Apie karybą išties esu nemažai čia parašęs, kai apie koloradinį Lioleką turiu tik vieną nuomonę, o anądien facebook kažkurioje diskusijoje apie Garbės Sargybos kuopą užsiminiau, kad mane labiausiai erzina, kuomet Lietuvos kariškiai atiduoda pagarbą rusiškai – ne mažiau, nei glušpetriai, kurie rašo valiutos simbolį po skaičiaus, užuot rašę ten ir taip, kaip pridera.

Ir tuomet kilo klausimas, o tai kaip rusiškai, ir kaip būtų lietuviškai?

Noriu pasakyti, kad abi pagarbos atidavimo rūšis išmokau praktiškai – tarnaudamas iš pradžių sovietų armijoje per privalomai, o po to Lietuvos kariuomenėje savanoriu.

* * *

Rusiškas pagarbos atidavimas yra atsiradęs gerokai iki sovietų.

Jei atkreipsite dėmesį, tai istoriškai iš pradžių raudonarmiečiai tą pagarbą išties atidavinėjo visiškai nestatutiškai arba visai neatidavinėjo. Nes buvo visuotinė lygybė.

Ustav22

Rusų kareivis atiduoda pagarbą “prie caro“ (iš bergenschild.ru) – atkreipkite dėmesį į laisvą delno formą

Tiesa, ne bolševikai to iniciatoriais buvę – o demokratai dar prie Laikinosios Vyriausybės, carui atsistatydinus, kuriai vadovavo A. Kerenskis, prie kurio visi ir kariniai luomų titulai buvo supaprastinti.

Po to papratimas, sako, antra yda, ir prūsokiškas muštras paėmė viršų, o su tuo ir grįžo “carinis“ pagarbos atidavimo būdas. Netgi labiau išmuštruotas, nes, skirtingai nuo “carinio“, sovietų kareiviui prisakyta delną ištiesinti:

000103

Sovietų kareivis atiduoda pagarbą (iš weapons-world.ru) – atkreipkite dėmesį į ištiesintą delną

Kaip matote, rusiška maniera pagarbą atiduodanti ranka yra vienoje plokštumoje su pečiais ir krūtine (tam reikia iš esmės rąžytis atgal), žastas yra su pečiais vienoje linijoje, tarsi to pratęsimas, delnas nukreiptas žemyn, ištiesintas su dilbiu, pirštai pridėti maždaug smilkinio srityje (galvą sukiojant, ranka padėties nekeičia).

Delnas anksčiau judėdavęs per du taktus: pirmiausia būdavo ištiesiama ranka į šoną delnu aukštyn (viens!), o po to staigiai sulenkiama per alkūnę (du!).

Kartais paraduose galite pamatyti tokį išsidirbinėjimą, o ir rikiuotės žingsnis Kremliuje yra keliant pėdą iki juosmens aukščio (taip vadinamas “kremliovskij šag“ arba “osobočekistkij šag“), o ne per pėdą nuo žemės (moku žygiuoti abiem – čia tokia mano tarnybos Maskvoje specifika).

800

Kremliaus garbės sargyba žygiuoja “ypatinguoju čekistų“ (tamsiai mėlyni apvadai kepurėse rodo kariuomenės rūšį, ir čia yra VČK-NKVD-MGB-KGB-FSB spalva) žingsniu (iš thebestofrussia.ru).

Tačiau jau prie manęs visuotinai sovietų armija ir laivynas supaprastino pagarbos atidavimą per vieną taktą – delnas iškart staigiai juda nuo kelnių šoninės siūlės link galinės padėties trumpiausiu keliu.

Tiesa, yra ir dar vienas – dembeliškas pagarbos atidavimo būdas: alkūnė išvis niekur nejuda, o ranka sulenkiama per alkūnės linkį iki ne mažesnio nei 45 laipsnio kampo, delnas atpalaiduotas ir nukreiptas į veido pusę, bet pati dilbio padėtis yra 45 laipsnių kampu į krūtinės plokštumą ir pečių liniją.

Taip atsainiai paprastai “seniai“ atiduoda pagarbą vieni kitiems, kada reikia formalaus pagarbos atidavimo pagal statutą. Gaila, bet iliustracijos neradau.

* * *

Sovietinės karinės pagarbos modifikacijos yra dar dvi, ir abi yra NATO vienos svarbiausių valstybių.

Tiesa, dar gerokai iki sovietų tas jų pagarbos atidavimo būdas susiformavo, ir tik paskui buvo rusų nusižiūrėtas ir pritaikytas sau, iš kur ir pas mus, deja, į kariuomenę atėjo.

Pirmoji, prisižiūrėta, manau, jau sočiai Holivudo filmuose, yra JAV – taip nors ir nepersistengiant ištempti alkūnės atgal į plokštumą, atiduodama pagarba, kuomet delnas arba liečia kepurės snapelį, arba suformuoja pats snapelį (rusai niekada prie tuščios galvos rankos nekelia).

v9q90NXu

JAV tipiškas pagarbos atidavimas, padarant snapelį nuo saulės (iš cosmo.com.ua)

O antroji, be abejo, yra britų imperijos palikimas – čia delnas atsukamas į priekį, kada amerikiečiai stengiasi pakreipti labiau į save.

voinskoe_privetstvie

Princas Haris atiduoda pagarbą britiškai (iš tergparriotio.livejournal.com)

Britiškas būdas iš esmės susiformavo iš dviejų skirtingų pagarbos atidavimo tradicijų – ir ne jų armijoje, bet būtent laivyne. Nes kariuomenėje paprastai karo žmonės rankose turėję ginklą, kuriuo saliutuodavę: kardu, vėliavos arba vėluko kotu, šautuvu arba karabinu.

O va Royal Navy denyje jūrininkai turėdavę ką veikti ir be abordažinių ginklų, kurių prireikdavę tik artimose grumtynėse. Taip karininkai vienas kitam pagarbiai pridėdavę ranką prie kepurės (arba skrybėlės) priekinio krašto arba vėliau snapelio, tarsi nurėdami ją nusiimti, po to jau visiškai formaliai, tarsi džentelmenai sveikindamiesi.

Beje, jeigu mėgėjai nešioti skrybėles, nors galioja ne tik joms, nepamirškite kilstelėti rankos prie snapelio arba priekinio krašto, kada sveikinatės – toks etiketo niuansas.

Gi britų jūreiviai pridėdavę kumštį, pasuktą delnu kaip dabar, bet sugniaužtą. Kodėl sugniaužtą?

Laisvos formos senoviškas Royal Navy pagarbos atidavimo būdas (iš s164.photobucket.com

Nes demonstruoti purvinus delnus karininkui nebuvo mandagu – jūreiviai burinių laivų epochoje tampydavę virves, kurias įtrindavę degutu, todėl jūreiviai dar pravardžiuoti Ol’ Tars (iš angl. Seniai Degutuotieji).

Kumštį iškėlę į viršų laikydavę ir kiekvieno pabūklo vyriausieji kanonieriai (angl. gun captains), parodydami, kad jų pabūklai jau užtaisyti ir salvei pasiruošę.

Kumštis prie smilkinio gi natūraliai evoliucionavo kaip patvirtinimo tarnybai gestas – vadintas tiesiog knuckle salute, kurio laisvesnė forma yra tarsi norint nusiimti kepurę, kurios paprastai ant galvos jūreiviui išvis nėra, o kaklaskare jau prieš tai apvyniotos ausys, kad neapkurstų šaudant.

Aišku, perėjus prie garo ir šarvuotlaivių, delnai irgi nebeįjuosdavę degutu, o ir britų medicina po Krymo karo jūreivius vertė laikytis higienos. Kaip nestovėsi snargliuota nosimi prieš karininką, taip ir nestovėsi purvinais delnais – delnai taip atsigniaužė ir tapo taikingesne, ne tokia agresyvia, pagarbos atidavimo forma vyresniam laipsniu. Nežinau, gal iš įpročio parodyti, kad rankas plovėsi?

Karininkai, į kuriuos vis daugiau pakliūdavę jau ne vien iš kilmingųjų luomo, o ypač per Pirmąjį Pasaulinį, irgi atiduodavę pagarbą jau bendrai su kareiviais standartiškai – žodžiu, klausimas, kas pirmiau tapo statutiška: natūrali tradicija ar tradicija iš statuto.

* * *

Beje, lenkai, kurių legionai po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo tarnavę ir Napoleonui, ir po to nemažai emigravusių į Britaniją, perėmė iš dalies britišką tradiciją (ypač juos britai rėmė tarpukariu), kad atskirtų save nuo rusų kaip jų (beje, ir mūsų!) Tėvynės okupantų.

Man labai gaila, kad būtent toks požiūris nevyravo Lietuvos kariuomenėje tiek tarpukariu, kur Nepriklausomybės pradžioje labai dažnai išvysi nuotraukose atiduodančius pagarbą kaip prie caro išmokę, tiek ir atkuriant Lietuvos Respubliką per Antrąjį Sąjūdį.

Nes lenkai britišką tradiciją modifikavo – jie atiduoda pagarbą kaip šlėktos, atsainiai arba – džentelmeniškai, t.y. tik dviem pirštais, o ne pilnu delnu. Tie pirštai irgi priminimas: už Dievą (kaip katalikams!) ir už Tėvynę (Dąmbrowski’o maršas tapęs Lenkijos himnu).

b040922n

Lenkiškas pagarbos kariškos pagarbos atidavimo būdas (iš boards.straightdope.com)

* * *

Apie ištiesintą delną reikia?

Prašom: ištiestas delnas ištiestoje rankoje buvęs savo laiku olimpiniu saliutavimu, kol vienas toks nevykęs akvarelininkas iš Bavarijos su alaus prisiurbusiais sportininkais, vilkinčiais rudais Afrikakorps kolonijų kontingento marškiniais, po Pirmojo Pasaulinio karo nepadarė jo nacių simboliniu pasisveikinimu.

07_18235851_0d70ab_2417581a

Toks olimpietiškas pasisveikinimas iki nejuokingas čaplinas, vaizduojantis Leniną Lenino aikštėje, saliutą sudirbo (iš thesun.co.uk)

Beje, vienintelis Adulis galėjęs ranką atmesti delnu atgal per petį, kai kiti privalėjo tiesti delną, nukreiptą žemyn, ir tik į priekį.

Italų vyresnieji broliai fašistai su savo diuče Mussollini tą patį saliutą vadino romėniškuoju.

* * *

Beje, panašiai į kariškąjį dar sveikinasi skautai – tiesa, tie tam naudoja tik tris pirštus: už Dievą bei Tėvynę (kaip visumą) arba monarchą, save ir kitus.

6134866589_3f488a7d60_b

Skautų saliutavimas (iš reddit.com)

Sovietiniai skautai, žinomi kaip pionieriai, iš esmės saliutavę irgi beveik kariškai, tik dėdavę prie snapelio ne pirštus, o dilbį.

xc2008-07-17-264-3-000

Sovietinis pionierius – “visada pasiryžęs!“ (iš wolfsonianfiulibrary.wordpress.com)

Vienintelė paramilitarinė vaikų organizacija, kurioje pagarbai ranką galėjai pridėti ir ne prie tuščios galvos. Vaikai – ką iš jų paimsi?

* * *

Kadangi esu dar ir šiek tik buriuotojas, tai pasakysiu, kad buriuotojai sveikinasi britiškai ir olimpietiškai vienu metu: ranka nuo trumpai sulaikyto britiško laisvos formos delno prie kepurės juda nuo savęs tarsi saliutuojant, nors alkūnė paprastai lieka vietoje, ji nekeliama iki pilno saliuto ją ištiesiant.

sailing_school_2

Buriuotojai sako ahoy! (iš windowoncyprus.com)

Kodėl taip nutiko, manau, kaip ir aišku: tiek pats jachtingas kaip džentelmenų laisvalaikio būdas atėjo iš britų, tiek ir tas saliutavimas kažkada buvo sportiškas (rusai sakydavę: “olimpyjskij priviet“ arba “fizkult – priviet!“), tiek ir pamosavimas iš toli ištiesta ranka draugiškai yra natūralus ir geriau matomas – tuo va laisvumu ir nuoširdumu jis ir skiriasi nuo nacių.

* * *

Aprašinėjau visus šiuos būdus tikrai ne veltui, nes tuoj suprasite, kaip derėtų atiduoti pagarbą lietuviškai kariškai. Mane išmokė Parlamente 1991 metais karaimas a.a. Simas – būtent SKAT štabas ir savanoriai buvo tos Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžia, ir iš čia ėjo teisingos idėjos ir dėl būsimos reguliariosios kariuomenės sąrangos bei simbolių. Beje, mano operatyvinio būrio vadas ir sugalvojo bordines beretes, kuriomis dabar pasipuošę KASP.

Kodėl tą privalau pasakyti? Nes ne dėl to, kad giriuosi, bet kad tradicija ėjo išties tik tarpukario.

Taip, būta ir pokario, bet aš, prisipažinsiu, nemačiau nei vienos (!) pokario partizanų nuotraukos, kuriose būtų atiduodama pagarba – netgi tokiose, kur užfiksuota kariškai pasitempę kariai su uniformomis arba rikiuotė, duodanti priesaiką.

Ir tam yra dvi priežastys: pirma, karinių veiksmų zonoje niekas niekam pagarbos neatiduoda, nes taip būtų identifikuojami priešo snaiperiams vadai – gi LLKS kariai gyveno karo zonoje; antra, pagarba atiduodama vyresniam laipsniu, o tautos pagarbos nusipelnę yra labiau jie, nei tie, kurie tas nuotraukas po to žiūrės, ar ne?

juozas-luksa-daumantas-63172884

Vėlyvojo LLKS etapo partizanų, apmokyta pagal britų komandosų metodiką ir pasirengusi veikti pagal IRA modelį, grupė iš kairės: K. Širvys (Sakalas), J. Lukša (Daumantas-Skirmantas), B. Trumpys (Rytis) – nei vienas jų kariškai nesaliutuotų, akivaizdu.

Todėl tiesiogiai iš pokario pagarbos būdas iki mūsų net negalėjo ateiti – tad ir buvo domimasi tarpukario archyvais, kad būtų galima standartizuoti statutiškai, kaip dera atiduoti pagarbą kariškiams lietuviškai, nes sovietmečiu paprasčiausiai bjaurėtasi.

Tarkime, šioje nuotraukoje rasite kone britišką būdą (iš lnm.lt), būdingą vėlyvąjam tarpukario Respublikos laikotarpiui:

31

Kuomet pradžioje tikrai visi prisimindavę, kaip būta prie caro (iš siaure.lt):

phpKAB09b

Ir mane išmokė taip, kaip turėjo tapti Lietuvos kariuomenės statute, ir šioje 1939 metų nuotraukoje, atsiimant Vilnių, matote du būdus, kurie yra kažkas tarpinio tarp rusiškojo ir britiškojo (iš antrasispasaulinis.net):

cosmic_projektui_4

Tačiau, jei pamenate, atėjo 1992 metais į valdžią buvusieji komunistai su AMBaliniu priešakyje, o kariuomenės vadu paskirtas J. Andriuškevičius, su kuriuo grįžo visiškai sovietinis ir lietuvių karių vaizdas: juodi ilgaauliai “kerzai“ iki kelių ir kepurės “aerodromai“ – žingsnis tapo kaukšinčiu, o visa laikysena sovietine.

Štai kad ir iliustracija iš 2006 (!) metų Vidaus Reikalų Ministerijos statuto, kur karį žaidžiantis “mentas“, kuris užaugęs nori būti žandaru, iliustruoja kiek laisvesnį, bet sovietinį pagarbos atidavimo būdą:

image011

Mentas žaidžia sovietinį saldafoną (iš vis dar galiojančio Vidaus reikalų statutinių įstaigų rikiuotės ir ceremonijų statuto 7 priedo)

Ačiūdie, atėjęs kitas Jonas, bet jau Kronkaitis, kepures apmažino ir sustiprino seržantus nebe pagal sovietinį karinį modelį, bet pagal NATO standartą ir jam geriau žinomą JAV – o per seržantus ateina ir karinės pagarbos atidavimo mados, ar ne?

Todėl nenuostabu, kad JAV daug investavus į mūsų karių mokymą, dabar Garbės Sargybos kuopą pamatysite atiduodančią pagarbą amerikietiškai, pasukus labiau delną į save:

a756f78ae229c208b156bc74defb3123

Amerikietis kariškis, persirengęs lietuviška uniforma (iš tv3.lt)

Na, mat jį šunes, pasakysite, geriau taip, nei kad anas su berete aukščiau, ar ne?

Ir būsite teisūs, nes šis pagarbos atidavimo būdas iš esmės yra artimiausias tam, kurį mane išmokė – viskas gerai iki delno. Netgi kad delnas ištiestas yra gerai. Štai čia yra artimiausias tam standartui, kurį mane mokė (iš skrastas.lt), tik rakursas labai jau kampu, todėl tiek nesimato:

Karo_kolekcionierius_18_GBs

Iš esmės, tas amerikietiškas aukščiau turėtų būti delnu pasuktas 45 laipsnius ne į save, bet nuo savęs, ir tuomet didysis (vidurinis, kurie nykštį rusiškai vadinate didžiuoju, ablavūchai!) pirštas nukreiptas į kokardą (kepurės emblemą).

Kitaip tariant, delnas juda trumpiausiu keliu, bet natūraliai, nesistengiant alkūnę atmesti į šalį ir pastatyti į vieną plokštumą “rusiškai“, o tas tarpelis tarp smiliaus (rodomasis arba nosies krapštomasis) ir didžiojo (viduriniojo, kas angliškai mokate) įsiremia į kepurės snapelį.

Nieko sudėtingo, tiesa?

Tai kokio linksmakočio aš iki šiol matau mūsų kariškius paraduose atiduodančius pagarbą sovietiškai???

Reklama