Iš pradžių reportažą ruošiau Juliaus Radijui, tačiau kaip jau man įprasta, gavosi per ilgas. Pradėjus trumpinti – dar pailgėjo, todėl išties teko kitą dieną tiesiog parašyti iš naujo.

Tačiau tema yra platesnė, nei kalbėjau, ir verta publikavimo ta apimtimi, kuria buvo pradžioje sumanyta. Taip, man iš čia matosi kiek betarpiškiau, nei kad jums kitame ES gale.

* * *

Brexit, arba Britanijos išėjimo iš Europos Sąjungos klausimas, išties iki birželio referendumo vis atsiduria pirmuosiuose spaudos puslapiuose. Juk JK premjeras David Cameron dar per rinkimus pažadėjo du dalykus, ir todėl dabar teigia turintis įpareigojimą iš savo rinkėjų (kas yra sunkiai suvokiama pažadukų-melagiukų politikoje Lietuvoje):

  1. Perderėti sąlygas buvimo Europos Sąjungoje, ką jis jau teigia padaręs, visai opozicijai ir nemažai daliai jo partijos narių purkštaujant, kad tai yra nereikšmingi ir nieko nekeičiantys susitarimai;
  2. Surengti referendumą dėl pasilikimo (būtent taip jis formuluoja, ne išėjimo, o pasilikimo) Europos Sąjungoje naujomis sąlygomis.

Britanijos piliečių nusivylimas Europos Sąjunga yra suprantamas – būtent anglai jaučiasi daugiau sumokantys, nei kad gaunantys iš to naudos.

Buvęs 2008 metų sunkmetis, per kurį Londonas, kaip Europos finansų sostinė, turėjo remti įvairias iš esmės tik vokiečių iniciatyvas ir prancūzų kvailiones, pastariesiems dar ir sumažinant darbo savaitę iki 35 valandų, kai britai dirba 48 vietoje ES reguliarių 40, prisimenamas ir primenamas iki šiol.

Dabartiniai lordo kanclerio siūlymai dar ir dabar karpyti biudžeto išlaidas ir veržtis diržus viešajam sektoriui, kuomet per pastaruosius aštuonerius metus Jungtinėje Karalystėje yra mažiausias nedarbo lygis ir vėl pakeltas minimalus valandinis atlyginimas iki £7.20/h, išsilieja rinkėjų neigiamais jausmais būtent Europos Sąjungai, o ne savo rinktai valdžiai, kuri priversta prognozuoti, kad dabartiniai dvidešimtmečiai į pensiją galės išeiti tik sulaukę 72 ar 75 metų, kai jau dabar pensijinis amžius prailgintas iki 68.

Netgi valdančios konservatorių partijos nariai suformavę stiprią opoziciją savo lyderio raginimams pasilikti ES.

Londono meras Boris Johnson parašė savaitgalį ilgą laišką savo bendrakursiui iš universiteto David Cameron, kad jis vis tik parems Brexit, o kai pastarasis neatsakė – tą ir įgarsino jau pirmadienį, po ko buvo apkaltintas besirengiantis užimti Downing Street 10-tą namą (kuris yra premjero rezidencija), nors į ten išties atvirai nusitaikęs jau kaimynas iš 11-to (kas yra Kanclerio rezidencija, ir kuris yra kažkas tarpinio tarp JAV Valstybės Sekretoriaus ir Europoje įprasto finansų ministro). Bet pastarasis yra už pasilikimą ES, tai yra sąjungininkas ir partijos lyderio, ketinančio ir po referendumo dar pasilikti premjeru, net jei laimėtų Brexit šalininkai, nes reiks suderėti gi išėjimo iš ES sąlygas.

O po to jau ir beširdis socialinių reikalų ministras Iain Duncan Smith, kurį piktina ES įpareigojimas mokėti pašalpas imigrantų iš ES vaikams, likusiems tėvynėse, pagal JK dydžius, o ne bent jau jų nacionalinius, irgi sukritikavo savo partijos lyderį pasakęs, kad dar niekad iš visų už ES pasisakančiųjų negirdėjo taip žeminant britų piliečius, kurie raginami balsuoti už ES pasitelkiant tik baimes ir šių niekinimą, tarsi britai yra menki ir nesavarankiški, o Britanija visai ne Didžioji, bet maža valstybėlė, negalinti apsieiti be ES.

Jis ragina ne bijoti premjero gąsdinimų nugrimzti į tamsą, bet eiti į savarankišką ateitį ir šviesą, o karikatūristai iškart iliustruoja jo žodžius dviem zuikiais pakelėje naktį priešais atvažiuojantį automobilį, kur vienas kitam sako: “Nebijok, prisimink ką Iain Duncan Smith sakė – šok į šviesą!“

Jei lemtų tik anglų balsai referendume, tai sakyčiau, kad Brexit yra įvykęs faktas, kuris reikalauja tik formalaus įforminimo.

Manipuliavimai nuomonėms išlenda ir į spaudą, paaiškėjus, tarkime, kad tarp 11 generolų, susirūpinusių nacionaliniu saugumu, ES palaikymo laiško premjerui nepasirašė buvęs elitinių pajėgų SAS vadas, nors jo pavardė buvo pridėta. Kaip ir išlindo faktas, kad vyriausybė nurodė neteikti su ES susijusių dokumentų netgi parlamentarams, kurie pasisako už Brexit.

Tarp JK tautų irgi nuomonių skirtumai aštrėja.

Škotai, kurie jaučia panašius jausmus anglams dėl mokesčių, kaip anglai Europai ir konkrečiai vokiečiams, yra visumoje už buvimą ES, tačiau dabar daugiau palaiko autonomininkų partiją UKIP, kurios lyderis pasisakė už Brexit ir būtiną sienų kontrolę – bet vien todėl, kad per David Cameron jų atsiskyrimo referendumas išties ir nepavyko, ir Jungtinė Karalystė išliko jungtine. Tokiu būdu galėtų savo pyktį lieti ir škotų viskio gamintojams, kurie ragino pasilikti Jungtinėje Karalystėje, prisimindami 1920-ųjų metų airių pavyzdį – šiems tapus nepriklausomais, airių viskis prarado 80% turėtos rinkos, kurią pasiėmė būtent škotų viskiai.

EU UK

(iš de.euronews.com)

Škotus šiaip suprasti galima, juokauja anglai, nes anie gauna dotacijas iš Europos Sąjungos, kurias prieš tai įmoka anglai į ES biudžetą, bet škotai atšauna, kad, suprask, atima tai pirmiau iš škotų, kad anglai duotų europiečiams, kurie bent jau sugrąžina škotams. Va tokia tipiškai britiška diskusija apie pinigus, kada Šiaurės Airijos ir Velso rinkėjai nei anglams, nei škotams neįdomūs, kad ir už ką balsuotų, nes vis tiek balsuos “neteisingai“.

Bet kalba išties ne vien tik apie tai, ar apsimoka pasilikti, kai smulkus ir vidutinis verslas išties įtikinėjamas, kad jiems naudingiau bus be ES, ir tik stambusis kapitalas, suprask, tenori likti ES. Nors ir pastarųjų stovykloje yra skilimas, teigiant, kad visiškai įmanomas šveicariškas arba norvegiškas bendradarbiavimo su ES variantas, kur ir dabar ES sutartyje rasite netgi atskirai įrašytą išlygą dėl Jungtinės Karalystės.

Savo ruožtu, Britanijos mokslas laimi virš 16 proc. visų Europos Sąjungos grantų mokslo tyrimams, ir tai yra didžiausias procentas visoje ES. Jie turi ką prarasti, nes nežinia, ar iždas bus pajėgus kompensuoti. Ir čia Boris Johnson jaunėlis brolis pasisako už pasilikimą ES, ką įvardino ir universitetų atstovams susitikime.

Kita vertus, britų teisės mokslo profesoriai spaudoje atvirai jau kalba, kad juk Magna Carta buvo salose priimta gerokai anksčiau, nei Europos Žmogaus Teisių konvencija, ir kad parlamentarizmo bei demokratijos ne buvusioms diktatūroms, turint omeny visų pirma vokiečius ir Trečiąjį Reichą, mokyti tuos, kur įstatymų leidimo organas Parlamentas davė vardą ir pačiai valstybių savivaldai. Ir aš kol kas nemačiau proeuropietiškų teisininkų, galinčių nuginčyti Brexit pasirinkusius Oksfordo ir Kembridžo universitetų teisės šviesulius.

Juolab, kad britai tą ir taip jaučia, kiek jų politinė ir teisinė sistema per ištisus šimtmečius yra pasiekusi skirtingų visuomenės sluoksnių interesų balansą, ir kur aristokratija (kitaip – valdantis elitas), besirūpindama savo pinigais ir turtais, nebegali piktnaudžiauti savo galiomis prastuomenės atžvilgiu, o Parlamentas yra puiki skirtingų interesų derinimo institucija, kuo niekada nebuvo ir dabar nėra joks Briuselis kaip ES sostinė, ar dubliuojanti ES sostinė Strasbūras ar, nuoširdžiai kalbant, tai nei viena ES šalių sostinių.

Paskutinį kartą į Parlamento Bendruomenių Rūmus su pretenzijomis čia buvo užėjęs tik karalius Karolis I, kuris sukėlė pilietinį karą ir po to neteko galvos, o Anglija kurį laiką išbandė ir respublikos gyvenimo ypatumus – nuo to laiko monarchai tik ypatingomis progomis dabar užeina pas Parlamento lordus, kurie netgi neturi balsavimo teisės.

Europos Sąjunga šią britų politinę realybę ir jėgų balansą iškreipė, atimdama dalį turėtų parlamentinio suvereniteto, ir netgi valdančioji partija savo nuomonėmis nebesutaria, ar pakeitė visa tai išties į gerą. Žinant britų konservatyvumą ir pomėgį turėti iki šiol du čiaupus, bet kokios Briuselio naujovės ir iniciatyvos nėra tai, kas sukeltų entuziazmą britų salose. Arba, kalbant tiesiai – ne fiureriukams demokratijos mokyti.

Netgi buvęs graikų finansų ministras Yanis Varoufakis, kuris turi nemažai draugų iš profesūros Britanijoje ir netgi kanclerio buvo apkaltintas dirbantis opozicijos ir Darbo partijos lyderiui Jeremy Corbin (cituojant diskusijas Parlamente: “Pirmininkas Mao yra miręs, o Peliukas Mickey buvo užimtas, todėl samdė graiką, nors pasakyta dar Homero – saugokitės graikų, dovanas nešančių!“), kaip dabartinis judėjimo “Grąžinkime demokratiją į Europos Sąjungą!“ lydelis pasisako irgi nevienareikšmiškai: prisimindamas, jo nuomone, graikų finansinį išprievartavimą primetus Troikos sąlygas, kurios pratęsė tik depresiją jo šalyje, jis pilnai pritaria Brexit, nes netgi tokia galinga šalis kaip Britanija gali būti sužlugdyta nedemokratiškos ES, o valdžią būtent tokie plutokratai ir technokratai dabar ES uzurpavę.

Kita vertus, jis taip pat pažymi, kad JK formalus išėjimas iš ES, nors šalis nepriklauso nei Šengenui, nei eurozonai, kas yra du iš keturių esminių ES principų, tik paspartins ES griūtį ir dezintegraciją, nes Europos Sąjungai britų reikia išties labiau, nei britams reikia Europos. Jis konstatuoja, kad 2008-ieji Europai yra 1929-ieji istorijoje, tad mes dabar jau gyvename 1930-ųjų periode, kuomet aštrėja konfliktai tarp Europos tautų, ateina naujieji fašistai, ultra-nacionalistai ir radikalai, o demokratai tik plėšosi tarpusavyje dėl menkaverčių ir siaurų nacionalinių interesų, taip tik dar labiau spartidami Europos žlugimą – ir jei britai neras priežasčių likti Europoje, tokios Europos, kurioje buvome saugūs, paprasčiausiai neliks.

Neramu ir britų emigrantams Europoje, kurių yra virš 2 milijonų, ir vietiniams imigrantams, kurie JK pragyvenę ir po dešimtmetį, ir dabar jau ima gailėtis, kad nepasiėmė dar JK piliečio pasų mainais į savo tautinius, nors ir europietiškus. Juk Brexit kompanija vyksta imigracijos pažabojimo fone, ir netgi David Cameron čia pila vandenį ant Brexit šalininkų malūno kartu su aukščiau minėtu škotų autonomininkų lyderiu. Numatytas vyriausybės tikslas sumažinti imigraciją iki 100 tūkstančių per metus dabar nepasiektas, nes atvykusiųjų skaičius viršijo šį rodiklį triskart, ir vien iš Europos Ekonominės Bendrijos šalių, kuriomis čia mieliau vadina ES valstybes, pernai įvažiavo 165 tūkstančiai.

Be abejo, visi baksnoja pirštu į Rytų europiečius, nes taip yra saugiau nebūti apkaltintam rasizmu.

Nors aš puikiai prisimenu, kad prieš mane dėl draudimo numerio gavimo pokalbyje buvo prancūzų pora, būtent prancūzų kavinėje aš pietaudavau ankstesniame darbe, o ir prie buvusio darbo biuro kavos užeidavau pas italus. Netgi ir dabar vienas kolega yra italas graikišku Achilo vardu, o kitas – kilęs iš Ganos, bet turintis vienos iš ES tikrai ne rytinių šalių pasą, kaip ir pradėjęs dar tik dirbti vos atvykęs sutikau juodaodį “vengrą“, o ir aną šeštadienį užėjęs į lietuvių restoraną ir valgydamas juodą duoną galėjau lažintis, kad jos kepėjas nesilabino, bet dzendobrinosi. Va tokia yra statistika ir realybė.

Galop, britai išties daug palankiau žiūri į savo buvusių kolonijų piliečius, laikydami dar nuo Pirmojo Pasaulinio karo laikų ir britų karūnos pavaldiniais, o va europiečiai jiems visada buvę nelabai savi, ypač tie, su kuriais tekę kariauti, bet kurie dabar turi stiprų balsą Europos Sąjungoje ir kurioje Jungtinė Karalystė, būdama esmine šalimi Britų Sandraugoje, visada jaučiasi nejaukiai, nors jau ir metrinę sistemą įsivedę, ir pinigus šimtaine sistema susidėliojo dar iki 1975-ųjų metų stojimo į ES pirmtakę referendumo, o ne 21 šilingas už ginėją, bet 20 šilingų už svarą, kai 12 pensų už šilingą ir 4 fartingai už pensą (o dar jie kronas turėjo…).

Ir ypač kai geriausius pasaulio universitetus baigusiems ir dažnai karališko kraujo turintiems britų atstovams tenka sėdėti už bendro ES stalo šalia priekvailių ir prasčiokų manieromis pasižyminčių post-socialistinio bloko valstybių atstovų, iš popierėlio skaitančių klaikiu anglišku akcentu (pvz., kokie jie yra seitan, ir kaip jie šaudė).

Tad iki birželio 23 dienos ne tiek daug laiko ir likę, ir diskusijos dar labiau tik aštrės, manau, o debatuose čia politikai nestokoja vaizdingų, aštrių ir kandžių išsireiškimų.

Labai norisi tikėti, kad anglų balsai nebus lemiami, o atsiskirti Anglijai nuo Jungtinės Karalystės ir taip išeiti iš ES – bent jau dabar mintis atrodo absurdiška, nors britiškai visiškai įmanoma, jei škotai nenurims, šiaurės airiai panorės jungtis su broliais katalikais ir taip likti ES, o velsiečiai prie visos šitos nepriklausomybių šutvės prisidės dėl kompanijos, kaip yra pratę.

* * *

Tęsinys čia