Bet kuriam užsieniečiui Lietuva atrodo keista savo bent trimis valstybės gimtadieniais, ir dar viena “nepriklausomybės diena“ Kovo 11-oji greta Vasario 16 ir Liepos 6 atrodo tarsi kažkokiu pertekliumi.

Tačiau Kovo 11 diena šiuolaikinei Lietuvai yra reikšmingesnė vien todėl, kad savi marškiniai vis arčiau kūno, sakoma.

Taip, himne tegul mūsų sūnūs (ir dukros!) iš praeities stiprybę semia, tad ir Vasario 16-oji, kaip demokratiškos respublikos gimtadienis, ir Liepos 6-oji, kaip suvienytos ir nedalomos Lietuvos, yra svarbios ne mažiau, tik skiriasi savo pobūdžiu.

Todėl ir akcentai šioms šventėms turėtų skirtis – Kovo 11-oji, manau, turėtų būti šventinių dainų ir koncertų pažymėta diena (gi Dainuojanti Revoliucija!), mūsų Seimo (prisimenant Parlamento, kaip demokratinės Lietuvos atstatymo simbolį) atvirų durų diena, ir, norėčiau, kad šurmuliuotų miestų gatvės ne prasčiau, nei per Kaziuką, čia vaikštinėjant šventiškai pasipuošusiems ir pavasarinės saulutės džiuginantiems piliečiams.

Šią dieną nereikia jokių karinių paradų, kaip ir nereikia gedulo ir vilties simbolių – tikrai minėtinų dienų tam pakanka. Man norisi, kad Kovo 11-oji būtų optimizmo ir žiūrėjimo pirmyn diena, kur jaunimas būtų dėmesio centre, o spauda mirgėtų pranešimais apie Lietuvos pažangą ir šviesią ateitį.

Nes Kovo 11-oji prieš ketvirtį amžiaus tokia ir buvusi – šviesi, džiugi, kupina vilties ir entuziazmo kurti naująją Lietuvą, judėti pirmyn.

kovo11aktas

Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktas (iš lrs.lt)

Šią nuotaiką dera atkartoti kasmet, kad jau auganti naujoji karta persiimtų mūsų anuo entuziazmu, kaip ir mes atsigautume tarsi gamta pavasariop – juk kovas yra pavasario mėnuo, tad ir atbundančios Lietuvos simbolis.

Jei norite pažvelgti atgal, matysite, kad per ketvirtį amžiaus buvo visko, bet kas tą 1990-ųjų kovo 11 dieną tik atrodė miglota viltis, dabar yra tarsi savaime suprantami pasiekimai:

  • demokratiškais pagrindais valdoma Lietuvos Respublika (taip, demokratija yra nuolat tobulinamas procesas, ir kad susimaunančius prezidentus sugebame taikiu ir konstituciniu būdu nušalinti, irgi rodo permainas, kurių nesitikėta tarpukariu po 1926 metų!),
  • laisva rinka (netobula, ša, žinau!),
  • priklausymas didžiausiai bendrai pasaulio ekonomikai ir Vakarų civilizacijos junginiui – Europos Sąjungai, naudojant antrą svarbiausią pasaulyje valiutą € (anuomet galėlote įsivaizduoti dar šiugždendami kažkokius nuvertėjančius kasdien okupacinės valdžios piniginius vienetus?),
  • priklausymas stipriausiam gynybiniam kariniui blokui NATO (užuot desperatiškai manipuliavus neutralitetu kaip tarpukaryje ar jungiantis su stipresniu sąjungininku prieš savo agresyvias kolonijas kaip prie ATR),
  • galimybė studijuoti, dirbti, gyventi ar šiaip nukeliauti į bet kurią civilizuoto pasaulio šalį be suvaržymų,
  • konkuravimas netgi su kaimynais dabar jau ir komerciniais gebėjimais (atrodytų, mūsų tautai iki tol nebūdingais?) bei nebe vien agrariniais produktais, o jau aukštosiomis technologijomis (pasaulinio lygio medicina, lazeriai, biotechnologijos, programuotojai, galop – juk paleisti ir mūsų net dveji kosminiai palydovai, žymintys ir kosminės Lietuvos pradžią!).

Jums šito mažai?

O juk tai tik pradžia!

Pamenu, NBC reporteris po Maskvoje žlugusio pučo 1991 metais užsirepečkojo pas mane Pirmame Poste į mano, kaip sargybinio Nr. 5 (“kulkosvaidininkas Hansas rengia diskoteką, nes gavo naujų diskų“), betono bokštelį ir, balansuodamas ant kopetėlių, klausia (mane pravardžiavo SKAT operatyviniame būryje Yankee, nes aš angliškai jau anuomet susikalbėjau su pirmąja JAV Kongreso delegacija, ir netgi mieste apsidairyti lydėjau kongresmenę – juodą kaip pantera, aptempta juoda suknele… mmm, but I digress) per smėlio maišų brustverą, kaip aš jaučiuosi iškovojus Nepriklausomybę?

Tada aš su man būdingu aplombu atšoviau, kad hey, hello?!, kur buvot prieš metus – mes jau metai kaip nepriklausomi, o dabar pagaliau jau ir laimėjom! (tas vos nenusivožė dėl tokio pasakymo – iškirpo, spėju, ir žiūrovai nepamatė).

Ir ką aš veiksiu toliau? – dar paklausė.

Kursiu kapitalizmą, aišku. Nes mes – laisvi.

Būtent tą jums ir man davė Kovo 11-oji – šį džiaugsmą kurti laisviems tai, ką geriausiai išmanome ir sugebame. Ir jei kam prasčiau sekasi, nepamirškite ištiesti pagalbos ranką, nes Kovo 11-oji yra ir jų laisvės bei džiaugsmo diena.

Tikras kapitalizmas yra ne apiplėšti silpnesnįjį, ką darė ciniškai bolševikai, išbuožindami ir iššvaistydami svetimą turtą, o bendradarbiauti visiems kartu, nes tik taip ir veikia laisva rinka, grįsta mainais per pinigus savo prekėmis, paslaugomis, žiniomis ir gebėjimais.

Tad sveiki sulaukę jau 25-osios Kovo 11-osios!

Valio, Lietuva!