Laimėjus kažkokiai šyzos partijai Graikijoje ir premjeru tapus jos lyderiui Cipai, prasidėjo smagumai graikišku stiliumi, kuriuo visi baubinosi dar gerokai iki išankstinių rinkimų.

Nežinau, kaip jums, man tai kaip ir metas spragėsiams atėjo. Aš jau rašiau, kodėl iš esmės laimėjo šitie nacionalsocialistai, anot mūsų ne ką mažiau šlapiu maišu trenkto Prietaiso pareiškimo per radiją.

Pas mus tokios partijos ir judėjimai irgi kažkiek protesto ar nevilties balsų vis surenka iš politinio gyvenimo paraštėse paliekamų piliečių, kurie jaučiasi prastai esamoje demokratijoje: ar tai būtų purpurinė tryda kloniuose, ar koks brudas Brode, ar balvonai, sriūbaujantys dėl balvonų, ar sniego gniūžtes į Seimo langus susirenkantys pamėtyti liumpenai, ar tiesiog nusivylę provincialai, balsuojantys kojomis lauk iš savo kaimų ir miestelių arba rankomis už gerus ponus gražiai ir daug žadančius.

Kuo visuomenė sveikesnė dvasia ir stabilesnė ekonomiškai, adekvačiai atsižvelgdama į mažumų bei socialiai nuskriaustų interesus (taip, tame tarpe ir savaitgalį MAMA apdovanojimuose nušvilpto pono Simonko atžvilgiu), tuo tų protestų balsų yra mažiau, o nuo neišvengiamos įtakos, kuomet vis tiek visiems neįtiksi ir tų nepatenkintųjų ar užribio žmonių procentas buvo ir bus, apsisaugo demokratijoje kvotomis bei reikiamais balsų kvorumais – su sąlyga, kad demokratija iš tiesų atstovauja pagrindines vyraujančias klases ir užtikrina jų viešųjų interesų derinimą per politines demokratijos institucijas.

Nestebina tuomet graikų pasirinkimas – net neabejoju, kad mums pakliuvus į tokią jų padėtį, tai rinkimus laimėtų net ne rinktinė pašlemėkų koalicija kaip dabar, bet jau visokie murzos-mažonai-galvonai ir pan., ir Paksius jums atrodytų tuomet kaip adekvatumo siektinas idealas bei nostalgiškas prisiminimas, kad jau geriau toks antikonstitucinis prezidentas, nei tai, ką čia išsirinkom (ar mums nusivylusios klasės išrinko pagal mūsų sutartas demokratijos taisykles).

Ir nemanykite, kad toks scenarijus mums negalimas.

Apie graikus irgi taip niekas nemanė nei jų politinio elito tarpe, nei ES politikų elite, kuomet derino ES įvairias finansines bei ekonomines direktyvas, sutartis ir įvedinėjo eurą ES valstybėse, priimdami ne vien graikus, formaliai atitikusius anuomet Maastrichto sutarties keliamus kriterijus. Kaip ir nenumatė realių baudų ir automatiškai pritaikomų sankcijų mechanizmų už tai, kad šalys ims savo įsipareigojimų nesilaikyti, laužyti ar jomis manipuliuoti – ES vis tik yra suverenių valstybių konfederacija, o ne federalinė valstybė kaip JAV.

Tai, ką daro dabar Graikijos valdantieji, iš esmės yra ne vien politinis šou savo rinkėjams. Paprasčiau kalbant, jie kartu ir šokdina ES, turėdami omeny vokiečius, kuriems ir prasiskolino labiausiai. Juokingiausia, kad vokiečiai iš tiesų nėra bankininkai (jei jie ne šveicarai) ir yra dabar labai prasti komersantai (kas ironiška, nes iš šios kalbos pas mus atėjo šis žodis), pasilikę tik Europos, ir plačiau paėmus – globaliais inžinieriais.

Jie gali sukonstruoti kokį norį įrenginį, kuris turės puikų funkcinį dizainą (Bauhaus dizaino mokyklos pamatai sudėti dar tarpukaryje), bet jei reiks jam iš tiesų estetikos, tai kviesis italus arba prancūzus (netgi savo fetišizuotai iki religijos automobilių pramonei!), o pardavimui – jau olandus arba giminaičius austrus, kuomet jau to Rytprūsių krapštuko pedantizmo irgi Vokietijos biurgeriai ir nebeturi (nes ir nebelikę Rytprūsių, kuriose jis buvęs darbo etikos dalimi), todėl pasikvies krapštukus gimines iš Šveicarijos (vėlgi, geriausias pavyzdys – bendras Mercedes ir Swatch automobilis Smart, kurį išpopuliarino olandai).

Jei vokiečiai būtų bankininkais, tai prancūzai nebūtų jų išdūrę euro pasiūlymu, kada vokietis uždirba pinigus iš sunkaus darbo į eksportą, o jo žmona iš Paryžiaus tuos pinigus žaviai pasiimdama iš stalčiuko Frankfurte po to švaisto kairėn ir dešinėn (ir ypač, kai kairieji jos giminaičiai eilinį kartą eina streikuoti). Gal todėl anglų snobai, išmanantys bankininkystę, į tą eurozoną ir neketina stoti – jiems visi tie pietiečiai (o nuo jų visi yra į pietus ar pietryčius, kas dar blogiau) įtartini tipai, o kažkur gamtos šaldytuve ant uolų lašišas sūdantys skandinavai turi savus karūnos fantikus, tai nors būna suprantamesni.

Bet ne apie Europos sąrangą kalbu, o tai, ko dabar siekia graikai.

Graikai paprasčiausiai pasirinko derybinę taktiką išmušti bukus vokiečius iš pusiausvyros – tokia marozo taktika, kurią ir aš esu derybose naudojęs nekart, kada dirbi komanda ir anoje pusėje pakliūna adekvatumą pamiršęs derybų oponentas, bukai užsispyręs dėl savo nuostatų. Po to paprastai pavyksta pereiti prie adekvačios kalbos ir derybinio dialogo, o ne linksmakočių matavimosi ar trankymo kumščiu į stalą.

Graikai žaidžia tą patį žaidimą. O vokiečiai, kuriems jie skolingi, to žaidimo žaisti nemoka.

Sirtaki1

Futbolo sienelė sirtakio ritmu, pramokta ES iš prancūzų (iš roth-cartoons.de)

Ir kadangi ES yra ne vieni graikai ir ne vieni vokiečiai, tai tuoj įsijungs bendras politinis mechanizmas, kuris mūsų Europos Sąjungoje juda lėtai, bet demokratiškai (!) ir užtikrintai (ir šito niekaip nesupranta permanentiniai marozai be prošvaisčių kada pavirsti homo sapiens vietoje neandartaliečių rusai, kada jie mato “neryžtingumą“, “neapsisprendimą“, “trypčiojimą“, “palaikymą jų“ ir pan., o po to tik pyst – ir sankcijos!, kurios garantuotos ir neatšaukiamos be va tokio paties ilgo proceso…).

Labai tikiuosi, kad įsijungs vokiečių adekvatumas, o graikų maroziškumas yra tik blefas, ant kurio tiek mūsų viešoji nuomonė, tiek ir vokiečių, net neabejoju, irgi užkibo. Ir graikai gaus tai, dėl ko jie eina į derybas – peržiūrėti skolos mokėjimo grafiką, suteikiant jiems patiems daugiau laisvės mokėti skolas, nepamirštant ir savo šalies poreikių.

Nes graikai ES kaip lietuviai iki asmens bankroto įstatymo negali bankrutuoti, todėl tos skolos niekur nedingsta, o kreditoriai gali nurašyti dalį palūkanų, dalį abejotinų baudų ir delspinigių, peržiūrėti naujas palūkanas, mokėjimų grafiką, palikti daugiau kišenpinigių, gal dar perskolinti skolos restruktūrizavimui (greituosius kreditus aukštomis palūkanomis padengti iš būsto peržiūrėtos paskolos, pvz.,), kai ką pasiūlyti išparduoti, susimažinti išlaidas, ir pan.

Jei vokiečiai iki šiol trepsėjo kojytėmis “Nein!!! Verboten!!!“, tai po tokių šyzikų sirtakio, tikėtina, ims galvoti, kaip čia suradus būdų susitarti dėl skolų atgavimo, o ne kad sulaužyti skolininkams koją, nes ir kojos, deja, dabar laužyti neišeina (du karus Europoje taip sėkmingai pradėjo, bet kai įsivažiavo, tai visada patys į knyslę gavo), ir tos kojos reikia graikui sirtakiu dar pinigus iš turistų užsidirbinėti. Šlubas šokėjas gali laikinai tik išmaldą iš gailesčio gauti, bet geriau sveikas – kaip ir sveika ekonomika, kurios negali ekonominėmis sankcijomis ES viduje pribaiginėti.

Kol kas graikai neturi ko prarasti, o vokiečiai turi.

Europa turės susitarti, nes graikai čia ne vieninteliai, ir vokiečių skausmas dėl prasiskolinusių šitos ES komunos bendrapiliečių yra ne vienintelis ES rūpestis, nes prarasti vokiečiai gali ne tik į graikų obligacijas sukištus savo pensininkų fondų pinigus. Iš esmės, visa ES yra tai, ko jie siekė Europoje dar nuo kanclerio Otto von Bismark laikų. O kol kas panašu, kad graikas Cipas savo sirtakiu turi daugiau sveikos nuovokos, nei kad kanclerė Aneliutė.

ES turi eiti į federalizmą, bet graikų ir panašių cipų neišeina palikti už kvorumo ribos, kaip mūsiškės sisteminės partijos kone vieningai sutaria dėl mūsų liumpenų, juolab, kad ir tarp sisteminių apstu liumpenų bei talibų, o ir ES, kaip sakiau, ne vien iš biurgerių ar tik sirtakio šokėjų susideda.

Nes išmesti iš bandos silpniausią gaištantį žvėrį miško sanitarų sudraskymui, kad išgelbėtų likusius (graikus aukoti vardan Ispanijos, kaip Lehman Brothers vardan Goldman Sachs ir kompanijos, pvz.), šįkart gali turėti skaudžių pasekmių visos bandos integralumui. Todėl pontus frajeriai vieni kitiems pakaišiojo panosėn ir dabar sės derėtis.

* * *

Labai įdomus papildymas (via Vytautas Vakrina) čia – graikų finminas nužudo Troiką (EK, ECB, TVF).