Jeigu reiktų įvardinti žmogų, kuris turi optimizmo kaip atominis reaktorius, tai būtų mano krikšto mama. Kai pagalvoji, bemaž pusę gyvenimo kovojo su vėžiu. Ir vis įveikdavo.

Pakeliui iš Klaipėdos užvežiau jai Beatos “stebuklingo” karšto šokolado, kad palaikyčiau dėl chemoterapijos, tai ji mane tiesiog užkrėtė savo optimizmo radiacija. O kai pabudo po operacijos, tai Viorika sako, kone pirmi jos mamos žodžiai buvo: “laidoti susirinkot? Nesulauksit!”

Bet net ir optimizmo reaktorius turi ribotą veikimo laiką.

Tikiu, kad jai dabar geriau ir nieko nebeskauda. Galbūt skauda čia dar likusiems, kaip kad man, dabar baksnojančiam šią žinutę sėdint prie karalienės Viktorijos monumento šalia šv. Pauliaus katedros, skambant jos varpo dūžiams.

Bet žinau, jei kada apniks mane ar ją pažinojusius niūrios mintys, tai jau taip ir girdžiu tetos Dalės balsą: “nedrįsk nukabinti nosies, rupūže tu!”

Amžinąjį atilsį.

+2015-05-17

Reklama