Eglė Samoškaitė delfi.lt pateikia straipsnį apie naujausius mūsų sociologijos mokslo laimėjimus bei atradimus politologijoje, trumpai pristatydama ne jos, aišku, atlikto mokslinio tyrimo esmę, nors antraščių redaktorė delfinų stiliuku kaip įprastai dar ir persistengia.

Suprask, pakanka užduoti vos tris klausimus respondentui – ir jau turi pusei artimą tikimybę, už ką šis balsuotų, nes ir dabar balsuoja. Aišku, antra pusė, kad nebalsuotų, tai taip ir išeina, kad arba balsuoja už tai, arba nebalsuoja už tai?

Vis tik geriausias Arvydo 2015-01-22 13:34 IP: 78.57.247.120 komentaras (gramatiką pataisiau):

Nelabai kokie tie nūdienos Lietuvos mokslininkai. Trijų klausimų jiems reikia. O paskui dar trijų. Paskui dar…

Aš 100% pasakau, už ką žmogus balsuos, po vieno klausimo: už ką jūs ketinate balsuoti?

Ko gero, iš tiesų paprasčiau tiesiog paklausti. Ir nuo epinės pirmosios apklausos prieš tiesioginius šalies Prezidento rinkimus, kuomet respondentai viešai atsakinėjo tai, kas buvo comme il faut už “buržujų“ Stasį Lozoraitį, tačiau nostalgiškai braukė už savą ir artimą “komunistą“ Algirdą Mykolą Brazauską.

Tik vat dėl kabučių prie komunisto tai dabar suabejojau.

Nes velionis, vadovavęs anuomet Lietuvos komunistų partijai, buvo iškomunistintas ne savo noru, o tik Aukščiausios Tarybos sprendimu, uždraudus jo visą partiją in corpore kaip nelegalią, tačiau be jokių pasekmių ir sankcijų šiam kaip tos priešiškos partijos vadeivai, ir netgi suteikė teisę dalyvauti persivadinusiai į LDDP rinkimuose, ir netgi jam pačiam – dalyvauti tiesiogiai Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, iš esmės atleidžiant visą sovietinio koloboranto aktyvią veiklą, ir “tuomet dirbusiam Lietuvai“, matai, ir taip įteisinant LSSR tęstinumą, kurį, berods, dar 1990 metais kovo 11 dieną pati LTSR AT panaikino, save pervadindama į LR AT, o vėliau – dar ir į LR AT-AS.

Ne, atas, rimtai – šizofrenikų valstybė. Juolab, kad LLKS 1949 metų vasario 16 dienos aktas nuo atsakomybės už koloboravimą su okupacine valdžia nieko neatleido, kadangi yra sudėtine ir juridinę galią (taip teigiama, bent jau) turinčia Lietuvos įstatymynų dalimi.

Bet dabar ne apie visų mūsų valstybę, ar tokią pačią šizofrenišką su pačią jos esmę įkūnijančiu (ne)apsisprendėliu šizofreniškai ryžtingu (sic!) Prietaisu, vadovaujančiu vyriausibei™, suteikusiai Kauno HES netgi ano minimo AMB vardą, o mus, kaip šizofreniškus visos šitos šizofreniškos valdžios rinkėjus.

church-politics

Šachmatai – kaip politikos, netgi organizuotoje religijoje, paaiškinimas (iš weblogcartoons.com)

Nes iš tyrimo aiškėja, kad labiausiai neaišku, kaip ten tvarkingai ar teisingai yra, būtent totoškių rinkėjams, kurie lyg ir už Tvarką ir Teisingumą (buvusius liberaldemokratus, pramintus libdukais).

Bet visiškai nestebina to paties raugo partijų panašumas tarp LSD ir DP – tiek vieni, tiek kiti yra stambiojo kapitalo ir konservatyvizmo šaukliai bei atstovai ir netgi išeiviai: toks ir skirtumas, kad pirmieji – senoji sovfabrikantų karta, o nauji – jau iš stambių nuvorišų, tačiau abiem partijoms vsio zakonno™ bei prichvatizavimas™ bei korupcija yra ne tik pažįstami, bet ir jų modus operandi. Ir abi partijos melagingai (ar veikiau – irgi šizofreniškai) apsimeta esančios kairiosiomis ir už paprastą arba darbo žmogų.

Logiškas ir dešiniųjų jėgų pasirinkimas, kada adekvatūs balsuoja už TS-LKD, o tie, kuriems nepatinka šių konservatyvus klerikalinis krikdemų sparnas (kažkodėl žurnalistė tame įvardino Kubilių, esantį kaip tik opozicijoje “talibams“), tai renkasi LS kaip sveiko proto partiją.

Bet taip pat tyrime praslysta ir tyrėjus, neva, nustebinusi mintis, kad Lietuvoje susiformavę tarsi dvi politinės sistemos.

Ne, tai susiformavę dvi priešingos pasaulėžiūros, ir jei toliau rinkimų sistema nesikeistų, tai mes visai ne už ilgo jau turėtume tik dvi besirungiančias politikoje partijas: vieną dešiniųjų nuosaikių liberalų su kažkur paraštėse liekančiais konservatyviais giedotojais, o kitą – dabar valdžioje matomą pašlemėkinę šutvę, patyliukais stumiančią iš akių susikompromitavusias padugnes.

Tačiau ir be tyrimo tai akivaizdu: vienus šimašoidus su kubiloidais jau rusai puola, tad jie ginkluojasi ir mokosi karybos, o kiti trizniai su kaikariukais virkauja, kad reikia verčiau sviestuku teptis išanges, nes kitaip juo reiks tankų vikšrus tepti.

Bet tai tokia Lietuva nuo pačios atsikūrimo pradžios buvusi, kuomet Vytautas pergalingai iškėlęs du pirštus į dangų skandavo Lie-tu-va, o Algirdas tuomet pukšėjo apie ėjimą mažais žingsneliais (kuriais mielai būtų irgi nėjęs, bet Sąjūdis į pasturgalį paragindamas šiam spardė). Ir tokia ta Lietuva buvusi dar anuomet, kai grūmėsi Baro ir Targovicų konfederatai, o gal dar ir anksčiau praeityje tarp Mindaugo ir Treniotos su Daumantu arba Vytenio su Kęstučiu ir Gedimino su Jogaila bei Vytautu – tad tikrai, nieko naujo Marijos Žemėje po šia saule, kur sarmatų ainiai iš praeities stiprybę semia vardan tos Lietuvos.

Nors aš bevalyčiau, kad politikoje varžytųsi tik dvi partijos ir dvi esminės ideologijos: kairioji liberalų ir dešinioji krikdemų. Kažkaip netgi primečiau, kaip ten su litu buvę: 20 už krikdemus, 500 už liberalus, o kaip likusios kupiūros ir kurių jose būta daugiau?

Kita vertus, tyrimas labai įdomus man ne tiek politine, kiek marketingo prasme, nes parodo, kaip iš tiesų dera segmentuoti rinką – ar tai politinis turgus, ar prekinių mainų. Svarbiausi ir toliau prognozėse vis tiek išlieka socialinės padėties ir aplinkos (priklausymo socialinei klasei) klausimai, įskaitant gyvenamąją vietą (kas iš tiesų yra demokratijos kaip visuomenės sluoksnių skirtingų interesų derinimo laukas ir metodas), o taip pat asmens mentalitetas ir jo tuo išreikštas požiūris pirmyn (liberalusis) arba atgal į praeitį (konservatyvusis).

Iš tiesų, tai visuomenė politiškai nusistovi, sistema aiškėja ir išsigrynina, vis mažiau šizofreniškų pasirinkimų ir sprendimų, o ir sociologiniai tyrimai artėja prie prognozuojamų dydžių ir paklaidos mažėjimo, tad anuometinė pirmųjų tiesioginių prezidento rinkimų metu šizofreniją diagnozavusi sociologinė apklausa veikiau lieka tik priminimu, kaip mūsų visuomenė dar tada sunkiai sirgo viso sovietmečio suluošinta dvasia – vieną kalbėti, kitą galvoti, trečią daryti.

Ir, ko gero, anuomet irgi buvo naivu tikėtis, kad su Sąjūdžiu ėjusi tauta nuo to staiga pasveiks ir ims elgtis adekvačiai, kurdama laisvą ir pilietinę demokratiją. Bent jau diagnostikos tobulinimas gal suteiks galimybes ir vaistą parinkti, kad išsveiktume nuo visokių šizofreniškų darinių ir politikoje.