Man, kaip 1991 metų Parlamento gynėjui be medalio, tai dėl Vytauto “Tatos“ Landsbergio visada viskas aišku: arba gerai, arba nieko.

Principe, Rasai “Visokios Mintys“ Juknevičienei irgi taip, kaip ir man, nes ji dujokaukę 1991 metų sausį matavosi Parlamento salėje ne tik kaip politikė, bet ir savanorė ant smūgio. Žodžiu, mudviem abiems truputį čik-čirik dėl Tatos – tokia lengva PTSD forma.

Aušrai “Apokalipsei“ Maldeikienei Tata yra žmogus iš serijos kaip man socdemai: arba blogai, arba nieko.

Principe, ją irgi suprasti galima – ji iš arti matė tuos politinius užkulisius, o ir šeima patyrė ne visai gražų politinį susidorojimą, inicijuotą Tatos gerbėjų, kuris jai priminė PTSD tokią lengvą formą nuo KGB laikų, nes labai metodai panašūs, tik kai ne sovietai, o savi muša, tai skauda labiau. Žodžiu, jos požiūris man irgi suprantamas, ir nuo to, jos sąvokomis išsireiškiant, aš jos mažiau mylėti nepradėsiu (nors gal vėl užblokuos, ką aš žinau?).

Kalbu apie šią Facebook diskusiją pas Rasą (iš ten paėmiau), kuri išties iki diskusijos netraukia, nes žyra kaltinimai, ir gerai, kad ne byra dantys:

fb

Jums iš šalies žiūrint atrodo, kad vienu atveju kalba logika, o kitu emocijos.

Na, jei esate už Tatą, tada logika yra Rasos pusėje, o Aušra kalba emocijomis – Rasa teigia, kad ir be scenogramų prisimena, kas ką siūlė (įskaitant Zenoną, kurio pavardė sutampa su jos) dėl žemės perkėlimo, ir kurios kadencijos Seime tas priimta.

Jei Tata jums nepatinka, tai tada logika Aušros pusėje, o Rasa kalba emocijomis, gindama Tatą – Aušra teigia, kad irgi be scenogramų prisimena, kaip viskas buvę, nes pati rašiusi tuomet kaip žurnalistė, akredituota Parlamente.

Kiek mano logika sako, tai jei taip žiūrėti kadencijomis, tai kolhozus ne Tata sugriovė, o LDDP po jo, kaip ir AMBas, žadėjęs Nobelio premiją tam, kas įrodys, kad be okupacinės sovietų armijos galima apsiginti (nuo ruskių agresijos – o, pala, čia gi ta pati chebra!), pateikė prašymą įstoti į NATO. AMBui ir socdemams dar, taip paklausius LSD nukvakėlių, tai nuopelnai priklauso už įvestą eurą (tiesa, pirmąkart nesigavo kažkodėl, kai AMBas buvo premjeru?) ir pastatytą dujų terminalą. Čia taip jei apie kadencijų argumentą.

Kas dėl žemės kilojimo, priminsiu nežinančiam jaunimėliui ir amneziniams senukams, tai politinė tokio sprendimo logika išties subrendo iki įteisinimo įstatymu, procesą formaliai užbaigus po išankstinių Seimo rinkimų – ir čia Aušra, deja, teisi.

Logika buvo paprasta – derėjo neutralizuoti Jedinstvo autonomininkus. Kol tie boikotavo Lietuvos Respubliką, purkštaudami, kad jie nori būti lietuviška (ar greičiau tuteišiška) Padniestre, tol Lietuvos Respublikos vardu nugalėtojai (čia mes, lietuviai) ramiai (at)kolonizavo tarpukariu polonizuotą Vilniaus kraštą – va būtent šituo žemių perkėlimu. Kada lenkai apsižiūrėjo, jau traukinys buvo prie Vievio (Aušros žodžiais) – kaip ir pelnyta bausmė už nenorą jungtis prie Nepriklausomybės atkūrimo, išdavus ATR sukilimų idėją “už mūsų ir jūsų laisvę“ ir koloboravus su ruskiais okupantais.

Teisinga tai ar moralu?

Dabar, žiūrint iš šių dienų pozicijų, atrodo, kad lietuviai apiplėšė lenkus. Iš anų – buvo patriotinis aktas. Tiesa, turi pasekmes iki šiol, nes padeda nesunkiai tomaševskininkams, kurie yra ta pati nedamušta Jedinstvo, pervadinta į Lenkų Rinkimų Akciją, pelnyti balsus Seimo ir savivaldos rinkimuose. Dar baisiau – uzurpavus valdyti visą savivaldą (de facto ten savotiška Padniestrė ar Lugandonas). Kuri buvo suspenduota tiesioginiu valdymu akurat tuomet, kada prasidėjo “lietuviškų“ žemių atkolonizavimas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose.

Šiaip smagu būtų pamatyti tą bylinėjimąsi, kuriuo Rasa vis pagasdina Aušrą. Nes teisme scenogramų ir bendrapavardžio parlamentaro intymaus pažinojimo gali ir nepakakti, žinant Aušros akademinį įsigilinimą į tyrimo objektą. O tyrinėti pradėjo ne vakar – ji tame buvo nuo 1991 metų kaip stebėtojas.

Tad neskubėčiau su teismais – teisėja, antai, Tatai žemę pagal restitucijos įstatymą grąžino, o svirną, liaudyje pramintą tvarteliu, “pamiršo“. Nors CK aiškiai pasakyta, kad žemė su priklausiniais – ne mano karalystės teisė, kontinentinė-napoleoniškoji, kad nekilnojamas turtas staiga taptų kilnojamu ir atsiskirtų nuo sklypo po juo. Ką po to kita instancija ištaisė pagal kodeksą kaip ir priklauso. Tik žemė, kaip nekilnojamas turtas, taip ir liko kilojama (įdomi koncepcija abiejų teisinių sistemų požiūriu).

Beje, restitucija kažkodėl neapėmė nusavintų gamybos priemonių – mano prosenelis turėjo Marijampolės cukraus fabriko akcijų. Nusavinta tos pačios kompartijos/LDDP/LSDP nomenklatūros funkcionierių, kurie tapo kapitalistais ir dalintis užgrobtu turtu nenorėjo, kai “mažos agrarinės šalies“ valstiečiai dūšioje svarbiausia išsidraskė dėl sklypų. Pastatų irgi neskubėjo grąžinti – gi arba Bažnyčia, arba žydai, o tiek vieni, tiek kiti nėra konkretūs žmonės, ypač pastarieji po Holokausto. Bet čia kita tema.

Dar čia yra tema dėl apsaugos.

Irgi logika ir emocijos viename?

Taip. Aš sutinku, kad Tata buvo Valstybės Vadovas, ir gana tų cirkų, metas tą pripažinti. Nes jei nebuvo, tai ar gali teismas įvardinti, kas tuomet buvo juo? Ir ką ten skandavo minios mitinguose ir po AT pirmininko kabineto langais: “Lan-dz-ber-gis! Lie-tu-va!“ – ar “va-do-vo nė-ra, kol-ho-zus su-grio-vė“?

VAD tuomet turėtų apsaugą suteikti, ir čia irgi metas sutvarkyti formalumą iki galo. Nes apsauga yra ne tiek “nušausiu/duosiu į snukį“, kiek logistika. Tad automobilis ir du pareigūnai (vienas iš jų vairuotojas) būtų gražus valstybės gestas ir labai praktinis sumetimas – Tata amžiuje, tai bus liūdna, jei pasimes kur kaip Nepriklausomybės Akto egzempliorius pas dr Joną “Ant Pem Litų“ Basanavičių.

Kita vertus, kada mano karalystėje Kamilė kronprinco Čarlzo buvo įvardinta kaip jo oficiali meilė ir reikalas buvo stumiamas link jų vedybų ir jiedu formaliai ėmė reikštis kaip pora, tai Kamilei teko patirti nemažai nepatogumų dėl kišimosi į jos privatų gyvenimą ne vien iš spaudos žiurkių. Bet karališkas reglamentas neleido jos įtraukti į saugotinų karalystės asmenų sąrašus, kad ir kiek galingiausia pasaulio bobutė to būtų norėjusi sūnaus labui.

Tada Čarlzas (šiaip pagal tradiciją vadintinas Karoliu, kuo ir taps Trečiuoju) pasamdė iš savo kišenpinigių (nes algos už valstybės pareigas negauna) pensininką policininką, kuris yra dirbęs ir jo apsaugoje, kad būtų vairuotoju-apsauginiu Kamilei. Ko nepadarysi dėl mylimos moters.

Buvo momentų, kad Tatą va taip irgi VAD epizodiškai pasaugodavo. Liūdnas vaizdas, kada toks asmuo atvykdavęs į užsienio ambasadų oficialius renginius. Ne tiek kad jo gaila – jis gana filosofiškai į tokius anturažus žiūri (čia jau iš mano patirties), kiek šiek tiek gėda už savo valstybę.

Duokite jam Vyčio I-mo laipsnio ordiną su grandine kaip priklauso vadovui (jei jau Kirkilui melagiui davėte Vyčio II laipsnio, kurį gauna tik karo metu tik kariškis ir dažniausiai po mirties), duokite tą titulą (nekainuoja), ir duokite VAD apsaugą pagal reglamentą – AMBas gi užsilenkė, tuos pareigūnus galima panaudoti dabar Tatos labui. Ir valstybės labui taip pat.

Vėl gi – stebiuosi, kad per teismą visi tie jo gerbėjai iš Tėvynės Sąjungos dar to neišsireikalavo. Tai arba metas užsičiaupti niekus tauzijus, arba Tata išties yra ne toks ir garbėtroška, kokiu jį paišo?