Ne visai tinkama tema prieš savaitgalį, bet kad pasiskaitėte pirmą dalį, tai šią savaitę dera šia tema ir užbaigti, o jau jūs svarstykite, ką iš to gero ir naudingo išpešite sau.

Pirmiausia, kaip sakiau, klausimas kyla, o kodėl Vyriausybė iš esmės pila žibalą į ugnį tas kainas pumpuodama aukštyn savo lengvatų programa Help to Buy? Juk ir taip skirtumas tarp paklausos ir pasiūlos yra 34%.

Bet kritikams lordas kancleris gali atšauti, kad įvedė gi akcizą nekilnojamam turtui, kuris perkamas ne savo gyvenamosioms reikmėms. Tad burbulą kaip ir stabdo, nors kad sprogdina, tai per skambiau čia spauda kvaitaliojo. Veikiau cinikas manyje sako, kad taip 11-tas Žemėjančios gatvės namas papildo iždą, nes jei jau kainos kyla, tai ko ir mokesčių iš to nenulupti?

Vargšai nuomininkai, kurie vis tiek yra galutiniai tokio mokesčio mokėtojai? O kam tie vargšai kada rūpėjo be retorikos, kaip jie “rūpi“? Tarsi būtų PVM ir akcizai atšaukti kitų prekių pirkėjams.

Išties Vyriausybės tikslas yra kitas – išmesti iš rinkos spekuliantus mėgėjus, paliekant ją profesionalams. Tad kaip šita BtL (buy-to-let – kas labai juokina savo sąvoka, nes kam “pirkti tualetus“?) gimė 1996 metais (tokių besiverčiančių buvo apie 50 tūkst., kada bankai pasiūlė būtent tokiai būsto paskirčiai skirtus kreditus), taip šie metai gali būti BtL rinkos mėgėjams (!) pabaiga (dabar paskaičiuota, kad šitaip pajamomis ir būsimai pensijai sau prisiduria apie 1,4 mln. žmonių, dėl ko Adam Smith nuo £20 banknoto nugarėlės karste vartaliojasi).

Aišku, jei rūpestis būtų užpildyti tą pasiūlos ir paklausos skirtumą kuo greičiau, tai bet kokie būstų pardavėjai ir nuomotojai rinkoje valdžiai tiktų: ar jie yra profesionalai, ar jie yra mėgėjai – kad tik daugiau būstų pasiūloje rastųsi, kol nespėjama statyti. Nes visi neršia su tikslu nupirkti ir išnuomoti (BtL!), o ne laikyti tuščius ir neprieinamus, tad pasiūloje būstų nemažėja. Gi akcizas (stamp duty) juolab skatina tokius objektus mesti į rinką jei ne pardavimui, tai nuomai, kaip ir pritaikyti apleistus pastatus gyvenamosioms reikmėms.

Dabar jei nori verstis nekilnojamojo turto perpardavimu savo ar savo vardu skolintomis lėšomis, tai kol kas jokios licencijos nereikia (kaip ir Lietuvoje, ko nepasakysi apie JAV valstijų reguliavimus – ten būsto be licencijuoto agento neparduosi). Ir kas po truputį jau įdiegiama Škotijoje, tad neišvengiamai ateis ir į Angliją su Velsu.

Taip, yra licencijavimas tam tikrų NT veiklos sričių (pardavimo ar nuomos tarpininkų, konsultantų, NT vertintojų ir pan.), bet ne pačios perku-išnuomoju-parduodu rinkos. Ir jei klausiate, kodėl aš ėjau to popieriaus į aną seminarą, kuris akredituotas (!) London City and Guilds Association, tai būtų vienas iš atsakymų, kad jau dalį valandų susirinkau, ir kai tie reikalavimai licencijai bus įvesti, aš nors truputuką jau būsiu priešakyje prieš kitus mėgėjus (o tikrai bus – inside info, įstatymo projektas jau ruošiamas).

Buy-to-let-Medium

Iliustracija iš kingsreview.co.uk

Antra, tarkime, dabar jei pertvarkai gyvenamosioms patalpoms buvusius biurų ar paslaugų verslo objektus, tai nebereikia Council Planning Committee leidimo vidaus darbams ir tokiai pertvarkai, kas trukdavę virš 2 metų tą leidimą suderinti ir gauti. Atrodytų, valio – dabar jau visokie lochai mėgėjai gali pirkti kokį apleistą ofisų pastatą ir pridaryti butų bei taip uždirbti!

Ne taip ir paprasta, ir čia vėl prieinama tik profesionalams – tiek dėl statybos darbų reikalavimų ir priežiūros rekonstrukcijai (laikančios sienos!), tiek ir dėl galutinio rezultato išnuomavimo. Nes HMO, arba House of Multiple Occupation reikalauja… licencijos nuomoti HMO, o prakišinėjant realų HMO tik kaip shared tenancy, gali sulaukti nemenkos baudos, kad maža nepasirodys. Tad kaip ir derinti rekonstrukcijos nereikia, ką ten prisigalvojai pertvarkyti, bet visa kita eigoje ir finale yra dar ir kaip licencijuota ir ne mėgėjo nosiai.

* * *

Kitas klausimas, o tai ar verta dabar investuoti į Londono būstų pirkimą išnuomavimui ar perpardavimui, kada taip viskas kyla, ir galo nematyti?

Kai man sako, kad nėra priežasčių kainų kritimui, tai aš visada juokiuosi. Nes visada yra arba galop atsiranda. Aš vien Lietuvoje nuo Nepriklausomybės pradžios tris tokius NT kainų burbulus pamenu, ir trečiąjį išvis stebėjau pro savo langus.

Ir jei sako, kad Londonas – ne Lietuva, nes čia žemės trūksta, tai sakau, kad gėriau (šiaip jis po 30 gramų Suktinio apsinešė) kažkada magistrantūroje 2002-2004 metais su japonų profesioriumi iš Oksfordo, kurio butas Tokijuje, kur žemės yra dar mažiau už žaliuojantį žemaaukštį Londoną, po 1999 metų savo vertės tam kartui dar nebuvo atgavęs ir kainavo pusę tiek (aišku, jį pakraupino didesnės už Tokiją Žirmūnų blokinių barakų kainos, bet jis žmogus pagyvenęs – jo žodžiai apie pervertintus butus išsipildė jau 2008 metais).

Aišku, kad vieną dieną kainos ir Londone pokštelės. Tad jei pirksite dabar su tikslu paspekuliuoti nuspėjamai pakilsiančia būsto verte ateityje, net jei pirksite apleistą su tikslu atremontuoti ir parduoti, tai galite ir nespėti išlipti iš traukinio, kada ta kaina subliukš. O per kiek vėl atsigaus, tai čia jau ekonomikos ir aukštesnių už žemiškas jėgų reikalas. Todėl mėgėjai, kuriems pasiseks, dar gali spėti uždirbti (nors pirkti reikėjo pradėti jau 2011 metais), bet paprastai mėgėjai pradirba, nes jie ir yra mėgėjai.

Vėlgi, Londono būsto rinka yra gerokai kompleksiška, ir aš dabar nepradėsiu čia dėstyti visokių piramidžių pagal tipus ir strategijas, ką ir kaip daryti, kada pirkti su vienu ar kitu tikslu objektus, priklausant nuo rinkos kilimo ar kritimo, ir dar įskaitant Fibonačio skaičius bei optimalius vidurkius kiekvienai strategijai su atsipirkimo dydžiais.

Norėsite – aptarsime atskirai, jei tikrai aktualu (galop, man popierius irgi turi atsipirkti, o aš neketinu čia apsaugoje visą laiką dirbti, nors apsaugos darbas, tarp kitko, duoda kai ką kitko, ko siaurapročiai ir susireikšminę nesupranta, o man jų pagarbos nereikia, nes ji niekaip piniginės nepapildo).

Bent jau mano sau suformuluotas yra rule of tumb – žinok, ko visų pirma sieki investuodamas (ne tik į NT): income flow ar capital gain. Ir kas eina pirmiau ko, ir kaip pasekmė. Ir bus tau iš to laimė, džiaugsmas, pinigai – aleliuja!

Kai žinai tikslą, tada ir judėjimo kryptį turi. Ir tada mažiau galimybių, kad būsi tas mėgėjas, kuris laksto kaip liberalas nuo STT višta be galvos.

Visumoje Londonas yra patrauklesnis investicijoms už Vilnių. Jei mano nuomonės čia klausiate.

Nors jei tikėčiau Vilniaus (ir Lietuvos bendrai) ekonomine perspektyva ateinantį dešimtmetį kiek tie apsišnioję hipsteriai, manantys, kad išmano politiką Lietuvoje geriau už ūsuotus socdemiškus bebrusœ™, tai mielai grįžčiau ir prasieičiau per sostinę, kaldamas metodiškai sau turtus ir kapitalus, nes, kaip sakiau, Lietuvoje šita rinka yra klaikiai kūdikio amžiuje, tai mano žinių ir patirties kokiems 10 metų pakaktų dar į priekį, kai per tą laiką būtų ir dar viena krizė. Ir bus apie 2018-2020 metus pas jus neišvengiamai, nors jei laimės TS-LKD rudenį rinkimus, tai statistinė koreliacija pagal empyrinius istorinius duomenis (nu kaip susakiau, ką!) rodo, kad krizė bus jau 2016 gale ar 2017 pradžioje.

O aš jau tris Lietuvoje tas krizes išgyvenęs, ir vėl bus kainų (NT, ne kalafiorų) burbulas (bet jie bus jau silpnesni ir lėtesni dėl objektyvių priežasčių: didelė emigracija, ES bankinis griežtesnis reguliavimas, mažesnis šešėlinės ekonomikos pinigų kiekis), tad ne viskas yra tik “knyginės žinios“.

Juolab, kad mano paties asmeninė investicija į būstą buvo puiki, į akcijas bei vertybinius popierius – visaip (visumoje į pliusą), kai su verslu – tai visos paskaičiuotos ir išnaudotos sąlygos ir galimybės, bet galimybių langas gali būti labai trumpas Lietuvoje, o krytis mažoms įmonėms daug skausmingesnis nei bet kur išsivysčiusiuose Vakaruose (nes pas jus vyrauja išsunkiančios institucijos vietoje atvirų prie negailestingo provincijos tuštėjimo dėsnio, rodančio ne proporcinius kiekybinius pokyčius, bet disproporcinius kokybinius).

Tad taip, svarsčiau, ar tą galėčiau panaudoti Lietuvoje (taip), ir ar apsimoka (ne). Su geresniu local knowledge vietoje, manau, ROI yra geresnis, o laikas – pinigai, ir neturiu daug čia laiko šioje žemėje.

Tad ir jums daugiau laiko tekstu nemarinuoju.

Ačiū, kad skaitote ir klausiate (prašau kritikuoti, nes taip aš savo klaidas taisau!).