Pradžia čia.

* * *

Kariuomenės vadas

Manęs visą laiką klausinėjo, o ką aš manau apie generolą Žuką? Ir vis susilaikydavau nuo komentarų, nes iš tiesų mažai ką žinojau, todėl stebėjau.

Man, tiesą sakant, visai neįdomu, kas ką sako – aš sprendžiu pagal darbus ir veiksmus, nes tai rodo ir mąstymą, ir gebėjimus, o ne vien komunikaciją. Ir kada susimovė dėl ano informacinio skandalo su karininku, kurį paskui užčiaupinėjo už “nesuderintą nuomonę“, tai mažai aš kreipiau dėmesį ir į tai – man reikia kariuomenės vado, kuris kompetetingas, o ne PR genijus (iš jėgos struktūrų tokį turėjome generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių, o generalinis prokuroras Artūras Paulauskas šiaip gražiai atrodė).

Man buvo daug svarbiau, ką ir kaip padarys ir iškomunikuos (nes aš jame nebuvau) po VGT posėdžio, nes tai rodys jį arba esant, arba nesant pajėgiu spręsti dabartinius krašto gynybos iššūkius kaip lauko etmonui (hetman polny litewski).

generolas-Zukas

O pagarbą galima gal išmokti atiduoti lietuviškai, o ne rusiškai? (iš sauksmas.lt)

Ir mane po to sekęs pats pirmasis jo interviu su Dovydu Pancerovu labai nuvylė. Nuvylė tuo, kad matau jį nesant pajėgiu spręsti strateginius kariuomenės aprūpinimo ir parengimo klausimus, kaip priklauso pagal pareigas.

Galbūt, jis yra geras žmogus (kas ne profesija – gerai už tai foto atrodo toks ūsuotas stuomeningas dėdulis). Galbūt, jis yra tinkamas vadovauti bataliono lygiu ar net brigados (kad nelabai daugiau ir turim). Bet kariuomenei vadovauti jis nepajėgus, kaip dabar jau matau – ir tai pagaliau mano atsakymas į tą jūsų klausimą, ką aš manau.

Kodėl?

Nes kai sprendžiamos neegzistuojančios problemos, ignoruojant esamas (norinčių mokytis karybos yra perteklius, kurio nenori matyti generolas Žukas!), tada paprastai prisidaroma naujų, o senosios tik įsisenėja.

Taip ir dabar su šituo nevisuotiniu šaukimu: nu davaj prigaudykit man kareivukų, nes mūsų batalionai kaip po gerų mūšių dabar atrodo, ką? O kam nepatiks – užrašom į priešus, nes nusispjauti į pilietinę nuomonę.

Šiaip jau, klausimas, ko norima pasiekti tomis kalbomis apie atsinaujinantį šaukimą? Kad susikaldymo pasiekta, tai jau taip – dr. Vincas Kudirka grabe vartaliojasi, o dr. Jonas Basanavičius taip ir rėkia jums iš rojaus “kad dvasia atsikvošėtų“.

Jei kariuomenės vadas VGT nesugeba išaiškinti skirtumų tarp visuotinio ir nevisuotinio šaukimo bei šių skirtumo nuo visuotinio karinio parengimo, nesugeba suformuluoti kaip kariškis ir strategas susietiems politinio pasitikėjimo pareigūnams, kas yra totalinės gynybos doktrina, kaip dera tą spręsti, kad yra ne arba-arba profesinės vs savanoriškos/mėgėjiškos pajėgos, o vietos toje koncepcijoje yra ir reguliariai (profesionaliai), ir savanoriškai (nacionalinei gvardijai), ir teritorinei (šauliams) kariuomenėms, tai ar aš turiu tą ant pirštų už jį dabar dar aiškinti, nors nesu nei joks vadas, nei karybos politinis pareigūnas?

Gera žinia, kad vis dar gyvi (ačiūdie) yra generolas Jonas Kronkaitis ir generolas Valdas Tutkus – abu turitys realios kovinės patirties. Tiesa, pastarasis per Trojanovo pegaso krytį parodęs save labai ir labai iš prastos pusės, kuomet ir vokiečių oro policija užlaikyta, ir KOP vadas diskredituotas ir banaliai konjuktūriškai su šiuo susidorota, pridenginėjant savo pasturgalį ir su vagiliuku Kirke-melagėliu einant obuoliauti (kada šis su raudonomis rožėmis lėkė lakūno lankyti).

Mes nieko geriau už generolą Kronkaitį net ir neturėjom, tad gerai, kad generolas Tutkus į jo pastabas įsiklausė ir bendros strategijos labai neprigadino (vis tik ką išmoksti atsilikusios šalies karyboje kaip Rusija, yra gerai tik būti kariniu konsultantu, kada reikia kažkam kitam kovoti prieš Rusiją, o vat tikri įgūdžiai ir know-how yra tik Vakaruose, ir to Tutkus realiai neišmoko, nepaisant jo stažuočių).

Visi generolai iki jų (generolas Adriškevičius apgailėtinas, generolas Jazerskas, pravarde Terminatorius, bent jau iš stuomens ir liemens, o ir realus yra 1990-1992 metų Nepriklausomybės kovų veteranas!) ir po jų (karjeristas generolas Pocius turėjo būti praspirtas kuo toliau, arba vadovauti tik smėlio karjerams) yra tik štabiniai funkcionieriai, o ne kariuomenės vadai. Ypač šioje situacijoje, kurioje dabar esam.

Bet kitokiems ir nebuvo iš kur imtis, nes ir į misijas mes važiavome ne itin noriai, ir vadovybė, išskyrus prie Jono Kronkaičio, kuris padarė funkcionalų puskarininkių ir seržantų institutą kariuomenėje, nematė poreikio skatinti gabių vadų ir duoti jiems iniciatyvos laisvę (pas mus neužaugs todėl guderianai su riomeliais – tokios ne arijų pavardės, beje).

Atvirkščiai, kariuomenė yra visuomenės atspindys, ir ji užsikrėtė visomis mūsų visuomenės ydomis: prie socdemų kaip tik ir prasidėjo korupcija, nepotizmas, iniciatyvos baudimas, atlygio mažinimas, ir t.t.. Potiomkino batalionai su trečdaliu užpildymo – ne ta pati melo ekonomika, palaikoma dabar dar ir “patriotų“, ką?

* * *

Šešėlinis kariuomenės vadas?

Geriau, kada kariuomenė turi vieną galvą, nors štabas tam ir reikalingas, kad vadai tartųsi.

Bet kad nematau aš tų vadų ir štabų.

Ir manęs absoliučiai nenuramina, kad galbūt kažkuriame Totorių g. seife po grifu “Ypatingai slaptai!“ guli kažkoks segtuvas, kuriame yra priešui nežinomi planai, kaip Lietuvą apginsime.

baciulis

Karybos ekspertas ir Lietuvos liberalų patriarchas Audrius Bačiulis demonstruoja šauliams priešo sargybinio nusmaugimo veiksmą (iš lrytas.lt)

Tikėjimas wunderwaffe karo laimėti nepadeda.

* * *

(skaityti toliau)