Kaip kovoti prieš liberalizmą liberalizmu? Kaip dr R. Kuodis, aišku!

Adventas nors ir išpuola tamsiam metų laikui šaltuoju sezonu, bet kartu dėl savo religinio, jau tiesiog vakarietiška tradicija tapusio ir laisvamaniams, atspalvio kartu yra toks šviesus ir šiltas Jėzaus gimimo stebuklo laukimu, vaikams adventiškame kalendoriuje lupinėjant forminius šokoladukus ir skaičiuojant likusį laiką iki dovanėlių – suaugusiems metų galo gi belaukiant su karštu vynu, imbieriniais sausainiukais, kalėdinėmis giesmėmis (dar šiemet negirdėjau Last Christmas nei karto!), spalvotomis girliandomis ir puošniomis eglutėmis.

Dar bažnyčiose kūrenamos adventinės žvakės ar per mano mamos gimtadienį švenčiama tarptautinė elektrikų ir apšvietėjų šventė arba šv. Lucija, kai jos kaimynės ir vaikų daktarės, mane irgi gydžiusios, vardas irgi toks, tai va randa progą abi išgerti savo progomis kartu šampano (atvežiau Moet & Chandon Imperial), atėjus dar vienai draugei Atvėsaitės vardu į kompaniją, kurios gimtadienis kaip tik kitądien, mano tėvui, tikram katalikui, pabumbant, kad ne taip katalikų šventieji yra minimi, bet čia jau labai liberalus požiūris į “šventųjų bendravimą“ gaunasi.

Žodžiu, ilgai laukti neteko, kai ir mane kažkas šilto ir džiugaus aplankė tekstuose Delfio portale, ir niekas kitas negalėjo taip pradžiuginti, kaip atsarginis R. Karbauskio premjeras bei šešėlinis privačių fondų nusavinimo kardinolas prof. (čia profesorius, bet ir profesionalas gi, aišku) dr (daktaras, ne draugas) Raimondas “Vaje, vaje VAE“™ Kuodis – štai šiuo straipsniu apie tarpstančią nelygybę Lietuvoje, ir kad vaje vaje, ką daryti, ką daryti, vat imti ir viską perdalyti.

Dar trumpiau laukti teko, kai iškart buvo užstumta ant liberalizmo – dabar toks trendas pasaulyje, viską versti ant liberalizmo, iš kurio kyla visos bėdos, nes be jo, suprask, gyventume visi geriau ir darniau (darna išvis yra valstiečių apsėdimas, bet apie šitą gal kitąkart).

Bet kai ir Komunistų Manifesto bendraautorius Karlas Marksas buvo liberalas, tai tikrai galima visus šunis sukarti ant liberalų. Lietuviškuose internetuose tai kaip Nacių Dėsnis (angl. Godwin’s law) diskusijose, nes tik pyst – ir jau Eligijus iš dėžutės eurų kaip velnias iš tabokinės išlenda, o juk tas, Eligijus, ne velnias, tai išvis visas lietuviško liberalizmo blogis viename. Rašyčiau ir Liuciferis, bet tas juk irgi buvo Šviesa (mea culpa, šviesos angelas, nes Šviesa iš Šviesos – tai čia apie jo bosą), kaip ir Liucija yra iš tos pačios šaknies, bet čia jau ne prie tų daktarų grįžtame.

Grįžtame verčiau prie teksto, ir kas mane jį skaitant linksmino.

* * *

Aš išvis pozityvus pastaruoju metu – juk ne mano karalystėje, tai pas jus ten ne tik alkoholį atims galimybę gerti, tai dar ir kavą, nes Valstietis Nr1 nei vieno, nei kito negeria, kuo turi daug ko bendro ir su Juoduoju Raganosiu, kurio irgi nėra Ispanijoje, ir kuris seksą turi tik kas dveji ar treji metai. Raganosis, aišku. Ir aš apie kavą vis dar.

Kavą be cukraus. Nes “vienarankis“ N. Mačiulis ir mano aptariamas ekonomistas prof. irgi cukrų varguoliams nori apriboti – kad tie atvežtinį iš lenkų barstys ant duonos, nes “jiems taip skaniau“, tai abiems nedašunta, nes sovietiniuose čebatuose netarnavę ir nėra susipažinę su tradiciniais runkelių mitybos įpročiais (penkis gabaliukus gaudavę kaskart prie arbatos – o arbatą aš be cukraus geriu).

Bet aš vėl kažkur nuklydau liberaliai, nes apie liberalizmo kritiką dabar straipsnyje juk.

Praėjus 26 metams po Nepriklausomybės atkūrimo, diskusijos apie laisvę ir teisingumą Lietuvoje vis dar yra embriono stadijoje, teigia ekonomistas Raimondas Kuodis. Jis siūlo bent jau politikams susitarti dėl bazinių sąvokų derantis dėl to, kokioje visuomenėje norime gyventi.

Embrionų tai geriau neminėti – visuomenė gerokai suerzinta karvių sėklintojo moralizavimo, prisidengiant Biblija, kur taip ir nerasi nieko ta tema net abstrakčiai (o Naująjį Testamentą aš dviem kalbom visą nuo iki perskaitęs).

Mane labiau domina diskusija apie laisvę (apie teisingumą tai totoškės su kedofilais sočiai pridiskutavo – iki šiol koktu). Nes laisvė kažkaip koreliuoja su liberalizmu – ir kas galėjo pagalvoti, kad šaknis ta pati, tik kalbos skiriasi?

Dėl bazinių sąvokų sutarti irgi galima, nes VLKK irgi dažnai nusikliedi, juolab, kai vienos sąvokos pakeičiamos kitomis. Taip orveliškai naujakalbe. Pvz., darna tikrai skamba geriau už fašizmą arba totalitarizmą, kaip ir pastarasis ne toks comme il faut, lyginant su autoritetu, lyderyste ar fiureryste, o nacionalizmas skamba šaižiai ausiai, lygiant su tautiškumu, kaip ir tautos vienybė yra vertybė žmonėms, norintiems tomis idėjomis sutvarkyti valstybę (suprask, primesti savo tautos valią kitiems), po ko gaunasi kažkas vokiškai tvarkingo Ein Volk, Ein Reich, Ein Führer.

Vat kaip liberalui širdyje man tai visai nepatinka. O juk valstietis – kaip tik politiškai tas gaivalas, kuris iki šiol išsiilgęs Tvirtos Rankos™. Nes kitaip nemoka ir nepratęs. Ūkyje gi turi būti šeimininkas. Ir šeimininko ranka turi jaustis! Mouči, bob, ba tuoj gaun į snukį!™ (liberalams ir hipsteriams irgi taikoma)

Tad sutarkime dėl sąvokų, apie ką mes čia – apie liberalizmą kaip laisvės ideologiją, ar apie liberalizmą kaip priešybę autoritarizmui ir konservatyvizmui?

Nors, pala pala – gal aš vis tik apie tą patį? Tai apie ką tuomet gerbiamas prof., užsipuldamas liberalizmą?

Savo viziją šiuo klausimu R. Kuodis pristatė trečiadienį Seime surengtoje konferencijoje „Konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos misija šiuolaikinėje Lietuvoje“.

O, maniau, kad jis prie valstiečių, kaip R. Karbauskis per rinkimus sapaliojo. Bet, pasirodo, už Tėvynės Sąjungą, kuri formaliai krikščionys demokratai, o save vis tiek vadina konservatoriais. Ir kažin, Landsbergiukas apie tokį prof. ideologinį nuokrypį žino? Nes net man toks klausimo kampas pasirodė netikėtas savo laipsniais virš 90 (ne apie alc.vol. kalbama, aišku, o jei apie proof, tai būtų tik 45 alc. vol, kas yra Marker’s Mark burbono stiprumas).

Tai dabar, supratau, konservai su liberobliais kovos irgi per aplink, o kalti bus liberalai, kad nepalaiko aroganSijos™?

Bet grįžkime prie vizijų.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas pabrėžė, kad kalbėti teisingumo tema nėra lengva.

O kam dabar, Joške, lengva? ©

Ir kas sakė, kad bus lengva prastumti blėnis žmonėms, kurie save kažkada reklamavo kaip sveiko proto? Tai čia kvankoms iš valstiečių partijos selekcinininkų kuopelės galima akis muilinti – jiems prof. ir dr. daro įspūdį. Liberalai kažkaip liberaliai žiūri į šiuos laipsnius, be deramos pagarbos, manyčiau (matyt, skaitė orginale Oz Šalies Burtininką).

Kitaip tariant, kitąkart ciniška paprastai: jei tu ekonomikos mokslų daktaras, tai kur tavo meleonai ir kiek tu darbo vietų sukūrei – klausia jie tarsi Sūrskis Mauzerio!

„Žinoma, sunkiausiai diskutuoti su visiškais nihilistais, kuriems priklauso dauguma liberalų. Jie teisingumo klausimais dažnai propaguoja visišką reliatyvizmą – esą teisingumo paieškos yra bergždžios. Kad tai komunistuojančių veikėjų užsiėmimas, kad pajamų pasiskirstymas visuomenėje pateisinamas toks, koks jis yra ir panašiai“, – susirinkusiesiems kalbėjo R. Kuodis.

Šiaip teisingumas kaip siekis yra išties liberalizmo idėjų išdava, pareinanti iš tos prancūzų revoliucijos su šūkiu
Liberté, égalité, fraternité – bet tai, rupke, kaip nemalonu, kai tik panaudoju originalą, taip ir vėl randu liberalą šaknyje!

O va su konservatoriais diskutuoti išties sunku – jiems viskas yra nekintama tvarka nuo Dievo per pateptuosius, ypač, kai jie dar krikdemais truputį apsimeta. Bet tai gi prof. čia ir vėl ne pastaruosius kritikuoja, o liberalus kažkaip?

Pranešėjas pasakojo, kad liberalai remiasi tuo, kuo užkrečiamos daugumos studentų smegenys: vyraujančia neoliberalia ekonomikos teorija, kurios išvada iš esmės tokia pati visuose vadovėliuose – kad rinkos ekonomikoje visi gauna tai, ko nusipelnė.

Šiaip rinkos ekonomikoje efektyviausiai paskirstomi riboti ištekliai pagal visuomenės poreikius – šitą aš girdėjau ir mokiausi. O kad visi gauna tai, ko nusipelnė – čia kaip ir iš komunizmo utopistų darbų. Prof. čia vadovėlių cituodamas nepripainiojo, kažin?

„Tačiau neoliberalizmas ignoruoja ilgą ekonominės minties tradiciją, kuri nuo (XVIII amžiaus škotų ekonomisto – DELFI) Adamo Smitho laikų kalbėjo apie neuždirbtas pajamas.

Neišprususiam skaitytojui Delfi pavyzdžiu savo ruoštu priminsiu, kad tas kumpanosis profilis nuo £20 banknoto išties yra laikomas ekonomikoje liberalų tėvu. Netgi LLRI išleido jo knygą lietuviškai stilizuotame Biblijos formate – matyt, Adam Smith išties yra liberalų Pranašas.

Todėl kikenkime toliau skaitydami:

Kalbėta apie tai, ar uždirba pajamas koks nors kilmingasis, kuris staiga užgrobia žemę ir pradeda ją nuomoti kitiems. Tai buvo visiškai legitimūs klausimai, kuriuos teisingumo šviesoje galėjo kelti prieš kelis amžius, o dabar šie dalykai kažkur nustumti ir jų nebesimato“, – sakė jis.

Paaiškinu kontekstą: kalba eina apie rentą, ir kaip ši sąvoka tapo ekonomine per ilgą laiką, apibrėžianti “viršpelnius“ arba papildomas pajamas, išnaudojant ribotą ekonominį veiksnį (yra trys: darbas – pvz., ne visi saboniai, todėl Sabonis už savo darbą gaus daugiau, nei Jonas, bet ne Kazlauskas; žemė – pajamos iš nuomos, kada žemė ir taip savaime yra ribota, jos daugiau nesigamina; kapitalas – palūkanos, ir čia šiuo siauru atveju, ar palūkanos yra “teisinga“, kaip pajamos, jei gautos nedirbant, o iš kapitalo paskolinimo ar investavimo, nes Romos Katalikų Bažnyčia tokią veiklą dar iki Adam Smith smerkė).

Dabar šie klausimai nėra nustumti – tiesiog pasaulis nestovėjo vietoje ir sutarė, kad palūkanos bei dividendai ir pajamos iš nuomos yra tokia pati ekonominė veikla, kaip ir reali ekonomika.

Kitaip tariant, net jei kai kurie ekonomistai finansininkus ir realtorius vadina junk economy arba parazitais, bet liberalai sako, kad pajamos irgi yra iš protinio darbo ir rizikos, o ir realioje ekonomikoje ne viskas yra tik griovių kasimas.

Bet čia galima tuomet paklausti prof., o ką jis veikia Lietuvos Banke?

Eitų sau batų siūti, tarkime. Arba bandelių kepti (nors ne, čia iškart su patalpų nuomotojais susidurs ir tie iš jo “nedarbines pajamas“ gaus). Apmaudu kaip, kai už savo žodžius neišeina atsakyti… vaje vaje VAE.

Tai aš išvis nedirbu, jei taip – apsauga išvis gi nieko neveikia, o tik valandas atbūna. Tiesa, jei mūsų nebūtų, tai vagys padėkotų, bet čia jei kažkoks disputas gausis, kurios nedarbinės pajamos yra teisingesnės: sargų ar vagių?

Profesorius sakė, kad reliatyvizmas yra prastas kelrodis ieškant atsakymo į klausimą – kokio teisingumo reikia mūsų visuomenei. „Jeigu į kiekvieną argumentą pradėsime atsakinėti, kad gali būti ir kitaip, niekuo negalėsime būti tikri, nežinau, ar galėsime dėl ko nors susitarti“, – paaiškino jis.

O aš vis tik manau, kaip liberalas iki kaulų smegenų (nors kitiems – šiaip pankas, laisvamanis arba anarchistas), kad diskusija ir disputo kėlimas kiekvienu rūpimu klausimu visuomenėje yra viena didžiausių vertybių – vieni tai vadina laisve, kiti demokratija.

Gal respublika, kaip atstovaujamos demokratijos forma, todėl Lietuvoje ir mirusi, mano galva, kad nebėra šitos diskusijos.

Realiai nebėra. Nei politine prasme debatų ir kovų parlamente (puikus visuomenės institutas, sugalvotas mano karalystėje, kaip apriboti totalitarizmą ir išvengti kruvino konflikto tarp atskirų visuomenės grupių), nėra ir debatų viešumoje aktualiomis temomis – yra tik valios primetimas laimėjus, ką dabar demonstruoja atėjusi piktų ir kerštingų valstiečių valdžia.

R. Kuodis pridūrė, jog šiuolaikinė žiniasklaida irgi palaiko neproduktyvų diskursą.

Šiaip dabar žiniasklaida yra delfiai, o jie palaiko klikus. Diskurso juose retai būna.

Spėkite, kiek prof. lygio žmonių parašys atsakomąjį straipsnį apie jo blėnis prieš liberalizmą? Kodėl tik Punkonomics turi tai rašyti – aš jums kas, prof. habl. dr. koks nors?!

Tai mano rašymą prof. irgi ignoruos, kaip ir delfiams neįdomu toks diskursas – visus savo klikus aš jau susirinkau, ačiū, kad skaitote.

„Kaip sakė žymus ekonomistas Paulas Krugmanas: jei vienas politikas teigia, kad žemė yra apvali, o kitas – kad plokščia, nešališkas žurnalistas turi apibendrinti, jog abi pusės turi savų argumentų“, – dėstė jis.

Na taip, Paul Krugman tikrai tikisi, kad jo blėnis apie plokščią Žemę kažkas priims lygiai taip pat nešališkai, kaip ir apvalios planetos šalininkų argumentus.

Laimės ekonomika R. Kuodis teigė, kad žmonės yra socialiniai padarai, kuriems svarbi ne tik jų asmeninė materialinė padėtis, bet ir teisingumo jausmas. „Kitaip tariant, žmonės jaučiasi mažiau laimingi, jei mato, kad kiti aplink juos turtėja nepagrįstai. Tada trūksta procedūrinio teisingumo. Jei žmonėms šie dalykai rūpi, tai politikai neturėtų ignoruoti teisingumo problemos. Priešingu atveju jie užsiims dalykais, kurie žmonėms rūpi mažiau ir mes nejudėsime „darnios visuomenės“ link“, – kalbėjo ekonomistas.

Man atrodo, aš jau supratau, iš kur eina ta darnos sąvoka paprasto fašizmo idėjoms įvardinti.

Beje, nekrūpčiokite dėl sąvokos fašizmas – nereikia vartoti ją taip, kaip naudoja propagandoje ruskiai. Pasidomėkite itališkuoju modeliu ir Diuče. Tiesa, vokiškas po to per nacionalizmą nuklydo į arijus ir tapo naciais, itališkas užsižaidė romėnais, o lietuviškas tautinis (originale: national…), žiūriu, apipinamas baltiškumu, pagonybe (ir pagonišku baltų simboliu, kuris primena laužytą kryžių “saulutę“?) bei sarmatų kliedesiais.

Bet visos idėjos dėl ūkio sutvarkymo – kaip iš ankstyvųjų fašistų jaunystės laikų. Ir konservatoriai (kaip Fiurerį Vokietijoje irgi) turėtų palaikyti, nes karybai ir krašto gynybai dėmesio irgi bus. Valio valio valio, kol dar ne sieg heil triskart!

Nes čia kažkas, jaučiu, pareina giluminio – šita va tiesiog pataloginė neapykanta liberalizmui.

Tačiau, jo teigimu, liberalai toliau propaguoja metodologinį individualizmą, kuris iš esmės atsiriboja nuo šių problemų. „Turbūt geriausiai šią mintį apibendrino (buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė – DELFI) Margaret Thatcher, kuri sakė, kad nėra tokio dalyko kaip visuomenė. Bet empirinės studijos, žmonių klausiančios, ar jums svarbu bendruomenė, ar vertinate save kaip individualų vienetą, jos narį, paneigia metodologinį individualizmą“, – tvirtino R. Kuodis.

Margo daug ką yra sakiusi, ir reikia žiūrėti kontekstą.

Patys britai juokauja, kad tik geras karas jų tautą, ir tai ne visą, ir vos laikinai suvienija, bet po to vėl užsiima vienas kito ėdimu ir susiskaldymu – netgi šaltinį duosiu, kur britų istorija surašyta vaikams linksmu stiliumi.

Bet čia aš emigrantas. Prof. gi va ima tiesmukai čia negyvenęs, tad kaip parašyta ir be konteksto (arba kaip sakė kareivis Šveikas: spauda parašė – o aš ir tikiu).

O ir apie visuomenę net ne Margaret Thatcher, o Grigorij Gorin savo scenarijuje pasakė rusų filme Užmušti Drakoną:

“Čia ne liaudis? Čia blogiau nei liaudis! Čia geriausi miesto žmonės!“

Man tikrai nepakeliui su valstiečiais. Nuoširdžiai. Ir su jų visuomenės vizija man nepakeliui. Ir eina jie šieno ravėti su savo tokia visuomene, nes aš jos nariu būti nenoriu, ir ačiū Landsbergiui už sugriautus kolūkius ir laisvę nuo visuotinio prievartinio bulviakasio, ir dabar dar džiaugiuosi, kad emigravau – čia būna periodas emigranto gyvenime, kai nostalgija užpuola, tai džiugu, kad rinkimų rezultatai nuo jos išgydė momentaliai: 8 metai nuėjo šiknon, kaip rašė Karlsono autorės vaikiškoje knygoje apie Emilį, dar 4 metai šiknon nueis, o po to pareis šikna, užraukus ES pašalpą šaliai.

Ir kaip jūs mane priskirsite tai “savo“ visuomenei, jei aš jos dalimi savęs nelaikau? Bent butą Lazdynuose pažadėkite, o ne valstiečio sermėgą vaikiško dydžio.

Tiek apie kontekstą dviem pavyzdžiais.

Jis sakė, kad neįmanoma per tokį individualistinį požiūrį suvokti Lietuvos. „Taip, pajamų vidurkis po įstojimo į Europos Sąjungą didėjo bene sparčiausiai regione, tačiau kiti visuomenės būklės indikatoriai rodo, kad tai nelabai padeda. Žmonės emigruoja sparčiausiai ES, pajamų nelygybė yra milžiniška, procedūrinio neteisingumo (korupcijos) yra per akis. Turime katastrofišką būklę su socialiniu kapitalu, kuris apima žmonių tarpusavio ryšius, požiūrį į valstybės institucijas“, – vardijo pranešėjas.

Čia sutinku. Bet dėl priežasčių – ne.

Aš jau rašiau apie išsunkiančias institucijas, ir tai nieko bendro su liberalizmu, o veikiau – priežastimi yra liberalizmo trūkumas.

R. Kuodis teigė, kad jo daug metų Lietuvoje populiarinama laimės ekonomikos teorija tuo ir pranašesnė už neoliberalią, kad nežiūri į visuomenės progresą taip siauriai.

Čia kai dievo dovaną supainioji su kiaušiniene.

Viena yra ideologija, kuri svarbi politekonomijoje. Kita – filosofinis konceptas, kuriam ekonomika kaip funkcionuojanti visuma su jos dėsniais išties yra nelabai ir svarbi (jei realybė neatitinka norų – tai tuo blogiau realybei).

Nežinojimo uždanga Seime surengtoje konferencijoje R. Kuodis pasiūlė pasinaudoti JAV filosofo Johno Rawlso minties eksperimentu, vadinamu „nežinojimo uždanga“. „Jame klausiama, dėl ko susitartų hipotetinė visuomenė, jei nieko nežinotų nei apie savo lytį, nei odos spalvą, nei įgytus gebėjimus, tėvų pajamas – nieko. Tačiau jie žino, kad realiame gyvenime šiose dimensijose bus didžiulė įvairovė. Kadangi šie žmonės neturi galimybės pamatyti, kas jų laukia – ar jie laimės, ar pralaimės dėl diskriminuojančių institucijų, jie susitartų dėl kuo teisingesnių visuomenės gyvenimo principų, tačiau be visiškos lygybės, nes supranta, kad visiška pajamų lygybė niekam nesukurtų paskatų kurti“, – eksperimento esmę atpasakojo jis.

Kitaip tariant, jie sutartų dėl liberalių idėjų, kad visi turi turėti vienodas starto ir veiklos rinkoje sąlygas (stambios korporacijos nediktuotų sąlygų smulkiam verslui ir pan.), ir kad pajamų lygybė, arba jų sulyginimas galutiniame rezultate kokiais nors nevienodo tarifo mokesčiais pagal kokį nors moralinį ar ideologinį pagrindą, nėra teisinga ir efektyvu rinkoje?

Pala pala, įsižnybsiu tuoj sau: čia tikrai liberalizmo išdėstymas ekonomikoje yra liberalizmo kritika ekonomikoje?

Profesorius teigė, jog tokia hipotetinė visuomenė greičiausiai susitartų dėl kuo lygesnių starto sąlygų. Taip pat – kad būtų kuo mažiau diskriminuojami tie, kuriems nepasisekė su odos spalva, lytimi ar tėvų pasirinkimu.

Šiaip liberalioje ekonomikoje rinka rastų pritaikymą net ribotiems ištekliams (ir darbo kvalifikaciniam ribotumui), išskyrus atvejus, kada imama sukurti rentų ekonomika, ir prasideda monopoliniai žaidimai.

Nes tada ateina Karl Marx ir jame tūnantis liberalas sako, kad rinka pati save sugrauš ir sugriaus.

Praktinėje politikoje, anot R. Kuodžio, tai reikštų susitarimą dėl gana stačių progresinių pajamų ir turto mokesčių ir to, kad pajamos ir turtas turėtų būti uždirbami kuo sąžiningiau, nelipant per kitų galvas.

Praktikoje, išversiu, tai reiškia, kad vienodos pajamos, nepriklausomai nuo pastangų, neskatina kurti – kažkur pastraipa citatoje gi tą teigė, ne?

Ir kad “sąžiningas uždirbimas, nelipant per kitų galvas“ – tai iš moralinės sferos, nieko bendro su ekonomikos sąvokomis neturintis.

Kaip sakiau, kažkada palūkanos ir pelnas buvo nuodėmė. Dabar jau – siekiamybė. Kažkada juridinis asmuo buvo amoralus darinys rinkoje, nes neturėjo sielos ir moralės, o dabar tai – viena iš pagrindinių verslo organizavimo formų kapitalizme.

Tad nereikia moralizuoti, prof. – vartokime sąvokas, kurios turi sutarimą dėl apibrėžimo, kaip kad lyginau sargus su vagimis, ir kuris “nedarbas“ ten yra moralesnis (mano, kaip apsaugino, be abejo – ar ne?).

Nes kai prasideda moralizavimai mokesčių sistemoje, o mokesčiai jau savaime yra ideologijos išdava, tada po kiek laiko stebimasi visokiais skirtingais tarifais ir išlygomis pagal pajamų ir veiklų skirtumus, tarsi vienos profesijos uždirbtas pinigas yra mažiau vertingas už kitos.

„Tokia visuomenė susitartų dėl efektyvios socialinio saugumo sistemos, kad žmonės patirtų kuo mažiau streso dėl savo ateities gyvenant liberalios demokratijos kapitalizmo sąlygomis“, – sakė jis ir pridūrė, jog Skandinavija turi visus šiuos institutus ir ten socialinio kapitalo lygis yra milžiniškas.

Tai grįžtame prie vizijos “gyventi kaip Švedijoje“?

Bet ten galioja labai plati draudimo nuo visokių socialinių individualių nelaimių sistema. Klausimas, kiek Lietuvos valstybė gali patempti, kai net Sodra yra papudruotas lavonėlis, ir kaip tuomet dėl privačių draudimo fondų (nuo nedarbo, tarkime, arba kaupiamojo draudimo nėštumo atveju ir pan.), kai ponas prof. yra vienas iš privačių draudimo fondų nukuodinimo nusavinimo entuziastų ir prastuminėja mokestinių lengvatų draudimui panaikinimą?

Aš suprantu, kad Lietuvos Bankas išduos jam auksinį parašiutą.

Kitiems, nes ne visi gali dirbti valstybiniuose bankuose ir strateginėse kontorose, teks ir toliau po eilinio krestelėjimo rinkoje čikenams galvas sukinėti ir silkėms uodegas skusti? Nors net ir krestelėjimo nereikia: prie socdemų (!) emigracija iš Lietuvos padidėjo jau nuo 120 iki 146 žmonių per dieną.

Noras apdrausti nuo socialinių nelaimių suvokiamas. Man priemonės lieka neaiškios.

Nes dar ir 2 proc. BVP karybai dera sukrapštyti, kas yra ne 2 proc. biudžeto. Ir mokesčių nelabai yra iš ko pakelti, negriaunant atskirų verslo šakų, įskaitant ir smulkųjį, ir balansuojant ant finansinės drausmės ES reikalavimų, kad jau taip eurą įsivedėt.

Vizijoms, aišku, tvirtos žemės nereikia – todėl jos ir vizijos.

Tikroji įtampos dimensija R. Kuodis sakė, jog Lietuvoje diskusija šiais klausimais yra paviršutiniška ir nebrandi. „Diskutuojantys teisingumo klausimais iškart aplipdomi marksistų ar leninistų etiketėmis, esą jie nori supriešinti neturtingus ir turčius.

Oi ne, čia dabar tik runkelių kerštas visiems “turčiams“, kurių pajamos virš €1000 per mėnesį, pareis – žinos, rupūžės, kaip gerai gyveno!

Ūkinininkų tai niekaip neliečia, aišku.

Tačiau jei rimtai kalbėtume apie šiuos reikalus, tada pamatytume, kad tikroji įtampos dimensija yra ne kažkoks primityvusis elitas prieš prastuomenę, bet nepagrįstai turtingi prieš nepagrįstai neturtingus“, – dėstė jis.

Nemačiau diskusijos dėl 35000 ha nusavinimo. Mačiau dėl €1000/mėn. algos ir €67/mėn. nuo jos mokėjimo privačiam gyvybės draudimui.

Tik būtina emigrantams visada pabrėžti, kad per mėnesį – jie, svoločiai, vis perklausia su savo pajamomis lygindami, ar tai sumos ne per savaitę…

Ekonomisto manymu, jei politinės partijos pereitų į tą teisingą dimensiją, jos gana lengvai susitartų dėl elementarių dalykų: kad korupcija yra blogis ir Lietuvoje jos smarkiai per daug, kad mokesčių vogimas yra blogai, kad turtėjimas per machinacijas viešuosiuose pirkimuose ar nusiperkant įstatymus yra blogai.

Visa tai yra išsunkiančių institucijų padariniai, kurie nieko bendro su liberalizmu, kuris išties prieš rentas nuo Adam Smith laikų, neturi.

Bet myžti į akis ir sakyti, kad lyja, ne tik socdemai, panašu, moka.

„Taip pat galėtume sutarti, kad „gyvulių ūkis“ mokesčių sistemoje yra demoralizuojantis, kad biudžetas, kuris praktiškai mažiausias ES, yra daugybės išvestinių problemų šaltinis. Mažas šalies biudžetas reiškia, kad, pavyzdžiui, pensijoms procentais nuo BVP skiriama dvigubai mažiau už ES vidurkį. Tai yra tiesioginis skurdo ir nelygybės šaltinis. Manau, kad jis yra neteisingas“, – aiškino R. Kuodis.

Tai didesnio nesurinksit – mokesčiai nei sistemiškai, nei struktūriškai nėra adekvatūs.

Mano karalystėje, tarkime, karalienė neatsikanda nuo plebėjų maisto – duoda liaudžiai pavalgyti, nes PVM čia yra nulinis. Jūsų respublikoje yra visai normalu atsikąsti daugiau nei penktadalį, ir dar jei taip pažiūrėtume kainos struktūrą, tai pasiimti PVM dar ir nuo darbo užmokesčio su visais mokesčiais ir sodra, argi ne taip?

Ir dar reikia užkrauti akcizus. Moralizuojant: prasilaksi, vaikeli; prasirūkysi, vaikeli; nuo cukraus dantys suges, vaikeli; ir t.t., locheli vaikeli!

Tai gal iškart kalkite pajamų mokesčius pagal kūno masės indeksą (KMI)? Juk gydymas kainuoja brangiau (nei šaudyti, reikia suprasti?). Tai pradėkite nuo KMI (mano karalystėje medicina nemokama, ir čia KMI gali net tinklalapyje pasitikrinti, ir jis įrašomas į medicinos kortelę – mano idealus, ačiū, kad klausiate). Po to apmokestinsite cholesterolį ir cukraus kiekį kraujyje. Eritrocitai ir leukocitai palauks – svarbu pradėti. Žingsnis po žingsnio.

Vardan darnios ir sveikos visuomenės. PDG (pasiruošęs darbui ir gynybai SSRS) kompleksą irgi derėtų grąžinti, su visais atsispaudimais, prisitraukimais, bėgimu ir plaukimu: kiekviename kieme po tūrnyką, kiekviename mikrorajone po baseiną (žuvelės Rūtelės garbei kaip prisižadėta!) – užsiimkite madingu bėgimu, bet ne dviračiais, nes šiuos gi A. Kubilius ir liberalai mėgsta.

Kad plaukti išmoks, tai gerai – dar Antikos graikai sakė, kad išsilavinęs žmogus yra tas, kuris moka plaukti ir rašyti. Tiesa, apie rašybą su klaidomis, kaip valstiečiai internetuose rašo, jie nieko nesakė, nes tuomet nebuvo internetų, kai gimnazija reiškė nuogalių kačialkę, simpoziumas buvo girtuoklystės vieta, o pederastija buvo jaunuolių švietimo ir auklėjimo sistema.

Nežinau, kaip baltiškame pagonių mite iš tų laikų, atsiprašau – duomenų nėra.

Tuo metu kitoje pusėje jis mato kitą „gyvulių ūkį“, kur vagiantys arba lengvatas turintys nepagrįstai turtėja, nes jie neteisinga dalimi prisideda prie visuomenės gėrybių finansavimo. „Turbūt sutartume, kad nepotizmas nesuderinamas su lygiomis galimybėmis prie starto linijos. O kiek jo turime viešajame (ir netgi privačiame) sektoriuje! Nepotizmas labai mažina socialinį mobilumą tų, kurie galbūt yra gabūs, išsilavinę, bet neturi pažinčių ar įtakingų užtarėjų, sakykim, tarp politikų“, – kalbėjo pranešėjas.

Mane irgi kartais užklikina svarstyti, kada prof. kalba kaip prof., o kada kaip Lietuvos Banko atstovas?

Čia šiaip nepotizmą prisiminus, kad pašnekovas kalbą užvedė: liberalas sakytų, kad gal apsispręsk, prof., bankas tu, ar sau kalbi kaip prof.?

R. Kuodis taip pat sakė, jog galėtume sutarti, kad socialinės apsaugos sistema turėtų padėti žmogui gyvenime kuo pilnavertiškiau atsiskleisti, o ne tik nenumirti iš bado. „Skurdo riba turi atspindėti ne tik minimalią pajamų ribą, bet ir kitas tavo galimybes pilnavertiškai atsiskleisti. Kitaip tariant, žmogus turi turėti minimalų krepšelį, kuriame būtų mobilumas (galimybė keliauti į darbą, biblioteką ar švietimo įstaigą), galimybė turėti elementarų kompiuterį ar telefoną“, – sakė ekonomistas.

Niekas taip nekenčia pašalpinių, kaip vidurinė klasė, kuri finansuoja visas politikų idėjas dėl socialinio teisingumo. Ypač Lietuvoje, kur atotrūkis tarp ją įrėminančių vis didėja, o ta klasė skystėja: arba nuskursta, arba emigruoja, ir retas kuris prasimuša aukščiau, nors tokią iliuziją šiuo metu ir turi aityšnykai ir visoks pramogų elitas.

Jis tvirtino, kad kol nepasistūmėsime šiame fronte, toliau virkausime dėl pasekmių: emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, patyčių, nepasitikėjimo vienas kitu ir valstybės institucijomis. „Tai yra tikrieji visuomenės būklės indikatoriai, o ne kokie nors siauri ekonominiai rodikliai, kurių didėjimu patogiai pasirenka pasigirti valdantieji, kai daugiau nėra kuo džiaugtis“, – apibendrino R. Kuodis.

Pasidalinusi šiuo straipsniu Facebook dr Aušra Maldeikienė, kuri už mano komentarus aukščiau mane pasiųs šunims blakstienų trankyti, parašė:

“Mintys geros ir teisingos; bet tai Lietuvoje daugelis kartojame metų metus ir tada kyla klausimas – kodėl niekas nesikeicia? O gal jau kinta?“

Ir aš atsakiau komentare (paryškinu esmę):

Ir nesikeis. Nuo išsunkiančių institucijų yra vienas vaistas – liberalizmas. O čia [straipsnyje] su juo kovojama (naudojantis liberalizmo idėjomis). Tai kaip persišauti koją, tikintis greičiau bėgti.

Žodžiu, tl;dr versija neįveikusiems mano teksto:

Karoče, prof. – epic fail!

* * *

Diskusija R. Kuodžio FB čia.