Anądien apsižiūrėjau, kad jau kelios savaitės visiškai nesidomėjau Lietuvos aktualijomis, išskyrus tas, kurias perpublikuoja koks nors mano FB srautas. Ir supratau, kad kažkaip geriau jaučiuosi nuo to.

Tiesą sakant, man visada Lietuvos aplinka savo viešąja nuomone bei šitų kas antro sergančio negydoma vienos ar kitos depresijos forma varydavo ne mažesnę depresiją, ir visada atsigaudavau tik kur nors ilgiau išvykęs – tam itin tinka buriavimas, į kurį aš žiūriu ne kaip į sportą ar snobizmo išraišką, o eskapizmo galimybę.

Kažkaip netgi primininė anekdotą, kuriame stebimasi Joške, kad tas skaito arabų laikraščius, o jis ramiai paaiškina:

– Žinai, kai skaitai žydišką spaudą, tai vis kažkoks skandalas politikoje, tai kažkas dėl korupcijos įtariamas, tai kažkas poco kelnėse nenulaikė – vieni nervai! O pasiima arabų spaudą, ir ką skaitai? Žydai valdo bankus. Žydai valdo pasaulį ir pan. Atgaiva!

Ir man išties nelabai įdomu būtų pats skandalas, kuris susisuko dar gerokai iki pasirodant Andriaus Užkalnio straipsniui apie “vargšes“ feministes (tai kokios jūs feministės, kad verkšlenate, kada tokiomis pavadina?), kuriose buvo įžiūrėta patyčios konkretaus asmens, kuris net neminimas, adresu (bet, suprask, gi visi numano, kas ji, tik aš nesupratau, kol man komentatoriai patys nepasakė).

Na, ar pirmąkart Andrius ką nors užkabina ir padidina purvasklaidos pardavimus?

Andrius, ciniškai žiūrint, iš šitos istorijos šiuo metu irgi gerai išlošė: antras papildomas straipsnis ta tema per savaitę, kas reiškia dar vieną jam uždirbtą honorarą, o ir savo užsakovams generavo srautą už du, jei ne tris (nes juk buvo ažiotažas jau iki pirmojo straipsnio, tai budinti dargužaičių advokatūra užsiklikino belaukdama įdedant straipsnio į lrytas.lt).

O kiek visa tai ilgai tęsis, išties priklauso nuo skaitytojų ir jo neskaitytojų.

Uzkalnis

“Aš tai Užkalnio neskaitau“ – vienas iš einamiausių komentarų prie jo tekstų, vietoje buvusio anksčiau “o kas tas Užkalnis“ ir greta dabartinio “o tai pats viską vienas surijai?“

Vis tik Andrius juk turi ir gerų bei visiškai gerai subalansuotų projektų – tarkime, jo Laukinės Žąsys ar radijo laida Ačiū, Kad Atėjote. Ir rašo tikrai skaitomas ne dėl trolinimo geras publicistines knygas – Apie Angliją, Evangelija Pagal, ir pan., ir straipsniai jo toje pačioje Verslo Klasėje yra visiškai kitokio pobūdžio.

Nes formatas kitas, ir labai gaila, kad mokykloje šito neišmokė atsirinkti, o juk tai yra gyvenimiškas įgūdis, reikalingas skaitant bet kokią spaudą ar renkantis ir vėliau informacijos šaltinius akademinėse studijose (kad mūsų aukštojo mokslo sistema išties yra profesinės mokyklos, tik ne techninės, o teorinės, tai čia kita kalba).

O tai būtina, nes dar Mark Twain gerai pašiepė apie ano meto JAV spaudą (o mūsiškė savotiškai išgyvena kaip tik anuos 19a. pabaigos spaudos laikus): kas neskaito spaudos, tas lieka neinformuotas, o kas skaito – klaidingai informuotas (misinformed).

Tačiau daugelis, ko gero, įsimina Andrių tik kaip ūber-trolį, kuris tyčiojasi sąmoningai pasirinkdamas savo auką. Beje, atkreipkite dėmesį rypautojai dėl patičių™: Andrius niekad nesirenka aukos, kuri negali pati atsikirsti, o tik tokią, kuri prisimeta esanti šventa karve – nerasi jo šaipymosi iš neįgalių, tarkime.

Todėl išties itin žema buvo jam pripaišyti kaltę už vaikiškus karstelius (taip, buvo ir toks, neva-argumentas). Kaip ir “geriausi“ atsikirtimai jam tesiekia tik pavardės iškraipymus arba “bebro dantis“ (matyt todėl, kad skaudžiai įkando?), ką jis saviironiškai nekart yra irgi pažymėjęs, taip užbėgdamas už akių nevykėlėms agitbrigadinio juokio aukoms.

Bet kol yra Lietuvoje paklausa tokiam žanrui, kuriame jis jaučiasi kaip bebras (sic!) upės vingyje – tol jis iš to irgi uždirbs, ir uždirbs daugiau, nei iš aukščiau išvardintų projektų.

Nes išties jūs patys to norite, kad jis iš to uždirbtų – jūs renkate paksus su gražuliais, žiūrite janutienes su klivečkomis, žavitės vagimis dipsiais ir daktarais (no pun intended). O iš visos šitos jūsų fanaberijos būtent Andrius Užkalnis geriausiai ir šaiposi.

Ir vien todėl aš esu prieš bet kokį bandymą įteisinti Minčių Policiją, kuri jau dabar pradeda veikti aršiau už Glavlitą sovietmečiu, nes autoriai vis dažniau patys susimąsto, ar dera aštriau parašyti, kaip išties galvoji, ar gal geriau aptakiau ir nieko neįžeidžiant. Taip į Lietuvą sugrįžta konservatyvizmas, o su juo – ir stagnacija.

Tada iš jūsų šaipysis nebe Andrius. Tada jau iš jūsų tyčiosis įvairios šventos karvės, gavę savo rentą ir savo gabalą valdžiukės spręsti už jus.

Juk ne pirštais sprangtelėjus Putinas Rusijoje viską staiga taip pakeitė, kad mums koktu žiūrėti iš šalies – man koktu buvo dar čia Lietuvoje žiūrėti, kada pirmąkart prastūmė establišmentas savo kadrų pravalymui dabartinę antrąkart užtvirtintą prezidentę, nes dar anuomet sakiau, kad Lietuvos laukia sunkūs laikai, ir tuomet dar barzdotasis Verslo Klasės redaktorius Aurelijus Katkevičius, buvęs patarėju Lietuvos Nepriklausomybės vedliui Vytautui Landsbergiui šio geriausiais gyvenimo laikais, dar vis norėjo būti optimistu, kad vis tik taip nenutiks.

Ir establišmentas leido jums turėtis anuomet čia sugrįžusį iš Britanijos Andrių Užkalnį, nes juk buvo taip visiems smagu, kada ne apie mus, o apie kažką kito nevykusio – Andrius prasinešė savo šviežumu ir aukštesnėmis karybos technologijomis per lietuvišką provincinio sąstingio įmigusią žiniasklaidą tarsi Romos legionai per plikašiknių barbarų gaujas.

Va kada žiniasklaidos elite jis įsitvirtinęs ėmė pašiepti jau iš kitos pozicijos, kartu įkąsdamas į baltus pasturgalius paliegusioms prisitrynusioms prie plėšrūnų bandos (o aukštuomenė visada buvo plėšrūnai, because nobility is a contact sport, gals) vegetarėms stirnoms ir maitėdamos, vadinamoms žiniasklaidos guru Audrio Bačiulio tiksliai fondososais, tai prasidėjo ir fakelų žygis su šakėmis už teisę dergti ant grindinio tik organiškai ekologinėmis karvių bandukėmis tokios dvasingos sanskrito šalies eisme.

Netgi wannabe politikai, suprantantys, kad kontaktiniame sporte kūno masė irgi yra lemiantis pergalę veiksnys, ima jau per sistemą tampyti, užuot taip vyriškai santykius išsiaiškinę ne prie kamerų – taip, per tą pačią rentų gynimo sistemą, kuriai laisvas žodis irgi yra tarsi rakštis subinėje.

Ir jei Andrius pasirinks aukomis ne kvailio vaidmenyje seniai apsipratusius ir prie to pripratusius atlėpausius dabartinėje valdančioje koalicijoje, galiu užtikrinti, kad ištiks ir jo buvusio redaktoriaus Rimvydo Valatkos likimas.

Ne, neprapuls, nes, kaip sakiau, yra ir kiti projektai – kaip žurnalistas jis yra puikiai save diversifikavęs ir kai kuriose srityse užsitikrinęs savo rentą, pirmas sukalęs kuoliukus į sklypą niekieno teritorijoje. Šiuo požiūriu, dar ilgai jis galės atlaidžiai šypsotis, kramsnodamas gerą medium rare steiką po puikiai subalansuotos treniruotės, nusisamdęs vieną geriausių fitneso trenerių Lietuvoje. Nes gyvenimas paviko™.

Ignoruoti jį?

Taip, galima, be abejo. Teoriškai.

Bėda, kad tie, kuriuos jis užkabina, ignoruoti jo žodžių gi nesugeba dėka savo menkiūkščio, bet labai išsipūtusio ir todėl jautraus ego, o ir pašaipų bei reginių ištroškusi minia su popkornu, nuilsusi nuo nuolatinio TV pultelio spaudinėjimo nuo vieno buko šou iki kito bukesnio, juk visad laukia už kampo – jei ne duonos, tai bent žaidimų.

Ir jis meistriškai sužaidžia ant to reflekso “negalvok apie rausvą drambliuką“, į areną išvesdamas freak show, gladiatorių kautynes retiarius versus secutor, ar, jei tik to užsimanysite, ir kinky porn – tokį gi labai posh variantą šitų 50 atspalvių gerbėjų supermamičių™ džiaugsmui, kurių hahalio linksmakočio standumas yra atvirkščiai proporcingas piniginės storiui.

Ir aš manau, kad puiku, jog yra Andrius Užkalnis ir jis dar vis rašo savo skiltį apie Lietuvą per vis dar neatbukintą įvykių ir žmonių stebėtojo iš šalies žvilgsnį.

Netgi jei pašieps tokius nevykėlius emigrantus kaip aš dabar – juk tai irgi yra stimulu judėti pirmyn, o ne susiraičius į embriono pozą gailiai inkšti, kad norisi ne patičių™, bet paguodos ir gero žodžio #coelho.