Kalafiorų erzelio metu Mykolas Pleskas, d.ž.k. Kleckas, pasidalino savo optimistinėmis įžvalgomis, kaip jauni ir aktyvūs sugeba per keletą darbų varyti, frylanceriauti ir visaip kaip stengtis uždirbti eurų, kad ne vien kalafiorams nepritruktų.

Iš vienos pusės, tai jo įrašas išties geras ir turintis pagrindo – stenkis, ir tau bus atseikėta, amen.

Bet sutinku ir su kita nuomone, kad, visų pirma, tokios pastangos ne tiek godumą pinigams rodo, kiek būtinybę išties išgyventi. Nes jei nepakanka vieno vidurinės klasės šeimos nario algos išlaikyti vidutiniškai šeimai, kol kitas gali rūpintis namų ūkiu ir vaikais prieš sugrįždamas į darbo rinką, tai, ko gero, ne taip ir gražus vaizdelis dėl pajamų atsiveria, ar ne?

Dirbti ilgas valandas yra išties tiek valandininkų, tiek ir už rezultatus pajamas gaunančiųjų realybė – ar Lietuvoje, ar pas mane Londone (praeitą savaitę dirbau 70 valandų, o dar ir į dviejų dienų seminarą sugebėjau nueiti, šią savaitę dirbsiu tik 56 valandas).

bigstock-Tired-Businesswoman-52212805

Tipiškas nuvargęs savisamdis (foto iš G+)

Nors bendrai ekonomistai jau po truputį sutaria, kad postindustrinėje visuomenėje 40 valandų darbo savaitė yra anachronizmas – pramonė pagamina visą tą gėrį su mažiau nei trečdaliu reikalingos darbo jėgos, ir tas santykis nuosekliai mažėja. Kaip ir su mažėjančiu poreikiu darbo jėgai kartu didėja ir nedarbas, nes ne visi buvę samdiniai pramonėje gi randa savarankišką nišą rinkoje (toks jau nedarbas galop pavadinamas ir sisteminiu). Jungtinėje Karalystėje sparčiai daugėja self-employed ir dirbančių pagal frančyzę amatininkų (dabar taip jie nesivadina, nes laikai kiti – dabar jie yra “verslininkai sau“, suprask, bet entrepreneur, business employer ir self-employed bei free-lancer yra skirtingos kategorijos ne proletarų).

Tai reiškia, kad didinant bendrą užimtumą darbo valandas dera mažinti, o ne didinti (žr. Lord Skidelsky – pernai kaip tik jo paskaitoje buvau privačiame klube per dr. A. Maldeikienės pažintis), ir mažinti tikrai ne perpus, o išties net dviem trečdaliais, jei darbas yra lygu pajamoms iš samdymosi kam nors dirbti.

Prieš šimtmetį Gegužės 1 diena ne veltui kilo kaip simbolis tos kovos, kurioje 8 valandų darbo diena ir 5 darbo dienų savaitė tapo iki šiol gyvuojančiu samdos standartu. Beje, sovietai 6 darbo dienas atšaukė tik kažkokio revoliucijos jubiliejaus proga, nes nebegalėjo jau šaudyti ar vežti vergais į Gulagą viso turimo darbo pertekliaus, o visiems įdarbinti darbo vietų ėmė trūkti (pasirinkęs nedarbą buvai valstybės baudžiamas administracine tvarka). Aš netgi mokiausi 6 darbo dienas, o ne 5, kaip po to jau jaunesni už mane.

Kas išties būtų gerai, jei sutrumpintume, bet radikaliau, nei dabar prancūzai tuo keletu valandų, o bent jau laiką perpus – iki 4 valandų vietoje 8 (arba 20 valandų per savaitę). Atsirastų daugiau laisvo laiko sau ir šeimoms tiems, kuriems dabar 10-16 valandų darbo diena varant per kelis darbus tapo norma.

Ir atsirastų naujos paskatos laisvalaikio užimtumo verslams ir paslaugoms bei rinkos plėtrai šia linkme (nes dar romėnų budulicus vulgaris suprato, kad reikia ne tik duonos, bet ir pramogų). Kaip ir pramonei tai būtų paskata dar labiau automatizuoti ir robotizuoti procesus, užuot samdžius pigiai humanoidus.

Nors jei jie išties bus amatininkai ar savo verslo šeimininkai, tai gali dirbti nors ir 24 valandas per parą, jei tai ne išgyvenimo ar godumo, bet tame gal mato savo gyvenimo pašaukimą, ir tai jiems yra gyvenimas (pvz. Steve Jobs, Apple kūrėjas, iki mirties likus dviem savaitėms dar rašęs savo knygą ir domėjęsis naujo iPhone kūrimu, ar Funakoshi Gichin, Shotokan karate kūrėjas, mirties patale atidirbinėjęs age-uke bloką, kurį, sako, pagaliau supratęs).

Bet čia, deja, susidursime su kita problema – per mažomis ir taip jau mažomis pajamomis iš 40 val. ar ilgesnės darbo savaitės, kurių jau perpus pritrūktų tuomet banaliam išgyvenimui (anuomet sumažintas darbo valandas pasaulis išsprendė dviem pasauliniais karais – tiesą sakant, tiek prisprendė avansu, kad moterys ėmė dirbi “vyrų“ darbus), todėl griebtųsi dirbti dviem etatais.

Nes realaus pragyvenimo dydžio, kuris būtų ne tik neapmokestinamas, bet ir dotuojamas iš biudžeto, Lietuvoje nėra (priminsiu, skurdo rizikos lygis yra didesnis už vidutinį atlyginimą). Kol yra emigracija, tol problema yra per didelė sprendimui ir nereikšminga pastangų jokios Lietuvos Vyriausybės, nes juk savaime išsisprendžia, tiesa?

* * *

O dabar grįžtu prie kitos nuomonės komentaruose, kaip Lietuvoje yra puiku būti visokiu frylanceriu, nes užsidirbi, ir visi kiti yra lochai, kad “aria“ už algą.

Mokesčiai, kaip vyriausybės fiskalinės politikos dalis, iš esmės ekonomistų požiūriu atlieka rinkoje dvi funkcijas: lengvatos ir neapmokestinimas ekonomines veiklas paskatina, o apmokestinimas ir papildomi mokesčiai bei didesni tarifai bei akcizai tą veiklą pristabdo (arba sustabdo, neskaitant nuvarymo į šešėlį, jei ta veikla yra išties pelninga ir paklausa nedingsta, bet mokesčiai ją padaro negalima – prostituciją galima drausti ne įstatymais, o apriboti mokesčiais, kaip vyksta ir alkoholio kontrolės atveju).

Tai kol Lietuvoje yra skirtingi pajamų mokesčių tarifai skirtingoms pajamoms – tol akivaizdžiai vieni darbiniai arkliai yra lygesni už kitus. Ir va tuomet rinkoje veikiant tai “nematomai rankai“ formuojasi įdomi tendencija, kuomet darbdaviai jau klykauja, kad jiems trūksta darbo jėgos, ir tuo pačiu metu susikuria visas buržua (man tai nėra neigiamas žodis) sluoksnis, kuris yra va tie frylanceriai bei selfemployeriai ir smulkūs entrepreneriai.

Taip, aš sakau – valio. Iš pirmo žvilgsnio kaip ir puiku – verslumas bujoja. Išties postindustrinėje visuomenėje kūrybingų žmonių turi daugėti, o darbo jėgą keisti robotai ir automatizavimas, nes nėra ko čia žmonėms atimti gyvenimo valandas darbu.

Problema tik tame, kad Lietuvos rinka nėra uždara ir nėra pakankamai gili (ir vis seklėja) tokių žmonių absorbavimui, kad jie patys sau ir už save dirbtų, nes antraip badu nustips. Bet juk mokesčiais yra skatinama kaip tik va tokia laisva veikla ir dabar jau “baudžiama“ samda (systelėję socdemai antrinantys profsojūzams yra teisūs, tik jie nesuvokia, kuri jų teiginių dalis yra teisinga išties, ir ką tai reiškia, nes protelis per daug birutiškai atvėsęs).

Ciniški liberalai pasakys, kad finale visi rinkoje liks tik laisvos ir kuriančios asmenybės.

Ciniški konservatoriai (ne apie Tėvynės Sąjungą čia) pasakys, kad sistema finale žlugs, nes kuo daugiau nutekės automatizavimo ar permainų paliestos darbo jėgos iš šalies, tuo ilgesnės darbo valandos laukia šitų frylancerių, kad jie sukurtų tą patį BVP (ir ilgainiui šitas jų resursas išsinaudos, o socialinė draudimo sistema nepajėgs jų išlaikyti, juolab, kad tie ir moka mažiau Sodrai, ir priklausys jiems iš Sodros mažiau – įsiveskite Sodros lubas vietoje grindų, paskatinkite privačius fondus, ir pakalbėsime, kai pensijos jie sulauks).

O ciniški socialdemokratai sakys, kad kapitalas, kuris irgi kitaip tarifiškai apmokestinamas nei samdomas (!) darbas, yra išvis blogis, nes per mažai sumoka mokesčių (Lietuvos LSD pašlemėkai ką nors kliedės birutiečių prietaisiniu stiliumi, tai net neįdomu klausytis šių komunistinių liekanų – aš kalbu apie ideologinius kairiuosius, kurie yra kita dešiniųjų pusė, ir kuriais būna paprastai liberalai ir krikdemai, priklausomai nuo temos).

Iš esmės, aš pritarčiau liberalams aukščiau – postindustrinėje visuomenėje samdos išties turi mažėti. Bet tam ir reikalingi pajamų mokesčių neigiami tarifai, kurie padėtų kurti buvusiam samdiniui savo darbo vietą ir savo pajamas, neleidžiant pradžioje mirti badu (todėl JK tokia populiari frančyzė, kuri yra nauja kapitalizmo išnaudojimo forma: nuo vergo, link baudžiauninko, po to proletaro – iki amatininko pagal fračyzę, bet čia kita tema, kuriai Lietuva nepriaugusi dar).

Ir dar reikalingas darbo valandų mažinimas bent perpus (klykavimai dėl naujo Darbo Kodekso yra to paties blėnių lygio kaip ir apie kalafiorus), kad ne emigracija, o pati rinka susiurbtų perteklinį samdomos darbo jėgos kiekį, kuris, kaip bevartysi, yra juk ir vartotojai, ir jie juk išleidžia pinigus rinkoje, iš kurios minta ir tie patys pasipūtę frylanceriai, net jei ne tiesiogiai, bet per savo užsakovus.

Dar pridėkite trečdalį ES dotacijų Lietuvos biudžete, kurios virsta transferinėmis išmokomis bei valstybės pirkimais (o vis tai – pajamomis privataus verslo ir jų klientų rinkoje), ir suvokę tą situaciją turėtumėt už skvernų emigrantus oro uostuose ar prie sienos autobusuose namo tempti (ir nušauti vietoje, jei priešinsis – naudos vis tiek jokios, tai nors kitus išgasdins, nes per lengvai tie lietuviai emigruoja, skaitau, Tėvynėje turėtų didesnes pastangas padėti, nu!).

Ir kai vieną dieną, jei taip nutiks, mokesčių tarifai taps netikėtai net sysams absoliučiai vienodi, nors ir progresiniai, visoms pajamų rūšims nepriklausomai nuo jų atsiradimo kilmės, tai paaiškės, kad frylanceriu būti ne taip jau ir džiugu. Nes dirbti už tą patį ir galvos nesukti yra paprasčiau, nei baimintis, ar bus paklausos tavo paslaugai ar darbui. Nors, kaip minėjau, baimę naikina realus neapmokestinamas pragyvenimui dydis bei neigiamas tarifas (čia, tarp kitko, labai liberalaus neoklasiko Milton Friedman idėja, tad ne, aš ne apie marksistus leftistus čia – kaip netikėta, ar ne?).

Ir todėl aš abejoju, ar taip nutiks, nes viešoji nuomonė ne tik Lietuvoje nėra palanki tokiam esminiam sisteminiam pokyčiui ir tam industriniam priedui – humanoidui, samdomam tam tikram valandų skaičiui prie procesų įmonėje.

Kaip ir esu skeptiškas, ar supratote, apie ką aš čia rašiau išvis.

Kapitalizmas seniai nebe tas, kuris buvo Adam Smith (vienintelė LLRI išleista biblija) ar Karl Marx (išleista kupiūruotai tik prie sovietų) laikais, bet Lietuvoje kairieji gyvena 100 metų senumo kalendoriumi, o dešinieji – “tik“ 50, vartydami kelių šimtų metų senumo rinkos evangelijas, tikusias gariūniniam kapitalizmui Arvydo Stašaičio laikais, kas juos progresyviais daro tik vieni kitų atžvilgiu lyginant, bet ne šiandienos realybės ir ateities atžvilgiu. Ir nesvarbu, Landsbergio Planas tai ar Svarbiausia Savas Žmogus idėja.

Todėl kol kas lietuviška mokesčių sistema dabar ir toliau yra skatinama savisamdos gausėjimas (Sodra klykia), samdos mažėjimas (darbdaviai klykia) ir išvykimas iš rinkos į emigraciją (patriotai klykia), kaip ir mažesnis mokesčių surinkimas (nes tokia veikla menkiau apmokestinta) prie kol kas dar didėjančio BVP. Bet tik kol kas didėjančio, pasikartosiu.

Skaičiai ir laikas žaidžia prieš – juk para ne guminė, o BVP kuriančių skaičius nuosekliai Lietuvoje mažėja dėl emigracijos.

* * *

Šiaip pajamų, o ne turto ir iš dalies prekybos apyvartos (PVM), apmokestinimas savaime yra anachronizmas, nes verčia slėpti pajamas, kad sutaupytum mokesčių sąskaita (ir todėl valstybės požiūriu tai yra kriminalinis nusikaltimas).

Aišku, kol nutekėjimo į ofšorus klausimo neišspręsi, tai pajamų apmokestimo panaikinti irgi negalėsi. O turto apmokestinimui visi nuoširdžiai priešinasi, nes jau susimokėjo kartą per pajamų mokesčius. Nors ir turto apmokestinime turėtų būti neapmokestintas “būtinas reikalingumas“ bei neigiamas (dotacijos) tarifas, kada turto jokio (tai yra visuomenės sutarimo reikalas, kiek ir kam – pensijas juk irgi moka valstybė tokiu “kartų sutarimo“ principu ir pažadu valstybės vardu, kad atims pajamų mokestį vardu sodra, po 40% nuo kiekvieno uždirbto samdos euro arba perpus mažiau nuo savisamdos, dabar, o grąžins kažkokią pensiją pagal valstybės išgales ir nusodrinamųjų finansinę bazę po to).

Tad šių metų biudžeto pajamų principai ir toliau bus dėliojami įprastine tvarka, kad ir kokia partija ar jų koalicija laimės rinkimus. Ir skirtumai tarp biudžeto eilučių nebus reikšmingi. Mažiausiai reikia laiko gaišti čia gilintis į partijų programas, kaip ten jos ką finansuos ir ką prižadės.

Nes tai ne Lietuvos, o globalinė sistemos problema, bet žmonėms, kurie varo savo “versliukus“ bei “projektėlius“ po 12-14 valandų ir dar po kitų darbų, nėra laiko galvoti makroekonominėmis ar politekonomijos kategorijomis (išvis, kada paskutinį kartą skaitėte lietuviškai ką nors tokia tema rašant, a-ū, profesūra?!). Laiko įmesti biuletenį į balsavimo urną va gerai jiems radus, o jei padarytų appsą, kad balsuotum neatsitraukdamas nuo kompo ar išmanaus, tai išvis būtų puikumėlis juk.

Ir tada aš ironiškai šypsausi, kad, neva, laisvas ir kūrybingas žmogus, paaiškėja, net ir nebeturi tiek laisvės ir laiko ramiai pagalvoti platesnėmis kategorijomis. Tiek tos jo “laisvės“ varant už save ir nepastebint, kaip vaikai užauga ir gyvenimas prabėga.

Netgi jaunoji karta dabar jau nebeauga su jaunatvišku naiviu siekiu “pakeisti pasaulį“, nes siekia tik arba išsireikalauti, ko “nusipelnė“ ir čilinti, arba juodai varyti naujoje kapitalo vergijos formoje – nes tradicinis proletariato modus operandi, kuriame dar jų tėvai šeimas kūrė ir vaikus augino, jau sparčiai nyksta, o ir morališkai neatrodo patrauklus.

Nes taip kieta būti kokiu aityšnyku frylanceriu, nu.

* * *

O dabar jums bonus: