Kaip sumoka, taip dirbu?

Что-бы не работать, лишь-бы не работать – sako rusų leudėsœ™ patarlė, kurią lietuviškai geriau versti ne būsimuoju laiku ar bendratimi, o būtuoju:

ko tik nedirbau, svarbu, kad nedirbau.

Ir tas būtasis laikas, sakyčiau, suteikia tam tikrą ir laiko bei istorijos perspektyvą: sovietinis socializmas praėjo, tad dabar jau dirbama iš peties, nes kaip dirbi – taip ir moka, o ne kaip sumoka, taip ir atidirbi, ar ne?

Bet dabar žodis Nikolajui – nedidelės, bet guvios, kaip ir jis pats bei visi jo “pingvinai“, statybinės įmonės Norvegijoje savininkui ir kapitalistui (nėra ko lyginti su manimi, buvusiu nano-oligarchu™), kuris parašė komentarą po praeito mano įrašo apie pašalpas ir atidirbimą už jas facebook (paryškinta mano):

Nu ale teisingai Tu čia viską surašei. Galima ir labiau išplėsti, nes čia kalti ir patys darbuotojai, ieškantys darbo. Kol jie patys nepradės galvoti, tol tokia sistema ir veiks. Vis dar didžiajai daugumai svarbu yra gauti atlyginimą, bet visiškai neįdomu, kad jį reikia atidirbti, o kartais padaryti net ir daugiau, nei iš jo tikimasi.

Taigi, jei manėte, kad emigracija visus vietinius mūsų jūsų tinginius užsienyje su gerokai ilgesnėmis kapitalistinio darbo etikos taisyklėmis ir tradicijomis išgydė, tai Nikolajus jus nuleidžia ant žemės, teigdamas, kad, deja, tik iš toliau žolė atrodo žalesnė (ir nebūtinai doleriais), ir nesvarbu, ar jis lietuvius imigrantus iš savo geros patrioto širdies samdys, ar kokius visur priimigravusius lenkus, ar netgi vietinius “norgus nuo norago“ pasigautų.

Sunkiai dirbantys pingvinai (iš jgoode.com)

Čia iškart užbėgsiu dar vienam galimam ir Nikolajui priešgyniaujančiam argumentui, kurį pateikia dar viena mano pažįstama į verslininkes dabar nuėjusi Evelina džk It’s a Sony (cituoju facebook komentarą):

Ieškom žmogaus konkrečiai pozicijai jau n mėnesių. Paskambina ir tekstas maždaug toks: esu registruotas/-a darbo biržoj, ar galit parašyti pažymą, kad aš jums netinku, nes kitaip pašalpos nemokės?

Tai čia tokia darbdavių, ir ne vieno, realybė. Aš už pašalpos atidirbimą viešaisiais darbais. Tik pavadint galėtų kitaip. Ir negretink motinų ir ligonių, tai visiškai neteisinga. 

Išties, gretinti motinas ir ligonius dera ir būtina – tam ir yra pašalpa skiriama, kad žmogus negali dirbti dėl savo kaltės, neįgalumo arba aplinkybių (motinystės atostogos, ilgalaikis struktūrinis nedarbas regione ir pan.). Jei žmogus gali dirbti viešuosius darbus, tai nėra ko kitaip vadinti, nes tai yra darbas už atlyginimą, taip atlyginimas ir turi būti sumokamas, o ne baudžiama darbu už pašalpą, kas yra visiškas cinizmas.

Bet ekonomistai, žinote, irgi yra geri cinikai.

George Carlin ir apie ekonomistus (iš imgur.com)

Todėl aš grįžtu prie jos pirmosios dalies teiginio, kur jai skambina tik “pašalpiniai“, kurie nori ne darbo, o pažymos, kad jie darbui netinkami, nes išties nori tik priedo iš valstybės prie tų pajamų, kurias gauna dirbdami pusiau nelegaliai arba nelegaliai – jei ne pašalpos, tai neišgyventų iš tų darbų, ypač, jie tektų sumokėti susijusius mokesčius, kaip ir faktas, kad pašalpos neužtenka, nes tenka dirbti.

Cinikai ekonomistai yra tuo, kad jie paims ir nubraižys kreivę apie tokią situaciją rinkoje, vadinamą deficitu. Tiksliau, tas paklausos ir pasiūlos kreives bei jų suformuojamą kainą rinkoje, tai žino visi, kurie praėję mikroekonomikos pradžiamokslį, štai kad ir šitaip:

Mėlyna – paklausa (demand), raudona – pasiūla (supply), susikirtimas – rinkos kaina (iliustracija gali būti iš belenkur, nors konkrečiai čia iš bized.co.uk)

Paėmiau kone pirmą po ranka google išmestą grafiką, nes čia smagiau, kad darbo jėgos kiekis (pasiūla – raudonai) pavaizduotas pastovus (šiaip Lietuvoje nuosekliai mažėjantis, deja, bet būkime pavyzdyje apsikoučinusiais optimistais, gerai?), o vat alga (paklausa – mėlynai), laikykime, kintanti (bent jau MMA Vyriausibe™ kelia).

Tad Y ašyje price yra alga (kiek mokate darbo jėgai), o X ašyje output – norinčių dirbti skaičius už tą algą. Kaip matote, kuo daugiau mokėsi – tuo daugiau rasi norinčių.

Kas nutinka, kada nori pasamdyti vis pigiau? Teisingai – norinčių dirbti surasi vis mažiau.

Bėda atsiranda ne tuomet, kada Leninas Gorkiui sako “Maksymičiau, nei velnio tie proletarai dirbti nenori!“, kaip skundžiasi Evelina, kuri dar ir pyksta, kuomet tie, matai, negydomi nuo godumo (kada rodoma pirštu į kitus visada reikia turėti omenyje, kad trys pirštai nukreipti į save), nes prie pašalpų prisiduria nelegaliu darbu.

Bėda yra tame, kad verslas visada bijo trikampio zonos, kuri yra virš rinkos kainos ir tarp abiejų kreivių, nes tuomet yra permokama darbo jėgai: pvz., anglų kalbą mokantiems devyniasdešimtaisiais, ar statybininkams per NT bumą arba programuotojams dabar (plačiau žiūrint – ir permokant už paslaugas Lietuvoje veikiantiems bankams arba šilumos tiekėjams).

Ir visada stengiasi numušti kainą į apatinį trikampį žemiau rinkos kainos (cinikas manyje šaiposi, kada girdi po to pareiškimus, kodėl visi tie proletarai godūs, nes, suprask, tegul patys verslą susikuria ir kitiems moka didesnes algas nesiskundę!).

Nes tas trikampis ir yra vadinamas deficito arba nepritekliaus trikampiu: lyg ir yra kaina ne nulis, bet vat neina už ją, rupūžės, dirbti, nors tu ką – pasiūla lygi nuliui.

Ir žinote kas blogiau laikui einant?

Ne, laikas, aišku, pinigai, o veikla be pasamdyto specialisto, neva, “sutaupant“, kuomet juk neišleidžiama (bet ir neuždirbama!) ir yra prarasti pinigai.

Blogiau, kad darbo pasiūla Lietuvoje mažėja, ir mažėja nuosekliai. Ir su kiekvienu rinkos krestelėjimu, ir su kiekvienu vyriausybių bandymu apkarpyti pašalpas ar mažinti biudžeto deficitą viešosioms išlaidoms (tame tarpe ir darbo samdai!), ir su kiekvienais metais mažėjančiu gimstamumu ir senstančia visuomene, kurios realiosios pajamos iš pensijos irgi nuosekliai mažėja, tad vis mažiau išleidžiama rinkoje.

Kadre, aišku, trūksta tradiciškai ant sprando iš džiaugsmo besikariančios senutės (iš huffingtonpost.co.uk)

Taip, senstanti visuomenė išsivysčiusiose šalyse nėra didelė problema, kuomet yra inovacijos ir robotizacija – juk ir taip, tarkime, visas JAV išmaitina tik 4 proc. jos fermerių, kurie dar ir eksportuoja bei derliaus perteklių naikina, ir taip, apie 30 proc. darbuotojų dabar sukuria produktą likusiems 70-čiai išsivysčiusiose valstybėse.

Ir gerovės valstybėse galima rasti ne tik “pašalpinius“, bet kažkodėl dar ir inovacijas, nes nebereikia startuoliams galvoti apie duoną kasdieninę ir riziką nesėkmės atveju.

Kai kas ginčysis, kad startuolių daugiau ten, kur mažiau socializmo, tačiau pastebėsiu, kad tų startuolių bemaž išvis nerasi neišsivysčiusiose ekonomikose, kuriose apie bet kokią socialinę rūpybą net kalbos nėra.

Bet aš ne apie tai čia.

Aš noriu grįžti prie Nikolalaus pastabos, ir visai ne apie motyvacijos teorijas ir metodus kalbėti.

Nors pamenu, kaip mes 1998 metais ginčinom profesoriui Lustigui Vokietijoje jo teiginį per kursus, kad atlyginimas nėra darbuotojo motyvacija – mes, tai visi iš buvusio socializmo lagerio, ne vien iš sovietyno. O jis atlaidžiai šypsojosi pagal savo pavardę, sakydamas, kad kai jau gausite pakankamai daug savo besivystančiose rinkose, tai tolimesnis jūsų paskatinimas pinigais nebeveiks.

Ir pasirodė teisus – pinigai svarbūs tik tiems, kuriems būtina patenkinti būtinus poreikius, net jei tie poreikiai šių laikų žmogui yra labai išsiplėtę (tarkime, laisvas wifi ir didelė interneto sparta).

Nikolajaus bėda tame, kad žmonės nebenori dirbti paprasto ir gana neįdomaus bei juos nemotyvuojančio jo siūlomo arba jų suvokiamo taip darbo, net jei jie ir gaus rinkos kainą, o už geresnes pastangas gaus iš Nikolajaus premijas, kurias jis išgali mokėti, nes yra kaip verslas mažas ir lankstus, ir negodus.

Ir jei Evelinos problema išsprendžiama didesniais pinigais (kaip sako žydai: jei problema yra pinigai, tai čia ne problema), tai Nikolajui jau reikia labai pasukti galvą, kas motyvuotų žmones atlikti jam būtinus darbus.

Ir dar jo bėda tame, kad statybose išties mažesnė robotizacijos ir automatizacijos galimybė, ypač, kai jis teikia rankų darbo ir meistriškumo reikalaujančias individualizuotas paslaugas. Todėl jo paslaugos tik brangs, ir jam nebūtų bėdos, jei rinkos kainą nenumuštų dar tie alkanieji “naujieji europiečiai“, kurie ateina iš neišsivysčiusių rinkų, kuriuos vis dar motyvuoja pinigai, kuriuos Nikolajus ir jo rinkoje moka vietiniams “pingvinams“ pritraukti.

Gal ir geriau, kada negali pasisamdyti, nes po to negi muši?(iš pinterest.com)

Ir kol pirkėjas moka už kainą, o ne už kokybę – tol Nikolajaus darbo jėgos samda pinigine išraiška bus visada viršutiniame trikampyje, o jo pelnas, deja, vis apatiniame, nors jis mielai norėtų kaip ir Evelina, kad būtų atvirkščiai (o kas nenorėtų, tegul pasižiūri į veidrodį).

Tik Evelinos galimi darbuotojai nori sau čia Nikolajaus situacijos – todėl jie mieliau važiuoja į Norvegiją pas “pingvinus“ šieno ravėti.

Na, o cinikas manyje ramiai gurkšnoja viskį, užsimetęs kojas ant stalo ir stebėdamas iš šalies į visą kreivą situaciją.

Vienas iš žiūrovų, kaip ir aš (iš flickr.com)

O taip, galima uždirbti ir iš arbitražinio skirtumo tarp išsivysčiusios ir neišsivysčiusios rinkų, bet tema ne apie tai.