Grąžinkim mokesčius žmonėms!

Geras toks šūkis, ar ne?

Net neabejoju, kad jį pasičiups mielai tiek kairiosios, tiek ir dešiniosios partijos, įskaitant marginalus, populistus ir visokius kitokius politinius nevykėlius.

Tai vat jūs man ir pasakykite, kaip supratote šitą puikų šūkį?

O kad aš truputį iš marketingo duonutę valgau, tai juk girtis labai nederėtų, bet kai klientas mano boso klausia, kas čia jam tokias prezentacijas ruošia, kurios užkabina pirkti, tai paskui stebisi, kad tą patį darbą pas jį lėčiau ir prasčiau daro net aštuonetas jo pasamdytų darbuotojų (čia buvo, aišku, mano savireklama, jei kas norės mane samdyti outsource būdu, bet juk tema ne apie mane mieliausiąjį). Bet aš perspėju apie tai dėl visa ko, nes toliau paaiškinimas, ką turiu omeny, gali visiškai nesutapti su jūsų įsivaizdavimu ir lūkesčiais.

Perspėjau. Tai dabar prie reikalo.

* * *

Mano mylimas ekonomistas, 1976 metais laimėjęs Nobelio premiją ir dvejus metus po Augusto Pinocheto perversmo Čilėje 1975 metais jų vyriausybę konsultavęs dėl ekonominės laisvės (sic!) principų, dr. Milton Friedman iš Čikagos Universiteto yra pagarsėjęs savo paskaitomis, kurių vienos ištrauką (tik 3:45′) ir aš siūlau pažiūrėti prieš tai čia laisvai – apie dykų pinigų mitą (Free Lunch Myth) ir kas iš tiesų moka mokesčius:

Pati paskaita, aišku, yra ilgesnė (galite susirasti, čia tik ištrauka man į temą), tačiau atkreipsiu dėmesį į jo mintį, kad iš tiesų jokia įmonė jokių mokesčių nemoka.

Tad kairiųjų glušpetrių klykavimai, kad dera apmokestinti kapitalą (ką jie iš tiesų turi omeny, tai atimti iš tų buožių kapitalistų jų piginus™ ir visiems padalinti), o ne darbo liaudį ar darbo jėgą, neturi absoliučiai jokios loginės prasmės. Bet kairieji niekuomet adekvatumu nepasižymėjo (o, aš jums dar nepasakojau, kaip buvo per klaidą nusivilkęs į NK69danguje sambūrį!… iki šiol jaučiu PTSD pasekmes).

Mainais už balsą, atimkim iš vieno ir atiduokim kitam (iš pwmoserschuleberlin.wikispaces.com)

Ir jau rašydamas apie didelių mokesčių mitą pastebėjau tą patį, kad tai, ką suvokia bet kuris save gerbiantis ekonomistas, yra buhalterijos, o ne ekonomikos klausimas, kaip sako ir dr. Milton Friedman, kalbėdamas, kad pusę (JAV) socialinio draudimo mokesčio sumoka darbdavys, o kitą pusę darbuotojas.

Gi pas mus santykis dar drastiškesnis: 31 proc. nuo atlyginimo darbuotojui “sumoka“ darbdavys, kas sudaro 91,18 proc. visos socialinio draudimo įmokos, o likusius 3 proc. sumoka darbuotojas (nors derėtų pridėti dar 6 proc. iš GPM ligonių kasoms, tada gaunasi 9 proc. formaliai nuo darbuotojo, o darbdavio dalis visoje šitoje buhalterijoje socialiniam draudimui prie 31 proc. tarifo sudaro 77,5 proc.).

Apie Sodrą ir jos mokesčio neadekvatumą vertėtų parašyti atskirai, o dabar tik pridursiu, kad melas yra tame, kad priskaičiuotas atlyginimas (“ant popieriaus“) yra bruto uždarbis – nes nutylima darbdavio dalis, kuri iš tiesų yra to paties darbuotojo pajamos. Antra, Sodra yra pajamų mokestis, o GPM tėra tik papildomas progresinis pajamų mokestis prie Sodros – mūsų ir visas biudžetas yra socialinis, ir didžiausios skolos yra socialinio draudimo fondo, ir daugiausiai nepasitenkinimo šituo fondu turi absoliučiai visi jo klientai ar dalininkai (angl. shareholders tiktų čia labiau).

“Šunsnukiai, anašu, kad tik man nesumoka“ – verkia mama be sodros (iš smarter.telstrabusiness.com)

Bet netgi šita mitologija yra palaikoma VMI, kuri skelbia didžiausius mokesčių mokėtojus, suplakdama į krūvą ir GPM bei PVM prie juridinių asmenų, tarsi anie sumokėtų.

Ne, nėra anie sąrašiniai tokie didelį mokėtojai, net jei ir pavadinime apsidraudžia išlyga “į VMI sąskaitą sumokantys“, nes, netgi nekalbant apie PVM mokėtoją, kuriuo visada lieka kraštinis pirkėjas, tai ir GPM mokėtojas yra gyventojas (pagal įstatymą netgi, be semantikų), o prievolė jį atskaičiuoti ir sumokėti už savo darbuotoją tenka tik darbdaviui. Tai stebiuosi, kad VMI pasikuklino ir savęs neįvardino kaip apskaitininko, apskaitančio ir perskirstančio visus šalies mokesčius, išskyrus SoDros – gi jie irgi mokėtojai, ar ne?

Tada nestebina, kuomet vieno VMI skyriaus l.e.p. viršininkė su putomis lūpose klykia ant manęs, atgaline data įgijusio prievolę sumokėti mokesčius, kaip ji, matai, tai pati sumoka savo mokesčius, čia pat ir išvardindama: už šildymą, už vandenį, už darželį…

Epic fail. Pakalbam apie kompetenciją kitąkart, nes šie žmonės dar yra ir mūsų valdžios rinkėjai, ir kokie rinkėjai – tokia ir valdžia ant mūsų (nebeagituokite daugiau jų dalyvauti rinkimuose – bus ramiau adekvatiems rinkėjams, gerai?).

* * *

Tad koks mano pasiūlymas, jei taip grįžtame prie šūkio grąžinti mokesčius žmonėms?

Tai ir reikia net ne formaliai, o realiai grąžinti mokesčių prievoles iš tiesų žmonėms, o ne pastatams, registracijos kodams JARe ar juridiniams asmenims, neturintiems viršinamojo trakto ir neįgaliems patiems spręsti, nes nėra dar ir galvos tam, kad į tą traktą neprilytų.

Pelno mokestį dera panaikinti iš viso. Pamirškite tuos blėnis apie kapitalo mokestį ir panašius nesusipratimus. Už juridinį asmenį, kaip klipe dr. Milton Friedman ir išvardina, visada moka arba darbuotojai (dabar pas mus: SoDra, GPM, LK ir GF), arba akcininkai (pelno mokestis ir dividendų GPM), arba klientai (PVM ir akcizai). Kas realiai iš žmonių gavo pajamas – tas ir mokestį tegul sumoka.

Pelno mokestis yra kvailystė, nes baudžia įmonę už sėkmę versle, versdama nepagrįstai padidinti atskaitomas sąnaudas (pvz. tarnybiniai automobiliai direktoriaus meilužei) ir užsiiminėti visokia apskaitos buhalterine ekvilibristika, kieno buhalteris yra gudresnis, neparodydamas pelno, arba kuris tiesiog jau sugeba išvežti kapitalą į offshore ar mokesčių rojų (ar šioje šalyje yra pastebimas kapitalo perteklius, nesupratau?).

Mokesčių žongliravimas apskaitoje (iš fox4tax.com)

O tai reiškia, kad visų pirma metas baigti žaisti šituos darbdavio-darbuotojo saviapgaulės žaidimus. Sodra yra bazinis GPM. O GPM yra tik papildomas pajamų mokestis. Visą socialinio draudimo mokestį turi mokėti darbuotojas, nes ir dabar jis moka, tik to nemato, net jei jam ir išklotinę atspausdinsi – įprato matyti tik į rankas (ar sąskaitą) gaunamus pinigus, o visa kita, suprask, yra darbdavio mokesčiai už šiojo godumą ir už tai, kad darbuotoją skriaudžia, nes mažai sumoka.

Antra, ir esminė sąlyga, dera sutarti, kad visos pajamos yra vienodos pinigų prasme, o ne savo kilme: iš samdomo darbo, kūrybinio, vadovaujančiojo, investuotojo, palūkanų, išskirtinių veiklų kaip amžinai socialine našta tapusi žemdirbystė (didžiausičia varguoliai yra ponai Karbauskis su Žiemeliu, aišku), ir t.t.

Kvailystė – niekuo euras, gautas drožus kokią balvankę detalei, nesiskiria nuo euro, sumokamo už ypatingo grožio meno kūrinį, kurio balvonams nesuprast. Išmokime gerbti bet kokį dirbamą darbą, net jei tai yra troleibuso kontrolierius ar Seimo narys, arba gydytojas iš labiausiai korumpuotos šalyje srities, ir t.p.

O tai irgi reiškia, kad nebesvarbu bus, iš ko pajamos, bet mokesčio tarifas tegul būna sumokamas vienodas. Ir kai paprasta ir skaidru, tai ir ginčų bei nesusipratimų mažiau kyla: proletaras ar kapitalistas moka tuos pačius mokesčius – o dėl NPD ir PNPD ne tik galima, bet ir reikia diskutuoti (kodėl pas mus vaikai mokestine prasme vidutiniškai teįvertinti vos virš €43 per mėnesį?), ir tik po to įvesti progresinę mokesčių sistemą, peržiūrint tarifų dydžius pagal gautų pajamų ir realiai pragyvenimui reikiamų pinigų dydžius, o ne jų kilmės požymius ar kokius nors iš apmusijusių lubų Seime trauktus dydžius. Ir taip, nuo palūkanų teks irgi susimokėti mokesčius – o tai ko jūs tikėjotės?

Trečia, nebereikia nekilnojamojo ar brangaus turto mokesčių, kada GPM surinkimas pasidaro aiškus, skaidrus ir adekvatus (jei vidutinis šalies atlyginimas yra mažesnis už skurdo rizikos dydį, tai apie adekvatumą kalbėti neišeina, o tik apie mitologiją).

Tačiau jei yra paskatos mokesčių vengti, tuomet šie mokesčiai yra priežastimi pasidomėti FNTT su VMI, nes taip neapskaitytos ir nedeklaruotos pajamos tiesiog legalizuojasi, jau nekalbant apie tai, kad faktiškiai sumokėtų mokesčių santykiniai dydžiai pajamoms yra seniai vsio zakonno™ LKP-LDDP-LSDS stiliaus ambalų įteisinti regresiniai pajamų mokesčiai.

Tarpukario laikų garsiausias Čikagos gangsteris Al Capone irgi sėdo už grotų dėl va tokių nemokėtų mokesčių, patikrinus IRS, kuomet net sukurta federalinio lygio tyrėjų (FBI) kontora dar nebuvo įgali pričiupti už žmogžudystes, reketą ir kitas nusikalstamas veiklas. Pinigai yra mainų priemonė, o ir jų perteklius visada išmainomas į prabangą – buvęs Turto Banko valdytojas dr. Eugenijus Maldeikis pirmasis pritaikė metodiką piktybinius skolininkus susirankioti per gyvenimo būdo žurnalus, kur jie puikavosi savo vogta prabanga.

O jei dabar NT mokestį primetam mokėti ir taip įvairiai įvardintų pajamų mokesčių tarifų bendrą 55 proc. sumą ir 21 proc. apyvartos mokesčio, vadinamo PVM, velkančiam proletarui, nes jo gaunamos pajamos yra labiausiai nusikalstamos šioje šalyje pagal mokesčių logiką, tai čia nei į skaidrumą, nei į norą ir toliau likti kvailio vietoje, net iš tolo neužneša. Ir tuomet kontrabanda bei nelegalios ar neapskaitytos pajamos ir nelegalus darbas tampa ne tik pateisinami, bet išgyvenimo metodu.

– Kitas! – kviečia mokesčių inspektorius (iš toonpool.com)

Bet taip ir toliau galima visiems apsimesti kvailiais, manipuliuojant įstatymuose mokesčių buhalterija įstamdavio vardu, segreguojant pajamas pagal “prastumą“ ir “gerumą“, vykdant populistinį išbuožinimą engėjų-darbdavių ant popieriaus liumpenams nuraminti, suteikiant pajamų mokesčiams įvairius melagingus įvardus, tarsi kas nuo to pasikeistų, jei pažiūrėtume į visą šitą mitologiją politekonomo (ar makroekonomisto, nagrinėjančio ekonominius procesus per politinių ideologijų ir idėjų konkurencijos prizmę).

Grąžinkime mokesčius žmonėms jau, išties – tegul apsižiūri, kiek ir už ką sumoka.

Mokesčiai yra politikos diskusijų objektas, o politika – demokratijos dalis, tad apie tai diskutuodami nedarote jokio nusikaltimo, bet išreiškiate savo pilietinę poziciją. Nustokime meluoti pradžioje sau, taip ir kitiems nebeluosime, ir mūsų nebeapgaudinės sertifikuoti melagiai su politiko mandatais ir neliečiamumo (kas irgi yra mitas, nes muša per snukį, o ne pažymėjimą) privilegijomis.