie daugiabučio turi kainuoti, jei nenusipirkai parkingo po namu.

Ir tai yra pats geriausias miesto gyventojo akcizas. Nenori mokėti – kelkis gyventi į kaimą, kur savo pasipiktinimu galėsi palaikyti kompaniją ant dirvono klykaujančiai pempei.

5. Miestą padaryti miestu, o ne bažnytkaimių ir priemiesčių konglomeratu.

Vat ir priėjome prie to, kad gal jau gana pataikauti sodiečio gyvenimo būdui, tempui ir mąstymui, kuriam pataikavo absoliučiai visi iki tol buvę merai.

Aš, ko gero, greičiau sulauksiu pirmojo punkto įgyvendinimo, nei miesto savivaldybės finansavimo principų peržiūrėjimo nacionaliniu mastu. Vilniaus ekstensyvi plėtra, darant priemiesčius, o po to jau ir užmiesčio rajonus bei netgi patį rajoną miestu, buvo paskatinta ne kokio nors mero Zuoko kvailumo ar godumo GPM pinigams, iš kurių ir finansuojamas miesto biudžetas – pagal gyvenamąją vietą. Tad ne toks jis ir kvailas buvo, kad jungė vis už miesto tolyn bėgančius vilniečius į miesto ribas, kad tie, tarsi avys nuo kirpimo, nuo GPM nepabėgtų.

Aš irgi tą būčiau priverstas daryti. O jūs ne? Jei ne, tuomet jūs – ir ne meras (aš tai tik todėl ne meras, kad nenoriu, bet gana apie mane, o tai dar įkalbėsit).

urban-zoom-long-exposure-city-photography-by-jakob-wagner-9

Tikro miesto šviesos (Jakob Wagner foto iš inspirationfeed.com)

Ir tą jam teko daryti itin spėriai, nes miestas sulig plėtra irgi augo, tad augo ir jo išlaidos (pvz., asfalto tiesimui, kuomet dabar Vilniaus miestas viršija Paryžių be priemiesčių keturiskart savo plotu, o pažiūrėkite, kiek skystai mokesčių mokėtojais apgyvendintas).

Ir dar teko iš tos plėtros finansuoti 53 parazituojančias Lietuvos savivaldybes, nesuvedančias savo biudžetų, kuomet Vilnius pats tenkinosi tik 40 proc. nuo jam tenkančios sumos, o visa socialinė našta (kompensacijos už šildymą, darželiai, mokyklos, ligoninės) teko tik miestui, nes jau ir gretimiems rajonams patogiau ir kokybiškiau gauti tas paslaugas Vilniuje, o ne rajone, Ukmergėje ar Trakuose (nuo pilies ant kalno iki pilies saloje nuvažiuoti galima kitąkart greičiau, nei per visą Vilnių pervažiuoti, tai kokia čia dar atskiroji savivalda?!).

Kur yra “tikrasis“ miestas, o kur yra jo priemiesčiai, perklausite, mieli pilaičių-bendorėlių-riešių “vilniečiai“?

JAV atsakyti yra paprasta vien iš gramatikos: jei jums reikia vykti downtown, vadinasi, jūs gyvenate ne tame taune, o suburbia (t.y. priemiestyje). Vilniaus atveju gi yra paprasčiau: miestas taip ir vadinasi – senu, nauju, už upės, kapinės, t.y. Vilnių sudaro ne vien senoji gynybinės sienos riba, bet jo tikrieji rajonai: Senamiestis (miesto gynybinės sienos riba), Naujamiestis (už pylimo papilys), Užupis (anapus už sienos ir upės) ir Rasos (paverkime…).

Jei labai norite, vien dėl išsitampymo ir industrinės plėtros, tai Vilnius dabar yra ir senasis ir naujasis Žvėrynai, Šnipiškės, nes miesto centras per Nerį į dešinį krantą perlipo, Naujininkai (“už gelžkelio“) ir tik ta dalis iki Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios link Antakalnio, kur į ją įeina ir Filaretai, užpildantys Užupio galą bei sujungiantys su Rasomis.

Viskas. Ir argi tai mažai?

Miestu nėra tai, kas miestu ir nesivadina: visokie Kalnėnai, Liepalingiai, Baltupiai, Santariškės su klinikomis bei kone šventa piligrimų užmiesčio Kalvarijų alėjos paskutine stotele Jeruzale, ar kokie nors maniškiai Lazdynai (miškas kažkoks) su už miesto stūksančiu parodų centru LitExpo (džk Šaltūnai, Bukčiai, Šiltnamiai, Lazdynėliai ir Lazdynukai), Vingio parkas (!) su vokiečių priemiestinėmis kapinėmis ir mūsų Boulogne mišku, ar Karoliniškės, kur TV bokštą už miesto pastatė, Viršuliškės, kaip sankryža link Pilaitės, į kurią gal dar ir pigios oro linijos iš Vilniaus skraido, Pašilaičiai (!), Fabijoniškės, kur už savartyno šakalai pastūgauti naktimis atskuosdavę, ar koks Ozo masyvas su už miesto esančiais supermarketais bei šopingmolais ar sporto kompleksais, ar Antakalnis (čia tas vienas iš bent tuzino Lietuvos kaimų tokiu pavadinimu) su sodais, ligonine ir kapinėmis (trys sodiečiui svarbiausi objektai), ar Gariūnai – turgus, šiukšlės ir sąvartynas, nes Lukiškėse kaimiečiams rinktis per kermošius nehigieniška pasidarė (nors čia pat laikomi brangiuose apartamentuose su apsauga teismo laukiantys bei nepataisomi nuteistieji), ir t.t.

Iki šiol visa Vilniaus plėtra vyko tarsi palaikant šį scenarijų: ribojant aukštingumą ir apstatymą – į plotą, ir dar geriau, jei individualia statyba. Ir, tarkime, Kaune tai pasiekė groteskiškas apimtis, kaip ir Klaipėda link to virsta, kur visi “miestiečiai“ gyvena kaip kokios Baužytės iš LTV “miesteliuose“ (be kabučių, tai čia, žinokite, toks agrarinis miestas arba didžkaimis, vadintas anksčiau bažnytkaimiu). Jei taip toliau, tai ir Vilnius pataps bažnytkaimių konglomeratu, tik be bažnyčių.

Viskas, atėjo metas tai baigti – miestas turi tystis tik aukštyn, raustis gilyn ir auginti finansinius stiklo ir gelžbetonio raumenis. Bet koks daugiaaukštis, jei yra žemesnis už du tuzinus aukštų, laikomas žemaaukšte statyba ir minimalia riba, o joks pastatas negali būti tvirtinamas, jei jo rūsyje nėra bent kelių aukštų mokamo parkingo.

Senamiestis turi būti pasakų miestas kaip iš atviruko, kur turistai atėję gautų aparpuolį sužinoję, kad jame dar ir gyvena pasiturintys vilniečiai, o ne sovietmečiu čia socialinius būstus gavę slyvukai arba prakutę nuvorišai su slabotkės paniatkėmis. Ir čia turto kaina yra viena didžiausių Europos sostinėms, bet taip yra todėl, kad čia miestas nesirausia į gruntą ir nekyla į dangų, nes čia yra ne tik Auksinė Mylia, bet viskas – ištaiginga atvirutė, kurioje apsilankę svečiai pagarbiai nuščiūva ir grįžę dar ilgai pasakoja giminėms ir artimiesiems, kad pasaka yra tikrovėje, bet ten gyventi galima tik jei pasakiškai pasiseks.

Įvažiuoti nuosavu automobiliu į Senamiestį turi kainuoti tiek, kad norėtųsi verčiau tuos pinigus praėsti ir pragerti prabangiame restorane, ir dar liktų dosniems arbatpinigiams. Bet čia jau prie ketvirto punkto grįžau.

O visas ne Vilnius, kuris dabar vadinasi Vilniumi ir jo gyventojai labiausiai reiškia pretenzijas dėl Vilniaus plėtros ir kam turėtų būti išleisti pinigai, tenkinant jų primityvų godumą ar šykštumą, paikas užgaidas gyventi kaimo sąlygomis, vadinantis miestiečiu, ar kitąkart primityvų kvailumą renkantis gyvenimo būdą, dėl ko paskui lieka kalta aplinka, turėtų likti ne priemiesčiais, o užmiesčiu. Ir kaip už miesto ribos esantys – tegul ir nekiša nosies į miesto reikalus, ir savo balsus pasilieka triuškinti koloradinę tomaszewskininkų partiją, rinkdami savo rajonų seniūnus. Taip nors Lietuvai ir Vilniui iš jų naudos bus.

Ir susimoka, kai į Vilnių atvažiuos – pirma, už įvažiavimą, jei nebuvo per brangu ir verčiau palikti savo bričkelę mokamoje aikštelėje prie miesto ribos prieš įsėdant į greitaeigį, nes spūstyse nestringantį, šiuolaikinį miesto tramvajų (nes daugiau sutalpina už autobusą vienam jo valdytojui skaičiuojant), antra, jei jau įvažiavo, tai susimokėti už parkingą prie darbo, kurį jam suteikia Miestas.

Bet susirinkti visus šulinius nuo kelio tikrai bus lengviau, nei tą miesto viziją įgyvendinant, net jei GPM pradės skirstyti pagal darbo vietos registracijos, o ne darbuotojo gyvenamąją vietą, ir net jei kiekvienai savivaldybei teks gyventi tik iš savo gaunamų pajamų, o nesusitvarkant – būti prijungtai prie verslesnių savivaldų kaip neįgaliems tvarkytis su savo finansais.

Kaip merui, tai per daug būtų. Todėl eikite papunkčiui, ir gal trys iš penkių – bus patenkinamas rezultatas.

Reklama