Papasakojus apie AK, tai dabar belieka tik pakalbėti, o kur mes patys gyvename?

Kada sakai angliškai, kad Lietuva yra Frontier of the West, tai skamba gražiai, drąsiai ir kilniai – suprask, esame toks civilizacijos pakraštys, besiribojantis su barbarų žemėmis.

Gi posakis pafrontės valstybė skamba jau ne taip šauniai, o ir drąsos neprideda, ar ne?

Bet, manau, pastaroji frazė apibrėžia aiškiau tą padėtį, kurioje visada, neskaitant okupacijų, per kurias savotiškai vis tiek buvome rytinių barbarų laikomi Mažaisiais Vakarais, esame, buvome ir toliau būsime – nebent Raška sužlugtų galutinai, bet tai įvyks tik tada, kai Vakarams iš tiesų reiks to žaliavinio sandėlio tiesioginio valdymo, nes kol kas yra daug ekonomiškai pigiau ir efektyviau per outsource kniazius, kaip tą dar nuo caro Riuriko ir didžkniaziaus Olego variagų laikų darė, vėliau keliems šimtams metų prisijungus ir mūsų lietuviams su totorišku jarlyku (dab. frančyze), pradedant imperialistu Gediminu.

Vis tik ši esama pafrontės ar imperinio pakraščio realybė yra nuolat pamirštama, užliūliuojant save beprasmiu lūkesčiu, kad “viskas bus gerai“™, ir netgi pasišaipant iš perspėjančių, kad “rusai puola“™.

Kaip pafrontės valstybei ar civilizacijos forpostui, tai mes iš tiesų elgiamės gana nutrūktgalviškai ir perdėtai pasitikinčiai (už tai derėtų ne vien bažnyčiose mus mušti).

Tiesą sakant, saugūs esame ne todėl, kad gerai pasirengę sutikti nekviestus atėjūnus, o tik todėl, kad jų dar niekas nepakvietė arba jiems šiandien dar poreikio tokio nėra (kai rašau jiems, tai vis tiek tik viena Rusija tėra omenyje, kadangi seniai teutonų ar konfederatkių nešiotojų nelikę – ir nenoriu veltis į tuščią ginčą dėl Giedraičių mūšio ar tarpukario geopolitikos dalybų, kuomet “mužikai“ užsimanė savarankiškos valstybės dar Vasario 16 dieną, o “šlėktos“ susigriebė tais metais tik po Lapkričio 11 dienos, kad kaip čia taip, jaunesnis brolis vyresniajam špygas kaišioja, tuoj pasiųsime želigovskinių pilsudskiukų ir Wilno plebiscitą).

Visuomet tokiose pakraščio valstybėse gyvenę piliečiai statydavę apsaugines sienas, ir istorija netgi mena ne vieną tokį pavyzdį: Adriano romėnų siena Albione, Didžioji kinų siena Mandžiūrijoje, Maginot gynybinė linija Prancūzijoje ar Mannerheimo linija Karelijoje, neminint ištisinių įtvirtinimų linijų Napoleono karų metu Ispanijoje ar Riomelio suręstų Normandijoje 1944-aisiais – o ir dabar rastum netgi prie mūsų Seimo kaip 1991-ųjų metų barikadų palikimą prie Parlamento.

Frontier_fort

Instrukcija, kaip pasidaryti pafrontės fortą (iš nebraskahistory.org)

Kartais reikia ne vien tik fizinio barjero, bet tokių užtvarų įvairiose gyvenimo ir ūkio srityse: ar propagandinis bei informacinis tai karas (transliacijų ir melo blokavimas, ribojimas priešiškos valstybės kultūros bei sporto renginių), ar ekonominis (kapitalo plovimo prevencija ir kilmės tyrimai bei skaidrumas), ar įtakos agentų veikla viešojoje erdvėje bei politikoje (liustracija ir pan.).

Mes turime Konstitucijoje atskirą papildymą, priimtą referendumu, kad nesijungsime į jokias Rytų sąjungas ir blokus – tačiau šis papildymas, toks svarbus mums, kaip pafrontės valstybei, visiškai ignoruojamas, kuomet kalbame ne apie formalias, o gana neformalias visuomenės sritis, nes tuoj ant sovietinių miano™ klišių užauginti ir anuomet netgi lenkų TV per Suvalkų retransliatorių nematę pradės klykti “nepainiokime kultūros su politika!“ – manote, kad špižiniai balvonai, įprasminantys visą mūsų piliečių konservatyvimą (ar TS-LKD, ar LSDp, ar wanna-be establišmentas LS, ar daukantiniai šeimininkai Red Dalia su Green Val bei į medinį makintošą HESe įbalvonintas AMBas), tapo jau ne surūdijusiomis tilto atgyvenusiomis dekoracijomis, bet ideologiniais stabais šitoje visuomenėje atsitiktinai?

Bet netgi ir be šitų barjerų mūsų šalies piliečiai nėra niekaip pasiruošę pasitikti priešą, kai jis bus ne prie vartų, o jau kieme. Antraip būtų grąžinta ne tik visuotinė karo prievolė, kurią ketinama laikinai ir dar loterijos būdu dabar diegti, darant tą patį, bet tikintis geresnio rezultato, užuot sprendus problemas, o ne prisidarius kitų.

Ir aš kalbu net ne apie visuotinį, nedarant išlygų pagal jokią tautybę, turtinę padėtį, išsilavinimą, kilmę, socialinę klasę, užsiėmimo pobūdį ar lytį, šaukimą ir pareigą (įtvirtintą Konstitucijoje), o apie visuotinį karinį parengimą (skirtumus jaučiat?), kuomet kiekvienas Lietuvos pilietis savaime būtų parengtyje esantis autonomiškas ir savistovis rezervistas, turintis visą jam priklausančią ekipuotę ir asmeninius ginklus bei amuniciją namuose, ir žinantis, kad jei Tėvynė pavojuje, tai turi prisistatyti pagal savo paskyrimą į savo dalinį, su kuriuo ir taip kasmet keliskart praktikuojasi (ir tas net nekainuoja tų €9315 per metus, kuriuos dabar ketina KAM išmesti 3000 per vargą prigaudytų prievartinių išlaikymui).

Nes po to tikrai visi tokie piliečiai in corpore jau nebesiteisins kaip anuomet po 1940-ųjų, kad, suprask, įsakymo nebuvę.

Kai 1991 metų savanoriams nereikėjo jokio įsakymo (dėl ko juos sovietai vadinę “neteisėtomis banditų formuotėmis“), kad eitų ir gintų tą Lietuvą, kurios norėjo ir dėl kurios buvo pasirengę žūti, ir kurią kurti demokratiškai išsirinko antrąjį Sąjūdį (pirmasis, priminsiu, buvęs 1944-1953 metais Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, susibūręs irgi be egzilinės vyriausybės nurodymo priešintis okupantui) į to meto šalies parlamentą. Tą karta iki šiol gyva. Va, rašo jums, šiandien skaitantiems.

vadelis

Nugara į jus yra mūsų SKAT operatyvinio būrio, YPT pirmtako, vadas – Gintautas Rapnikas, kurį mes vadinome Vadeliu.

Manęs irgi niekas jokiais įstakymais iš viršaus nemobilizavo. Aš pats atėjau į tas formuotes kitą dieną po Medininkų tragedijos, nes mane, “dembelį-fošystą“, užpypino gerų norų vedini diletantai, tiesą sakant, labiau, nei “blogieji rusai“, kuriuos zampolitui dar armūchoje sakiau šaudysiąs.

O kai pakliuvau iškart po Maskvos Pučo į Parlamento gynybą, tai sutikau tėvo a.a. draugą karaimą Simą, kuriam irgi nereikėjo įsakymo ir mobilizacinio nurodymo, kur jau teiktis atvykti, ir, suprask, ten bus per ateinančius trejus mėnesius bent jau pradiniai apmokytas karybos nuo nulio (nes, kaip dabar, juk niekas masiškai nerengia – čia tik tavo reikalas, žmogau, jei labai to nori ir turi laiko bei nuosavų lėšų), o tada bus jau priskirtas į kažkokį dalinį, ir gal jau galės eiti pagaliau Tėvynės ginti, kaip vadovybė nuspręs.

Jums tikrai atrodo, kad agresorius tikrai palauks, suteikdamas ne tik laiką, bet ir erdvę tam rengimui, ir finansinį bei materialinį aprūpinimą, ir veikiančias valstybines institucijas, kurios pasirūpins, ir, šiukštu, sostinės barokinio paveldo (Žaliąjį tai galėtų ir sugriauti, tiesą sakant) jokia artilerija nepavers griuvėsiais?

Tai gal atsipaipaliokite ir STFU, štabiniai ir tinklaraštiniai bei laikraštiniai egzperdai karibos™, besikantavojantys su specukais bei aitvariukais, dabar dar ir ieškantys priešų savo politinių sąjungininkų stovykloje, prikaišiodami šiems šou dėl pozavimo duodant priesaiką Gedimino bokšte, kai aš realiausiais Tėvynės gynėjais šiuo metu matau, deja, ir vėl tik savanorius šaulius, o apie krašto gynybą ne ura-patriotizmu, o nuosava sveiko proto galva mąstančius liberalus (ir kas galėjo pagalvoti).

grozny

Čečėnijos sostinė Groznyj, bet galėtų būti ir vaizdas į Vilniaus barokinį senamiestį iš šv. Jonų bažnyčios varpinės – ar šitam, šamaniškus užkeikimus dėl balvoninio paveldo atliekantys, esate moraliai pasirengę? (foto iš chewolf.deviantart.com)

Kaip karaimas Simas, nors žmona jam sakė, kur tu eini po infarkto, šuntavimų ir širdies operacijų su savo beveik neregio akimis kariauti – jaunų pakaks, tuomet jai atšovė, kad jo protėviai davė Vytautui priesaiką, ir jam dera savo protėvių pažadą Vytautui [Landsbergiui] tęsėti.

Mane pamatęs vietoje “labas“ atsakė piktai, kad namo važiuočiau, nes mums, jauniems, dar reiks Lietuvą kurti, o tegul žūna seniai, kad jau taip.

“-Nučedabakas – kad aš, po armūchos, dar namo pas mamą važiuočiau!“ – atšoviau nusijuokęs.

Ir likau, aišku.

Simo paskaitos mums apie Lietuvos kariuomenę ir jos tradicijas bei priesaką “be reikalo ginklo nepakelti ir be garbės nenuleisti“, ir kaip ne sovietiškai ar rusiškai, o lietuviškai dera pagarbą atiduoti, įsiminė. Antraip, argi aš čia tą rašyčiau dabar? Jei esame lietuviais gimę, kaip dainuojama Zauerveino lietuvninkų giesmėje, tai argi mums reikia dar kažkokio įsakymo, priesako, parėdymo, nurodymo?

Tik pabandykite pasiūlyti mūsų (o tikrai ji mūsų?) valdžiai šveicarų ar žydų pavyzdžiu ginklus bent jau aktyviems KASP savanoriams išdalinti, kaip ir Šaulių sąjungą padaryti aktyvesniu rezervu su pasekoje ta pačia teise, kaip iškart pradės isteriškai klykti “Pakaunėėėėėėėė!“ – ir taip sabotuos valstybės gynimui svarbų sprendimą, tiesiogiai palikdami gintis pasiruošusius piliečius beginkliais ir dezorganizuotais (su visa derama pagarba KASP ir ŠS kaip organizacijoms).

Nes juk taip ir maištas iškart, suprask, jei išdalinsi!

O kad Pensilvanijos valstijos (jos nacionalinė gvardija kuravo mūsų KASP kūrymąsi, tarp kitko) Konstitucijoje įrašyta ne tik teisė, bet ir pareiga (!) piliečiui nuversti korumpuotą valdžią ginklu, tai mūsų demokratijoje nesuvokiama. Nepriaugom?

Bet ar priaugsime?

Ar kažkokios partijos ir šutvės pacifistais apsimetančių, o iš tiesų į snukį gauti tik bijančių ir savo baime užkrečiančių visuomenės nuomonę, interesų labui verta aukoti gynybinius interesus? Kaip keičiasi agresoriaus planai destabilizuoti padėtį ir pradėti hibridinį karą, kuomet žino, kad kone kiekviename name gyvena pilietis, turintis pilną individualią parengtą kovinę ginkluotę po ranka, o valstybės tarnybos žaibiškai pasirengę mobilizuotis netgi formaliai neskelbdamos mobilizacijos, užimsi tu tuos visuomenės informavimo retransliatorius, ar ne?

Kaip jums atrodytų kokių ruskaljansininkais bei tomaševskininkais persivadinusių jedinstvininkų, vadinamų tokiais atvejais jau opolčencais, bandymas sušokti į visureigį ir atvažiuoti, neva, ginklų parduotuvėje pirktais ginklais pamosuoti kokio daugiabučio kieme dabar ir vat kaip tuo atveju, jei daugiabutyje kone kiekvienas yra KASP arba Šaulių sąjungos narys, neskaitant dar ir medžiotojų?

Kažkokie ginkluoti žmonės be atpažinimo ženklų, drumsčiantys viešąją tvarką ir keliantys grėsmę visuomenės saugumui? Baikite juokus – atsidarau seifą, užsitaisau karabiną ir atstatau tvarką, jei dar kaimynas to nepadarė greičiau už mane (tiesa, kaimynai ir taip žino, kad tvarką aš atstatau ir be karabino ar netgi pistoleto, bet čia ne apie tai kalba).

Frontier_Forts_Art

Hibridinio karo dalyviai (iš icfw.org)

Dabar gi tektų skambinti 112 ir tikėtis, kad gal atvažiuos.

O gal ir ne – jei hibridinis karas vyksta ne spontaniškai (o jis stichiškai niekada nesiranda), tai ir ryšio nebus, ir policija sėdės nuovadose kelnes pridėjusi, kur šeimininkaus žali žmogiūkščiai, o mūsų agurkiniai taip ir lauks įsakymo, kurio nebus kam duoti (čia taip vienas su išduotu “tvarkai palaikyti“ AKS-74u 1991 metais prie Parlamento pasiteisino savanoriams, kodėl nešovė, kada ugninio vandens kaptiorkėje primaukę “diedai“ iš sovietinio Šiaurės miestelio žvalgybos kuopos atvažiavo su UAZiku labusų pamokyti ir atsitiktinai žuvo Artūras Sakalauskas – ten dabar akmuo netoli Statoil yra, matėte?).

End of story. Galiu daug tęsti, bet ar reikia?

Ką galite sau atsakyti, tai tik – o ką ketinate daryti patys, jei tas pavojus bus ne tik skelbiamas žiniasklaidoje, iš kurio kai kas kraunasi politinį kapitalą, kai kuriuose atkunta patriotizmo polėkis, kai kas gerai pasipinigauja mokesčių mokėtųjų pinigų visame tame fone, kai kas supranta, kad investuoti savęs ar pinigų į gyvenimą čia nebeverta ir emigruoja.

Mano karta savo “karo“ čia jau turėjo 1990-1993 metais. Karta po mūsų irgi turėjo savojo, kuomet kūrė kariuomenę ir visas struktūras, kad integruotųsi į NATO bei ES, įveikdama begalinį ir iki šiol neaprimusį prorusiškų agentų sabotažą ir atvirą kenkimą (dukart ministeris LiOlekas, apsivogęs diplomais ir Vyčio Kryžiumi Kirkė-melagėlis, tęsti?).

Dabartiniam jaunimui teks savas karas ir savi kariavimo metodai – duokdie, kad nereikės jiems šaudyti, ir bent jau kimarinti poste, apsikabinus ginklą, kaskart krūpčiojant ir vėliau jau lengviau atsidusus ištraukiant šovinį iš vamzdžio atgal į dėtuvę, kad provokacija nepavyko, nors tik tik per plauką tetrūko, o tu laikei taikiklyje jų visų į tave nutaikytus vamzdžius, ar kad apšaudė vakar iš anapus upės marijampolinius, o ne tavo pamainą (ai, bet tai mes nekariavom gi 1991-aisiais, ką aš jau čia!…).

Tiesa, kai esi jaunas ir kvailas, tai karas atrodo tik vaistu nuo raukšlių, anot a.a. Viktoro Cojaus, tad jaunam ir jūra iki kelių būna, todėl tikrai gerai, kad šaudyti iš tiesų netenka, nes tik senstant ateina suvokimas, kiek balansuota ir anuomet ant ribos (būna, kad ir kare žūna, sakoma). Galop, Nepriklausomybės atkūrimo aukos irgi ne iš nevzoroviškų autoavarijų.

Bet taip, kaip dabar yra, save raminant ir ignoruojant geopolitinę bei vidinę šalies situaciją, tai ne tik kvailas, tačiau ir nusikalstamas prieš ateinančias kartas užsiėmimas, paprastai tik paskatinantis agresorių veikti, kaip ir agresoriaus erzinimas (iššūkis ir įžeidimai nenuleidžiami negirdomis, ypač kada jie skiriami peštukui, kuris ieško preteksto veikti).

O blogiausia – galimybių jam lengviau užpulti suteikimas, nesirūpinant savo krašto gynyba, nei fiziškai, nei finansiškai, nei įstatymine aplinka, nei skaidrumu ir prieš korupciją nukreipta liustracija, nei siekiu kurti pilietišką visuomenę ir iš tiesų diegti neapsimestinai demokratinius institutus.

soldiers-lg

NATO kavalerija ateina pafrontės fortui į pagalbą (iš texasbeyondhistory.net)

Kol atvyks NATO kavalerija, šitą pafrontės fortą prieš raudonsnukius turėsime išlaikyti patys. Ir jei to nepasirengę daryti – tai verčiau kraukimės manatkes ir kraustykimės kur saugiau ir ramiau.

Hawh!