Apie technokratiškus palyginimus

Andrius Tapinas​ parašė smagiai apie ne visai smagų dalyką.

Bet vis tik aš jam ir vėl papriešgyniausiu dėl to lyginimo.

Visų pirma, Singapūre nėra demokratijos – tai yra autoritarinė ir oligarchinė (nors tiksliau tai vis tik plutokratinė, jei taip norisi, kadangi čia valdo visuomenės elitas) valstybė, todėl ir vyriausybė ten yra formuojama technokratiniu pagrindu – iš čia visi tie diplomai, kredencialai ir pan.

Ir tokiu pačiu principu prie SSRSo Politbiuras formuodavęs savo vyriausybę, kuri vadinosi Liaudies Komisarų Taryba ir panašiais technokratų pavadinimais – ten išties profesiniai įgūdžiai būdavę svarbūs, nes politikos vyriausybė neformuoja, kadangi politika jai yra nuleidžiama iš viršaus: pvz., to paties KPSS Politbiuro, kuriam pritaria Aukščiausioji Liaudies Deputatų Taryba, na, kaip dabar Europarlamentas Vadovų Tarybai ESe.

Intelektualinis elitas (iš dailykos.com

Demokratijose technokratų vyriausybės yra formuojamos tik tuo atveju, kuomet nerandamas aiškus politinis sprendimas, ir tik laikinai. Kitaip tariant, technokratų atsiradimas vyriausybėje reiškia tik vieną – politinė valdžia viešųjų interesų derinimo biržoje (kas ir yra parlamentarizmas iš esmės) patyrė fiasko, todėl priėmė sprendimą funkcionuoti be sprendimo.

Kada tai atsitinka?

Teisingai – per krizes.

Netgi praeita mūsų Vyriausybė į svarbesnius postus statė technokratus: pvz., pinigai Lietuvai banaliai baigėsi, viešųjų funkcijų finansavimas tapo nebeįmanomas, kad ir kokią politiką bepasirinktų pozicija ar opozicija, tad technokratė Ingrida Šimonytė tapo finansų ministre – nes reikėjo galus suvesti (iš čia ir pravardžiavimas jos buhaltere, nors aš manyčiau, kad tai veikiau komplimentas, nes žmogus moka ne tik suskaičiuoti, bet ir atspindėti tą dvejybiniu įrašu – nepainioti su dviguba buhalterija!).

Tad demokratijose išties technokratų atėjimas į valdžią terodo negebėjimą politinių partijų rasti bendrai suderintas pozicijas, kurios tenkintų visuomenės požiūrius, poreikius, interesus, ir nurodytų bendrą strateginę kryptį. O taip, aukšto lygio technokratai irgi gali strateguoti, bet jie nekuria vizijų – juolab, jų nederina politiškai.

Ir mane labiausiai Ingrida Šimonytė džiugino tuomet, kai jai liko pusmetis iki kadencijos galo, ir tada ji ėmė “politikuoti“ (pvz., akcija Gedimino prospekte, tinklaraštis ir pan.).

Bet ji nėra politikė, ir todėl jos paslaugų vėl prireiks, kuomet Lietuva susidurs su eiline nemokumo krizės šmėkla.

Nes kad ir ką Kirkė-Melagėlis skiedė prieš rinkimus, bet be jo netgi LSD kvaišenos, jei tik neatvėsę, suvokė, kad reikia leisti kaltę dėl nesėkmių prisiimti oponentams, tačiau vis tik netrukdyti technokrato paskyrimui, kuris išvairuotų tą sritį iš nemokumo ir aklavietės, nes ar nacionaliniai interesai, ar merkantiliniai nuosavi, bet galima likti be rentų, o vien dėl to verta pasirūpinti nacionaliniais interesais.

Todėl mūsų rinkti politikai Vyriausybėje visiškai neprivalo būti technokratais. Taip, diplomai ir akademiniai laipsniai suteikia svarumo renkantis darbuotojus darbui, kas tampa svarbu pasirenkant technokratą, bet politikams reikia visiškai kitų kompetencijų.

Vat dėl kitų kompetencijų pasirinkimo, deja, aš neturiu iliuzijų apie mūsų rinkėją, ir ką jis parenka man ar jums.

Gal todėl britų parlamentinė santvarka vis labiau ima man imponuoti, nepaisant skandalų Lordų Rūmuose. Tie dveji rūmai su skirtingais jų formavimo principais ir vienas kito balansu, ko gero, būtų naudingi ir Lietuvai – tiek suteikiant galimybę toliau prižiūrėti demokratijos procesą tautos “seniūnams“ (buvę Parlamento ir Vyriausybės bei Aukščiausiojo ir Konstitucinio Teismų vadovai, pvz.), tiek ir pakoreguojant tokių apgailėtinų ministrų parinkimą, į kurio procesą nors ir bando Jos Puikybė kištis, bet Prietaisas vis tiek tąsomas kaip šlepetė cūcikų.

Ir dėl tokio pasirinkimo yra liūdna, nes be menko išsilavinimo, tiesą sakant, LSD su savo pakalikais tesugebėjo parinkti tų pačių technokratų Vyriausibe™, kurie, deja, erudicija ir išsimokslinimu išvis nepasižymi, tad apie strategijas ir vizijas kalbėti neįmanoma, o be to – juk nebus ir visuomenės progreso.

Išvis nebus – jokia kryptimi: nei liberalia, nei konservatyvia, nei krikdemiška, nei socialdemokratine. Apmaurojusi bala, kur varlės kurkia “prie ruso buvo geriau“, “nusipelnėme gyventi geriau“, “svarbiausia – žmogus“, ir pan.