Senokai ką nors apie verslą rašiau, kas yra suprantama – aš dabar juo neužsiimu, esu vargOlis emigrantas. Bet tai nereiškia, kad smegenys temą apeina (šiaip jos, rupūžės, galėtų kitąkart informacines šiukšles apeiti).

Idėja ne mano, Lietuvoje, manau, niekas dar nerealizuoja, o va pasiūlyti didmiestyje padaryti – štai jums ir prašom, galite, man tikrai negaila (o kodėl ir turėtų būti gaila?).

Aš nedarysiu, nors, jei dar gyvenčiau Vilniuje, su savo sulčiavežiu Citroen C1 tikrai prasivažiuočiau per klientus. Netgi žinau, kaip kas turėtų būti padaroma, nors nesu nei Lean, nei Six Sigma konsultantas.

Uždarbis pradžioje bus ne kažin koks, bet nuo ko nors kada nors juk galite pradėti, tiesa?

Pats verslo modelis apjungia dvi idėjas:

  1. Žmonės perka maisto produktus tam, kad ką nors pagamintų namuose – pagal savo, bobučių ar interneto receptus;
  2. Žmonės, kuriems gaila laiko, bet mėgsta gaminti, labai nemėgsta stumdytis parduotuvėse apsipirkdami, juolab, kad kasininkių trūksta.

Todėl galima apjungti du viename – siūlote patrauklius receptus (a-la Oliver “per 15 minučių“), kurių jau nereikia ieškoti, o produktus prie recepto jiems pristatote į namus, ir būtent tiek ir to, ko ir kiek reikia. Galima būtų pristatyti iškart pagamintą patiekalą, bet čia klientas yra tas, kuris nori pasigaminti pats. Produktus pirkdami urmu ir perparduodami mažesnėmis porcijomis iš esmės užsidirbate papildomą vertę, o ir klientui gal nereikia kilogramais ar maišais.

Na, pats paprasčiausias, ko gero, būtų variantas pristatyti šašlykams jau paruoštos mėsos ir alaus, ir gal netgi malkų kepsninei, jei to pageidaus – su chebra ramiai patys išsikepsite, bet gal va niekas iš anksto nepasirūpino pamarinuoti, o parduotuvės variantai ne kažin ką arba išpirko. Bet galima gi ir ne tik šašlyką, tiesa?

Prisegu skrajutę su nuolaidos kortele, kurią gavau ir per kurią šia idėja dalinuosi:

20160413_105329-1 20160413_105338-1

O jei pavyks, pastatysite man alaus, kada Lietuvoje būsiu.

Sėkmės!