Tinklinių parduotuvių skirstymas

Ne visi mano skaitytojai dirba prekyboje, bet man malonu, kad seka ir skaito mano įrašus, o iš čia ir kyla klausimai. Šiandien kaip tik trumpai atsakysiu ne vien Joriui, kuris ir uždavė vieną tokių klausimų – o kuo skiriasi supermarketų formatai.

* * *

Pirma, sutarkime, kad prekyba yra per tinklo parduotuves (angl. modern trade) ir per tradicinę rinką (pavienes ne tinklines, specializuotas ir pan.) bei HoReCa (angl. santrupa nuo Hotels, Restaurants, Cafeteria). Pastarąsias dvejas paliekam nuošalyje, o einame prie tinklo, nes tie Lietuvoje sudaro kone 70 proc. visos rinkos.

Aš neturiu paskutinių Nielsen duomenų, čia keletos metų senumo, bet virš dviejų trečdalių visos rinkos vis tiek dar yra vykdoma Lietuvoje tik per modern trade (esame labai modernūs, aha), o tai ne tik gali, bet ir privalo būti Kainų ir Konkurencijos Tarnybos dėmesyje, jei jau šita Vyriausibe™ savo tikslu iškėlė SVV (smulkaus ir vidutinio verslo) rėmimą.

Tik, aišku, mūsų socdemai yra stambaus kapitalo partija, todėl nusišvilpti jiems į SVV (alytiškis tai ir pasakęs, kur Lietuvai dera eiti Perų Respublikoje), kaip ir jų merai gali netgi atvirai proteguoti vieną ar kitą tinklą (nebūtų carai). Kaip ir valstybinėms institucijoms yra grynai barkšt per būgną, kad galima viešais turinčius būti duomenis gauti tik iš privačios rinkos tyrimų bendrovės už pinigus.

Bet tema ne apie juos, o modern trade parduotuvių formatus.

Ir šių parduotuves pagal formatą galima sąlyginai suskirstyti į tris formatus (tiesa, jie savo ruožtu pačiame tinkle skirstomi dar į keletą lygių – tarkime, apie viską galvojanti jų turi devynetą) – ir galite pasiieškoti internete, kaip jų skirstymas įvairiose šalyse yra pagal plotą ir pan.

Gi iš tiesų yra daug svarbiau principai, pagal kuriuos formuojamas asortimentas, ir kas apsprendžia parduotuvės plotą – tad šis dydis yra išvestinis, nors ir gali būti indikatoriumi, sprendžiant, koks formatas, tik nebūtinai tai sutaps (jau minėtame tinkle pirmi keturi lygiai yra X, du kiti – XX, dar dveji – XXX, ir vienas, pagal skaičių tarsi aukščiausias, lygis yra cash & carry).

* * *

Pats mažiausias yra taip vadinamas minimarket – jame iš tiesų yra tik būtiniausios maisto ir kasdieninio vartojimo prekės (FMCG – fast moving consumer goods), po vieną ar tik keletą SKU (angl. stock keeping unit, rus. artikulas), kiek tą leidžia ribotas lentynų plotas: pienas, duona, mėsa, pusfabrikačiai, einamiausio alkoholio, vandens, sulčių, higienos priemonės, skalbimo milteliai ir pan.

Tokios parduotuvėlės yra įrengiamos paprastai žemaaukštės miesto statybos kvartaluose (tiesiog pirkėjų skaičius čia ribotas, o ir dideliems prekybos plotams vietos nėra) arba biurų rajonuose. Dar tokio tipo parduotuves jūs žinote kaip… Statoil degalinės. JAV toks tinklas su degalinėmis yra 7-Eleven.

Ir jei sakau, kad miesto, tai ne, priemiesčių individualių namų kvartalai, kad ir kaip save tie sodiečiai laikytų “miestu“, ir netgi kelio ženklai sakytų, kad čia miestas, tokio formato parduotuvėms vietos nenumato – nebent tai iš tiesų yra agrarinė šalis savo mentalitetu (pvz., Lenkija, kurioje apstu tokių šeimyninių sklepų, kurie vis tik yra traditional market, o ne modern trade, todėl nesiskaito), dėl ko ir tinklinės parduotuvės gali atidaryti vieną ar kitą panašų minimarketą (čia kažkaip asocijacija su Baužytės naftalininėmis LTV laidomis “Mūsų miesteliai“).

Minimarketo formatą jūs atpažįstate: tai ir Norfa S, ir IKI Express (labiausiai tipinis šio formato pavyzdys!), ir buvusios Minima, o dabar Maxima X. RIMI tokio formato net neturi pas mus, o Latvijoje žinomos kaip Supernetto tinklu, kuris laviruoja tarp hard discounter ir minimarket, vietomis netgi išsiplėsdamas iki supermarket, tad RIMI Baltic įmonei tai veikiau ne šiaip atskiras tinklo prekinis ženklas, bet ir atskiras verslas (kaip ir Maxima turi tokį tradicinių parduotuvių tinklą Aibė).

Paprastai žiūrint, iš minimarketo išeinama su vienu nedideliu pirkinių krepšeliu arba viskas telpa susimesti į savo rankinę.

Užbėgo per pertraukėlę merginos čipsų ir kolos (iš ignatius-piazza-front-sight.com)

* * *

Didesnio formato parduotuvės yra supermarket, nuo kurio ir gavo pavadinimą bendrai visų tinklų, nes nuo jų pasaulyje, kaip ir pas mus, ir vyko modern trade plėtra – ir mažinant formatą, išstumiant mažo tankumo, bet pasiturinčių pirkėjų rajonuose visas tradicinės rinkos šeimynines parduotuvėles (angl. grocery store, rus. bakalėjos parduotuvė), ir kovojant su department store (rus. univermagas, VLKK glušpetrių pavadintas kaip “universalinė parduotuvė“).

Tokios parduotuvės paprastai įrengiamos daugiaaukščių rajonuose – didesnis kiekis žemos ir vidutinės pirkimo galios pirkėjų, kuriems reikia ne tik kasdieninių FMCG, bet ir retkarčiais prireikiamų einamųjų buities bei aprangos prekių (kojinės, apatiniai, kai kurie namų apyvokos ir buities daiktai ir pan.).

Šį formatą geriausiai Lietuvoje atstoja būtent IKI tinklas (esantis “arčiau mūsų“), o apie viską pagalvojusi Maxima, anksčiau turėjusi Media parduotuvių tinklą, dabar turi XX. Praktiški žmonės ieško Norfos L formato, o va RIMI čia net pradžioje ir nelindo, nors formaliai paprastos mažesnės RIMI ir priklauso jam (ir toliau suprasite kodėl), bet, kaip minėjau, Latvijoje jie dalinai pasiėmę rinkos dalį per Supernetto (ten pradžioje buvę lyg ir hard discounters, po to sulindę kaip minimarket, kol iš esmės jau virto supermarket tinklu).

Iš supermarketo paprastai pirkėjai išeina vienu dideliu nešuliu arba dviem krepšiais nešini – iš esmės, tiek, kiek telpa į vieną nedidelį supermarketo vežimėlį.

Tipinis supermarketo pirkinių tūris (iš epepea.com)

* * *

Didžiausias asortimentas jau randamas hypermarket formate – apie 65 tūkstančiai SKU.

Kaip jau minėjau, tai yra supermarket išplėstu asortimentu, pridėjus dar ir department store, kur rastum ir drabužius, ir avalynę, ir namų apyvokos reikmenis, ir netgi automobilių įvairius priedus, skysčius, alyvas, padangas, ar dviračius ir t.t. – nelygu ko reikia rinkoje ir ką galima pardavinėti, nes toje srityje yra nepakankama konkurencija, arba atrodo esanti pelninga pardavimams sritis (deimantų versle didžiausias spindesys yra pačių deimantų, bet nenustebsiu, jei rasime ir juvelyrikos lentynas, kaip dabar randame bižuterijos). Čia kuriasi ir maitinimo įstaigos, ir net ne viena – paprastai, irgi tinklinės.

Teoriškai tokios parduotuvės yra už miesto – joms ir reikia labai didelio ploto, ir reikia didelės stovėjimo aikštelės, nes į jas suvažiuojama apsipirkti visai savaitei, todėl reikia apsipirkimams talpesnio transporto, kasdien į tokią neprivaikščiosi, o ir pritraukia tokie pirkinių miesteliai jau  įvairius pirkėjus – tiek iš miesto, tiek ir iš visų priemiesčių. Todėl paprastai hypermarketai ir yra įrengiami prekybos kaimeliuose, JAV turinčiuose netgi nedidelius oro uostus čarteriniams reisams, ar dideliuose prekybos centrų kompleksuose (angl. shopping mall).

Lietuvoje jūs tokius atpažįstate nesunkiai – tai Maxima XXX, kurių parduotuvės paprastai yra vadinamos arba Bazėmis, arba jau yra Akropoliuose, kurie yra tipiški tokio department store ir shopping mall prekybų pavyzdžiai.

Be abejo, hyperRIMI, kaip ir mažai nuo jų besiskirianti tokio paties formato Prisma (kuri šiaip jau kaip modern trade parduotuvė net nelabai pas mus tinklinė, nes neturi centrinio sandėlio – tai Statoil minimarketai yra labiau tinklas, nei šie) – tipiškas tokio formato atstovas, o Norfa čia turi savo XL formato tinklą, kai IKI kol kas į šitą segmentą nelabai dar ir įlindusi – paprasčiausiai išplėtė kai kurias savo parduotuves (Minsko, Mados ir pan.), tačiau prekiniu ženklu niekaip jų nepažymėjo, kad išsiskirtų (prognozuoju, kad šias didesnes tiesiog perims koks nors Carefour ir pan.).

Iš hypermarketo išsistumiamas didelis vežimėlis ir kraunama 3-5 dideli supermarketo krepšiai į automobilį ar veną (angl. van, rusiškai ir VLKK glušpetriškai mikroautobusiukas).

* * *

Ir vat dabar iškart matau nustebimą: pala pala, o tai kaip čia gaunasi, kad Akropolis bei hyperRIMI yra vidury miesto, arba kad ir Karoliniškių maksės iksų formatu tempia iki hyperio?

Iš vienos pusės, tai galima sakyti, kad gal kvaili prekybininkai?

Iš kitos pusės, tai ne jie kvaili – jie tai yra apsukrūs. Kvaili esame mes, kad leidome hypermarketams kurtis miesto centruose, apkraudami transporto spūstimis miesto magistrales ir sankryžas, didindami užterštumą gyvenamuose rajonuose, visiškai nušluodami bet kokią galimą tradicinę prekybą (jau ir dabar tinkluose kuriasi kirpyklos, bet kai į tą segmentą rimtai ateis tinklai, nebeliks jums ir “vyrų-moterų-salonų-kirpyklų“ daugiabučių pirmuose aukštuose), nes šioje šalyje nėra vietos mažiukams.

Apie viską pagalvota? Anaiptol ne apie tai buvo galvota.

Aš nesakau, kad tinklų parduotuvės yra blogis (kad net neatsiklausę manęs acto garintojai publikavo visą įrašą apie išeinančią į karo taką – tiko prie jų agendos). Blogis yra laisvos konkurencijos nebuvimas, ir net dvikoviniame sporte yra svorio kategorijos, priminsiu, o ir komandiniame suvienodinama žaidėjų skaičius bei paskirstomi pagal lygas.

Kaip pirkėjai, lietuviai yra jau labai išlepinti, turėdami aukštesnio formato parduotuves savo rajonuose, todėl ir politikai, šiaip kvaili ar iš tiesų suvokiantys problemos esmę, nieko keistino šia linkme į savo politines programas neįsirašys, nes jų rinkėjai to paprasčiausiai nesuprastų. Arba nenorėtų mainyti savo patogumo vardan kažkokio mistinio “bendro gėrio“.

Taip patogu užlėkti, kai supermarketas yra prie namų (iš filmvz.com)

Na, iš tiesų, kam važiuoti savaitei apsipirkti į užmiestį, kuomet prie namų nors kasdien gali vaikščioti į hypermarketą?

IKI man tik per gatvę prie namų ar Maxima prie darbo – dar vienas puikus patogumas, kur susitinkame su kaimynais, kurie kitąkart kone su šlepetėmis atšlepsi kokio primiršto mažmožio, kurio reikia tamkart.

Toks parduotuvių lankymo dažnumas, beje, irgi prisideda prie eilių susidarymo prie kasų, tad nesiskųskite, kad “visi gerai gyvena“ – tiesiog dažniau vaikšto į parduotuves, nei kad apsipirktų kelioms dienoms arba savaitei. Tad ir iš hypermarketo tūlas išeina neapsikrovęs pirkiniais kaip iš supermarketo, ir netgi minimarketo klientams hypermarketai bei jau ir supermarketai dabar įrengia savitarnos bei ekspres-kasas.

Tačiau ar mums reikėjo būtent tokios prekybos ir miestų plėtros – ekstensyvios, agresyvios, bekonkurencinės?

Kad nušlavė kažkada supermarketai tą kioskų prekybą, yra visumoje gerai – gal iš tiesų per ilgai buvo laukti, kol kioskininkai peraugs į tradicinę šeimyninių parduotuvėlių prekybą, juolab, kad to kioskininkų mentaliteto ir dabar apstu, tai nelauksime gi proverbinių 40 metų, nes net ir Mozės nesimato. Mes visko norėjome čia ir dabar, ir kuo daugiau.

Aš šįkart neketinu nagrinėti pliusus ir minusus – tam, manau, reiktų atskiro įrašo, kaip ir pasiūlymo, ką reikėtų daryti, kad pirkėjas nebūtų tas, už kurį pagalvojama ir nusprendžiama, ką tas privalo pirkti, nes kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra.

Šįkart tik apie skirtingus formatus bendram suvokimui, o klausimai jums patiems dar kils, manau. Bet dabar bent jau sutarėm, apie ką kalbam – juk aiškiau?