Verslo Žinios kartais parašo ir žinių apie ekonomiką, kaip ir antai apie Lietuvos Turčių Nr. 1 Nerijų “Kontūzytą“ Numavičių, tapusį sugar daddy ir išvykusį su savo nauja žmona ten, kur ir aš dabar, ir kur paprastai traukia visi ruskių oligarchai.

Ne, nu kodėl – įdomios viarslo naujienos.

Kaip tik pagal šalį ir visuminį ekonominį išsilavinimą bei intelekto lygį itin tinkamos, nepaisant po tuzino universitetų vienam milijonui gyvenotojų. Ir kur kiekviena trophy wife tampa jei ne “verslininke“, tai “stiliste“, tarkime, kas priklauso nuo to, kiek kišenpinigių jai sugar daddy paskyrė.

Gal todėl nestebina ta mada nerašyti algos dydžio darbo skelbimuose Lietuvoje. Idant ir taip kiekviena la coodra, pardon my French, barakuda turi patirties iš akies nustatyti, už kiek galima pasirašyti čiulpti – darbdaviui ar Meilei Iš Pirmo Žvilgsnio.

tumblr_n5s5zxanXO1tq9q5vo1_1280

Jie susitiko degalinėje – skamba kaip epitafija (iš blazepress.tumblr.com)

Nes kur jūs matėte, kad tokia leksusinė kiaunė klaustų, už kiek jai verta kristi ant kelių, įsikibti tvirtai abiem rankomis į linksmakotį ir įsisiurbti godžiai pilnu apžiojimu iki pat galugerklio, ką?

Prie tokių paniatkių pripratę ir viarslinykai™, tapę darbdaviais, atitinkamai formuoja savo darbo skelbimus, kur net jiems minties nekyla nurodyti atlyginimo dydį, ir visai ne todėl, kad šioje šalyje nepadoru apie pinigus kalbėti – nepadoru apie juos kalbėti yra būtent rusyne, kur banknotais taškomasi saunose su mašenkomis ir natašenkomis.

Čia net nereikia būti Zigmu iš Froidų (anas gi buvo žydas, tai kaip ir viskas aišku su juo, ar ne?). Čia tiesiog ta panieka persmelkta skelbimo tekstas, kaip sakydavęs mano bendraklasis Almantas Kibirkštis, tapęs dabar klebonu kažkurioje parapijoje prie Merkio ir Nemuno santakos: duok tai duosiu.

Štai kad ir šitas Vė Žė patalpintas Rasos Dževeckytės straipsnis, kuriame viarslo ešeriukas Rolandas Kasparaitis pasipūtusiai teškia:

“Jei kandidatas pokalbį dėl darbo pradeda klausdamas, kiek jam bus mokama algos, verčiau tuoj pat su juo atsisveikinti.“

Bet aš pasakysiu tokiam ir pagal jo supračių (rus. paniatkes):

Goželi tu, šluotkočiu nedadarytas – jei kandidatui reikia pačioje pradžioje klausti apie siūlomą atlyginimą, tai arba tu esi aukščiau minimas viagros klientas, ieškantis oralinio sekso paslaugos už savo pinigėlius™, arba tavo sekretūtka pamiršo atlyginimą nurodyti, nes ji ir yra tik sekretūtka, žinanti, kas ir už kiek turi jos bosui pačiulpti!

Nuff said, end of story.

Bet, atsiprašau, aš to menamo atlyginimo nežinau. Ir spėlioti neketinu.

Ir jei esi profesionalas, tai neturėtum irgi spėlioti, o kiek ir už kiek čia jie nori susirasti. Netgi kuomet skambina head hunter skalpų medžiotojai, save vadinantys “talentų paieškos agentais“, tai visada labai verta sutaupyti savo ir pašnekovo laiką perklausiant: “atsiprašau, nenugirdau, apie kokio dydžio atlyginimą kalba eina?“ – ir gal nereiks atkirsti “Anties“ dainos žodžiais: “gerai, bet sumą papuoškite nuliu“.

Ir jei pradeda išsisukinėti, tai neškite pinigus prie Lukoil degalinės policnyku apsimetančiam Slavikui, kurį pasiuntė toks pats inspektoriumi apsimetantis gavrikas iš Pravieniškių kolonijos.

Nes jei reikia pokalbį pradėti nuo šito klausimo, tai reiškia, kad skelbimas prastai suformuluotas!

Ir tai reiškia, kad įmonės HR ar koks ten “kadrilio specialistas“ tiesiog prastai išmano savo darbą, nes įdėjo netinkamą pradinės atrankos filtrą, kurį pereina tik tie, kuriems “savaime aišku“, kiek siūloma, ir kuriems išties alga nesvarbi, nes jie sutiks dirbti belenką už belenkiek, o po to, suprask, žiūrės.

Yra išskirtinių pozicijų, kur atlyginimas gali būti neapibrėžtas, sutinku. Tai aukščiausio lygio vadovai arba kūrybiniai darbuotojai. Su jais visai kita kalba, bet jų niekas dažniausiai per darbo skelbimus ir neieško, ir jiems atlygis iškart siūlomas toks, kad čia ir visa 16-oji divizija nepričiulps.

Bet visų kitų specialistų paieška yra daugmaž banaliai vienoda ir standartizuota, kaip ir jų siunčiami CV bei (de)motyvaciniai laiškai (kaip man šypseną kelia reikalavimas atsiųsti CV proletariškoms profesijoms).

Ir todėl nematau priežasčių, kodėl negalima iškart nurodyti siūlomo atlyginimo dydžio arba bent jau jo ribų.

Pas mus štai taip būna:

salary

O pas jus, kaip suprantu, vis dar pagal ruskių paniatkes, ane?

Tai stebiuosi, kad dar darbdaviams Darbo Kodekse neįteisinta galimybė visiškai legaliai ir teisėtai motyvuoti savo darbuotojus rimbu, kaip kažkada pasiūlė grumpy dzūkas™ Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Reklama