Truputį apie šnabę

Šiaip pas mus alkoholio tema yra stigmatizuojama, todėl apie ją rašyti yra šiukštu – tauta, suprask, prasilaks.

Bet aš rašiau ir rašysiu, nes esu tikras, kad jei žmogus pats negali nuspręsti, kiek jam tinka išlakti, o už jį tą turi padaryti mama-valstybė, ribodama tuo pačiu ir įgalių tą padaryti piliečių teises, tai toks žmogus išvis neturi tuomet teisės balsuoti.

O ką – prastas pasiūlymas?

Pagavo neblaivų viešoje vietoje – balsavimo teisė suspenduojama 5 metams (maždaug vieniems nacionaliniams ir keletui savivaldos rinkimų, įtelpant ir į prezidento rinkimus). Tuomet parsidavusių už bambalį balsų skaičius irgi ženkliai sumažėtų, ar ne?

Bet tema ne apie tai, juolab medžioklių ir girtuoklių partijos vėl atgaivintoje darbo leudžei™ Tarptautinės Darbo dienos išvakarėse, nes šią savaitę tiesiog Vytautas Šaltenis G+ pasidalino įdomiu straipsniu – ką siūlau prieš toliau skaitant ir jums padaryti, tai pirmiau perskaityti, nes toliau aš palysiu ant parado visų tų reivą čia keliančių, gerai?

Lakantis katukas iš catmacros.wordpress.com

Jau galiu tęsti?

Tai va, deklaruoju: esu truputį dirbęs alkoholio tarptautinėje prekyboje – marketingas ir pardavimo bei pirkimo derybos čia buvo svarbiausia darbo dalis, o geram pardavėjui gi reikia ne tik klientą pažinoti, bet ir gerai suvokti savo produktą. Nesu ekspertas, bet to jau pakanka, kad pasakyčiau apie tą straipsnį – too good to be true. Arba galiu Penn and Teller laidos antrašte – bullshit!

Visų pirma, kad ir kokia tai bebūtų technologija, ji suteikia ką? Laiko sutaupymą, tiesa? Kaip pajuokavo Linas Kilikevičius komentare, tai ir konjaką galima iš alkoholio bei arbatos padaryti.

O technologijos autorius teigia, kad tiesiog esama alkoholio komponentų struktūra pakeičiama molekuliniame lygyje (nano technologijos ir molekulinė dieta dabar kaip tik madoje, aha), kas įvyksta tik laikui bėgant tarsi savaime – t.y. alkoholį brandinant.

Tiesa, priminsiu, kad laikymas butelyje brandinimu nebelaikomas. Nebent vyno atveju, kuomet tas tampa arba actu, arba jau, suprask, labai posh.

O vat brandinimas statinėje, kuomet alkoholis persismelkia visokiais eteriniais priedais – tai jau laikomas tuo tinkamu brandinimu, kuomet persismelkia iš medžio gaunamais aliejais. Todėl technologas čia sako, kad viską galima suversti iškart į vieną jo “reaktorių“ arba palaipsniui, ir paskui išeigoje gaunasi tarsi paspartintas brandinimas.

Na, dėl ko sutinku, tai dėl skonio – dauguma vartotojų ir netgi alkoholio ekspertų išties geria pagal etiketes, o ne pagal skonį. Galima išmokti atskirti pagrindinius skonių tipus, galima (ir būtina – ša, Matulai!) netgi juos išlavinti, kaip lavinama skonis maistui ar muzikai.

Bet, kaip cinikas tame versle dirbęs, kuomet iš brand verčiau į generinius (kada reikėjo pirkti), o iki tol iš generinio ir vartotojui dar nežinomo pavertęs į brand (“Atkusk su Valensina!“), galiu pasakyti, kad vis tiek daugumą tenkins tas skonis, kuris išeina iš šito reaktoriaus.

Kas tokio įtaiso užsakovai?

Be abejo, kad gamintojai, kurie nori gaminti pigiai ir greitai. Mes netgi juokavom, kad kinai iš esmės parduoda tik stiklo tarą, nes tą patį jų pagamintą “viskį“ gali įsigyti triskart (!) pigiau už rinkoje esamą, o taros įsigysi kitur ir kokios nori.

Netgi mūsų įmonės vystytas private label išties buvo tiesiog kitų laipsnių degtinė su nuosava etikete, kurią ir taip vokiečių gamintojas daro, tik silpnesnę ir švelnesnę, ir jūs ją ir taip galite nusipirkti (sąmoningai neįvardinu nei gamintojo, nei kurto produkto, nei originalaus produkto, kuris tiek pat originalus, kiek tas gamintojas sugeba iš to paties padaryti dar visą eilę degtinių ir ne tik, nes spiritas tai tas pats).

Tiesa, vis tik kinai užrašys “viskis“, o mūsų Valstybinė Maisto ir Veterinarijos Tarnyba privers rašyti pagal ES direktyvas “viskio skonio gėrimas“.

Ir netgi iš vokiečių galima įsigyti ne tik šito “skonio gėrimą“, bet netgi į šį gėrimą panašų kitokį alkoholinį gėrimą, kuris yra dažytas spiritas, skiestas vandeniu, ir tiek – bet bus butelis kaip viskio ir skoniu nelabai kas atskirs, ir net nebus užuominos ant etiketės, kad tai yra “viskio skonio gėrimas“. Galop, skonis yra individualus reikalas, dėl kurio nesiginčijama.

* * *

Bet aš nukrypstu, nes vokiečiai dar keletas šimtų metų iki šių dienų jau turėjo technologiją alui, kuri spartino rūgimo ir brandinimo procesus. Jūs geriate “lietuvišką“ alų, kuris technologiškai yra vadinamas lageriu – skirtingai nuo elio (ale), kuris irgi šviesusis alus, vokiečiai jį gamino tik iš vandens, salyklo ir apynių (čia tas “vokyškos kokibes“™ standartas iki šiol ir nusistovėjo), t.y. neapkraudami papildomais ingredientais (ir sąnaudomis) technologijos.

O kad sparčiau rūgtų, tai naudotas atvėsinimas, ir tam reikėjo specialių lagerinių (sic!) mielių, kurios neišstiptų tame brogos “sibire“ – rezultate vokiečiai sukūrė alų, kuris pagaminamas dukart greičiau už iki tol gamintą elį (žodis “alus“, beje, nuo “ale“ ir kilęs, o ne nuo “lagerio“, pastebėjot?).

Kitaip tariant, tai yra tipiškas pramoninis alus. Kuriuo jau tapo visas “lietuviškasis“ (dar yra čekiškas porūšis pilsneris, nuo miesto Pilsner – lengvesnis lageris). Kinai išvis nevargsta su gamyba – jie miltelius vandens stiklinėje išsitirpina, išsimaišo ir maukia sau tarsi alų. Tarsi ir alų, tarsi ir ne.

Galiu užtikrinti, kad gautumėt paragauti, tai dar ekspetiškai imtumėte pezėti apie įdomų ir unikalų vietinių aludarių gebėjimą sukurti skonį, parinkti salyklo bei mielių derinius ir gauti tyro giluminių šaltinių vandens žmogaus nepaliestose Himalajų aukštikalnėse.

* * *

Antra, atkreipėt dėmesį, kad jis nežaidžia su vynu. Neuždavėte sau klausimo kodėl?

A, jau nujaučiu atsakymą: pasirodo, ten yra regionai, prekinių ženklų apsauga ir pan. Tai gal atkreipkite dėmesį ir į tekste esančią tarsi tarp kitko užuomina, kad bandė su viskiu, bet paskui persimetė link romo? Nekliuvo?

O vat man iškart – ping! Kodėl?

Nes turėjom tiekėją su gera partija škotiško viskio. Viskas gerai, bet buteliai yra 750ml, kas yra JAV standartas, o Europoje leidžiamas tik 700ml. Sakysite, o tai koks skirtumas, jei dar neišpilstė? Nes jei jau tie ES biurokratai, suprask, draudžia tokią tarą, tai tegul supilsto į tinkamą.

Ir man taip atrodė. Bet škotų viskio priežiūros rūmams taip neatrodo.

Maža to, ten šiaip sau viskio neišsivarysi ir neparduosi kaip škotiško viskio – visas viskis yra registruojamas nuo pat distiliavimo pradžios: kiek ir kokio stiprumo išsivarei. Ir gauni atitinkamą registro sertifikatą (pereikite per kombinuotą nomenklatūrą cust.lt – pamatysite, kiek muitinės kodai svarbu apibrėžiant alkoholį, ir kurie alkoholiai, būdami lyg ir “tas pats“, turi net atskirus kodus, ir kaip ne tik muitinės juos sužiūri).

Po to brandini, kur single malt ar iš keleto salyklų – čia irgi svarbu. Toliau žiūri, ką darysi – maišysi (blended) ar ne (single barrel – nepainioti su single malt).

Ir gali ką nori išvedžioti, bet jei ten jau seniai tie škotų senoliai savo priežiūros rūmuose pagal savo viskio gildiją žino, kiek laipsnių ir koks tūris nugaruoja angelams iš statinės per laiko vienetą. Ir kada pilstysi ir mažinsi alkoholio laipsnius iki 40 % ABV (nes išpilstomas gali būti ir 48,5 faktiško), tai negali primakliavoti dar daugiau viskio, nei kažkada (jei nepameni, tai turi gi pradinį kiekį registruotą) esi išsidistiliavęs brandinimui.

Ir visiškai yra aišku, kiek viskio bus išpilstoma į butelius, ir kokios talpos – pagal tai irgi išduodamas galutinis kilmės sertifikatas tų pačių rūmų. Ir jo neperrašysi taip paprastai, nes išduodamas kaip faktas, kad jau supilstytas į butelius.

O jei nori persipilstyti į kitokius, tai per daug procedūra sunki, kad geriau parduoti taip, kaip yra (paprastai viskis net nesandėliuojamas buteliais gamykloje, o išpilstomas visas užsakytas kiekis ir jam paruošiamas kilmės sertifikatas – taip juokavom, kad airis nuėjo į rūsį patikrinti, kiek dar to viskio bačkoje turi, tai kartu ir nusidegustavo, kad tik po kelių dienų atsakė, kad parduos tris konteinerius keturių rūšių, bet ne mažiau, nes kitaip nepilsto; airiai prieš atsiskirdami nuo britų jau turėjo įsidiegę savo whiskey sistemą kaip škotų whisky).

Ir netgi mūsų partneris buvo šveicarų įmonė, kuri supirkinėjo va tokius originalius likučius, supilstydama į vienetinius kolekcinius butelius su kiekvienam (!) jų išduodamu sertifikatu. Ir dėl ko problemų turėjo pirkėjai kazachai, nes reikia vieną butelį priduoti vietos ekspertizei, o ką priduosi, kai visą paletę sudaro po vieną vienetą va tokių butelių, kurių kaina prasideda taip nuo pusšimčio eurų? Tai gerai, kad jau ir čia radau tokią viskio parduotuvę netoli nuo galeono Golden Hinde II, kur miniatiūrą gali įsigyti už gero viskio butelio kainą, kuris kainuoja šiaip jau £2000-3000 gretimoje lentynoje (dammit, reiktų jiems savo CV nusiųsti – norėčiau ten dirbti).

Ir taip, ten toje paletėje buvo ir visi žinomi škotų viskio brand (gi likučius iš sandėlių aukcione parduoda užsilikusius po 30-40 metų), dėl kurių beruošiant man sertifikatą galva svaigo nuo etikečių (turiu išsisaugojęs visas savo kompiuteryje) pavadinimų su jau man patirtais dieviškais skoniais, išlaikymo metų ir originalių faktinių laipsnių (nes jie neskiedžiami), kaip ir jau seniau užsidariusių daryklų, kurias gal irgi norėjo straipsnyje minima Lost Spirits klonuoti.

Ir visi su sertifikatais. Nes šiaip britų teisinėje sistemoje visi dokumentai siekia bemaž Magna Carta laikus – mėgsta jie popierius ir registraciją.

Kitaip tariant, bičui su savo Lost Spirits išties čia veikti nėra ką – o už padirbinėjimą firminių produktų gresia baudžiamoji atsakomybė.

* * *

Kitas reikalas – romas. Tie negrai savo Karibuose irgi bandė kažką panašaus sukurti į škotų viskio sistemą, parduodami gold ir silver romus. Pirmieji, suprask, išlaikyti, todėl kaina didesnė.

Bullshit – ačiū mano buvusiam bosui Antanui, kurio patirtis dar didesnė už mano ir mane daug ko išmokė.

Visas tas romas vienodas, ir laikytas jis metalinėse statinėse prieš nudažant karamele (beje, garsusis ir Lietuvoje snobų labai vertinamas Laphroaig, nes už butelį duoda pėdą žemės Škotijoje, tai koks lietuvis į NT neinvestuos, yra irgi padažomas karameliniu dažikliu).

Todėl kaina litro yra romui vienoda, tik ji užkeliama arba lochams, arba todėl, kad krachaborai nori už dažus pinigą atsiimti. Skirtumas yra tik tas romas, kurio etiketėje rasite reposado – išlaikytas, brandintas.

Bet kas ten žino, kur ir kiek laikyta, jei nėra nepriekaištingą reputaciją turinčios kokybės priežiūros institucijos, išduodančios ne bet kam kilmės sertifikatus? Britų imperija iš Karibų išvyko, ir tvarkos su registrais vietiniai nelabai teturi.

* * *

Tad visas “brandintas“ romas tėra marketingo triukas, kaip ir “vokiškas alaus standartas“, neva, prižiūrintis, kad nebūtų priedų – anglai turi visą eilę elių, kurie daug įdomesni skoniais, o ir Imperial Porter, pasirodo, ne britų imperiją mena, o… mūsų, baltiškos kilmės, nes turima omeny ta imperija, kurios buvome pavergti dar tuomet, kai Klaipėda buvo Memeliu.

Todėl tikras lietuviškas alus išties yra elis (namudininkai biržiečiai ir pasvaliečiai tokį ir darė, kol negavo priėjimo prie pramoninių mielių, galinčių veistis žemoje temperatūroje ir duoti alaus išeigą per dukart trumpesnį laiką, nei įprastai prie senolių) ir kažkada buvęs Utenos Porteris.

Ir todėl brendis konjaku vadinamas tik Rusijos imperijos platybėse, nes jie irgi kaip ir Lost Spirits makliavojo iš to, ką turi, mėgdžiodami prancūzus, kurie brendį turi Congnac ir Armagnac regionuose, o vyną brandina visose likusiose provincijose, ir akylai saugo kokybę bei regioninę kilmės nuorodą.

Aišku, galima penį pakeisti į dildo, bet to žmogiško šiltumo (!) ir netobulumo bei spontaniškumo iš vibratoriaus ir faloimitatoriaus niekaip negausi.

Sutinku, kad mėgėjas gali susigalvoti formulę, bet nenori laukti, nes laikas – pinigai, todėl ateis pas tokį va reaktoriaus savininką ir susimokės už tai, kad jam tą receptą prasuktų, svarstydamas, ar verta investuoti ir laukti, kol viską padarys natūraliai laikas.

Juolab, kad gal ir gali išsivaryti kažkokį ypatingą škotiško viskio skonio gėrimą, tačiau kam varyti ir daryti pačiam, kada gali nuspirkti? Aš suprantu, kad langų plovimo skystį arba odekoloną irgi galima gerti, o ir šiaip visas spiritas iš esmės vienodas, nes gera degtinė išties yra jokia degtinė, nes tai yra spiritas, skiestas vandeniu, o skoniai atsiranda arba dėl defekto, arba pridedami dėl efekto.

Ir McDonald’s yra restoranas (o kas pasakys, kad kavinė?). Bet va tie visi žmogiški netobulumai ir niuansai iš esmės ir sudaro meną – tame tarpe ir meną sukurti alkoholinį gėrimą, kaip maistą.

Juk išeigoje vis tiek tas pats, taigi galim ryti kaip kiaulės kombikormą, gerai subalansavus visus baltymus, angliavandenius ir riebalus su mineralais. Ir vat dabar Volvo Ocean Race aplink pasaulį plaukiantis lietuvis Rokas Milevičius irgi maitinasi tokiu surogatiniu sausu paketu, praskiedžiamu vandeniu, kuriame yra dukart didesnė paros kalorijų norma (ir vis tiek svoris dėl krūvio krenta visiems), ir išeiga finale yra minimali, tad negaištamas laikas tūpykloje skaitant, tarkime, Verslo Klasę.

Žinote, ir JAV Nepriklausomybės judėjimas prasidėjo dėl to, kad karalius Jurgis Nr. 3 nusprendė akcizu vietinę samanę, dabar žinomą kaip burbonas (kas juokingiausia, karalius šis prieš Burbonus kariavo, kurie padėjo jo kolonijai laimėti prieš jį).

Nesimokėte šito istorijoje? Nes jus išblaivinti norėjo, tiesa? Bet tai jau būtų, ko gero, kita tema.

O šią tikrai verta užbaigti išvada: technologija yra įdomi, bet sukuriamas produktas bus tik imitacija (!) to, kas padaroma meistrų ir laiko.

Kai kam užtenka ir imitacijos. Kad rinką užplūs pigūs pakaitalai skoniu nenusileidžiantys kažkada mažųjų gamintojų sukurtiems produktams, tai finale tik sustiprins didžiuosius prekinius ženklus ir korporacijas, tačiau užmuš mažus ir šeimyninius verslus, kurie per metus to savo viskio ar romo pasidarydavę tiek, kiek koks Jack Daniels parduoda per savaitę.

Kaip ir su alumi, nutiks tas pats ir kitų alkoholių atveju – liks mikro daryklos siaurame regione be perspektyvos augti, ir viską valdys prekiniai stambūs brand, kuriuos galima padaryti ir išpilstyti bet kurioje vietoje: Coca-cola (seniai gaminama iš koncentrato), Tuborg (taip, tai tarptautinis alus, gaminamas įvairiose pasaulio vietose, kaip ir kinų Tsingtao) ar koks Smirnoff (spiritą jam gamina ir Slovakijoje – jų Goral Master degtinę Lietuvoje rekomenduoju, ypač tą Lime).

Galop, Švyturio alus irgi pilstomas toje pačioje Utenoje, o Tauras – Kalnapilio darykloje Panevėžyje, tad visas tas ginčas dėl skonių yra tik skonio reikalas.

Bet būtų kvaila priešgyniauti šitai technologijai. Tiesiog jos paskirtis ne tokia, kokią straipsnio autorius bando įpiršti.

Gal ir pati Lost Spirits Inc. čia šiek tiek ne į tą pusę su savo marketingu nuvairavo. Kita vertus, Apple sukurtas iPad iš esmės irgi buvo nei šis, nei tas, o vat tapo lygiaverčiu prietaisu šalia kompiuterio ir telefono, tačiau nėra nei vienas, nei kitas, nors dalį funkcijų iš jų abiejų ir perėmė.

Lietuviai, tarp kitko, irgi viskį, technologine prasme, o ne pagal kilmės vietą, gamino: sūnui gimus, tėvas išvarydavęs samanės ir užkasdavęs ąžuolo statinėje po obelimi, po ko iškasdavęs jau tik per šio vestuves. Tokia kelis dešimtmečius išlaikyta degtinė buvo vadinama starka (STARaja vodKA – rus.). Gaila, kad mūsų alkoholio pramonė sudirbo puikią legendą ir receptą, prakišdami padažytą degtinę. Ir ne, šiaip dzūkiška naminukė nėra jokiu viskiu, nes nėra brandinta.

Ir dar viliuosi, kad alkoholio kultūra bus ne stumiama į pakraščius, o išties atgims kaip kultūros dalis.

Neprisivartokite – ilgas savaitgalis gi ateina, nepriklausomai nuo to, į kieno sveikatą, socdemų ar mamos, vartosite.