Apie Jeremy Clarkson, kurį po daugiau nei tuzino metų atleido BBC iš jo vestos laidos Top Gear, ko gero, nežinoti galėjo tik visiškai tankistai – gi gerbėjai netgi pasirašė peticiją už jo sugrąžinimą ir atbogino ją tanku.

Nors jis su kolegomis vis tik dažniau aptarinėjo ne tankus, ir juolab ne amžinas tikrų vyrų temas apie komandinius sportus su kamuoliu ar individualius su moterimis.

Aptarinėjo prašmatnius automobilius ir pašaipiai atsiliepdavęs apie mažiau prašmatniuosius, kuriais važinėję visi jo laidos vėpsotojai – amžina tema, jei moki derinti vieną su kitu. O jie mokėjo, jei taip ilgai iš ekranų neišėjo ir sezoną po sezono kūrė laidą po laidos, nepristigdami sąmojaus ir žiūrovų bei generuodami pajamas BBC.

Bet jei vis tik buvote ne tame tanke, tai priminsiu, kad po ilgos filmavimo dienos į viešbutį grįžusi komanda negavo lauktos vakarienės. Na, aš už gerą steiką irgi užmušti galiu, o Jeremy tiesiog apie 10 minučių dėjo prodiuserį į brisiaus dienas, kol anas jam suteikė pretekstą vožti į dantis.

Kas nestebina, nes šiaip žmonės už menkesnius dalykus gauna į liūlį, nepriklausomai nuo to, įžeidinėjo, metė iššūkį ar tiesiog stoiškai ignoravo – visa tai yra keliai į konfliktą ir smurto eskalavimą.

Kaip buvęs vienas tų nematomo fronto karių, kurie rengė JAV prezidento George W. Bush Jr vizitą Lietuvoje (photo or didn’t happen? – žr. mano paskyrą facebook, ir tokias foto turi Lietuvoje tik keli žmonės), aš taip pat išmokau ir USSS specialaus agento, su kuriuo poroje ir dirbome ilgas valandas, John Koleno (jo garbei mes netgi pavadinom gatvę, jungiančią Basanavičiaus ir Kalinausko gatves priešais Santuokų rūmus – dabar taip ir vadinkite, kada ja važiuosite) pamoką: jei esi Advanced Team Leader (atsakingasis išankstinėje komandoje, kurioje ir buvęs minėtasis į marmūzę nuo žvaigždūno gavęs airis), visada pamaitink kolegas, su kuriais dirbi (įskaitant tokius padėjėjus nuo DSSS kaip aš ar mums priskirtus vietinius vairuotojus).

Tiesą sakant, Džoną už tai ir mylėjo, kad jis būdavęs kaip mama, kad niekas neliktų neužkandęs, net jei tai per rūpesčius tebūdavęs tik maistas iš McDonald’s (kas homesick amerikiečiui ir yra iš tiesų “kaip pas mamą“ mūsų supratimu). Ir su juo mes susitikome darkart Vašingtone bei kartu papietavome, o jis pasidalino savo vedybų planais, kaip ir aš patarimais, tad tai tikrai nebuvo formalus bendravimas, bet aš ne apie tai dabar.

PAY-Young-Clarkson

Kai buvo jaunas, Jeremy grabaliojo mergas, o ne šios jį kaip pinigų maišą (foto iš kur nurodyta)

Ir va ką apie tą įvykį rašo pats Jeremy Clarkson, pateikdamas gerą hipokrizės ir sąmokslų teorijų aiškinant įvykius pavyzdį (arba kaip sako bičiulio Danieliaus Lupshitz rabinas: nesakyk tiesos, sakyk kaip buvo).

Jis sako, kad šiaip jau berniukai apsikumščiuotų, ir tiek žinių – jei esi vyras, tai toks komunikavimo būdas neturėtų būti svetimu, nors ir ne sektinu, aišku, pavyzdžiu (moterys turi labiau rafinuotų būdų, nuo ko jos netampa mažiau žiaurios ar smurtaujančios oponentų atžvilgiu – kalių, beje, neleidžia į šunų pjautynes, nesusimąstėte kodėl?).

Bet Jeremy tuo pačiu ir pripažįsta, kad vis tik gauti atgal negalėjo, tad kaip ir garbės švaistymasis kumščiais iš tiesų jam nedaro – prodiuseris airis BBC hierarchijoje yra kažkur taip žemai, kad netgi gavęs į dantis nuspūdino pamanęs, kad dar jį ir atleis pasekoje.

Šiaip iš tiesų geras tekstas (o kuris jo tekstas blogas?), nes jame matote, kaip išvedžiojimai ir interpretacijos buvo suvestos į politkorektiškus šamaniškus užkeikimus ir visokius tabu, liečiančius atvirų ir ne visada malonių klausimų kėlimą – šis konkretus įvykis ar bendrai įsivyravę viešojoje diskusijoje (Lietuva turi kitų bėdų, dėl ko nėra normalaus ir civilizuoto visuomenės dialogo).

Nekalbant labai apie tai, kad BBC šituo sprendimu nudobė aukso kiaušinius dedančią vištą (arba gaidį auksiniais pautais, jei taip mieliau). Matyt, jau iki tol iš tiesų bendra žala akumuliavosi daug didesnė už galimus finansinius praradimus, tad vedėjo atleidimas tėra damage assessment vienas iš veiksmų – ir suskaičiavo, kad laikyti apsimoka mažiau negu atleisti. Business as usual, neturi iliuzijų čia ir pats autorius, anksčiau padėkojęs gerbėjams už peticiją.

Taip, Jeremy Clarkson puikiausiai žino, kad jis yra šunsnukis (už ką jį ir samdo, tiesą sakant – juk “prastos reputacijos“ vadovą Tapio Parmą po Lietuvos Telekomo privatizavimo irgi samdė ne teambuildingais ir korporatyfkėmis užsiiminėti, jei savininkai norėjo kuo efektyviau pertvarkyti sovietinio raugo persmelktą šalies strateginę įmonę – greitai taptų puikios reputacijos, jei jį paskirtų į socdemų ir Jedinstvo irštvos Lietuvos Geležinkelių pertvarką), tačiau Jeremy Clarkson tikrai ne vienas toks, ir visą šutvę tokių nuvoriškų bei selebričių jis įvardina naujaisiais aristokratais.

Ir va čia yra jo klaida – aš rašiau apie socialines klases ir demokratiją, ir tikrai siūlau tą santrauką darkart persiskaityti.

Jis nėra joks aristokratas ne vien dėl savo elgesio – aristokratai savo padėtį visuomenėje paveldi (gimsta su šilkiniais marškinėliais), o po to įtvirtina. Aristokratas gali būti celebrity (kaip pislusis™ Cezaris ar girtuoklis Socrates dar iki Romos, pvz.), bet celebrity dar nuo Romos laikų nebus aristokratu.

Netgi nuvorišas Jeremy Clarkson kapitalistu būti negali, nepriklausomai nuo to, kiek milijonų užkalė – visas jo kapitalas (ekonomistai paprastai juo įvardina ne grynus pinigus, o dažnai ir gamybos priemones) yra jis pats, tad negali savo “įrengimų“ ar “technologijų“ perparduoti, ir kažkas kitas jas valdys lygiai taip pat, o buvęs savininkas turės aiškiai išreikštus jau savo aktyvus banko sąskaitoje arba kambaryje, kur pinigai sudėti, besivoliodamas kaip kiaulius purvyne tarp banknotų, prisprogęs šampano iš to džiaugsmo, kad kapitalas užbaigė savo vieną ciklą ir galima pradėti kitą.

Atleidimas reiškia, kad Jeremy Clarkson nukirto pajamų srautą, o ne jį atidarė, ir turės save kažkur kitur kažkaip kitaip parduoti. Save, o ne savo turtą (nors ir šį dalinai išsiparduos, manau). Todėl jis yra ne aukščiausios klasės, o tik vidurinės klasės aukščiausiojo sluoksnio, vadinamo specialistais, atstovas, nors jo srityje honorarai ir gali ženkliai lenkti kitų sričių specialistų uždarbius.

Prie viso to, jis nežaidė ir pagal aristokratams būtinas to sluoksnio taisykles – ponas pats niekada nemuša pats savo tarno!

Ponai gali tarpusavyje muštis, šaudytis dvikovose pagal ritualą arba kapotis šoblėmis ar smaigstytis špagomis (gi demokratija yra tarp lygių!), bet ponai nemuša savo tarnų, jei jie iš tiesų ponai (nobility is a contact sport, sakoma, todėl mūsų elitas, vengęs bent jau karo tarnybos, yra apgailėtini gaišenos, kas reiškia, kad visuomenė užprogramuojama tik išsigimėlių ir mutantų reprodukcijai – gi genetika pažeista).

Jei iš pykčio spardai savo indaplovę, tai juk atrodai ganėtinai juokingai arba tiesiog kvailai, tiesa?

Netgi tarnaičių krušimas poniai nematant iš tiesų nelabai laikomas seksu ir ėjimu kairėn, o greičiau gana iškrypusiu (bet aristokratai yra tam tikra prasme rafinuoti degeneratai) masturbacijos būdu – apie tai nesigiri, bet net ir iš prezidentų už tai neišmeta, tiesa?

Jei tu trenki žemesnio luomo (ar klasės, kaip dabar yra vis dar monarchijas menančiose ar formaliai turinčiose visuomenėse) atstovui tik todėl, kad esi aukščiau, tai ne jį pakeli iki savo rango, o tiesiog pats save nužemini iki jo – tame tu sau užtrauki nešlovę (kaip vyrui mušti moteris, vaikus ar spardyti šunį – šlepetę į katę paleisti tokiu veiksmu nelaikoma, nes kaip sakė Ron Swanson: Cats are pointless).

Jei nori tarną nubausti, tai yra kitų būdų – mūsų dvarininkai tam turėdavę tijūnus (berods vienas iš mano protėvių tokiu Aukštaitijoje ir buvęs – ten, matote, baudžiava ir luominė santvarka panaikinti vėliausiai, taip kalbant apie “paskutinius pagonis Europoje“ ir nutylint apie “paskutinius baudžiauninkus“, ne?), ir netgi tijūnai iš smulkių šlėktelių paprastai bausmėms turėję netgi savus asistentus, nes baudžiauninko drausminė nuobauda tepantis pačiam rankas (net jei tą darai rimbu) yra ne comme il faut.

Taip ir kariuomenėje seržantas ant tavęs gali staugti ir keikti kiek nori ar paraginti spyriu į pasturgalį kliūčių ruože, bet jis neturi teisės vožti demonstruojant savo pranašumą (čia sriūbaujančius dėl privalomo šaukimo guodžiu, jei ką).

Ir jei vožtels tokiu atveju, tai tikėtina, kad gaus atgal (nebent žinotų, kad negaus, nes Statutas draudžia kelti ranką prieš vadus, ir tą suprasdamas vis tiek naudotųsi savo padėtimi, kas reikštų, kad jis menkysta, todėl karyboje kaip lyderis yra nulis). Nes net ne kareivis skųstųsi, o būtų apskųstas, kad davė grąžos – o tai reiškia karinės drausmės ir statuto pažeidimą, tad pirmiausia bus nubaustas kareivis, tačiau ir jo vadas gaus pagal pritinkančią karinę grandinę (chain of command) pagal visus statutus ir neformalias taisykles dvigubai, kaip ir jo tiesioginiai viršininkai.

Todėl ne BBC niekšai valdyboje ar kažkokios vietinės karuoliškos aukelės, o būtent Jeremy Clarkson pats save išsibraukė tuo veiksmu iš tų “neo-aristokratų“, kad ir kaip jam nemalonu tą suvokti ar pripažinti.

Bet interpretuojant ignoruoti šitą socialinę dinamiką ir visuomenės sluoksnių tarpusavio komunikavimą ir taip vadinamą socialinį kontraktą, iš tiesų reiškia tą patį, kad jo oponentai savo logikoje iš tiesų užmynė patys ant savo linksmakočių:

  1. jei Jeremy Clarkson ir jo prodiuseris yra viename lygyje (o juk nėra, tiesa?), tai airis yra snarglius, tad visos kalbos apie “taip negalima nu-nu-nu“ yra iš tiesų apgailėtinos, nes airis gavo pelnytai, palikęs kolegas patyčioms dėl maisto ir savo liurbišku pareigų neatlikimu (airis eina lauk, o Jeremy Clarkson priverčiamas viešai atsiprašyti ir sumoka kokią nors baudą, case closed);
  2. ir jei atleidžiamas Jeremy Clarkson, tai reiškia, kad jis yra šūdžius (na, jis to ir neslepia, bet kalbu apie degradavusius aristokratus čia), nes airis negalėjo trenkti atgal, todėl ir yra išspirtas iš tos aukštuomenės (po ko airiui netrukdo suvesti savo satisfakciją “išeinam, biče, pasišnekėti lauk“ būdu).

Todėl paskutinis jo sakinys tinka puikiausiai jam pačiam, o ir jūs įsikalkite sau:

For God’s sake pull yourself together, and stop your bloody whining.