Gal mažai kas žinote, bet Silvester Stalone savo karjerą Holivude pradėjo išties ne aktoriumi (iki Steven Seagal jis buvo, ko gero, blogiausias), bet scenaristu. Ir viename iš interviu prasitarė, kad kai rašydavęs naktimis, tai scenarijai gaudavosi niūrūs – būtinai kas nors siužete mirdavęs. Tada pradėjo keltis anksčiau rytais.

Nežinau, bet man labai anksti ryte rašant, tai mirtų gal dar daugiau, nes rytinės valandos yra sugalvotos intelektualiems ir kūrybingiems žmonėms kankinti – ir tik tikras proletaras širdyje ar profesine prasme įgalus atsikelti ryte darbui. Kas nepaneigia Sly minčių, tarp kitko.

Nors šitas naktinis darbas ir rašinėjimai jame išties gali sukelti ir niūrių minčių netgi man – ir ne vien po Brexit referendumo. Ir ne vien man, nes kažkaip nemačiau čia pas save jokių švenčių ir džiūgavimų britams “atgavus Nepriklausomybę“. Netgi tarp tų, kurie balsavo už išėjimą iš ES, to džiugesio neaptiksi – greičiau jau beprasiveržiantį į paviršių buką pyktį.

Rodos, dar vakar buvę adekvačiais žmonėmis ar prieš savaitę vengę reikšti politines pažiūras (kas paprastai reiškė, kad balsuos už išėjimą), jau šiandien lieja tulžį ant Europos, tarsi norėdami paneigti, kad jie, suprask, nepasielgė kaip paskutiniai mulkiai. Imigrantai, o saugiausia išlieti įsiūtį ant baltų, kad vis dar nebūtum apkaltintas rasizmu, tampa naujaisiais žydais šitame “britų reiche“.

Antai vienas čia su juodu diržu ir aukštu atskyriu karate man jau virkauja, kaip žiūrėjo per TV dokumentiką apie jų tėvus, kovojusius prieš blogį per karą, būnant jiems “maža sala“. Kai aš jam pašaipiai atkreipiau dėmesį, kad tuomet, kai tie jų tėvai kovojo, tai jie buvo anaiptol ne maža sala, o didžiausia istorijoje imperija!

Tik sala gi jau po karo tapo per lyderių trūkumą (pvz., Winston Churchill buvo Jungtinių Europos Valstijų ir federalizmo, dėl kurio myžčioja visokie borisai, kliedintys apie Romos imperiją, kuri kaip tik buvo federalinė valstybė, o ne fragmentuota autonomijų šutvė, link kurios jie ir veda) – va tokius bailius kaip Dave Cameron iš dabartinio politinio elito, kurie užuot su tuo blogiu ES, būdami antrąja Europos ekonomika ir viena iš trijų esminių ES šalių, kovoję, tai dabar pasirinko bailių žiurkių kelią lauk. Kitų šalių lyderiai yra ne ką geresni, todėl nieko gero ES jau nebelaukia – laimi komunistuojantys junkersai, bučiuojantys šikną ruskiams.

Ar reikia vėl priminti, kas dėl to laukia jūsų? Netgi Huilo dabar sunerimo dėl stabilumo – teisingai, artimiausią pusmetį ES niekam sankcijos nerūpės, nes visi bus iki ausų užimti Brexit, kaip ir JAV – savo prezidento rinkimais. O per pusmetį Raška gali ir į defaultą sugroti, naftai pavažiavus žemyn.

Maža to, škotai, įtikinėti pasilikti JK sudėtyje, nes taip JK bus geriau girdima Europos Sąjungoje ir pasaulio politikoje, dabar visai legaliai per artimiausius dvejus metus, kol JK derėsis dėl išėjimo sąlygų su ES, pasirengs kitam referendumui dėl Nepriklausomybės. 1920 metais irgi mažai kas tikėjo, kad gali atsirasti Airijos Respublika greta JK. Mažai kas tikėjo dėl SSRS ar Jugoslavijos griūties arba Čekoslovakijos skyrybų.

Labai tikėtina, kad Britanijos salose nebeliks išvis jokios JK – nors pradžioje gal dar bus Jungtinė Anglijos ir Velso karalystė, kaip buvo Serbijos ir Juodkalnijos atveju (abu labu tokie patys durnutukai ne mažiau durnu šalies pavadinimu Buvusi Jugoslavijos Respublika Serbija ir Juodkalbija – perspjauna net Abiejų Tautų Respubliką Lenkų ir Lietuvių), kada ir tos neišvengiamai po to skilo į atskiras valstybes.

Ir tiek teliks iš penktosios pasaulio ar antrosios Europos ekonomikos.

Ir, deja, tiek teliks ir iš antrosios galingiausios NATO valstybės – Royal Navy no more. Čia ne tik pukšėdamas storulis Winston Churchill grabe, bet ir vienarankis bei vienaakis Horatio Nelson jau vartosi. Škotams, kaip kažkada ukrainiečiams po SSRS žlugimo liko Juodosios jūros laivynas, taip liks ir visas povandeninis atominis Royal Navy, kuriame seniai stovi jau nebe britiškos, o JAV atominės raketos. Ir kurias jie po to dar ir paprašys jankius susirinkti. Nes kas gi juos puls – anglai gal?… O taip, ukrainiečiai irgi su rusais buvo broliais, todėl ukrainiečiai branduolinio ginklo irgi atsikratė.

Kanada JK išnykimo pasekoje gali netgi netekti atkutusio Kvebeko, o Australija, jau nekart svarsčiusi, rimtai pagaliau tapti respublika. Abi valstybės, formaliai pripažįstančios labiausiai saugomos pasaulyje bobutės nominalų valstybės galvos funkcijų (ne)vykdymą, gali tokių šiltų jausmų jos atlėpausiui sūnui nebepuoselėti – tas net su savo “boba“ negalėjo susitarti, tai ką jis susitars su anuose gaublio galuose esančiais aborigenais?

Iš esmės, Britų Sandraugos šalys nebemato jokios JK lyderystės, atstovaujant jų interesus Europoje arba JAV. Išties “maža sala“ tampa ne kukliu britišku didžiavimusi, bet nemalonia realybe, ir netgi ne sala, o, panašu, jau ir keletas valstybių joje, kurios puikiausiai apsieina viena be kitos jau ne tik futbole. Ir vieninteliai čia škotų sulaikymo sąjungininkai anglams dabar bus toje pačioje ES kokie nors belgai (vokiškų ar valoniškų sričių separatistus turint omeny) ar ispanai (baskai ir katalonai), kurių anglai nekentė ar šaipėsi – ironija smogs dar vienu kampu per anglišką aroganciją ir liumpenišką sodiečio bukumą.

Bet netgi Londonas tolėliau nuo centro (kur yra miestas per se – City) iš esmės yra keliaaukščių individualių namukų baužytiškas miestukas su atitinkamu “kraštinės trobos“ mentalitetu. Ir jų City tuoj ištuštės, atsiribojus nuo ES, nes kam Europos sala-prielipa įdomi, kuri neturi pranašumų, o tik plikbajoriškas ambicijas, kurios puikiai pažįstamos lietuviams. Gal tik sutapimas, bet naktį po Brexit ir London Pride jau nebebuvo apšviestas man pro CEO terasą matomas St. Paul katedros kupolas – tos pačios, kuri buvo londoniečiams pasipriešinimo blogiui per karą simboliu.

Man asmeniškai ne tik apmaudu kaip ES federalistui, nes šios pirmosios angliškos žiurkės, pabėgę iš vokiečių nuvairuoto ES laivelio lauk, yra ne priežastis, bet pasekmė. Man gaila, kad per artimiausius dvejus metus gali labai pasikeisti mano asmeniški planai, kuriuos turėjau.

Ne, deportuoti manęs niekas nedeportuos – vis tik tai viena seniausių veikiančių ištisai demokratijų, gebanti balansuoti elito ir liumpenų bei ūkininkų plačiąja prasme interesus. Netgi nenusimato, manau, ne tik man jokios darbo vizos per artimiausius dvejus metus, kol vyks išėjimo derybos su ES, kitais metais JK dar spėjus ir pusmetį pavadovauti ES. Nes britai tiesiog triedžia, kaip jie nori likti Europos Common Market (d.ž.k. EEB), o tas, savo ruožtu, įpareigoja turėti laisvą darbo jėgos judėjimą – čia gi padaryti išlygas britams ES sunkiai organizaciniu būdu sugebėtų, nekalbant apie neigiamus ES biurokratų sentimentus dabar jau po Brexit.

Jei mano nuogąstavimai taps realybe, kaip tapo ne viena tokia prognozė, įskaitant ir Brexit, tai prasmės gauti JK piliečio pasą, registruoti savo laivę po Red Ensign ir Royal Navy globa pasaulio vandenynuose, objektyviai man jau nebelieka, o pensijos perspektyvos ar JK, ar ES tampa gerokai miglotos (LR jos ir taip niūrios, turint omeny lavonėlį vardu Sodra, kurį dabar užkas dar ir “lubomis“).

Nes gal pačios JK nebeliks iki to laiko, kada po 5 metų nuo atvykimo į šią šalį įgysiu teisę kreiptis dėl nuolatinio gyventojo statuso, kuomet po metų įgyjama teisė JK pilietybei gauti, tad man liko mažiau nei 4 metai, o visos šios niūrios prognozės įvyks, ko gero, dar ir greičiau. Išties, galėsiu anūkams pasakoti, kiek imperijų ir valstybių žlugo per mano gyvenimą, ir keliose aš gyvenau bei stebėjau įvykius iš vidaus, o kai kuriuose dar ir sudalyvauti teko.

O dar atvykstant pernai į JK, tai man lietuviška Trispalvė ir LR piliečio pasas, kuris gali jau nebereikšti ES piliečio, irgi ne išeitis. Kas bus su JAV po Trump arba Clinton pergalės, joks orakulas nepasakys – buko ir bukesnio konkurse nugalėtojų nebūna. O aš netgi nesu JAV su green card.

Tad gal išties man metas susirasti dieninį darbą, nes naktinis, suteikiantis progą rašyti arba groti gitara grunge, veikia ne itin palankiai mano optimizmą ir mano ateities planus?

Tiesa, tas pats Silvester Stalone, vaidindamas Rocky Balboa, sakė: nesvarbu, kaip smūgiuoji, o svarbu – kaip pakeli smūgį. Gyvenimas smogia stipriau nei bet kas kitas palyginus. Tad svarbu sugebėti atsikelti.

Liuobę snukiu į netikėtai pasistojusią piestu prieš akis žemę šie prisiliuobę anglai dabar dar tik pradės paipaliotis po gauto nokdauno. Tik gyvenime nėra referio – nespėjus suskaičiuoti ir iki 8, o jiems smogs vėl ir vėl, siųsdami į gilų nokautą: svarą, ekonomiką, investicijas, socialinį ir netgi politinį stabilumą bei šalies integralumą ir suverenitetą.

Jei lyderiai tuo metu bus niekingi kaip dabartiniai, tai mano nuogastavimai ir vėl taps tikrove. Bet gal galiu pasilaikyti sau nors kiek optimizmo, ką?

Nes antraip tik doom and gloom, o man černyševskiniai kas kaltas ar hamletiški egistencializmo klausimai irgi ne ką geriau dabar.