Obuolio principas

Nežinau, ką pasakytų visos Lietuvos obuolių dievas dr. Algirdas Amšiejus, bet obuolys išties yra toks nemenkas nesantaikos ir nelaimių vaisius.

Prakąstas obuolys – nuolatinio fleimo tarp Apple produkcijos fanatikų ir jos nenaudojančiųjų nekentėjų.

Obuolys kaip pažinimo vaisius – priežastis išmesti žmones iš Rojaus pagal semitus. Nors jų tautietis psichoanalizės tėvas pasakytų, kad obuoliai, ko gero, tai buvo Ievos biustas, o gyvatė – Adomo linksmakotis.

O graikų mitologijoje nesantaikos obuolys su užrašu “Gražiausiajai“, kurį pametėjo į sidabrakojės Tetidės vestuves nepakviesta trolių ir fleimo pamotė Eridė trims gražuolėms Atėnei, Afroditei ir Herai, tai išvis baigėsi to meto pasauliniu Trojos karu, nes Afroditė papirko teisėją Parį pažadu atiduoti jam svetimą žmoną Eleną, kuri šiaip gražiausia buvo mirtingoji, tad deivių kategorijoje nesivaržė.

Pirmasis grožio konkursas istorijoje, o teisėjas korumpuotas (Enrique Simonet – El Juicio de Paris, 1904 – iš vikės)

Jei žmonės norėtų gyventi taikoje ir santarvėje, tai obuolius uždraustų.

Kita vertus, obuolys yra labai neblogas garbingų ir sąžiningų dalybų testas.

Jei norite pasidalinti obuoliu su kita puse, tai perpjausite perpus ir duosite pasirinkti, nes juk bet kuri puselė yra lygi kitai, tiesa? Jei perpjovėte nelygiai ir godulys valdo, tai patys parinksite puselę kitam. Jei norite pasigerinti arba įtikti – atiduosite didesnę.

Obuolio Principas yra Vakarų civilizacijos suvokiamo teisingumo dalybose ar komercinėse sutartyse esmė. Jei susitarimas yra naudingas abiems pusėms, tai bus kaip obuolio dalybos – perpus po lygiai, vienas pjauna, kitas renkasi.

Aišku, sakysite, komercinės sutartys dažnai yra sudėtingesnės, nei perpjauti obuolį. Bet jei jau taip norite derybose prieš tai pratestuoti savo partnerį, kiek jis ketina būti sąžiningas, tai lyg tarp kitko paprašykite jums padalinti obuolį ir stebėkite, kaip elgiasi: pjauna perpus ir duoda pasirinkti, ar perpjauna ir pats parenka? Ir jei perpjovė netyčia (!) ne visai lygiai, kurią puselę duos jums? Nes papratimas – antra yda, sakoma.

Mano galva, Obuolio Principas yra geriau nei degtinės ir pirtelės testas. Ar visos mandravotos win-win teoretizavimų strategijos.

Jei turite sudarę bet kokią sutartį ir norite pasitikrinti, kiek išties ji yra sąžininga abiems pusėms – sukeiskite savo ir partnerio pavardes vietomis. Ar jūs jo vietoje vis dar norėtumėte vykdyti šią sutartį? Ar jis norėtų jūsų vietoje ją vykdyti? Bet taip išties nuoširdžiai, o ne formaliai mintyse tik pakeitėt, bet išties vis tiek likote savo pusėje.

Jei kyla abejonės, matyt, sutartis neišlaikė Obuolio Principo.

Aišku, mane prakutę lietuviškieji komersantai išjuoks – laimi tas, kas geriau derasi, ir kuris geriau įtikina aną pusę, kad jam reikia didesnės “obuolio“ dalies. Arba išduria, kad ją gautų, jei tik gali pjauti pats, nes naudojasi (skaityk – gali piktnaudžiauti, o jei gali, tai kodėl neturėtų?) savo derybine galia (pvz., “Maxima: apie viską pagalvota“).

Kada aš dar užsiėmiau savo įmonėje pardavimais, man tikrai būtų sekęsi geriau, jei būčiau spjovęs į Obuolio Principą. Aš visada kažkodėl atsistodavau pirkėjo pusėje svarstydamas, o ar aš pats pirkčiau prie tokių sąlygų?

Tai ne visada padėjo, bet tie, kurie pirko asmeniškai iš manęs, tarkime, vokiškas Valensina sultis, iki šiol patvirtins, kodėl tą darė: tai buvo garbingas ir sąžiningas sandoris (beje, bendra šaknis su žodžiu “sandora“!), nors produktas ir nebuvo pats pigiausias rinkoje. Bet aš produkto reputaciją paremdavau savo reputacija ir šiuo principu, ir aš tikrai galiu didžiuotis, kad nei vienas klientas nepasakė, kad vis tik buvo išdurtas apsižiūrėjęs, kad mano obuolio puselė pasirodė didesnė už jo.

Tad iš esmės ir komercijoje įmanoma elgtis pagal Obuolio Principą. Jei to nori.

Aišku, labai sėkmingu rinkoje, kurioje neršia alkani “obuoliams“, būti nepavyks. Ką iš esmės įrodė ir mano pavyzdys: jei tavęs nėra Maxima, tavęs nėra rinkoje – o viena kvaiša su įgaliojimais lietuvių meilės deivės vardu apie viską pagalvojusioje, paremta dėl jos sportiškos figūros alpstančio tešliaus vadovo Lietuvos karaliaus vardu su alkano “obuoliams“ (no pun intended) užmojais, elementariai užmušė pradėjusius augti pardavimus (ironiška dabar prisiminti, kada per akcijas lentynos tuščios, siunti jiems nuotraukas, o užsakymų – vis tiek nėra). Tiek tad iš Top Marke 2012 ir 2013 metais Vokietijoje, nes čia – Lietuva, čia – no name, kaip jie sakė. End of story.

Obuolio Principas, kaip sakiau, yra ne vien komercinis. Sudarydami bet kokią civilinę sutartį, ne vien pirkimo-pardavimo, jūs galite šį principą mintyse galutinėje sutartyje pritaikyti. Na, tarkime, dalinatės bendrą šeimyninį, įmonės, paveldėtą ir t.p. turtą. Gali jūsų partneris sukeisti savo pavardę su jūsų? Ne? O, tai čia kažkaip tikrai panašu į Eridės obuoliuką, sakyčiau.

Na, o jaunavedžiai irgi gali Obuolio Principą lengvai sau pritaikyti: jei ji, tarkime, gamina valgyti, tai tuomet jis išplauna po to indus (ir neužilgo nuperka šeimai indaplovę, aišku).

Beje, kad jau apie meilę, tai Obuolio Principas veikia ne tik tokiuose materialiuose dalykuose ar komercijoje, kaip rašiau aukščiau, bet ir asmeninuose santykiuose – jei visą laiką tik jūs siekiate apkabinimų, jei tik jūs sakote komplimentus (nemanykite, kad vyrai nenori jų išgirsti), jei tik jūs dalinatės viskuo su partneriu ir stengiatės, kad jam būtų gerai, laukdami mainais gero žodžio iš jo ar jos, bet realiai išties nieko negaunate mainais (ne, čia aš ne apie tai, kaip pričiulpti leksusui), tai kažkas, matomai, graužia ir jūsų obuolio pusę be kokios nors graužaties viduje.

O jei dabar dar manote, kad dėl kokių nors priežasčių Obuolio Principas neveikia, tai gal leiskite – aš jums perpjausiu obuolį ir… duosiu pasirinkti puselę, gerai?