Šiandien paskambino agentas ir pasiūlė vakare padirbėti per šituos mano laisvadienius. Sakau, kad vis dar atsisakysiu, nes sirguliuoju. Jis irgi, pasirodo, savaitgalį prakosėjo ir lovoje prasivartė, o ir mano landlord, kaip pripažino, irgi sau išrašė lovos režimą be šildančio šalia kūno (o aš ir galvoju, ko tas internetas vis atsijunginėja – matyt, geri srautai vaizdinės medžiagos prasisuko per router).

Gal virusas koks, nes šiaip jau orai antrądien puikūs – saulė šviečia, į miestą kviečia. Ne taip, kaip pas jus Lietuvoje, kur žiemą netikėliai kelininkai vėl užklupo gudriu pasyviuoju būdu pagal Sun Tzu strategiją wu wei.

O jei virusas, tai gydomi tik simptomai, nes pati liga yra virusas (kad kur juos nelabuosius trauktų, kurie užmušė ir mano skipper.lt!).

Tokiu atveju paprastai siūlomi homeopatiniai (ša, husarai, ne homoerotiniai!) gydymo būdai, anksčiau vadinti paprastai – leudiez medicyna™. 

Kitaip tariant, tokie atsilikę savigydos būdai, kurie kilo iš to, kad prie ponų valdžios daktarai buvę brangūs (už vizitą reikėdavę mokėti grynais, ir dešromis-kiaušiniais valstietis atsipirkti retai galėdavęs), o ir prie proletariato diktatūros chemija Sovdepijoje buvusi deficitu, todėl farmacinė pramonė gyveno iš menkų išteklių, likusių nuo karo pramonės, vogdavusi patentus iš Vakarų (tam buvęs net atskiras “užsienio žvalgybos“ skyrius) arba aklai bandydama nukopijuoti. Nebent Vakarai suteikdavę tą paramą patys, kaip poliomielito atveju.

Kinijoje dar prie didžiojo sifilitiko vado Mao suprato, kad gyventojų turi gerokai per daug pagal (ne)turimus išteklius, todėl teko įteisinti “tradicinę kinų mediciną“, kuri iki šiol gaji tokiais placebo metodais, kaip akupunktūra arba ženšenio šaknies čiulpimas pagal mėnulio fazę, kartojant mantrą “o man ė padmė hu…m“ (medicinoje žinoma kaip lot. penis in oculus et fortuna in braccae, iš čia kilęs žodis “brokas“, kada nepavyksta ką nors tinkamo prigaminti, o gaunasi kiaušinienė su dešrelėmis).

farm

FARMakologija (iš pinterest.com)

Aišku, gerti daug arbatos su citrina anokia čia homeopatija. Čia veikiau yra logika (nes organizmas nori skysčių – burna ims džiūti gana greitai), nors gerti galima lygiai tiek pat šilto (nes šalto nenorės gerklė ir taip) vandens ir vartoti askorbo rūgštį, liaudiškai vadinamą vitaminu C. Bet dar geriau surasti efektyviai veikiančius vaistus, o farmakologija čia varžosi, kurie sukurs efektyvesnius už mažesnę kainą (ačiū kapitalizmui ir laisvai rinkai).

Aš, be abejo, nesu aršus homeopatijos priešas, tad pasidalinsiu, kokius homeopatinius vaistus ir nuo ko aš vartoju – skaičiuojam ant pirštų:

  1. Vanduo. Efektyvi dehidratacijos prevencijos priemonė. Rekomenduojama dozė negaluojant – kol šlapimas nebus geltonas. Galuojant irgi tiek rekomenduojama.
  2. Burbonas. Padeda nuo gerklės perštėjimo, mažina kosulį, skatina virškinimą. Rekomenduojama neviršyti 2-3 drinkų per dieną, vartoti mažai gurkšneliais, saikingai ir košiant per dantis. Peršalimo atveju ledukai nerekomenduojami. Viskis irgi gerai, bet nebūtinai vaistai turi būti kartūs – kukurūzinis vis tiek saldesnis.
  3. Steikas. Padeda nuo fizinio ir dvasinio išsekimo, suteikia jėgų ir efektyviai kovoja su depresija. Pipirinis steikas kaip ir čili išvalo sinusus, puiki prevencijos priemonė nuo sinusito. Rekomenduojama vartoti esant pirmiems negalavimo požymiams, o įsisirgus ir prie temperatūros, tai nukelti kitai dienai (placebo efektas galvojant, kaip bus smagu gydytis, kai temperatūra nukris).
  4. Miegas. Padeda įveikti tiek nuovargį, tiek ir hiperaktyvumą. Rekomenduojama miegoti be žadintuvo. Tinkama dozė pasižymi vyrams rytine erekcija, o moterims noru atnešti vyrui kavą į lovą.
  5. Fizinis aktyvumas. Nes sveikame kūne kudlotos mintys! (žr. punktą prieš tai)

Paskutinį punktą siūlau papildyti saule, knyga bei muzika.

Nesirkite!

Net už mylimą komandą nesirkite – mat juos šunes!