Pirmąkart mero rinkimai šalyje yra tiesioginiai, nors į savivaldos Tarybą (nesuprantu, kodėl Aukščiausioji Taryba tapo Seimu, bet savivaldos tarybos vis dar tarybinės, o ne pavieto seimeliai?) vis tiek rinksime sąrašu, tai tiek ir naudos šiame taip vadinamame demokratizavime, kad pataikaujama masių užgaidai išsirinkti kokį gražuolį vadu, o anie Taryboje, suprask, tai ir taip likę kiaulės prie loviuko (Didysis Lovys Seime, aišku, bet ten ir kiaulės yra respublikinio mastelio).

Nesutinku, kad savivaldai nereikia politinės partijų kovos, bet per tuos keletą dešimtmečių politinės partijos provincijose tapo efektyviomis vietinėmis išsunkiančiomis institucijomis, kas ketveri metai kaip duokle atsidėkojančios savo centrinei nomenklatūrai, nes parūpina reikiamus balsus į Seimą. Miestuose gi tai nesuveikia, tad ir išrenkami tuomet jau tik liberalai su krikdemais.

Bet aš ne apie tai. Rinksi merą tiesiogiai, ar ne – sistema nuo to nesikeičia. Bet vat vis smagiau nei visada. Prasideda kandidatų pasiutpolkė ir šurmuliuoja partijų mugės provincijose.

* * *

Vilniaus, kaip sostinės, rinkimus mano vis renkama TS-LKD partija pramigo. Kuomet jų CėKa atsibudo, paaiškėjo, kad Vilniaus skyrius savo kandidatu į miesto merus iškėlė dr. Mantą Adomėną.

Būtų keista, kad iškeltų kažką kitą, kuomet šis partijos žmogus aktyviai ir dirbo savo politinį darbą savo miesto skyriuje – ką ir turėtų politikas iš esmės daryti. Dirbo tiek gerai, kad partijos elitui pasirodė, tarsi jis Vilniaus skyrių pavertė kone savo asmeniniu politiniu diskusijų klubu – o jo išvaizda, manieros, išsilavinimas, įgytas Oksforde, ar netgi bandymas subtiliai angliška saviironija propaguoti kroketą miesto skvere, bendrai įprasmino Vilniaus skyriaus kaip džentelmenų klubo idėją.

Ir tai niekam nebūtų rūpėję, jei ne užvirę ambicijos – kaip čia taip, be suderinimo, šliaužiantis perversmas kokistais™, palūdra!

All right then, – truktelėjo santūriam šypsniui stiff lip džentelmenai Vilniaus krikdeminiame TS klube-skyriuje. Rinkimus pakartosim.

Pakartojimas, kiek pamenu, davė analogišką rezultatą – dr. Mantas Adomėnas yra TS-LKD kandidatas į Vilniaus merus nuo partijos Vilniaus skyriaus.

Bet partijos elitas “žino geriau“, todėl visos pastangos buvo padėtos Vilniaus skyriaus sprendimą anuliuoti. Patinka jums Mantas ar ne, net nesvarbu, bet čia į viešumą iškilo nebe politiniai partijos debatai ir vidinė demokratija, o veikiau rietenos, ką ne vien mano bičiuliai komunikacijų ekspertai Valdas Lopeta ar Liutauras Ulevičius įvardintų kaip komunikacijos krize.

Tad pats kandidatas vardan partijos ir savo vadovaujamo klubo skyriaus, nors cinikai pasakys, kad dėl savo politinės karjeros (bet išsišokimas ir kovos nelaimėjimas tos karjeros galimybes sumažino, tad nematau logikos cinikų argumente), savo kandidatūrą atsiėmė. Bent jau čia kažkas pasirodė esąs adekvatus ir turintis sveiką nuovoką tame ambicijų šėlsme.

Ir tada prasidėjo TS-LKD dar vienas PR susimovimas viešojoje erdvėje po kito, kada partijos vadovybės kova, kaip išaiškėjo, buvo prieš dr. M. Adomėną, o ne už geriausią kandidatą Vilniaus mero postui – ir vieną pasiūlė, tas atsisakė, ir kitas pasilaužė ir ranka numojo, ir…

Galop, gavosi kone taip, kad ėjo pro šalį San Pellegrino Orange gurkšnojantis “Kubiliaus berniukas“ (© dr. Aušra Maldeikienė) Mykolas Majauskas, pravarde Marius (prilipo, kai susimovė jis ir jo rinkimų štabas su viešaisiais ryšiais dėl “vagie, kepurė dega!“), pasičiupo tą už rankovės: “- A gyrdž, bachūriuks, mažum į merus?“ – ir jau prasidėjo tuomet pavėluota, bet, sakyčiau, tikrai neprasta jo agitacinė kampanija, beveik prilygstanti NT agentų savireklamai outdoor‘uose.

Ir galima aiškinti, kad TS-LKD nestatė prioritetu imti tiesioginiuose mero rinkimuose Vilnių šturmu, bet kai visas parakas išnaudotas tik savus į nugarą šaudyti, tai čia ir NKVD/KGB jau nebereikia. Arba, kaip sakoma krikdemų tarpe: apsaugok, Viešpatie, nuo tokių draugų, nes nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu.

Amen.

Nes kova pralaimėta dėka susimovusio generaliteto dar pačiai kariuomenei ir į frontą nepajudėjus. O kad Marių mesti kaip patrankų mėsą feisui išsaugoti, tai nei jam iš to didvyriškumo ir pilėniško pasiaukojimo nauda, nei partijai visumoje, nei man, kaip jų nuolatiniam rinkėjui, dėl ko net politinio apžvalgininko Audriaus Bačiulio pravardžiuotas esu “berečių kapitonu“.

Juolab, kad visiškas ponaičio M. Majausko susimovimas pastebėtas dar ir socialiniuose tinkluose, kuriais kaip tik aktyviai naudojasi reklamai, kuomet šis pritarė emisaro Ausylos (ne zuikis, kitas čia gyvulėnas), vilkinčio koloradinį vatinuką, pastraksėjimui ant žuvusiųjų Mariupolyje (gal kad skamba kaip Marius?) kaulelių, lošiant kašio partiją iš garbės ir orumo, nekalbant jau apie tai, kad politine prasme diplomatas visiškai nesiorientuoja.

Bet Vygaudui ir anąkart Palangoje chuliganai veidukan užvožė ir telefoną atėmė, kai tas priputęs kotletų su Šarūnu Marčiulioniu ėjo į vakarus (sic!) prie jūros saulėtekio, o ne saulėlydžio, paspoksoti  – ką padarysi, kai kompasas rodo tik šiaurę ir pietus, o rytų ir vakarų atskirai neparodo, tai kur čia, ausiuk, ir supaisysi, kur kairė, kur dešinė, ir kodėl dešinė kompase yra “kairė“ politikoje bei diplomatijoje.

* * *

Į savo rinkiminį prisistatymą Remigijus Šimašius pakvietė asmeniškai.

Pažadėjau, kad ateisiu, tik vėlavau – kaip tik derėjomės su bulgarais dėl atidėjimų už gerai jau per nepilnus metus įsuktą duty-free parduotuvėse jų degtinę (jei kam įdomu, tai vėliau mano derybinė taktika pasiteisino, bet aš iš derybų gi duoną valgau).

Užėjus į sueigą Pirklių (sic!) Klube, pasijutau kaip mažylis tarp dangoraižių – mano 187 cm pasirodė esą visai žemiau vyraujančio čia vyrų-ąžuolų (nors apie juos žaliuojančius gieda “maniškė“ TS-LKD) ūgio, nors aš visada sakydavau, kad esu tik vidutinio ūgio, bet per sparingus visada esu priverstas kovoti su mažiukais, kas mane, kaip krikščionį, morališkai slegia, tai čia atkutau, nes jei šimašoidai užuostų manyje kubiloidą, tai Goju-ryu pagaliau veiktų visu savo grožiu (mmmm… – kaip smagu prisiminti anas saldžias svajas).

Bet buvau ne vienintelis kubiloidas, nes pats Remigijus tuomet kalbėjo su Milda Dargužaite. Atsiprašiau, kad pertraukiau, pasilabinau ir patraukiau į apačioje esančią kavinę draugiškai papliurpti teisės ir politikos klausimais su Redu, kuris pristatyme dalyvavo, bet dūzgėse jam buvo per daug dūzgesio (o gal Milda ne ta).

Be abejo, patvirtinau, kad balsuosiu už Remigijų – tiek pačiam jam, tiek ir Redui, tiek ir jums čia pakartosiu.

Tą žodį dėl tokio sprendimo daviau dar gerokai iki Mykolo Majausko tvirtinimo kandidatu nuo TS-LKD. Priešingu atveju, mano balsas senu įpročiu jam ir atitektų, nes partija žino geriau, o aš renkuosi partijas pagal jų idėjas ar visuminę ideologiją, nei kad esu prieš kokius nors “talibus“ ir pan. Remigijus man nespėjo taip ir paaiškinti, kuo vieni liberalai nuo kitų Lietuvoje skiriasi, bet, ačiūdie, rinkėjai pagaliau praeituose rinkimuose į Seimą parodė, kad teisingi liberalai tėra vien Liberalų Sąjūdis, o ne kiti “apsišaukėliai“.

Aišku, ekonomikoje ideologine prasme aš esu liberalas iki kaulų smegenų, bet tai ir dr. Karl Marx buvo liberalas, ir dr. John Maynard Keynes su juo, ne vien Adam Smith, kurio tomelį LLRI išleidusi Biblijos formatu, ir kuris yra iš esmės LS šventraštis.

remig

Remigijus Šimašius lipa iš miesto skolų duobės, matydamas šviesą tunelio gale (foto iš respublika.lt)

Man net, tiesą sakant, nesvarbu, koks jo žiurkėno (ar ten jūrų kiaulytė buvo) vardas. Nelabai svarbu, ką ir kaip komunikuoja, nes aš žinau kandidato ideologines nuostatas (liberalas – man tinka!), jo ryžtą (eiti muštis su kareiviais traukinyje, kad nutrauktų patyčias jaunesniuoju – jau legendomis apipinta istorija) kovoti su KGB (jo įvardinta kaip Kvailybė, Godumas, Baimė), jo įdirbį kaip politiko ir teisingumo ministro, jo siekį skaidrumo ir atskaitingumo.

Man to pakanka.

TS-LKD gal gaus mano balsą už savo sąrašą, bet Vilniaus meru norėčiau matyti dabar Remigijų Šimašių. Liberalai yra buvę merais uostamiestyje ir laikinai buvusioje (ša, teistas už “gerus“ darbus yra socdemų statytinis, kur rentai savo žmoną šiems įsūdė tarsi Tamarą į vienuolyną), tad ir metas dabar jau sostinę jiems paimti.

Galop, Vilnius buvęs visada laisvių miestu savo dvasia ir svajingu polėkiu, tad mums reikia naujo liberalaus mero, ir tegul juo tampa Remigijus.

Ir tada tikrai viskas bus gerai. Netgi San Pellegrino Orange spalvos kaip LS, tai ką jau čia, Mariau…