Pratęsiant temą, tai – taip, aš esu ES federalistas, ir man norėtųsi, kad būtų daugiau integracijos kaip JAV (kurie tam vis tik dar turėjo pereiti ir per Pilietinį karą).

Kad būtų bendra kalba (anglų jau netaps, jei tie Brexit pritars, o mokytis vokiečių, kuri nėra netgi JT oficialia kalba, būtų nesusipratimas, kaip ir prancūzų kalbai jau laikas praėjo).

Kad tikrai būtų bendras pinigas euras, kuris yra toks prastumtas, bet ganėtinai pamirštas projektas su miglota ateitimi ir nesugebėjęs atimti pasaulyje pozicijų ne tik iš JAV dolerio, bet ir britų svaro ar netgi šveicarų franko, o paėmęs tik buvusių ES valiutų dalį. Kažkokio supratimo apie monetarinę politiką šiuo metu nėra, juolab, kad dėl euro nėra jokios eurozonos šalių monetarinės politikos išvis (vokiečiai bankininkai? – LOL!).

Kad būtų išties renkamas bendras ES Parlamentas, o ne deleguojami nariai kvotomis patariamąjam balsui į kažkokią privilegijas gaunančią šutvę, kuri sukuria tik demokratijos iliuziją. Jei taip, tai galima suderinti dviejų rūmų parlamento modelį, kad būtų atstovaujama tiek pagal šalių dydžius, tiek ir tuos dydžių skirtumus neutralizuojant, nes ir menkos šalies interesas gali būti didelis (paaiškinkite vokiečių biurgeriui lietuvių energetikos problemas, kai tam buvęs kancleris iš rusyno dujų vamzdį kiša, aha).

Kad komisarai ir vadovai būtų ne skiriami užkulisiuose, o teikiami to paties demokratiškai išrinkto ES Parlamento. Nes Yanis Varoufakis, buvęs graikų finansų ministras, kuris šalį bandė ištraukti iš Troikos diktato ir bandymo primesti dar didesnę skolą už esamą skolą, pinigų iš esmės neduodant graikų ekonomikai gaivinti, ne veltui dabar yra vienas iš lyderių naujo judėjimo ”Demokratizuokime Europos Sąjungą“. Šis demokratijos trūkumas iš esmės ir priveda prie Briuselio neįgalumo ir vokiškojo diktato (pabėgėliai yra vienas iš ryškiausių tokios fail politikos pavyzdžių).

Kad būtų bendri ES pasai, bendra kariuomenė ir gynybos doktrina, ir kad teisėsauga būtų dar labiau bendra, nei tik per Europol ir Sirene kanalus (taip, norėčiau federalinio tyrimo biuro ir pan.). Kad teismai spręstų tuos pačius klausimus skirtingose ES vietose taip pat, o ne pagal korupcinius supratimus ar “vietos tradicijas“. Kad būtų federacinė ES vidaus ir užsienio politika, ypač kai reikia sparčiau reaguoti į išorės grėsmes ar iššūkius.

Aš daug ko noriu bendro.

Bet ES jau tokia nebus.

Nebėra bendro intereso, ir nebėra ES šalyse lyderių, kurie turėtų bendras ES federalizmo idėjas. O nenorą priklausyti vokiečių federacijai galima rasti ne tik brituose, dabar pasisakančiuose už Brexit (kai seras Winston Churchill buvo Jungtinių Europos Valstijų šalininkas, o Margaret Thatcher didelė ES proponentė – kas dabar iš anglų tą pamena?).

Ar tuose pačiuose ES iniciatoriuose prancūzuose, kurie, prognozuojama, Brexit sėkmės atveju gali tapti ir antruoju ES destrukciniu veiksniu, nes tas jų prancūzas, kuris olandas pagal pavardę, yra ne mažesnis butkevičius, bet jo kabinete jau dabar kalbama puse lūpų apie norą išeiti iš eurozonos.

Taip, Lietuvoje apie ES rašoma nedaug arba kažkokie blėnys, bet mes čia arčiau – tik per Kanalą. Ir kaimynų (nors čia ir škotus kitąkart kaimynais laiko) reikalai vienaip ar kitaip netgi izoliacionistams salose rūpi, tad iš frankofoniškos spaudos atgarsiai atsirita.

Iš pradžių tokia mintis dėl prancūzų išėjimo iš eurozonos mane stebino, nes aš esu tikras, kad euras – tai prancūzų lėbautojų toks galantiškas būdas savo skolas permesti vokiečių proletarui, pasiūlius, kad nuo šiol tegul judviejų algos būna bendros, o dėl išlaidų spręs atskirai. Netgi leido “stalčiuką pinigams laikyti“ turėti vokiečiams Frankfurte (ne Berlyne, o ten, kur senoji Šv. Romos imperijos, arba kaip sakė naciai – Pirmojo Reicho, sostinė, kur rinkdavosi vokiečių elektoriai imperatorių išrinkti), kur ir yra ECB.

Bet dabar pagalvojau, kad prancūzai gal išties nėra tiek kvaili?

Juk pradžioje euro idėja veikė gerai – netgi vokiečiams, turintiems eksporto perteklių, finansų nutekėjimas į kitą ekonomiškai stiprią valstybę buvo savotiškas perteklinių valiutos pajamų sutaupymo ir šalies finansų vidaus stabilumo aktas (prisiminkite jų negebėjimą istorijoje turėti bendrą vokiečių valiutą ir tarpukario hiperinfliaciją), o būtinybė nuolat nuvertinti doičmarkę grėsė šalies finansų sistemai (įskaitant bankus bei pensijų fondus) ir ekonomikos, orientuotos į eksportą, vystymuisi.

Po to tie durneliai fricai kažkodėl įtikėjo, kad jie išties yra bankininkai (dabar šveicarų tirolioliuojantis atodūsis nuvilnijo Alpėmis), kad jau taip ECB pas juos, tai ėmė savo pensininkų pinigus investuoti į visokių graikų ir lotynų obligacijas (bet gal šalys ne veltui pavadintos kiauliškai PIIGS?).

O dabar sėdė su doiče-oiro spaustuvės presu be leidimo spausti print mygtuką, visi jų pačių eurofantikai tai tik pietiečiai švainės žino kur, o frankai pašaipiai dildele brūžina savo manikiūrą ir sako bošams, kad dildo pareina su tokiu bankiniu euro menedžmentu, gerbiamieji.

Ir patys frankai jau suvokia – panaikinti 35 valandų darbo savaitę bus prancūzų ekonomikai atgaivinti jau per mažai. Išties darbo laiką dera ne ilginti, o trumpinti, bent jau kovojant su stagnuojačia ir sistemine bedarbyste.

Iš esmės 30% darbuotojų prie pilnos dabartinės darbo dienos sukuria produkto už visą 100%, o ateityje tas skirtumas dar labiau plėsis – ir kur kišti išsivysčiusioms šalims savo likusius 70% prie didėjančios gyvenimo trukmės, kai net ištemptos studijos nebepaslepia kai kuriose šalyse esančio 50% nedarbo tarp jaunimo? Lietuvoje paprasčiau – kuo daugiau technologijų (o tai yra neišvengiama, kad ir kiek LSD pagalius į progreso ratus kaišiotų) – tuo lengviau išsivyti darbingų žmonių perteklių į emigraciją.

Bet šitam bendram postindustrinės epochos sisteminiam pokyčiui ne vien prancūzams reikia mažiau globaliai integruotos ir priklausomos nuo išorės veiksnių ekonomikos (tiek GOPnyko Trump, tiek DEMono Sanders prezidentinių kampanijų JAV esminė rinkimų idėja, nukreipta prieš Klintonienę, balsavusią už didesnę globalizaciją, NAFTA laisvos prekybos sutartį ir pan.). Ir tas antiglobalizmas ir nusivylimas liberalizuota ekonomika yra dar viena priežastis visoje ES augančiam eurointegracijos skepticizmui, kuris pasireiškia nacionalistų partijoms ir politikams su “tautiniekų“ idėjomis laimint vietos rinkimus.

Šiaip “komunistas“ Yanis savaip teisus sakydamas, kad kol jie, liberalais su demokratais, pjaunasi dėl smulkmenų, Europon grįžta “fašizmas ir nacionalizmas“.

O, antra, tam sisteminiam ekonomikos pokyčiui dar reikia ir visuotinį realų gerbūvį užtikrinančios socialinio draudimo ir mokesčių sistemos (skandinaviško socializmo pavyzdžiu, įskaitant subsidijas neuždirbantiems nei minimumo), kas kainuoja nemažai mokesčių mokėtojų pinigų, o va savo surinktus pinigus vokiečiai jau prapylė kiaulių kazino – tarsi ir besirūpindami savo pensininkais, o išties tai žaisdami juk ES pinigais.

Ir kuris galią turintis politikas to dabar nepadarys vėl ir vėl bandydamas atsilošti, kada ES valstybių obligacijos eina su palūkanomis į neigiamą zoną (priklausymas ES gi suteikia aukštesnį kreditingumą, nei šiaip realiai būtų), o šitie beviltiški obligacijų išleidėjai siūlo pažaisti Sekundės banką, duodami teigiamas palūkanas – ir va taip laikinai, o juk visos demokratiškai rinktos valdžios yra laikinos, galima išspręsti savo nekiauliškos šalies pensijų finansavimo problemas dabar. O po to nors ir tvanas, ir jei išlipti nespėsi ir teks visas šitas logiškas galas kokiai vietos šimonytei, tai visus šunis galima sukarti, kaip koks “kubyyyylius Lietuvą praskolino“ – kažkur jau matyta situacija, ne?

Tad grįžimas prie franko leistų prancūzams imtis klasikinių rinkos monetarinių intervencinių priemonių, tame tarpe ir infliacijos prie visiškos stagnacijos paskatinimo žaidimo, nes dabartinės neigiamos centrinio banko palūkanos naudingos tik bankams, kurie užvaldo įmones (ne visi juk prie stagfliacijos pralaimi), bei gali skatinti vidaus rinkoje tik neadekvatų įvairių burbulų formavimąsi (pvz., pervertintas akcijas arba nekilnojamąjį turtą – pastarasis burbulas dabar formuojasi Londone, kuris buvo didesnis žmonių skaičiumi 1939 metais, bet mažesnis plotu ir namai buvo žemesni).

Manau, kad ES laukia sunkus metas, tad jau laukiu, kada lyderiai pasikeis (Angela raus!), įskaitant ir JAV.

Labai noriu tikėti, kad Brexit vis tik neįvyks, o britai atsigręš vėl į ES. Kad prancūzai ras jėgų visą liumpenišką ir perspektyvą praradusią Europą uždegti naujomis federalizmo idėjomis, taip demokratiškai nušalindami idėjų neturinčius bukus vokiečius nuo valdžios ES ir atimdami iš jų įtaką.

Noriu tikėti, kad neįvyks vokiečių ir rusų aljansas, link kurio po Sirijos riedama tiesiąja nuo kalniuko, nes tuomet Lietuvą išgelbėtų tik Mindaugas II (šiaip III, nes II buvo 1918 metais formaliai 100 dienų, apie ką mūsų istorikai nelinkę kalbėti, nes to “karaliavimas“ gi įvyko po Vasario 16 dienos – toks va savotiškas moratoriumas vokiečių okupacijos sąlygomis kaip po Kovo 11 dienos dar prie sovietų).

Bet tikėjimo čia maža. Skeptikas manyje sako, kad ES buvo gera idėja, bet jau buvo. Ką gi, tai ne pirma sąjunga, kurios galo Lietuva sulaukia.

Jei nepavyks tapti 51-ąja JAV valstija, tai lieka gaivinti profesoriaus Pakšto Baltoskandijos idėją.

Bankų požiūriu mes kaip ir ten, o estai… mylėkite estus, nes mes juos į NATO atvilkome, bet gal per juos skandinavais tapsime?

Galop, mūsų buriuotojai Gotlandą savu laiko, laimėję net dvi regatas, tarpukariu ir dabar, aplink jį, rašo knygas apie Stokholmo archipelagą, perka švedų jachtas.

O ir neburiuotojai turi IKEA visam regionui Vilniuje, nori “gyventi kaip Švedijoje“ ir uždirbti važiuoja į Norvegiją, žavėdamiesi suomiais dėl Žiemos karo ir vertindami tų pirtį bei degtinę (šiaip ne Finlandia, o Koskenkorva, bet bala nematė tų moraliai paklydusių lenkių), elektros kabeliu prie švedų prisijungę, dujas perka iš norvegų, augina kiaules danams ir gamina baldus švedams, pinigus tvarkydami per šių bankus.

Na, ir juk VW, paaiškėjo, yra visai ne inžinieriai, bet sukčiai, kaip ir bet kuris fūristas pasakys, kad Volvo sukvežimis, nekalbant jau apie Scania, geriau už mersus, tad ir tautovežis Regitros duomenyse pasikeistų?

baltoscandia

Baltoscandia Federation (iš flikrnet.com)

Tik truputį vėliavą reiks pakoreguoti, kad jau skandinaviškai atrodytų.