Kaip jau minėjau praeitame įraše “Apie minimalkę“, šįkart jau pratęsiu apie koncepciją, kuri vadinama visuotinėmis bazinėmis pajamomis – arba apie visiems išdalinamus pinigus pragyvenimui iš valstybės. Nukainuotų LiDL bananų, kuriais vokietYs vakar parodė jus esant sovietukais ruseliais, kuriems tas vaisius buvęs sakraliniu, fone tema atrodys gal netgi įdomesnė, kad ir prieš savaitgalį?

Nors kaip pasakytų pseudoliberalizmo nukamuotos makaulės: suprask, tokias pašalpas visiems.

* * *

Po ko austrijokai (t.y. taip vadinama austrų ekonomikos mokykla: von Hayek, von Mises ir von LLRI) visi kaip vienas isteriškai klykia, kad taip valstibė™ verčia visus žmones pašalpiniais, ir, suprask, nebus kam dirbti, verslui kaput, valstybė eina bankrotan, todėl – Verboten!

Jiems antrinantys šįkart cinikai gi iš Čikagos (dar viena liberalios ekonomikos mokykla, kuriai priklauso ir mano mylimas Milton Friedman) pabaksnos prieš tai į smilkinį, po to – į šiandien žlungančią Venesuelą, ir jau po to oriai ir primygtinai parodys pirštu į Čilę, kur būtent minėtasis ekonomistas Augusto Pinočetui tą ekonominį stebuklą ir sustatė praktiškai, parodęs, kad ne vien ekonomistai tik teoretikai, bet ir praktikai – ypač, kai “stebuklas“ statomas durtuvų pagalba, tai visi rinkos dėsniai veikia puikiai, aha.

Išties, gal čikagiškiui Paul Samuelsen ir yra tikrovės bėda, kad ji neatitinka šių mokyklų teorijų, bet pasaulis išties sudėtingesnis, nei austrai su Čikaga mano (pastarieji šiaip mato pasaulį plačiau nuo habsburginių austrijokų – vis tik elitinį britų gėjų John Maynard Keynes dar reikėjo nuginčyti po Didžiosios Depresijos realybės, kada šio į formulę įtraukta valstybė, iki tol tyčia išmesta iš austrų formulių, pasirodo, gi buvo didelis ir po kilimu diskusijoje nebepakišamas visuotinis gėris).

O tai reiškia, kad valstybė ne tik gali kurti išlaidas iš, neva, viską tik vieno tekuriančio verslo, bet dar ir generuoja pajamas, tame tarpe ir viešąjį gėrį ar viešai prieinamas ir būtinomis tapusias daugumai žmonių paslaugas: nemokamą vidurinį (kartais – ir aukštąjį ar profesinį) išsilavinimą ir švietimą, medicinos paslaugas, socialinį draudimą ir pensijas, teisėsaugą, apsaugą nuo gaisrų ir nelaimių, kelius, tiltus, viešos paskirties pastatus (taip, ir tas krepšinio arenas, iki jų nenuprivatizuoja, tarkime, godūs dienraščių savininkai), ir t.t., ir t.t.

Kitaip tariant, jūsų mokesčiai tampa ne tik viešojo sektoriaus pajamomis (ir taip, jie tuo būdu kuria ir BVP bei pridėtinę vertę, nes jums nereikia sumokėti privačiam verslui už šias paslaugas), bet ir po to privataus verslo pajamomis, kada viešasis sektorius tas pajamas rinkoje ir išleidžia. Tad tokiu būdu neapgalvotas diržų veržimasis gali banaliai sumažinti ir valstybės pajamas netgi palikus tuos pačius mokesčių tarifus, bet ir pajamas rinkoje privačiam sektoriui, net jei jis ir neminta tiesiogiai iš valstybės užsakymų.

Šito austrai nesupranta, o Čikaga bando žiūrėti pro šalį į debesis, prognozuodami kiaulių meteorologijos metodu rytdienos orą.

* * *

Todėl aš grįžtu prie temos, nes pradžioje šiek tiek reikia paskaitos, kad jau imtumėte suvokti bendrą politekonomijos kontekstą dėl bazinių pajamų idėjos pasiūlymo – politekonomijos kaip mokslo, kurio nėra Lietuvoje, nes tai apie ekonomiką ir politinius sprendimus, kurie įtakoja vieni kitus, nes politika yra skirtingų klasinių ar grupinių viešųjų interesų derinimo mechanizmas visuomenėje, o ekonomika yra ne vien apie pinigus ir ne tiek apie pinigus, kiek apie santykius, įtakas ir išdavas bei alternatyvas (tame tarpe ir alternatyvą gauti medicinos paslaugas jeigu susirgtum arba tikėtis dievo malone ir išvis nesirgti, bet jei susirgsi, tai numirti – oi, lošimas neišdegė, o skiepai buvo masonų sąmokslas).

Bendrai paėmus, klausimas dėl visuotinių bazinių pajamų išties nėra tiek paprastas – austras būsi, čikagietis, keinsistas, marksistas ar socialistas nuo £20 banknoto nugarėlės.

Adam-Smith-pictured-on-th-009

Mano karalystės pagrindinio banknoto nugarėlė (iš theguardian.co.uk)

Nes viešieji pinigai, kuriais disponuoja valstybė piliečių vardu, išties yra kitų žmonių pinigai, kurie paprastai turi tendenciją pasibaigti, kaip kažkada Parlamente pastebėjo Geležinė Ledi darbiečių replikai atsikirsti, net jei jų ir nevogsi, o mokesčiai išliks (pagal austrijokus, tai nuliniai mokesčiai generuoja didžiausias nacionalines pajamas, nu).

Bet atkreipkite dėmesį į pavadinimą: visuotinės bazinės pajamos.

Kitaip tariant, tai ne pašalpos, kurios pakeičia pajamas, ir ne išmokos pagal socialinį (valstybės užtikrinamą) ar privatų (jei koncesijos pagrindu – pvz., privatūs pensijų fondai, kurie finansuojami iš valstybės surenkamo pajamų mokesčio socialine paskirtimi, kaip kad procentas nuo Sodros Lietuvoje) draudimus. Pajamos paprastai turi turėti jų generavimo pagrindą, kuriuo vidurinei ir žemesnei klasei yra darbas (profesinis ar mažiau kvalifikuotas, užuot automatizavus ir robotizavus).

Kodėl rašau darbas, o ne visos pajamos, tame tarpe ir nuo kapitalo ar žemės (kiti du iš trijų ekonominiai veiksniai)?

Nes palūkanos su dividendais ir renta (ne plačia prasme, o kaip pajamos iš žemės nuosavybės teisės) nėra darbinės pajamos – toms pajamoms uždirbti nebūtina dirbti per se, nes jos atsiranda netgi miegant ar geriant Martini Martinikoje: dėka ankstesnio įdirbio sukūrus rentos mechanizmą generuojantį pasyvias pajamas arba tiesiog paveldėjus tokį rentos mechanizmą, kai mano karalystėje, tarkime, visa salų teritorija suprivatizuota ir suregistruota The Doomsday Book nuo Viljamo Užkariautojo pergalės 1066 metais Hastingso mūšyje.

Kaip supratote, šita socialinė klasė, kuri gyvena parazituodama (čia ne mano sąvoka, bet tai yra gerokai iki Karl Marx dar pasirodžiusi, ir su šiuo reiškiniu kovojo Adam Smith, kurio knygą kaip bibliją išleido, ironiška, austrijokinis LLRI – sic!), nes kuria pajamas ne darbu, bet jei ir dirba, tai tik tam, kad pajamos būtų generuojamos po to be darbo (smart motherfuckers, kodėl ir ne?), paprasčiausiai šitų bazinių pajamų iš valstybės negautų.

Lyg jiems jų labai “reikėtų“, aišku, nes parazitinė ekonomika (nuoširdžiai, sąvoka man asmeniškai nepatinka, bet subjektų prie rentų ekonomikos aš dar neatrinkau kaip kitaip vadinti) prie nulinių ir neigiamų palūkanų ir taip perimdinėja realios ekonomikos turtą, išsiurbdama ir jūsų, mielieji mano, turtą bei gerovę, tik dar to nesuvokiate (jūs gi esate įtikinti, kad nulinės palūkanos puiku realios ekonomikos verslui!), bet erkė kai įkanda, tai žmogus irgi to nejaučia, nes prieš tai toji suleidžia enzimų (pvz., LLRI propagandinių straipsnių žiniasklaidoje kartu su viešojo kalbėjimo burundukais, kurie tyčiosis iš nevykėlių, gyvenančių iš savo darbo – bet aš čia užbėgu).

Dabar nuvilsiu ir pašalpinius: ne, jums tos bazinės pajamos irgi nepriklausytų. Nes jei nedirbi – tai ir negauni. Net prie komunizmo negautumėt, o kalbame apie tolimesnę kapitalizmo vystymosi stadiją (ir tai anaiptol nėra joks socializmas – čia su Torstenu Veblenu galima ginčytis, o Karlas tegul ginčinasi su fabrikantu Fricu).

Tai taip pat nereiškia, kad už pašalpas dera atidirbti. Bet jei norėsite bazinių pajamų – taip, teks atidirbti.

Ir va čia yra visuomenės sutarimo (pamenate, ką reiškia politika?) reikalas ne tik dėl tokių būtinųjų pajamų dydžio, bet ir ar atidirbti per viešuosius darbus (darkart: viešieji darbai privalo būti apmokami kaip bet koks darbas, o ne dempinguojama jų kaina, nes arba bėdžius atidirba kaip už gerą, arba pašalpos negauna), ar bet kuri kita privati veikla, laikinai negeneruojanti tiesioginių pajamų, yra taip pat remtina ir atlygintina valstybės.

* * *

Įsivaizduojate, koks savanorystės ir kūrybingumo paskatinimas per valstybės paramą čia būtų?!

O gal kas nors pavargote dirbti ofisiniu planktonu atlikdami beprasmį popierių kilojimą, nuodijant organizmą kava, kad tas neužmigtų procese, nes turite puikių savęs realizavimo idėjų (kur toji šio tūkstantmečio karta?!), tik pavalgyti juk irgi reikia? Štai irgi šansas. Bendram visuomenės gėriui. Na, o jei sukursite kažkokį startuolį, kuris ims nešti pelną, tai jau jums ir tų pajamų nereiks, nes, kaip mokesčių mokėtojas, remsite bendrą kitų gėrybių kūrimą.

Nes apsčiai žmonių netapo poetais, dailininkais, muzikantais, konstruktoriais, gyvūnų globėjais, aplinkos gražintojais, gyvenimo kokybės gerintojais vien todėl, kad banaliai reikėjo užsidirbti duonai, o po to buitis vaikiškas svajones užmušė. Nors gal aš ir vaikiškai svajoju, sutinku – parankiau grįžti prie cinizmo, tiesa?

O cinikas manyje sako kitką: patinka jums ar ne, bet mes šita linkme kaip visuomenės pasaulyje judame. Tai ne klausimas ar, bet tik kada.

Nes begalė žingsnelių jau dabar padaryta ir veikia: valstybė remia privačias iniciatyvas ir kuria viešas paslaugas tam tikrose srityse bei jas finansuoja, yra neapmokestinamas pajamų dydis (Lietuvoje einame priešinga linkme – Sodros lubos, laikykite mane tryse!), yra perskirstomi mokesčiai veikloms, kurios privataus verslo požiūriu “neapsimoka“ arba “nekuria pridėtinės vertės“ (Karlas Marksas šypsosi į barzdą dėl jo koncepcijos kertinės sąvokos, tapusios neoliberalų raktiniu žodelyčiu), suteikia paramą filantropijai, mecenavimui, nesiekiančioms pelno veikloms ir institucijoms bei individams (o juk galėtų irgi apmokestinti – kuo jau čia taip verslas skriaudžiamas, kuris nors ir socialiai atsakingas, bet tuos mokesčius moka?!), ir t.t.

* * *

Taigi, atrodytų, visos paskatos visuotiniam bazinių pajamų įvedimui yra – belieka tik sutarti dėl taisyklių, kiek ir kam taikoma, ir kada įvedame bei iš ko finansuojame, ir netgi įvedimo etapus bei finansinį kiekvieno tokio žingsnio atsipirkimą (pvz., gal iš alkoholio akcizų pajamos į biudžetą ir didėtų, bet visuomenei parankiau, jei alkoholio vartojimas mažėtų, tiesa?).

Tačiau to dar rytoj nenutiks. Visiškai to nėra netgi skandinaviškose gerovės valstybėje.

Nes ne tik jūsų galvose tūno erkės. Tokios sistemos diegimas visų pirma griautų tą erkių rentų ekonomiką, nes kaip tu pasiimsi rentas plačiąja prasme, jei tavo “aukos“ gali puikiausiai apsieiti be tavęs, nes ir taip gauna bazines pajamas ir gali užsiimti tuo, kuo nori jie patys, o ne bėgioti žiurkių lenktynėse?

Ką, liks tik tokie patys godūs, kurie nori blizgančių žaisliukų ir prašmatnių namukų? Bet jei žmogui prieinama visuomeninis transportas, kuris nuveža be spūsčių ir laiku (nes privatininkams, skirtingai nuo Lietuvos, eisme niekas pranašumų nesuteikia prieš visuomeninį transportą), o jį tenkina būstas daugiabutyje a-la IKEA style, kai pavalgymui pinigų turės visada, tai, paaiškės, kad durnių ar “vergų“ už minimalkę ne tik kad nerasi, bet ir teks užsiimti veikla, kurioje darbuojui teks mokėti adekvatų atlyginimą, ir dar vilioti, kad ateitų dirbti. Oi, negerai… krenta pelnai.

Tad visuomenės raida juda ta linkme, bet labai pamažu ir mažais žingsneliais. Bet vos kur tik kuris žingsnis pasiteisina, taip kitose valstybėse atsiranda ir spaudimas politikai, kad būtų keičiama – profsąjungos kovojo industrinėse valstybėse technikos revoliucijos amžiuje, o rezultatais naudojasi dabar ir tokios “mažos agrarinės valstybės“ kaip Lietuva post-industriniame.

O judės neišvengiamai, nes šitam pinigų žaidimui žmogus turi tik vieną gyvenimą. Ir vieną sielą. Ir čia nesvarbu po to, ar Jėzaus gundymas dykumoje, ar Fausto papirkinėjimas Mefistofelio pažadais. Kol kas jus laikys besisukančius, nes reikia kaip Matricoje išsiurbti gyvybinius syvus iki numirsite, suteikiant virtualaus pasaulio iliuziją, todėl nesitikėkite, kad visuotinės bazinės pajamos ateis staiga ir stebuklingai viską išspręs jus išlaisvinę.

Bet jei ekonomikoje svarbu laisvi prekių ir paslaugų mainai, ir jie galimi tik prie laisvos rinkos, tai kiek yra laisvės jūsų gyvenimus mainyti dėl mainų priemonės, vadinamos pinigais, ir kas iš to išlošia?

Vat apie laisvę, kurios galimybė yra tos visuotinės bazinės pajamos, aš ir kalbu, ir jos jūs nenusipirksite, nes… jos nėra rinkoje šiandien.

* * *

O tai kur yra?

Ten kur yra renta.

Nes vis labiau įsisuka rentų ekonomika, ir tai yra tokia šiuolaikinio kapitalizmo veido realybė, nors visuotinė uberizacija plačia prasme teikia vilčių, kad nusistovėjusios rentos bus griaunamos.

Klausimas, tik – kokiu tikslu? Karalius mirė, šlovė – karaliui?…