Kaip rašiau, gana jau apie Masiulį, nes dar yra du likę, todėl grįžkime prie įdomesnių dalykų ir brangiausio ekonominio objekto – nekilnojamojo turto.

Tai, kas dabar dedasi būsto rinkoje mano mieste Londone, išties pagal durnalistus yra beprotybė, o pagal Londono Ekonomikos Mokyklos absolventą Jurgį Sorošauską – tai tiesiog formuojasi kainų burbulas.

Nes būsto kaina nuo 2011 metų jau pakilo 57%, ir didžiausias pakilimas yra per pastaruosius metus. Pastebėsiu, kad paprastai būsto vertė padvigubėdavusi čia vidutiniškai per 10 metų, kai dabar Londone ir panašiuose didmiesčiuose gautųsi pagal tempą per kiek daugiau, nei 7 metus, kas išties yra kainų burbulo požymis.

Maža to, kadangi nuo balandžio 1 dienos įvestas nepagrindiniam būstui 3% akcizas, neva, siekiant kainų kilimą apmažinti, tai vieną siūlomą rinkoje būstą vaikėsi maždaug 11 potencialių pirkėjų, o sandorių skaičius pakilo 19%, ir todėl kovą vidutinė būsto kaina šoktelėjo £30k iki £552k vidutiniškai už būstą (čia paprastai turima omeny namas).

Na, skubu nuraminti, kad iškart po akcizo įsigaliojimo praeitą mėnesį ji fiksuota kaip vidutiniškai nusmukusi £25k, bet jei skaitai ne kelis informacijos šaltinius, tai galima būti durnalistų auka, matant tik kilimą. Arba kaip Mark Twain sakė: jei neskaitai spaudos – esi neinformuotas (uninformed), o jei skaitai – esi klaidingai informuotas (misinformed).

Bet grįžkime prie mūsų būstų ir poreikio.

Pagal statistiką, skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos yra 34%, tad tas kainų kilimas nestebina. Ir Vyriausybės noras padėti kovoti su šiuo skirtumu bei padidinti būsto prieinamumą savo piliečiams šiuo atveju irgi suprantamas, o ir politiškai rinkėjams atrodo patrauklus įvedus jau atsigaunant po 2008 metų krizės Help to Buy programą, kuri padeda įmokėti depozitą įsigyjant jauniems žmonėms būstą pirmąkart.

Maža to, ir privatus sektorius priseda – Barclays bankas pirmasis pristatė jau 100% mortgage – būsto paskolą be privalomojo pirkėjo įnašo (čia paprastai yra 25% dalis sumokama pirkėjo ir 75% paskolina bankas standartiškai už 3.49% metinių palūkanų). Tik niunsas tame, kad šeimos nariai (tėvai ar giminiečiai) turi įnešti 10% depozitą į sąskaitą šitų jaunuolių pirkinio labui (pas mus bankai prašydavę laidavimų, o ir dabar, manau, to nori, ne?).

Todėl paskolų būstui suma išaugo 59% iki £13.8mio. Ir nenuostabu, kad naujų būstų kainos pakilo per mėnesį £46k nuo £460k iki £500k (£6k nuėjo, matomai, atkatams, jei taip skaičiai ne vien man nesueina).

Sparčiausiai brango Londonas bei Anglijos prietryčiai ir rytai, o va Anglijos pietūs ir šiaurė iš esmės stagnuoja. Čia paskutinis būsto kainų šuolis Mančesteryje buvo 2014 metais, paskelbus 2013 metais apie oro uosto plėtrą, tačiau traukinys jums jau nuvažiavo, nes jau kitais metais buvo nulinis kainų augimas – viską nupirko ir pernuomojo bei pervystė jau be jūsų, labas rytas.

Bendrai paėmus, ciniškas liberalas (sic!) manyje sako, kad Vyriausybė papylė žibalo į ugnį ta savo būsto pirkimų skatinimo programa, nes paskolų sumos augimas anaiptol nereiškia daugiau nupirktų būstų, jeigu kainos šitaip kilo. Tiesiog paskatino paklausą, kuri ir taip viršija pasiūlą trečdaliu (žr. aukščiau).

O ir kokia pasiūla?

Pagal buvusio mero Boris Johnson sudarytą Londone Doomsday Book (taip vadinama žemės nuosavybių inventorizacija nuo 1066 metų normanų invazijos, kada pradėtas vesti šalyje visas žemės kadastro registras), miesto savivaldoms (borough) priklauso nuo ketvirtadalio iki trečdalio vystytinų sklypų jų teritorijose, kai tokiame Southwark tai jų yra iki 43%. Atrodytų, būstų plėtros vystytojai klykia, kad valstybė tupi apžiojusi žemės, kurią galima panaudoti būstų statybai ir taip spręsti problemą.

630px-Bayeux_Tapestry,_scene_40

Vikingų palikuonys iš Normandijos atvyksta 1066 metais inventorizuoti keltų, germanų-saksų ir danų sklypų Albione (iš vikės)

Tačiau kitas šaltinis tuoj pat skeptiškai konstatuoja, kad tinkamų plotų ten tėra vos 13%, nes Boris Johnson komisija tiesiog suinventorizavo visą laisvą žemę, įskaitant ir šlaitus, klonius bei parkus, kurie yra privaloma žalioji juosta – Londonas didžiuojasi esąs vienas žaliausių metropolių (ir verkia dėl oro užterštumo), nors Vilnius ošia savo parkais ir šilojais tarp skystai apgyvendinto viso teritorijos ploto statistiškai labiau, tik kad tankumas Vilniuje yra toks patrydaliotas vietomis, o ne pasklidęs nuosaikiau po visą miestui priklausančią zoną, kaip Londone.

Todėl naujasis meras Sadiq Khan turi nemažą iššūkį – bent po 50000 naujų būstų kasmet, nes prie praėjusio mero po 2008 metų Kubiliaus krizės jau buvo faktiškai pastatyta virš 100000 naujų būstų (neskaitant senų pastatų pritaikymo gyvenamosios reikmėms). O tai įgyvendinti yra daug lengviau per rinkiminę kampaniją liežuviu, nei po to praktiškai būnant meru.

Ypač, kada šį darbą pradedi nuo verksmo, kad buvęs meras nepaliko taupyklėje būstų plėtrai jokių lėšų. Tarsi tai ką keistų, nes savivaldybėse apstu tuščių socialinių būstų, kurie per biurokratiją yra tiesiog nei išnuomojami, nei parduodami, kaip savo laiku Margaret Thatcher juos paskatino urmu visus privatizuoti (rent-to-byu right).

Bendrai, ši padėtis netenkina nieko – vis daugiau mieste dirbančių profesionalų yra priversti keltis kuo toliau nuo Londono centro į pakraščius ir mieste lankytis vos keliskart per mėnesį, jei neskaitysi ilgų kelionės valandų į darbą ir atgal. Arba rinktis ankštus būstus ir prastesnes sąlygas mieste arčiau darbo.

Bet kaip kitaip, jei autobusai čia kyla į aukštį, bet gyvenami rajonai į plotį? Daugiabučių plėtra yra neparanki prie namo-tvirtovės mentaliteto įpratusių britų, o ir mokestine bei išlaidų prasme butas Londone yra didesnė prabanga už namą, kad ir kaip būtų jums keista.

Vilniuje gi butas gali kainuoti kaip namas priemiestyje, tačiau jo išlaikymas, ypač naujų arba po renovacijos, jau ir šildymo sezono metu bus sąlyginai pigesnis ir laisvalaikiu parankesnis, lyginant su nuosavu namu ir būtinybe važinėti automobiliu iki miesto. Todėl Londonas labai nenoriai ir lėtai tampa daugiaaukščiu, o vietinės drėmaitės čia lieja ašarėles dėl korporacinių stiklainių centre.

Pagal Social Market Fundation institutą (think-tank), dabar jau virš 18% 25-29 metų amžiaus jaunimo gauna paramą iš tėvų įsigyjant būstus, lyginant su 11% prieš dešimtmetį. Tai taip pat reiškia, kad senoji karta vardan naujosios atsisako ir galimų bei kartais būtinų sau išlaidų (pvz., vaistai ir poilsis kurorte).

Tačiau prie bendro kritusio būsto įpirkimo galios lygio pakilus jo kainoms, tai reiškia, kad kenčia ne tik senoji, bet ir naujoji karta, kuriai tėvai padėti net nebegali. Aš nenoriu kalbėti netgi apie pastarųjų laukiančias pensijas, kurios nebeužtikrins jokio pragyvenimo lygio jų gavimo amžiaus sulaukus. Nors, sutinku, kad tai, kas Lietuvoje yra dabartis, tas JK yra dar tik numatoma ateitis.

Tai tiek apie kontekstinius Londono Doomsday Book apokaliptinius niūrius faktus, kurie bus jums pradžia kitai mano įrašo daliai, kur Ricardo ginčysis su Malthus.