Didelių mokesčių mitas

Jau praeitame įraše mano minėtasis Daren Acemoglu su kolega svarsto savo tinklaraštyje, kuo skiriasi aukšti mokesčiai (peržengiantys 50 proc. ribą) nuo nusavinimo.

Pirma, tai trumpa pastaba, kodėl čia paimta pusė kaip ta riba, nors krikščionys su semitais, tarkime, kalbėtų, kad sąžininga yra atiduoti tik dešimtinę (o pastarieji netgi primintų, kad nedera viso derliaus iš savo lauko išsivežti, paliekant vargšams sklypelį patiems pasiimti – iš čia ir kilęs peisų turėjimo paprotys).

Mes Vakaruose labai įpratę viską dalintis sąžiningai arba garbingai, kas paprastai reiškia – po lygiai.

Bet po lygiai niekuomet nebūna, nes visa tai – tik tarpusavio sutarimo reikalas, kuris remiasi moralės taisyklėmis ir normomis, kurios yra užrašytos ir aukščiau minėtame Senąjame bei netgi Naująjame Testamentuose (kas sudaro Bibliją, pridėjus šv. blogerio Pauliaus e-pistoliariką).

Tarkime, Saliamono sprendimas susiginčijamoms motinoms dėl vaiko šį perkirsti ir atiduoti po lygiai – juk sąžiningas, ar ne? Nusiraminkite, tikrą motiną nustatė iš to, kad jai labiau rūpėjo ne teisingumas dalinantis, o vaiko gyvybė, todėl sutiko atiduoti visą vaiką apsišaukėliai, kad tik vaikas gyventų (trolis tas Saliamonas, bet dabar ne apie jį).

Taigi, sumą, kuri perlipa pusę pajamų, atiduodamų mokesčiams, mes iš tiesų priimame kaip nesąžiningą. Nes kodėl turėtume taip dalintis? Godesnis pasakytų, kad ir dešimtinės jam per daug, kad atiduotų kam nors. Ir kas tuomet lemia, kad Vakaruose tokie dideli mokesčiai yra priimami ramiau, nei net mažesni diktatūrose?

Ko gero, jiedu rašydami teisūs – Vakaruose, kur yra demokratija, tokie mokesčiai yra tarpusavio sutarimo reikalas, derinant viešąjį interesą vardan bendro aukštesnio gėrio. Ir mokesčių panaudojimas taip pat yra vienaip ar kitaip skaidrus – demokratijoje išrenkama atstovaujanti valdžia, kuri pajamas perskirstys geriau, ir dėl šitų pajamų surinkimo ir perskirstymo vyksta ideologinė kova politinių partijų, turinčių kitokius požiūrius ir atstovaujančių tam tikras visuomenės grupes, kol politiniame turguje šie interesai tarsi rinkoje suderinami. Tad pirkėjas ir pardavėjas čia turi rinkos kainą, nors, aišku, visada atsiras tokių, kurie niurzgės, kad per mažai uždirba, arba bambės, kad per daug sumoka.

Diktatūrose to nėra. Autoritarinis režimas išvis nesitaria, o surinktus mokesčius skirsto savo nuožiūra. Net jei ir nepavagia ar neiššvaisto, vis tiek didesnė visuomenės dalis jaučiasi prastai, nes atėmė iš jų neklausdami ir išleido neatsiklausdami. O kam tai patinka? Tokiu atveju neramumai yra arba numalšinami jėga, arba pripudruojama smegenys propaganda, arba prakišama indoktrinavimu kokia nors bendra nacionalinė idėja, kad visi turėtų ką veikti, manydami, kad bent čia yra skaidrumas, nes iš jų atimtos ženklios pajamos ir šiuo atveju eina vardan bendrojo didesnio gėrio.

JAV mokesčių mokėtojui vaizdžiai atsiskaitoma, kur eina jo sumokėti federaliniai mokesčiai 2012 metais (iš decisionsonevidence.com)

Tai dabar sugrįžkime į Lietuvą.

Kodėl yra prastas mokesčių surinkimas? Kodėl apstu variantų, kuomet be sąskaitos pirkimas reiškia abipusią naudą pirkimo ir pardavimo sandėrio šalims, nes vienas daugiau uždirba, o kitas mažiau sumoka, nei darydami “baltai per buhalteriją“? Kodėl toks aukštas procentas visuomenėje žmonių, kurie linkę pateisinti mokesčių nemokėjimą, kontrabandą ir prekybą ne per oficialią apskaitą? Kodėl daugumą balsų gauna (o tikrai tik nusiperkama?) partija, kurios lyderis pralaimėjo teisinį ginčą, kaltintas mokesčių slėpimu (nors formaliai turėjo būti nuteista mėsos sūdytoja, nes pajamų mokesčių įstatymas ją nurodo pajamų mokesčio mokėtoja, o kad darbdavys neatskaičiavo, tai jį tik už buhalterinę apskaitą bausti derėtų, o visas sankcijas pritaikyti iš tiesų nukentėjusiąjai)?

Nes akivaizdu, kad mokesčiai netenkina skaidrumo reikalavimo.

Atrodytų, kad mokesčių panaudojimo ir paskirstymo ataskaitos yra lyg ir prieinamos viešai, bet visuomenė įsitikinusi, kad, tarkime, permokama kariuomenei ir valstybės administravimui, o vat švietimas ir socialinė apsauga yra finansuojami nepakankamai (nors yra visiškai atvirkščiai, nes vien vaistų kompensacijoms skiriama panaši suma, kaip visam valstybės administravimui). Ir šitame drumstame viešosios nuomonės vandenėlyje ne vienas politikas prisigaudo sau politinio kapitalo žuvų.

Blogiau dar kitkas – iš tiesų, pajamų mokesčiai seniai yra perlipę tą 50 proc. ribą, tačiau pateikiami kaip itin maži.

Tarkime, jei potencialus investuotojas paklaustų, koks yra pajamų mokestis, galvodamas apie darbo jėgos samdymą, jam išpyškintų, kad tarifas yra 15 proc., o kai kuriose srityse – vos 5 proc., ir dar netgi šis tarifas pradedamas taikyti po neapmokestinamo minimumo atėmimo, kuris sudaro net 58,82 proc. nuo vidutinio šalies atlyginimo.

Užkibote net jūs, ar ne?

Nagi, pabandyk mums pakelti mokesčius! (iš a4cgr.wordpress.com)

Bet jei imtume žiūrėti tarifus, tai pažiūrėtume, kad be GPM, dar yra ir SoDra su Ligonių Kasomis, ir Garantinio Fondo įmokos. Ir kad tas NPD netaikomas (pernai – nuo 3150 litų), kada iš darbo užmokesčio pajamų suma per mėnesį net nepasiekia dabar tų 1000 eurų, netoli tenužengusi nuo europiečio suvokiamos skurdo rizikos ribos (prieš keletą metų tai buvo 1800 Lt asmeniui, kas buvo 100 litų daugiau už vidutinį šalies atlyginimą).

O tada reali pajamų mokesčių tarifų suma atrodo ne taip ir žaviai: 15% GPM +3% SoDra darbuotojo +6% Ligonių Kasos +30,98% SoDra darbdavio už darbuotoją +0,02% GF = 55%. Kaip matote, jau perlipo “po lygiai man ir ciesoriui“ ribą, o bet kas visų pirma taip sudės tarifus, norėdamas pradžioje primesti, kiek tai sumoje sudarytų.

O jei pasinaudotumėt skaičiuokle, priskaičiuodami padoresnį atlyginimą kvalifikuotam specialistui, tai realiai atskaitomų pajamų suma mokesčiams gali pasiekti ir daugiau, bet skaičiuoklėje, jei žiūrėsite darbo vietos atlyginimo kainą, tai už €10’000.00 iš tiesų net vers jus įrašyti 7623.11, kad matytumėt mokesčių ir išmokėjimo proporcijas. Kas irgi yra dar vienas mokesčių mito kūrimas.

Bet viešumoje vis girdim, įskaitant buvusius ir esamus visokių investicijų pritraukimo ir propagavimo vadovus bei specialistus, ir netgi niūrius socialinio teisingumo šauklius, kad, girdi, Lietuvoje pajamų mokestis yra vienas mažiausių Europoje ir siekia vos 15 proc., jei neatskaitysi NPD, o jei dar ir atskaitysi…

Tik, deja, mama-SoDra yra veikiau pamotė, kadangi ši lupa savo keturiasdešimtinę negailestingai jau nuo paties pirmojo uždirbto lito ar euro, ir nepriklausomai nuo mokesčių mokėtojo socialinės padėties, tačiau kai reikia dalintis, tai vieni tampa lygesniais už kitus, o kada tenka išmokas duoti pagal įsipareigojimą, jei jau taip esi socialinio draudimo institucija, tai iškart atsiranda limitai, kai įmokoms riba tėra tik begalinis tėviškės dangus virš dirvonuojančių arimų.

O ir pirkėjui permetamas akcizas bei pridėtinės vertės mokestis, sudarantis penktadalį kainos, kuriuos apskaityti reikia pardavėjui, iš esmės veda prie noro šių prievolių išvis išvengti – statysi tu jiems kasos aparatą, ar ne. Juolab, kad kasos aparatas tėra grynųjų pinigų apskaitą verslo savininkui palengvinantis aparatas, kurį pas mus VMI pavertė represiniu įrankiu fiksuoti pajamas. Tad nebe verslo savininkas yra savo įmonės pajamų valdytojas, o tėra tik VMI neetatiniu klerku, kaip ir jo buhalteris neetatinis mokesčių inspektorius, kuris dar ir susimokėti turi už šį savo darbą mokesčius, užuot uždirbęs pajamas.

Tad galima švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus propagandai, siekiant padidinti mokesčių mokėtojų sąmoningumą mokėti didesnius mokesčius, kurių dalis bus iššvaistyta propagandai, siekiant padidinti mokesčių mokėtojų sąmoningumą mokėti didesnius mokesčius, kurie…

Pasaka be galo VMI stiliumi.

Nors VMI iš esmės yra tik vykdytojai – keisi ten vadovus kaip kojines ar ne. Įstatymus kuria ne VMI.

Ir kuomet VMI specialistai negali vieningai tau konsultacijos metu paaiškinti neaiškumo mokesčių įstatyme, ir kai net kreipiesi į teismą, remdamasis mokesčių inspekcijos išaiškinimu, tai ir teismui visai atrodo comme il faut, pardon my French, kad mokesčių inspekcija už savo bazarą neatsako, nes vis tiek lieki kaltu, kadangi vat taip dabar jie nusprendė, ir netgi pritaikė atgaline tvarka už penkerius metus, kuomet įstatymas toks ir negaliojo išvis. Bučiuok žiedą, kad ne kaip Arvydui Stašaičiui, atsėdėjusiam maksimalią bausmę iki teismo ir nenuteistam, nes įstatymas, pasirodo, dar ir negaliojantis išvis.

Jei tai vadinama skaidrumu, tai aš nežinau, kas būtų jau neskaidru mūsų mokesčių įstatymuose.

Naivus mokestinis skaidrumas – Miss Pasaulis belenkiek, ir nesakykit, kad neapsirengusi (iš india51.co.il)

O po to jūs dar stebitės, kodėl žmonės nepasitiki savo rinkta valdžia ir kodėl nelinkę mokėti jai mokesčių? Nors lyg ir demokratija kieme, ne?

Ir jei klausiate, kodėl pavadinimas klaidina, jei tie mokesčiai iš tiesų yra dideli (nes virš pusės uždirbamų pajamų atiduodama, neskaitant dar mokesčių pirkimo kainose – VAT, akcizų ir pan.), tai kame gi tuomet čia mitas, jei tai yra realybė, tai atsakau, kad mitas ir yra tame, jog mokesčiai dideli, nes gi tik penkiolika, jei ne penki, bet atskaičiuoji dar ir neapmokestinamą minimumą, ar ne?

Ne, bet pala-pala…

Oi, susipainiojot?

Gerai. Kreipkitės į VMI išaiškinimo ir paaiškinimo. Neabejoju, kad aiškiau netaps. Bet prie mitologijos kūrimo ir sklaidos prisidėsite, o mokesčiai taip ir liks per dideli. Tiesa, absoliuti dauguma įstatymų kūrėjų savo turto ir pajamų deklaracijų užsipildyti pagal savo sukurtus įstatymus irgi nesugeba. O gal tai mitas, kad nesugeba, nes to jas kuriant ir siekta – deklaracijų, kurios tik imituoja skaidrumą.