Sovdepijos šalies senų žmonių padavimai pasakoja, kad SSRS vadovas Nikita Kruščiovas (K, nes Hrvatska – kaip sako VLKK), lankydamasis Švedijoje, sušuko, maždaug, kažką panašaus į pavydų susižavėjimą ir apmaudą vienu metu, kad šitiems rupūžėms žuvėdams pavyko išties sukurti šalyje socializmą.

Ir apmaudas jo buvo tame, kad jis suprato, jog Rusijoje ir jos imperiniuose regionuose, vadinamuose socialistinėmis sąjunginėmis Respublikomis (didžiąja, nes VLKK), kliūtys yra ne vien durniai ir keliai – tiek ruskių tauta gerai nutėkšta, tiek ir keliai išklypę (rus. razdolbanyjie). Po to jį Politbiuras, kas buvo tokia politinė bolševikų mafija, nušalino, ir atėjo saviakas Lionia, kuris jau vėliau po insulto senatvėje tapo kretančiu marazmatiku, o šalis paskendo stagnacijoje.

Bet Lionia Brežnevas draivo jaunas dar turėjo, ir vieno susimovusio politinio populisto bei stalininio administratoriaus pakeitimas į tvirtai ant kojų stovintį dar jauną karo veteraną balaganui baigti, šaliai, po represijų kiek per daug nukrypusiai į kraštutinumą su liberalumu, atrodė visai neprastu ir būtinu žingsniu – niekas nieko liaudies priešu nebeskelbė ir nesušaudė, kruvimo perversmo irgi nebuvo, naujas vadovas ėmėsi mažiau kvailų (kaip kukurūzai už Poliarinio rato), bet tokių išdidžių (kaip Sputnik ir J. Gagarin), nors ne mažiau gigantiškų ir įkvepiančių (ne grasinti batu taukšint JT tribūnoje, kad gamina balistines raketas kaip sardeles) projektų (kaip BAM tarsi antras TranSibas).

Kodėl aš jaunimui pasakoju SSRSo istoriją, o jums ją primenu?

Nors aš negyvenau Nikitos laikais, kada vyko taip vadinamas Atšilimas po Stalino laikmečio (Lietuvoje dar ilgai valdė stalinistas A. Sniečkus, bet įgaliojimų veikti neturėjo net tiek, kiek dabar turi koks Druskininkų caras savo valdose), ir šalis atsikvėpė nuo represijų, įtampos, o ir karo metu įsukta pramonė, perorientuota į civilinę gamybą, jau pradėjo sumažėjusią per karą populiaciją pirmąkart aprūpinti būtino reikalingumo prekėmis. Klaikiomis, vis dar su deficitu, bet viltis jau švietėsi. Iš čia ir baby boom, o su juo ne tik būtinybė atstatyti gyvenamuosius būstus, bet jau ir statyti naujus (masinė daugiabučių statyba – kruščiovkės). O kur statybos – ten ir indikatorius kylančios ekonomikos, arba jos paskatinimas, jei į tą sektorių metami dideli valstybės užsakymai.

O ką Lietuvoje?

LLKS tam laikmečiui jau numalšintas, likę prisitaikėliai pavargę beprasmiškai kariauti, o kas neprisitaikė – jau žuvęs arba ištremtas kuo toliau nuo akių į Sibirą “dėl viso pikto“. Represijų ir tremčių nebėra. Represiniai organai netgi nusiginklavę, ir milicija (sovietų policija) pradeda dažniausiai jau vaikščioti išvis be ginklų. Neturi netgi antrankių, nėra ir guminių “bananų“.

Okupacinė valdžia bando rodyti žmogišką veidą ne tik represijų sumažėjimu ir kultūros skatinimu bei pramogomis (minėtas Atšilimas – liaudies muzikos kolektyvai vietoje tautinių, o po truputį tarp jaunimo ir vakarietiška muzika, jei ideologiškai nekenkia, kastruota iki estradinės), bet ir, atėmusi prie Stalino viską, dabar pradeda duoti: visuotinį įdarbinimą nebe dėl kaltės (o, priminkite apie dabartinės valdžiukės norus vis priverstinai pašalpinius darbinti, gerai?) ar pagal prievoles, bet už algą, ir garantuotas pajamas bei uždarbius padidintais tarifais, o ne etapais, į atšiaurias imperijos vietas; būstą – kol kas eilėse, bet po truputį gerinant sąlygas nuo komunalinių iki kelių kambarių atskiruose (!) butuose, o vėliau, kai paaštrės vėl – kooperatinę statybą kone “buržujiškai“; asmeninius (!) automobilius, kurie prieinami buvo tik partiniams ir ūkiniams bonzoms; ir t.t.

Va tada ir buvo perlaužtas lietuvių tautos stuburas.

Nebuvo, kas pasako, kad tai ne dovanos, o išėdos nuo ponų (tų didžiųjų brolių rusų) stalo.

Netgi jei kas ir užsimindavo, jiems atšaudavo, kad ir gerai, kad ponus (ne tovariščius) išbuožino Tėvelis Stalinas, o prie Nikitos Sergejevičiaus (kaip skamba mums lietuviškai tarsi parvardė su ta -vič-) jau ir gyventi galima. Propaganda nebe intensyviai, kuriant atmetimo reakciją nuo to prievartinio kalimo, o labiau subtiliai plovė smegenis.

Jūs manote, kad ji neveikė, ir visi buvo tokie patriotai, draugiškai nulėkę Baltijos Keliu į Sąjūdį? Tai iš kur va tos kartos prisiminimai iki šiol gajūs “prie ruso va buvo geriau“?

Taip, išties jiems ir kai kas buvo geriau. O tas mankurtinis jaunimas jau nebeprisiminė smetoninės Lietuvos – netgi apie ją iš bobučių pasakų girdėjo tas jaunimas, kuris pokaryje atgulė pamiškėse ir miestelių aikštėse lavonais, nes subrendo jau nebe tarpukario Lietuvos Respublikos laikais (dažnai be sisteminės priežiūros, maitinami naivių idėjų apie “prie Smetonos buvo geriau“, ir tikėjimo, kad po okupantų galės vėl būti laisvi).

Ir kai Antrasis Sąjūdis subangavo nuo 1988 metų, tai kokia buvo antroji idee fixe po Nepriklausomybės?

Pilvo poreikiai – gyventi kaip Švedijoje. Nes visi tikėjosi, kad bus dar geriau ekonomiškai – valstybė viskuo pasirūpins, o juk valstybė dabar bus tautinė, sava, kaip Bobutės Paskola. Reikia pinigų? Pinigų yra! – rėkė sekundinės reklamos, ir naujieji nepmanai sparčiai kūrė kapitalizmą. Sau visų pirma.

Po to jį pavadins laukiniu, nors tuomet, klausantis kalbančių galvų ir dar turint neblogą valstybės tarnybą, tai ir kapitalizmas atrodė toks su žmogišku veidu, o vieni blogiečiai kitus blogiečius iššaudydavę ir išsprogdindavę patys.

Na, beveik toks kaip norimas švediškas, tik rusas, suprask, daug pavogė, tai kol kas nėra gerovės valstybė, bet ten šį bei tą pataisius, o versliems žmonėms leidus užsidirbti, tai visi pradės gyventi geriau. Kaip Švedijoje. Arba kaip Vokietijoje, jei taip vokiškai krikščioniškai demokratiškai, o ne skandinaviškai socialdemokratiškai.

O po to laikas ėjo, kažkas turtėjo dar labiau, o šokoladinių sūrelių, apie kuriuos pagarbiai trokštamai dar pienburnis Marijonas TV klausinėjo prakutusių žvaigždžių, jau ir paprasti žmonės galėdami įsigyti suprato, kad ne tik rusai buvo vagys, bet tai dar ir valdžioje vieni vagys, nors ir ne rusai.

Atsižvelgiant į darbo žmonių pageidavimus dvi konservatyvios jėgos vieni į kitus baksnojo: va, šitie gi ruskiams dirba – rėkė krikdemai; va, šitie viską (kooperatinį žemės ūkį, tarsi toks išvis buvo, tai asmeniškai muzikologas Tata) sugriovė, ką prie ruso sukūrė ir tada dirbęs Lietuvai šv. AMBas. Truputį ūgtelėję wanna-be valdžiažmogiai, pamaloninti pinigais ledams, kinui ir saldainiams, įvardino save liberalais ir sakė: pasislinkite, jau mes tai tikrai žinome kaip vogti, pardon, dalintis – ar sostinė mūsų yra, ar šalis mūsų bus.

Anądien eilinį kartą užsikabliavęs ant kokios nors savo idee fixe ėjau per tą rokenrolo ir rokabilio bei byto (arba rock’n’roll, rockabilly, beat – jei tai Vakarų muzika, o ne sovietinis simukliaras) epochą, ir kaip tipiškas tautinis angažuotas rusofobas ir Tatos gerbėjas nepatingėjau įkišti nosies ir į tą stilių, kuris buvo ir dabar retrospektyviai yra klonuotas Rusijoje – nes koks jums čia rokas Lietuvoje, kaip sakė kompozitorius Kęstutis Antanėlis, parašęs pirmą lietuvišką roko operą.

Ne tame esmė, nes aš ir tarpukario ritmenbliuzu prieš tai domėjausi, kas išvis būtų, manau, nulis SSRSe prie Stalino, kur sakė, kad iš pradžių tu groji džiazą, o po to parduodi šalį, o prie Smetonos Lietuvoje buvo arba rusiška dar nuo caro Naujalio-Šabaniausko mokykla, arba žydiškas popsas Danieliaus Dolskio asmenyje, kuris dairėsi į… Utiosovą, tai tiek apie tautinę muziką prie Smetonos ir jos šaknis (lotuliukas).

Ir per tą visą krūvą variantų, kas darėsi Vakaruose, ir kas vyko SSRS, ir žinodamas istorinį foną nei veikiamas emocijos (nes muzika ir yra emocija garsiais), priėjau prie tokios išvados: truputis rinkos, truputis žodžio ir kūrybos laisvės, nuoseklaus turtėjimo – ir lietuviams nereikėtų jokių ten laisvų lietuvų, ir kokiam ramybės drumstėjui duotų patys į kuprą (no pun intended!). Disidentus – “išgydyti kaip psichinius ligonius“, ir minia netgi pritars, nes niekas nemėgsta išsišokėlių ir ramybės drumstėjų (kai muša gatvėje silpnesnį, liudininkai paprastai nesikiša, o apsimeta, kad nieko nemato, nes tai jų neliečia, ir nenori, kad juos liestų – žmogiška, deja).

Bet čia su sąlyga, jei ruskiams soviemečiu būtų pavykę sukurti veikiantį socializmą nors ir žemesnio pragyvenimo lygio nei Švedijoje, bet nenuvarius ekonomikos į stagnaciją per nemokšišką planinį kišimąsi (šiaip keinsistai, ne tik marksistai, yra liberalai ekonomikoje – jie tiki į rinkos jėgas, tik yra ateistai dėl nematomos rankos bicepsų bei įgalumo), karus (Vengrija 1956, Čekoslovakija 1968 ar Afganistanas 1979), Šaltąjį karą dėl kvailysčių Kuboje, Angoloje bei Rytų Vokietijoje ar Afrikos bei arabų “komunizacijų“, bei Černobylio katastrofos (Gorbis pripažino, kad tai kainavo jiems trečdalį biudžeto, o po to pystelėjo naftos kaina žemyn iki 8 USD už barelį – kaput braškančiai per siūles imperijai, ir koks jau čia socializmas a-la norvegų pingvinai, suradę naftos?). Tai dabar Russkij Myr turi kruvinai groteskiškas formas, o anuomet Internacionalinė Pareiga turėjo apsimestinai draugišką veidą.

Aš suprantu, kad mane apkaltinti dabar kažkaip nostalgija stilium “prie ruso buvo geriau“ paprasta, tik kiek nelogiška – aš esu Lūžio Prie Baltijos epochos produktas: nemačiau Atšilimo, nes gimiau prie stagnacijos, pažinau visą brandaus socializmo falšą ir susidūriau su faršu (armūcha), po to teko kabintis į gyvenimą prie laisvos Lietuvos ir laukinio kapitalizmo, kurį 1991 metais dar sugebėjau apginti ant Parlamento barikadų SKAT operatyviniame būryje (čia tie, kurie operatyviai kamikadzėmis tampa atakos atveju) – kažkaip sunkiai tas jūsų “paaiškinimas“ liptų.

O ir nebuvo man prie ruso geriau – man geriau buvo prie Tatos.

Prie grįžusių šiai 2012-2016 kadencijai nomenklatūrinių socialistų – visiškai blogai. O juk profesorius K. Antanavičius su savo idėja “gyventi kaip Švedijoje“ kaip ir iš tos partijos. Kaip ir lupikaujantys bankai Lietuvoje yra gi iš žuvėdų – anie lietuviams priešistoriniais laikais nieko gero nežadėjo, per Tvaną nieko gero švedmetis nedavė, o ir skusti žuvims uodegas nebe pas žuvėdus važiuojama, nes lenkai tą mano karalystei pakuoja norvegų lašišininkų vardu, kas yra pigiau už škotų žuvininkų produkciją.

Aš tiesiog galvoju, iš kur ta įkalta mintis, kad tuomet buvo geriau, ir iš kur ta nostalgiška emocija muzikoje?

Pvz., man ji kaip tik kelia tik pyktį ant ruskio – kad atėmė per okupaciją ir Lietuvos užgrūdimą už Geležinės Sienos galimybę būti Vakarų kultūros dalimi (su nedideliu langu per lenkų TV, kurios didesnė Lietuvos dalis ir nematė). O ir apie Švediją rašiau, kad jei Lietuvoje būtų žuvėdiškas socializmas, tai emigruočiau – priminti? Ką vis tiek padariau, nepaisant to, kad jokio socializmo Lietuvoje nei prie ruso, nei po ruso nesukurta. Nes lietuviški socdemai yra blogiau nei maras.

Tai kol galvojau, iš kur toji mintis nelaboji, tai va tokia ir išvada atėjo. Jei nepatiko, tai dera veidrodį kaltinti, ne mane. Taip, aš į jį irgi pažiūrėjau, todėl jums va tai ir parašiau – manęs tai neguodžia.

Ir neguoskite savęs, kad Kruščiovo iliuzinės sukurtos vilties, sustiprintos Brežnevo (beje, jiems keičiantis, keitėsi ir rusų kalbos gramatika, nuėmus nuo E diakritinį ženklą, todėl Brežniovas tapo brEžnevu, o KruščiOvas tokiu ir liko, netapęs krUščevu – kirtis netgi persikėlė, kaip matote), kažkur išsivadėjo savaime, tarsi tos epochos okupacinėje Lietuvos istorijoje išvis nebūta (arba blogas Stalinas, kuris geru ir nebuvo, arba idealizuotas Smetona, kuris irgi labai geru nebuvo) – dauguma dabartinių inteligentų yra suformuoti būtent joje, o karjeras pasidarė vėliau stagnacijoje, arba jų mokiniai yra tiesioginiai tokių mokytojų ir profesorių suformuoti (pamenate gal pradinius klyksmus dėl balvonų ant tilto – ten labiausiai draskėsi sūnelis neva-istorikas antisemitas Naglis Navakas, d.ž.k. Leo, kurio tėvui dėstė Dailioškėje trys iš keturių balvonų autorių), ir todėl apie prašvietą Lietuvos akademinėje mintyje yra naivu kalbėti, nes koks prof. E. Gudavičius yra veikia išimtis, patvirtinanti taisyklę, nes irgi save laiko marksistu iš idėjos.

Brežnevizmas perpuvo, ir tame buvo jo sukelta pasekmėje bėda – nes dabar visa rusiška inteligencija, kurios genetine dalimi yra vis dar ir lietuviškoji, mano, kad Atšilimas, buvęs tarpe tarp stalininių represijų ir antros pusės brežnevinės stagnacijos, buvo visai nuostabus laikas ne tik dėl jų jaunystės.

Nes ne apie brežnevinį SSRS jie ten ruskiai dabar ir Raškoje visi dūsauja, kad “vai kokią šalį sugriovė“. Apie šitą va, Atšilimo periodą, kurio, bijau, eufemizmu buvo tapęs ir mūsų Atgimimas, kaip Sąjūdis buvo irgi aliuziją į LLKS ir kovos tęstinumą (taip, aš pirmą dainą gitara išmokau irgi “O Romai, Romai Kalanta, kada bus laisva Lietuva“: G-D-Am-Em).

Čia kai kitą kartą galvosite, kad netgi nekaltas rusiškas bugis-vugis tai jau tikrai ne politika, o tik muzika, ir kad inteligentiški žmonės Rusijoje ir Lietuvoje ras bendrą kalbą (ir kadangi Grybcė lenkų TV nematė, tai jai lenkai politikai ir jų kultūra, kaip ir drįstu pasakyti, deja, vakarietiška, yra visiškai svetimi – todėl lietuvių ir lenkų prezidentai jau antra kadencija nebendrauja, o lenkus gano vietinis vatinis Tomaševskis).

Gal tame ir bėda, kad randa mūsiškiai su rusais, o ne vakariečiais? Ir kad pastarųjų požiūriu mes tik truputį labiau nuprausti ruseliai, nors ir nuskriausti kiek tarsi papedofilintos aukos.

O ekonomika, paklausite?

Laisvos rinkos Kruščiovas savo modelyje nenumatė (ją jau modeliavo Andropovas, kurią pratęsė po šio netikėto pastipimo protežė Gorbačiovas – žiū, vėl atstatė E su taškais), o Brežnevas, kaip frontininkas (galvokite apie Bugailiškį-Prūdą jaunystėje iki tapimo Dviračio Šou personažu), tai juk ir nebuvo niekada už rinką ir visokius liberalumus.

Mūsų gi atsilaisvinusios šalies modelis kurtas pagal idėją… “kas buvo nieks, tas bus viskuo“, jei iš visko laiku pasiims iš visų. Kas nespėjo – tas pavėlavo. Nieks čia juk nekaltas. O garą nuleisite per eilinius rinkimus, kur vieni į kitus pirštais baksnojantys ir už šviesią ateitį tyrus savo kėslus deklaruojantys atstovai duos jums garo.

Man atrodo, kad ši Keistuolių daina pagal Slade muziką geriausiai atspindi tą postmodernistinį dekadensą dėl nebaigto socializmo, dėl kurio vis dar iki šiol politikai tąsosi idėjomis vardan tautos (ar Darbo Kodeksas, ar kova su alkoholizmu, ar dar pensijų nereforma, ir t.p.), nes realiai komunizmo tai niekam čia nereikėjo – reikėjo gerovės valstybės kaip pas švedus, materialių dalykų kaip Vakaruose, bet gal netgi truputį geriau, nes šalis (SSRSas) tai juk didelė ir su dideliais ištekliais, labiausiai skaitanti pasaulyje, kosmoso užkariautoja ir t.t.

Man gi ši daina yra apie tai, ką atėmė ir nebesugrąžins okupantas – nes aš gimiau vėliau, netgi po hipių, tai gal todėl?

O gal norite antros dalies apie Sąjūdžio priežastis ir komunistų kovas tarpusavyje?