Tai kas dabar bus?

Jei įdėmiai perskaitėte mano įrašą apie tai, kad esame pafrontės valstybė, tai tuomet dar tikiuosi, kad skaitėte ir tai, ką rašau nuo 2007 metų apie karybą čia, ir tuomet galime kalbėtis toliau, ką turime aplink mus ir čia, ir ko iš viso to dar galime sulaukti.

Aš iš tiesų esu optimistas, kada sakau, kad turime maždaug 3 metus iki Rusijos atviros agresijos prieš mus (mūsų Prezidentė gi veikiau priešingai – jaučia grėsmę jau šiandien).

Tiesa, tas Rusijos agresijos atvirumas greičiau bus toks hibridinis ar kvazi-karas (pastarasis vyksta jau dabar, nepastebit dar?), kokį jie temoka iš tiesų kariauti – ypač, kai jiems nesipriešinama: ar tai būtų Krymo okupacija, ar mūsų 1940-aisiais.

O kada susiduria su patyrusiu ir gerai apmokytu bei tinkamai aprūpintu priešininku, tada krenta mūšyje kaip musės, ironiškai Varšuvos priemiesčio Pragos skerdikui grafui Aleksandrui Suvorovui-Izmailovui kikenant pragare, kad kovok ne skaičiumi, o mokėjimu, ir kuris prūsokiškai (sic!) savus kareivukus taip vaikęs ir muštravęs, kad nuostoliai manevrų metu būdavę didesni už nuostolius paradiniame kare anuomet (todėl jį visi kareiviai gerbė ir mylėjo kaip tėtušį, nes rusams: a) muša – reiškia, myli; b) bijo – reiškia, gerbia), ir iš čia nuo jo visi rusų strategai kartoja, kad niekai yra karas – svarbiau yra manevrai.

Suvorovo kazokai (!) Pragos (prie Varšuvos) skerdynėse (iš military.wikia.com)

Arba dar geriau: nusprendžia, kad reikia parodyti aklą drąsą (ai, bobos vėl prigimdys, kaip sakęs maršalas Žukovas), taip išplaukiant iš reido prieš visą rikiuotę priešo laivų, tada kone visus karininkus ir jūreivius paaukoti, jokios žalos priešui nepadaryti (pabūklai ne to kalibro, aha), sugrįžti atgal nieko nepešus į uostą, tuomet jau patiems paskandinti laivą ir atsiduoti gyviems demoralizuotiems likučiams tik nugalėtojo malonei, nes kada grįši namo, tai jau mušiesi į krūtinę didvyriškai, ir liaudis dainuos apie nepasiduodantį “Variagą“, kuris, aišku, tuo metu priešo yra iškeliamas nuo dugno, nesunkiai atremontuojamas ir dalyvauja jau kare priešo pusėje kaip trofėjas.

Dar, tiesa, galima apie rusų karo laivyną po šv. Andriaus vėliava (tokia artima škotams, JAV konfederatams ir Lugandono bei Donbabvės opolčencams) ir daugiau, kaip ir ginti rusiškos karinės šlovės miestą-didvyrį Sevastopolį taip, kad besigindamas patirtum didesnių nuostolių už puolančiuosius, po to, aišku, atsitraukti, atiduodant miestą, o geriausia – prieš tai paskandinus visą savo karo laivyną net be kovos su priešo laivais, kurie ramiai išlaipins desantą.

Yra tų strateginių gebėjimų rusiškai kariauti, ko gi ne?

Istorija žino ne vieną pavyzdį, ar su totoriais, ar su lietuviais, ar su lenkais, ar su prancūzais, ar su vokiečiais kariauta – tai gerai, kad tos rusės tokios vislios, o atėjūnai tokie pislūs, tai genetika va tokias šiukšles ir pagamino su tarakonų mentalitetu.

* * *

Kodėl vis tik treji metai, perklausite?

Nes iki 2018 metų yra numatyta baigti Rusijos kariuomenės reformą (neva, nukeliama dviem metams, nes dabar gi sankcijos, aha).

Aišku, karo ekspertai juokėsi, kad kur pirštu nebesi, ten visur rusų armijoje atsilikimas, suirutė ir rūdys bei Potiomkino kaimai (šio divizijos vis tik buvę tikros, kaip ir štolcas, kuriuo mojavo ne vien carienės labui, sako).

Blogiau kitkas – rusams į tuos vakariečių supratimu esamus trūkumus ir atsilikimą iš esmės nusišvilpt (ką geriausiai parodo jų autopromas). Jie nusiteikę totaliniam karui, todėl viską daro kreivai šleivai, bet už tai patys ir iš savo išteklių, kiek tik galima, nes tik taip pripratę visada buvo istoriškai su savo chronišku atsilikimu nuo karinių technologijų. Ir jei Vakarai jiems dabar tiekė kažkokias komponentes, tai arba stengėsi nukopijuoti, arba apsirūpinti atsargai į priekį, ar tiesiog technologijas ir detales vogti, kaip darė Putinas jaunystėje savo “diplomatinėje“ tarnyboje.

Mūsų laimė, kad Ukrainoje Maidanas anksčiau šitos programos užbaigimo prasidėjo, tai teko šiam kariauną prieš juos mesti dar nepilnai parengtą, nes iš buferinės ir marionetinės valstybės “broliai“ užsimojo tapti Vakarų, o tai reiškia rusams tik priešą, forpostu.

Arba, jei iš tiesų gerai pažiūrėtumėt, tai metė kaip tik atliekas, kurių negaila – čiuvašus, buriatus, visokias padugnes bydlo. Ir ant jų vadai bei strategai išbando naujas taktikas ir tobulina savo įgūdžius, leisdami vietomis pasireikšti čia ir profesionaliam karybos elitui iš specnaz (t.y. atidirba įprastinį sau modelį masinės bydlo-kariaunos su gvardijos smogiamaisiais daliniais – bet britų kariuomenėje irgi veikia ta idėja, kur tarnauja tik aristokratai ir degeneratai).

Opolčencai, prisipirkę inventoriaus vojentorge, nieko bendro su Rusija, vėliava iš olandų, nu (iš news.kievukraine.info)

Na, nieko naujo ir mums – Vytautas irgi paleido totorius prieš teutonus prie Griunvaldo 1410 metais, kas pastariesiems atrodė ne ką juokingiau, kaip proverbinis šlėkta su kardu prieš fricų tanką.

O kada šarvuočių rikiuotė suiro ir išsitąsė, skuodžiant iš mūšio lauko totoriams kaip ir turėjo nutikti, jau pagrindinėms lenkų (nes “strategas“ Didysis savo lietuvių sunkiąją kavaleriją Vorskloje prieš 11 metų prieš tuos pačius totorius pats išguldė ir naujos atkurti nebeišgalėjo ir nespėjo) riterių pajėgoms, veikusioms kaip komanda ir vieningai, jau kautis su tokiomis pačiomis, tik dezorganizuotomis dabar europiečių ir vokiečių riterių, buvo daug paprasčiau.

Ta proga Vytautas dar ir tris rusų iš Smolensko pulkus po Ordino magistro landsknechtų pajėgomis paguldė – negi gaila, kai ne savi, ką?

Laimėjom? Taip.

Pliekiamės iki šiol su sąjungininkais lenkais, kieno kalavijas mūšyje ilgesnis buvo (kas nesupranta: Griunvaldo/Žalgirio mūšio simbolis yra du apnuoginti kalavijai – padrąsinimui prieš mūšį atsiųsti po vieną pusbroliams Jogailai ir Vytautui nuo Ordino).

Nors turėjome prasčiau aprūpintus karius (pas teutonus, kurie buvo karo profesionalai, rinkosi irgi tik vien profesionalai iš visos riteriškos Europos!) ir gerokai per mažai tokių pačių know-how riterių šarvuočių iš Lenkijos bei Lietuvos, o didelis spiečius lengvųjų valkatėlių iš LDK tolybių ne ką skaičiumi ir būtų nulėmęs, kuomet iš tiesų ne mūsų tada turėti didesni skaičiai lemia, tik taktinį planą sujaukti va ir tetikę, aišku, dar grįžus pamarodieriauti jau, kada pergalę lėmė aukštosios karybos technologijos.

Taip ir rusams gal nebūtina turėti techninio pranašumo, kada žmonių negaila, ką?

Kepurėmis, tiesa, neužmėtys, tik reikia kaip suomiams tinkamai pasiskaičiuoti, kiek kiekvienas mūsų pilietis turi nudėti, kad santykį išlygintų. Ir tam ruoštis (pvz., prie balsadėžių tik per šaudymo testą!).

* * *

Bet totaliniam karui rusu buvo mažai tik pertvarkyti kariuomenę ir ją išbandyti karuose 2008 metų Gruzijoje ir 2014 metų Ukrainoje. Dar reikia parengti moraliai ir visuomenę bei perorientuoti ekonomiką veikti totalinio karo sąlygomis.

Apie visuomenės užzombinimą jau banalu kalbėti, ar ne? Vėl palaikančių Putiną ir jo politiką reitingai rekordiniai, ir bijau, kad mažai tesuklastoti – bemaž nei vieno ruso buriuotojo tinklaraščio po nukrymnašinimo skaityti negaliu, nes visur “vatos“ kuokštai ir tumulai.

Net va ir sąvoka vatnykas™ gimė. Visuomenė ten iš tiesų kaip kokie idiotai – rusas, matai, geriau badaus, bet visas pasaulis neteisus ir susimokė prieš dvasingąją Rusiją.

Primenu: su tarakonų mentalitetu paprastai irgi nesiderama, o jie naikinami dichlofosu (arba napalmu).

Inteligentai ar intelektualai?(iš thecynicaltendency.blogspot.com)

Ekonomika patyrė Vakarų sankcijų smūgį, bet tarsi to maža būtų, tai Rusija pati dar įsivedė sankcijas.

Aš manau, kad net jei Vakarai nebūtų paskelbę formaliai to ekonominio karo, kurio niekaip nesiryžta iš tiesų kariauti (Rusijos ekonomika iki sankcijų tesudarė vos pusantro procento pasaulio BVP, tai dabar dar mažiau – anoks čia nuostolis pasauliui?), tai Rusija vis tiek būtų sankcijas prieš Vakarus įvedinėjusi – verktų kaikariai šiaip ar netgi jei turėtume kaikarių savo valdžioje, bet pretekstas visada būtų surastas (kiaulių maras, TIR konvencijos pažeidimai vežėjams, nepasterizuotas pienas, ir t.t.).

Pamirškite Rusiją kaip rinką, galūgale!

Tiesiog ekonominis karas be tokių atvirų sankcijų kaip dabar, tai vyktų aršiau ir agresyviau, nei kad dabar vyksta – būtų toks kvazi-karas ekonomikoje, kada kaip ir nėra ko vieniems prieš kitus gudrauti, kaip dabar yra akivaizdu, apsimėčius embargo skelbimais.

Ir tokio ekonominio kvazi-karo metu tiesiog dempinguojant rinkas, superkant aktyvus, reiderinant įmones, monopolizuojant ekonomikos šakas, griaunant bankus ir finansų sistemą (Snoro ir Ūkio bankus reikėjo raukti daug anksčiau!), korumpuojant valdžią (kurioje partijoje daugiausiai teistų, ką?), tuo pat metu prisidengus tokius veiksmus ekonomine rinkos laisve ir laisva konkurencija – tarsi ir pamatinėmis Vakarų vertybėmis.

Kam to reikia?

Kad nuosava šalis priprastų gyventi nepritekliaus sąlygomis. Ir kad ištekliai būtų perorientuoti karui (“viskas frontui, viskas pergalei!“ – SSRS Antrojo Pasaulinio karo laikų šūkis).

Agitacinis pasirengimo karui plakatas, kviečiantis stoti į akcininkų bendrovę, dar prie rinkos ekonomikos ankstyvąjame SSRS (iš vikės)

Tad dabar žvilgterėkime, ką turime Rusijos atveju:

1. Reformuojama, modernizuojama, plečiama kariuomenė, kuri ne tik pratybų (manevrų!) skaičiumi pranoko keliskart visas NATO pratybas kartu sudėjus, bet ir praktiškai išbandoma ir treniruojama ribotuose kariniuose konfliktuose, tuo pačiu atidirbant jos užpildymo sistemą (jau ten veikia ir šaukimas, ir kontraktai!).
2. Propagandos valdoma ir visiškai nuteikta prieš vidaus ir išorės priešus visuomenė – ir tai, kad dar neuždarė rusams išvykimo, yra tik laiko klausimas, nes labai naudinga, kad visokie minkštakūniai inteligentai ir opozicionieriai nešdintųsi lauk, dėl ko negaila ir parodyti itin griežtas teisines (kad ir kokia jų sistema bebūtų) priemonės kaip prie Pussy Riot ir Navalnyj, tiek ir banalus nužudymus, kaip Litvinenko, Politkovskajos ar Nemcovo (ko gero, irgi jau), tiek ir paleidžiant į laisvę opozicijos stabus kaip Chodorkovskį, kada jie nebegali politiškai nieko įtakoti.
3. Nepritekliaus ir karo, dabar kol kas tik ekonominio, sąlygomis pasirengęs veikti šalies ūkis (dabartinis sankcijų poveikis, manote, yra tik skirtas priešą priversti pasiduoti, o ne šoko terapija ūkio perorientavimui?) – tiek pramonė, atkuriant karinį-pramoninį kompleksą, tiek ir vartojimo ūkiai, kurių nuosmukis pagal statistiką jau yra didžiausias kada buvęs, bet jei šitai rusai atlaikys, tai jau tikrai nusišvilpti į formalią karo būklę bus, nes karas viską nurašo, o jau dabar kaip kare gyvena, kai ir vėl trūksta šikpopieriaus.

Tad aš gal iš tiesų esu per didelis optimistas dėl tų trejų metų ir dera įsiklausyti į merginą su frenčium, ką?

* * *

Na, ir ką dar reikia paprastai rusams padaryti prie tokių namų darbų (ir į ką mes vis dar nekreipiame arba išvis jokio, arba kreipiame nepakankamai dėmesio)?

Pirma, tai dehumanizuoti priešą. Aišku, dėl visko kalta Amerika, ir tuomet net rasizmas tinka parodyti, kad JAV prezidentas nėra normalus kaip žmogus (norit anekdotų apie NObamą?), ir kad rinkėjai nėra išvis normalūs, jei negrą išsirenka, ar ne? Fašistų ir žydo-masonų įvaizdis daugiau veikia vidaus publikai, bet tai irgi svarbu.

Antra, reikia demoralizuoti priešą. Tam pasitelkiama informaciniai karai – ne tik dezinformavimui, bet ir propagandai, keliant į viešumą tik dumblą ir trūkumus šalyse, kurias numanai destabilizuoti. Geriausia, kad vietinė mass media prisidėtų, nes juk tai – demokratijos ir žodžio laisvės dalis ir ketvirtos valdžios prievolė, ar ne?

Trečia, reikia korumpuoti valdantįjį elitą. Tinka ir papirkinėjimai (kada iš valstybės tarnybos prasigyvensi tik neskaidriu būdu – pakalbam apie “generolą“ Boreiką, buvusį FNTT, turėjusios kovoti su tuo, vadą, kuris laikytas ir turtingiausiu valstybės tarnautoju?), ir naudingi idiotai, kurie šiaip nori ne kariauti, o draugauti arba prekiauti, kaip netgi ir aršūs priešai, kurie skaldo visuomenę geriau už bet kokį okupantą (dar klausimas, kurie idiotai naudingesni rusams, kurie už ar prieš rusus?).

Dera tokius veiksmus daryti taip, kad nebūtų vienu metu painiojama verbavimas su papirkinėjimu (tuomet VSD ir STT kovos paskirai, ir nederindamos veiksmų). Puiku, kada teisinių struktūrų ištekliai ir laikas yra skiriamas nereikšmingiems tyrimams arba nukreipiamas į rezonansines, bet absoliučiai jokios prasmės neturinčias bylas (W pavardėse, Garliava, žemaičių autonomija, špižiniai balvonai, ir t.t.).

Bet čia klasika su tuo politiniu papirkimu – apie tai rašė dar Petras I savo politiniame testamente po Poltavos mūšio (galite rasti ir prof. A. Bumblausko bestseleryje).

Ketvirta, reikia griauti priešo ekonomiką. Ir sankcijos, kurios yra abipusės, tai yra tik pasekmė – daug svarbiau daryti tai, ką rašiau aukščiau, korumpuojant finansų sistemas ir monopolizuojant rinkas. Maža to, labai gerai griauti ne bendrai visą sistemą, o pavienes rinkas ar šalių ekonomikas, geriausia, periferines ar buferines – ir ypač tų, kurias ketini perimti savo kontrolėn.

O polinkis į monopolizavimą ir rentos gavimą rinkoje yra natūrali kiekvieno verslo subjekto būsena, tad reikia pasistengti, kad bet kokie teisiniai apribojimai būtų priimami kaip kėsinimasis į laisvą rinką ir konkurenciją (kada didesnis muša mažesnį, tai šiukštu kištis į laisvą rinką, aha).

Penkta, reikalingi įtakos agentai įvairiose srityse, ypač strateginėse: nuo protų valdymo (spauda ir televizija) iki karybos ir teisėsaugos. Ir kuo daugiau korupcijos – tuo labiau demoralizuojama visuomenė (pvz., paskelbk visuotinį šaukimą, kuris realiai yra nevisuotinis, nes aibė išimčių, kas ir yra korupcijos pavyzdys, bet šiukštu taip įvardinti – iškart prieštaraujantys tampa priešais, ir visuomenė suskaldoma).

Labai gerai turėti ir tų pačių durnių su iniciatyva, kurie pataikauja žemesnėms masėms, tarsi kovodami prieš establišmentą (pvz., už visuotinę nemokamą valstybinę mediciną).Korupcija melo ekonomikoje (iš nassauinstitute.org)

Čia yra svarbu, kad visos priemonės būtų taikomis kompleksiškai, siekiant sukurti užsidarančių institutų sistemą, kuomet esantys sistemoje gali gauti rentą (tai yra uždarbis, gaunamas dėl disponavimo ribotu ištekliu) ir jaustis patenkinti bei saugūs, o nevykėliai yra iš jos išspjaunami, nes sistema, kaip sakiau, yra užsidaranti, bet ne atvira, ir su kiekvienu ekonomikos ciklo krestelėjimu sumažina atvirų uždarbių galimybių skaičių (šioje šalyje nėra vietos mažiukams).

Bendrai tokia sistema demoralizuoja, nes prakutėliai įgauna sau teisę tyčiotis iš mažiau pasisekusių, nesuvokdami, kad jie patys yra vienu ypu visi nupirkti, o tęvai tebandančius apie sistemos pokyčius kalbėti – geriau ir už išorės priešą dehumanizuoja ir diskredituoja (lervos, komunistai, socialistai, sovokai, lūzeriai, buduliai, pašalpiniai, runkeliai, ir t.t.).

Tokiu būdu ne tik griaunama bendruomeniškumo ir bendro būvio bei sugyvenimo galimybė, be ko valstybė, tiesą sakant, egzistuoti net negali, bet ir griaunamas pats demokratijos institutas, kurio pagalba yra tokioje bendruomenių ir piliečių valstybėje derinami viešieji interesai taikiu būdu, o ne stipresniojo teise, privilegijomis ar galia.

Pilietinei visuomenė silpninama (iki 1926 metų perversmo kaip pas mus) arba net neatsiranda prielaidos susikūrimui (Rusija net nebandė, tiesą sakant, pas save tokios ir kurti).

Jokiu būdu šio etapo metu nederėtų skatinti uždarinėti sienų – turi vykti emigracija, silpninanti ir tiesiogiai šalies gynybinį potencialą bent jau paprastu patrankų mėsos vienetų skaičiumi, ar ne?

* * *

Kada visi etapai tiek namų darbų, tiek ir priešo teritorijoje, padaryti, belieka tik parengti konkretų invazijos planą ir pradėti kvazi-karą.

Netgi ne taip – kvazi-karas jau vyksta, tik dabar ateina eilė hibridiniam (nes varlę lengviau išvirti palengva, nei kad įmetus į verdantį vandenį, iš kurio ta tučtuojau iššoks).

Taigi, tavo visuomenė pasirengusi totaliniam karui. Tavo ekonomika pasirengusi ekonominiams išbandymams. Tavo kariuomenė parengta ir netgi išbandyta kare. Ko dar laukti?

Priešo visuomenė demoralizuota. Vienybė anaiptol nežydi, ieškoma, o kai ieškoma, tai ir randama, priešų tarp savų. Riboti ištekliai iššvaistyti (išvogti arba paskirstyti neefektyviai, kaip paaiškėja, dėka korupcijos ir siaurų interesų bei primityvaus lobizmo).

Gerai, kai visuomenė nėra pilietiška ir bendruomeniška, fragmentuota, nebeturi bendros nacionalinės idėjos, tad nėra pajėgi greitai mobilizuotis, juolab, dar ir nuginkluota (nes savižudžių tauta prasigėrusi vieni kitus iššaudys – paverkim?) ir neapmokyta kariauti jokio karo – nei konvencinio, nei nekonvencinio, o esami kariniai pajėgumai iš esmės yra pavienės ir neintegruotos tarpusavyje ginkluotosios pajėgos (PKT, KASP, ŠS, VST), nepakankamai aprūpintos įranga ir žmonėmis.

Priminsiu, kad po Smetonos autoritarinio valdymo, mums reikėjo visiškai naujos kartos 1944-1953 metų partizaniniam karui, ir tai šį procesą paspartino tik viena paskui kitą sekusios okupacijos ir segregacinis genocidas: bolševikų – pagal visuomenės klases, nacių – pagal tautybę.

Čia, beje, dar ir atsakymas, kodėl vokiečiai lengviai surinko savanorių į Waffen-SS iš estų ir latvių, kaip ir kitose Europos tautose, o pas mus (kaip ir lenkus su graikais, kurie iškart priešinosi, o ir vieni šlėktų demokratiją turi tautos atmintyje, ir kiti antikinę pamena, kaip pas mus giedama himne: iš praeities tavo sūnūs…).

Ir ačiūdie, kad to neįvyko vien kaip pasekmės smetoniško tipo “demokratijos“ (lenkai turėjo diktatoriaus maršalo Pilsudskio palikimą, graikai atsako jums į klausimą kodėl po kelių dešimtmečių juodųjų pulkininkų puču – tad ne viskas tik atmintimi grindžiama, svarbu ir einamieji demokratijos institutai), nors vat Holokauste už tai sudalyvavom su savo atsitiesusiomis atmatėlėmis tai atsakančiai (o jums nepatinka žiūrėti į savo tautos veidrodį ir matyti tokį neprarususį užguito ir tvirtos rankos besiilgstančio lietuvio snukį, ponai tautininkai, ką?).

Dar geriau, kai visuomenė jau nebeturi jokio akstino ginti savo Tėvynę (“ne mano Lietuva“), net jei ir prievoles į Konstituciją po keliskart surašytum.

Labai gerai, jei tokių numatytų aukų sąjungininkai yra moraliai nepasiruošę ir silpni, nes ir užpultoji auka gi iki tol net nebuvo visiškai tokia jau ir “sava“ (“dviejų greičių Europa“ ten ir “tautinis identitetas ES“ čia – nieko nesako?) ar nesielgė comme il faut (vaikų teisės ir priežiūra, ar ko ten nori mergaitė, kurios kažkas paklausti nori – norvegai yra NATO, priminsiu; nekalbant jau ir apie mūsų ES, kur ir skundai Žmogaus Teisių teismuose, ir demokratija, renkanti pašlemėkus, kuriems paskui tenka arba skųstis dėl neteisėto nušalinimo, arba atiminėti neliečiamybę, ir pan. nesusipratimai, seniai pamiršti ir sutvarkyti senose demokratijose).

Tada ir okupacinei kariuomenei nesunku pirmiau atkirsti visus uostus ir sieną su Lenkija – ne todėl, kad visi neišsilakstytų (čia tiems, kurie svaigsta, kad spės pabėgti, kol kažkas kitas juos gins), bet kad netyčia sąjungininkai nesugalvotų užeiti, jei turi greito reagavimo pajėgas, kaip ir mes nieko nepadarėm iki šiol (o LitPolbatą išformavom?), kad turėtume Lenkiją kaip mūsų rezervinę teritoriją atitraukti karinių pajėgų pergrupavimui, nes Lietuva banaliai per maža ir mobilizaciją vykdyti, ir turėti teritorijos atsitraukimui.

O po to – jau priešui belieka tik susidoroti su menko pasipriešinimo likučiais viduje. Jei tokių dar išvis bus, nes, kaip parašiau aukščiau, nėra nei priemonių, nei nusiteikimo, viskas sėkmingai paralyžuota, o įsakymo priešintis nebuvo kam duoti.

Amen.

* * *

Ką daryti mums?

Rinkėjai nori politikų, kurie juos užliūliuotų – tad tokius ir turi. Kita vertus, netgi spygaujantys dėl galimo rusų pavojaus tą pačią visuomenę užliūliuoja rūpesčiu (anas prezidentas vis rūpestį rodė, nu) didinti išlaidas gynybai ir fiktyviomis iniciatyvomis kaip nevisuotinis šaukimas.

Apie krašto gynybos koncepciją parašysiu atskirai, nors kaip ir kartojuosi, suprantu.

O gal aš iš tiesų viską tik perdedu, ir mes visi gyvensime ilgai ir laimingai?