Saulius Stunžėnas (rašo ir savo tinklaraštį – prašome apsilankyti, kur kaip tik yra jo įrašas, netgi susijęs su CV, ir tą aš panagrinėsiu, kada savo nuomonę apie HR išsakysiu) paliko komentarą prie mano pradėtos temos apie CV skelbimus, kur nesutinka su mano teiginiu dėl verslumo.

Skaitom:

O šiaip su teze, “– Jei žmogus verslus, jis nėra samdinys. Taškas,“ nesutikčiau.

Man visada įdomiau, kada nesutinkama, ir kuomet argumentuojama tas nesutikimas, tad ačiū jam, nes turime dabar ir mano atskirą komentarą.

Bet skaitom toliau:

Normalų darbuotoją nereikėtu labai jau skirti nuo verslininko. Tiek darbuotojo tiek verslininko esminė funkcija yra sukurti kažkokią vertę klientui, t.y. žmonėms, kurie kažkokiai įmonei moka pinigus. Tik verslininkas atsako už labai didelį funkcijų kiekį toje bendrovėje, o darbuotojas už kelias, konkrečiai apibrėžtas. Taigi, jei darbuotojas laisvanoriškai prisiima pilną atsakomybę už kažkokias funkcijas, jis yra jau nedidelis verslininkas.

Tam tikra prasme ir sutinku, ir ne.

Sutinku, nes suprantu, kas bandoma pasakyti – vertės kūrimas pagal užimamas pareigas turi būti verslo (!) įmonėje prioritetiniu dalyku (beje, ir ne verslo, o biudžetinėje – irgi, kuomet toji yra iš verslo kultūros šalies, tada efektyvumo rezultatai tiesiog nebūtinai pinigine išraiška matuojami, bet bendra atmosfera yra “kaip versle“).

Mane nuoširdžiai jei ne siutina, tai bent jau stebina goželiai verslo įmonėse, kurie dirba tarsi “valdiškai“, kuomet pagal pareigas jiems netgi priklauso didinti įmonės pelną – jiems siūloma sandėris, kuris pelningas ne tik siūlytojui, bet jam ar jai tuomet rūpi labiau manikiūras arba kaip čia anksčiau namo išsprūdus.

Ką jūs veikiate verslo įmonėje, bičiuliai? Stokite į valstybės tarnybą – ten socialinės garantijos ir kavos pertraukos, sako, į darbo laiką įeina. Nepriima, kad tik verslui tinkami, ar kur?

Bet nesutinku dėl to, kad profesionalui ar specialistui, kuris yra vis tik samdinys, primetamas verslininko, t.y. samdančiojo ir savininko (šeimininko, jei taip norite), vaidmuo ir atsakomybė, net jei tik dalinė, suprask, pagal jo pareigų imtį. Tai, kad valytoja dirba ministerijoje, jos nepadaro ministre ar viešojo intereso formavimo specialiste tam tikroje ūkio šakoje, ar ne?

Net jei ir pats įmonės vadovas yra samdytas, jis nėra joks verslininkas (kad ir ką gyvenimo būdo žurnalai berašytų, jei nepavyksta užsirašyti stilistu ar pan.), nors ta įmonė pelną ir keltų savo prioritetu tiesmukai, užuot suokusi apie socialinę atsakomybę, ekologiją ar “konkurencingus atlyginimus tobulėti skatinančioje organizacinėje subkultūroje“ (čia apie kokį whiskey tango foxtrot kalbama šitoje naujakalbėje?).

Ar tokiam vadovui reikia verslumo?

Ne. Jam reikia gerų verslo administravimo įgūdžių ir atitinkamos vadovo kvalifikacijos. Tai visiškai ne tas pats, ir paaiškinsiu žemiau, bet pridursiu, kad jokia aukštoji mokykla neruošia verslininkų – jos ruošia verslo administravimo ir vadybos specialistus.

Bet dėl sąvokų dar sutarsime, o dabar toliau:

Manau sveika verslo pradžia turėtu būti verslo viduje, kai atsakingas darbuotojas nuolatos plečia savo atsakomybės ribas, po to kai jau pasiekia vadovo lygio kompetenciją, padėkoją įmonės savininkams ir vadovams už tai, kad išaugino jo kompetenciją, ir pradeda su jais tartis dėl kito įmonės padalinio kūrimo ar frančizės ar pan.

Jei darbuotojas vengia realios atsakomybės ir įvairiais vaidybos bei manipuliavimo žaidimais imituoja, kad daug ir sunkiai dirba, tai tokį žmogų pavadinčiau ne darbuotoju, o savanaudžiu parazitu.

O jei atsakingas žmogus, realiai daug ko išmokęs kažkokioje bendrovėje, be jokio dėkingumo staiga iš jos pabėga ir kuria konkurentą, tai tokį pavadinčiau nedėkingu išpuikėliu.

Čia suplakami keli dalykai į vieną, ir tai užvardinama verslumu. Nieko tokio – mada būti verslininkais gal kada nors šitoje šalyje praeis, ir žmones gerbs ne todėl, kad jie verslininkai, ar “moka suktis“ (žodis “sukčius“, priminsiu, tos pačios šaknies), o kad jie yra savo srities specialistai ir žinovai.

Tarkime, yra begalė agronomų ir netgi su mokslų daktaro laipsniu, bet kada rudens gėrybių mugėje prisigretinkite prie “ūkiškai“ atrodančio kiek Alytaus dzūkų-suvalkų tarme šnekančio dr. Amšiejaus, kada jis apie obuolius (taip, tuos, kuriuos žmonės valgo, o ne hipsteriai perka gedžetus su prakąsto obuolio simboliu). Žinot, aš nė velnio neraukiu apie sodininkystę, o ir nuo obuolių man atšimpa dantys greičiau nei nuo tekilos, bet šio žmogaus galima klausyti vien taip, kaip jis pasakoja ir ką pasakoja.

Ir jei jau aš įsiminiau obuolių specialistą ant visos Lietuvos, tai kiekvienoje srityje rastumėt po tokią žvaigždę. Ir jiems nebūtina vadintis verslininkais. Kai kurie jų gal išvis įsižeistų, jei apie jų verslumą paklaustumėt.

Bet grįžtu – pirmas, matai, tiek prasisiekia, kad dabar jau algos neprašo, o pats užsidirba ir dar pelną atiduoda jį išugdžiusiems. Trečiasis, rupūžiokas, pelną pasilieka sau. Na, o antrąjį tai galima ir mesti lauk, bet… į jo vietą gali ateiti trečiasis, tai galima ir su antru apsieiti, nes šitam algos bus priežastis nekelti, tai kaip ir visumoje bemaž atsipirks kaip pirmasis, ypač jei darbdaviams Darbo Kodeksas leistų plakti rimbu tokius darbuotojus pagal motyvavimo sistemą “rimbu arba meduoliu“ (meduolį tai sekretorė surijo, jei klausiate)?

Aš teisingai dabar kaip verslo savininkas darbuotojo naudą per verslumo prizmę supratau, ne?

Darbo skelbimas turėtu būti labai paprastas, – tokiai ir tokiai įmonei, reikia žmogaus, kuris pilnai prisiimtu atsakomybę ir gerai atliktu va tokias ir va tokias funkcijas.

Apie darbo skelbimų rašymą aš pakalbėsiu kitąkart, kad nesiplėsčiau, nes buvo ir pasiūlymas surašyti funkcijas į skelbimą per keletą A4 formato lapų (na, maždaug taip spaudos ženklų kaip žurnalo straipsniui).

O patirties turėjimas, be aiškaus ir išsamaus pagrindimo, kodėl tu ten kur anksčiau dirbai netapai geriausiu darbuotoju, ar nesukūrei savo verslo ir pan., manau yra didžiausias blogis, nes greičiausiai šis žmogus ir yra tas savanaudis parazitas ieškantis, kur nieko nedarant galima daug uždirbti.

Juk jūs skaitėte, tarkime, Liudviko Andriulio įrašus jo socialiniuose tinkluose ir paskui spausdintus kad ir “Verslo klasėje“?

Kaip jūs manote, būdamas samdytu darbuotoju, ir, beje, CMO (chief marketing officer – tai kaip ir rinkodarininkas, bet jis iš tiesų yra pardavimų vadovas toje įmonėje), ar jis yra parazitas, kuris nieko nedaro ir ieško, kaip kuo daugiau uždirbti?

Verslo jis kurti neketina (o kam jam?). Savanaudis? O taip, jis tą priimtų kaip komplimentą, spėju! Galop, jei verslumo reikalaujate, tai savanaudiškumas yra vienas iš jo komponentų, nemanote? Ar jis iš tiesų yra didžiausias blogis ir nieko nedaro? Atvirkščiai.

Tai kaip jo eilutę CV perskaitysite, jei forma bus standartinė: CMO – nuo iki, kūriau strateginius sprendimus telekomunikacijų rinkoje, diegiant virtualius operatorius, blah-blah-blah (ša, Liudve, tu juk parašysi geriau, bet aš kalbu apie įprastinę HR situaciją su bet kokia pateikiama CėVė, o ne tave mieliausiąjį!).

Vadinasi, kažkur šitoje logikoje nesueina galai, ir todėl sutarkime, kas yra verslumas.

Young-Entrepreneur-1

Šitas verslus vaikis, berods, turėjo per daug laisvo laiko prie interneto (iš flavouritemarketing.com)

Visų pirma, verslumu pasižymi verslininkas, o tai, jei jau iš prancūzų, vadintinas entrepreneur – kaip asmuo, kuris organizuoja ir valdo verslą.

Dėl žodžio kilmės kiek ginčijamasi, bet laurai dalinami taip, kad pirmasis apibrėžė Richard Cantillon, kuris pabrėžė verslininko prisiimamą riziką (žr. “organizuoja“ dalį), o šį žodį išpopuliarinęs prancūzas Jean-Baptiste Say akcentavo verslininko planavimo pradą kaip esmę (žr. “valdo“ dalį).

Visumoje, manau, geriausiai, bent jau man, apibrėžė dr. Aušra Maldeikienė, kada pasakė, kad verslininkas – tas, kuris pastebi galimybes ir jomis pasinaudoja pelnui gauti (na, dera ir su mūsų samprata apie verslumą bei mokėjimą “suktis“, ar ne?).

Kitaip tariant, kuo man patinka būtent jos apibrėžimas, kad čia yra ir įžvalgumas, ir rizikos prisiėmimas, ir geri analitiniai įgūdžiai ir/arba intuicija (kartais žmogus negali pagrįsti skaičiais ar teiginiais, bet vat, sakoma, turi “uoslę“, iš ko šekelius užkalti), ir planavimas – žinojimas, kaip ką kokia tvarka sudėlioti, organizuoti, kaip matyti didelį tikslą ir tarpinius tikslus, kokią strategiją pasirinkti, ir pan. Ir, aišku, tas rizikavimas – tai drąsa veikti, matant galimybių langą ir tuo langu pasinaudojant.

Tai yra verslumas. Bet, kaip matote, jis apibrėžiamas visa eile savybių ir kvalifikacijų, o samdomam darbuotojui anaiptol visų jų nereikia, o kai kurios netgi trukdo (todėl verslininkai ir samdo specialistus, kurie fokusuosis į sritis, kuriose jis pats ne vien dėl laiko stokos imtų sau pats trukdyti).

Yra žmonių, kurie visiškai neverslūs mūsų primityviu supratimu, bet yra vizionieriai, ir jiems mažiau įžvalgūs, tačiau labiau apsukrūs mokės pinigus, nes iš tų vizijų pasidarys dar didesnius pinigus.

Yra puikių organizatorių, bet – už svetimus pinigus (geri vadovai neturi būti varžomi finansinių verslo ribotumų – antraip jie išeis ten, kur jų polėkio nevaržys ir galės ten save geriau realizuoti). Tarkime, Holivudo filmų mašina taip ir dirba: prodiuseris organizuoja pinigus ir procesą, o samdytas režisierius kuria filmą (kas nors pasakytų, kad Scorcese yra “nevykėlis“, kuris neturi verslumo?).

Yra puikių pardavėjų, bet jei juos pasodinsi padaryti formalią prezentaciją, tai tas pats, kas nubaustum (tarkime, mano brangioji) – nors, atrodytų, koks tu pardavimų vadovas, jei nesugebi tiesiog prezentacijos padaryti, tai, suprask, ką jau čia apie verslumą dar ir bekalbėsi?

Tad ne, aš lieku prie savo teiginio – samdytam žmogui aš “verslumo“ reikalavimo kvalifikacijoje nekelsiu (nes tai tik reiškia, kad aš pats, kaip verslininkas, esu neverslus, ar kaip čia?). O va kitų savybių, kurios sudaro verslumą kaip visuma, bet man jų reikia išgrynintų – taip, paprašysiu ir į skelbimą konkrečiai jau įrašysiu.

Ačiū už gerą komentarą – man panašu, kad mudviejų nuomonė sutampa, o ne vienas kitam priešgyniaujam, ar ne?