Paskutinė metų diena, bet – ramiakas!

Jums gal sunku įsivaizduoti, kad kovo 24-osios įrašas yra parašytas kovo 3-čią dieną.

Bet taip jau yra – kiekvienai darbo dienai, įskaitant netgi ir Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją dieną, bei kai kuriuos savaitgalius dėl netikėtų įvykių, aš taip šiuos metus iki šiandien rašiau bent po vieną įrašą. Gaunasi knygos arba netgi gero romano apimtis, jeigu atsispausdintumėte (bet negadinkite verčiau popieriaus).

Toks rašymas, skubant išdėstyti mintis, turi ir privalumų – kartais pats nustembu, kad nemažai gerų minčių tąkart sumečiau ar padariau įdomių įžvalgų bei vėliau išsipildžiusių prognozių. Kaip turi ir trūkumų, nes per šitą informacijos gausą jūs, skaitytojai, arba tampate priklausomi nuo mano srauto, arba tiesiog apgluštate nuo tekstų gausos – o tai nėra gerai ir iš tinklaraščio pozicijų žiūrint.

Kita vertus, gyvenime kartais nutinka pokyčių, kurių pats sau negali prisiprognozuoti (pvz., London is callin’!).

Katukas – nes kaip gi čia be katukų?! (iš everythinginenglish.nl)

Gali sugriūti viskas, ką statei iki tol, nes pasirodys, kad statei ne ant tokių pamatų, ne taip, kaip kitiems reikėjo, kad nemokėjai taip, kaip iš tiesų pats norėjai – visada būna pirmas kartas, o gyvenimas nėra juodraštis, kurį po to gali iš naujo perrašinėti, arba kaip sako optimistas manyje: visi mirsime, bet džiugina, kad ne aš vienas.

Ir lape yra tiek vietos, kiek yra, ir gali lapą užpildyti didelėmis raidėmis (apie tokius sakoma, kad didi žmonės – gyveno didingai ir greit sudegė), gali užpildyti skaičiukais (merkantilinė asmenybė?), gali rašyti smulkiomis raidytėmis arba gali rašyti sentencijas ar blėnis.

Bet gyvenimo knyga teturi tiek, kiek turi, kaip ir para teturi tik tas pačias 24 valandas, ir – ko aš čia jums galvą kvaršinu savo filosofavimais, ar ne? Todėl jei rašysiu trumpiau arba keisis pobūdis, nenustebkite. Noriu truputėlį daugiau laiko skirti kitiems dalykams (ir gal kitiems tinklaraščiams: skipper.lt bei seiikan.wordpress.com arba seiikankempo.wordpress.com – pastarasis yra angliška versija apie karate kitaip).

Paprastai tinklaraštininkai tampa žurnalistais – skiltininkais, kur savo nuomonės formavimu ir reiškimu uždirba papildomai leidiniui, arba samdomi žurnalistais rašyti straipsnius, nes tiko jų rašymo stilius, tad jie duonai užsidirba rašymu, kam iš tiesų turėjo gabumus.

Nesu nei vienas, nei kitas, o gal ir mūsų spaudai nereikia šitaip rašančio, kaip aš – negi turėčiau dabar skųstis, kad aplinka kalta? Juolab, kad dėl kvazi-karo straipsnio kreipėsi vienu metu net du redaktoriai – Verslo Klasės ir lrytas.lt, ir pirmąjame mano straipsnis bus.

Bet aš juk šiaip rašau tik savo malonumui, ir malonu, kad skaitomumas viršijo visus mano lūkesčius, nes tokios auditorijos kitokiu būdu tai niekaip nesutraukčiau, tai kuo čia man išvis skųstis?! Džiaugtis reiktų!

Todėl prašau neišsigąsti, jei nebus toks tempas ateityje, o rašysiu priešokiais. Pradedu juk ir naują savo gyvenimo etapą, per kurį, tikiuosi, suprasiu, kas aš ir kokia mano paskirtis šiame pasaulyje. Arba ne. Ir tai praeis, kaip sakė Saliamonas.

Nes mano tinklaraštis juk neapsieina be filosofinių išvedžiojimų ir trupučio erotikos, ar ne? (iš ten, kur ir parašyta)

Gal tai egzistenciniai klausimai, kurių sulaukia visi, perkopę 40 metų (man gi jau artėja 45!), apie gyvenimo prasmę, nerealizuotas vaikystės svajones ir būtinus tam pokyčius, kaip derėtų baigti pildyti gyvenimo lapo antrąją pusę?

Bet norėjau kažkaip džiugiai parašyti, o gavosi per rimtai ir elegiškai (Eligijus Masiulis fot the President!).

Tiesiog sutampa, kad kovo 24-oji yra paskutinė, 365-oji metų diena pagal Julijaus kalendorių, o vat pagal Grigaliaus, pagal kurį mes juk ir gyvenam – tik 83-oji, tad metai tęsiasi, ir todėl labai ilgam, tikiuosi, neatsisveikinu!

Nes jau yra ir rytojui įrašas, kaip ir dar visai savaitei (!) į priekį.

Užsukite, net jei aš jau ryt išvažiuoju, ir nuo artimiausio šeštadienio būsiu Londone. Kiek ilgai, klausiat? Kaip Dievas duos, į Jį ir kreipkitės.

Skaitom rytoj mano archyvuose bekraustant atkastą tekstą – aš bent jau kikenau beskaitydamas, o juk tai – irgi istorijos dalis. Net ne mano asmeninės, o Lietuvos ir jos kultūros istorijos.

Na va, o pergyvenot, kaip čia toliau bus. Gerai gi bus.