Metai baigiasi, tai metas suvesti svarbiausius politikos arba ekonomikos įvykius, nutikusius 2016-aisiais.

Aišku, svarbiausia būtų tai, kad atnaujinau rašymą Punkonomics, nors ne tai yra svarbu – kažkaip galvoju, kad šiame tinklaraštyje yra per daug man dar su Lietuva susijusių temų.

Jums gal ir įdomu, bet kai kuriuos jos vis tik erzina, nes rašo emigrantas, kuris iš šalies mato kitąkart geriau, nei mirkstantys vietoje – ir dar erzina, kad de facto atimant emigrantams pasą (ne kaip kelionės dokumentą, bet kaip galimybę dalyvauti demokratijoje Tėvynėje), tie vis tiek turi savo nuomonę apie demokratiją Lietuvoje ir jos būseną, dažnai konstatuojamą kaip mirusi respublika™ (respublika – kaip atstovaujamos demokratijos forma, priminsiu).

O tada klausimas man pačiam kyla – ir kokio linksmakočio tuomet aš turiu sau ir jums nervus ėsti? Geriau rašyčiau blėnis į kitą tinklaraštį, ir būtų ramu. Ir gal tą derėtų prisiimti kaip Naujų metų rezoliuciją?

Bet grįžkime prie temos – kas svarbu buvo, mano akimis?

  • 1

Kaip man Nr.1 – tai referendumas dėl Brexit, be abejo.

Ne todėl, kad piktdžiugos laukia-nesulaukia, kaip ten mane iš karalystės deportuos. Bet todėl, kad išties tai yra didelis geopolitinis poslinkis tiek Jungtinei Karalystei, kuri dar po keletos metų gali būti nebe jungtinė – ir šita karalienė, kaip ilgiausiai valdanti, bus mačiusi visas permainas: britų imperijos išformavimą, pan-europinę integraciją, pakėlusią Didžiosios Britanijos ekonomiką iš 7 į 5-tą poziciją, ir jos dabar vykstančią dezintegraciją, didesnę škotų ir šiaurės airių autonomiją bei siekį atsiskirti nuo, kaip škotai sako, anglų – tad ne tik Brexit, bet ir Škotijos norą išeiti iš Jungtinės Karalystės sudėties.

Po 2008 metų atsigavusi 2015-ųjų gale JK ekonomika vien dėl 2016-ųjų metų referendumo pradėjo eiti žemyn: Anglijos bankas jau nebenori net pasakoti, kiek milijardų išleido svaro palaikymui, kai tas vis tiek beveik jau 1:1 su euru – ir man taip pat šitas atsiliepia, nes aš moku alimentus eurais.

Maža to, jokių žadėtų per agitacijas sutaupymų dėl nebuvimo ES nenusimato, o esama vyriausybė su Teressa May yra visiškai pasimetusi, kaip šį procesą valdyti – ši kvaiša buvo pasimetusi dar būdama vidaus reikalų sekretore, o dabar dėl proceso ir neaiškumų nepatenkinti jau tiek out-ininkai, tiek ir remain-ininkai.

brexit

Piknikas su £350mio fondu baigėsi neprasidėjęs (knygos kaina £3.99 – dar palyginus daug už propagandinį leidinį)

Tiek, kad britai visada turi sau priežodį – stiff upper lip. Ir gana stoiškai į visą žiūri, baigdami susitaikyti su laukiančiais sunkumais ir esamu sprendimu. Gerai nebus dar kurį laiką, ir mano prognozė, kad tie džiugūs svaro devalvacijos efektai ekonomikai ir prekybai, kaip ir įprasta, tuoj užsibaigs (jie paprastai ir duoda efektą tik vienam ketvirčiui) – dar kalėdinė prekyba palaikė vasarinius rodiklius, o vasaris, manau, bus jau juodas. Ir jau kovo 31 dieną bus oficialiai aktyvuotas 50-tas ES sutarties straipsnis dėl išėjimo.

Mano pozicija aiški – aš esu pro-europietis ir aš esu ES federalistas (taip, man reikia ES Konstitucijos kaip JAV, renkamo prezidento, ES vieningo paso kaip ir valiutos, ir vienos ES kariuomenės – pradžiai). Aš noriu tikėti, kad britai susiras tinkamų derybininkų ir teisininkų procesą padaryti mažiau skausmingą žemutiniams visuomenės sluoksniams su kuo geriausiu įmanomu rezultatu (kuris šiaip yra buvimas ES nare, objektyviai žiūrint). Bus matyti.

  • 2

Antra naujiena – JAV prezidento Donald Trump išrinkimas.

Aš galvojau, kuo man Brexit skiriasi nuo Make America Great Again (MAGA) – ir pagaliau supratau. Išties Brexit yra pesimistinis scenarijus, padiktuotas konservatyvizmo (pokyčių baimės) ir nostalgijos dėl imperinės praeities (čia kaip pesticidų apsiuostę valstiečiai Lietuvoje su ta žaisline “pagonybe“), nieko naudingo nenumatantis ekonomikai. O va MAGA projektas yra kaip tik pokytis teigiamas, padiktuotas noro keisti JAV politikos paradigmą nuo melo ir apsimetinėjimo bei išteklių nusavinimo link išteklių paskyrimo visuomenės naudai, kas yra išties naudinga ekonomikai.

Aišku, kiek ironiška, kad Doncė kaip respublikonų kandidatas siūlo labai keinsistinę kairuolišką programą (apie ką jau rašiau), bet dėl jo optimizmas ne tik mano yra tik augantis, ir jau vasaris JAV, skirtingai nei JK, bus šviesesnis, nes inauguracija įvyks sausį. Tiesą sakant, jau dabar dėl ekonomikos jis sudarė tiek susitarimų, kad išties imi pavargti laimėti, kaip jis žadėjo, nes nežinai, kas dar gero bus, kai pradės dirbti oficialiai. Ir tegul visi hilaristai paspringsta savo isterijomis – juolab, kad ir vėl akivaizdus skirtumas rinkoje nuo britų: svaras ėjo į dugną, o doleris atkuto.

Prisipažinsiu, kad aš pats vis tik pražiopsojau konvertuoti laiku svarus į dolerius, nes planavau tą padaryti sausio gale. Dabar gal pasikeisčiau į dolerius gal vien tam, kad turėčiau kažkokį valiutos apsidraudimą kovą. Ir ne, euras netinka – gi Brexit yra nuo ES, tad ir euras gali eiti žemyn dolerio atžvilgiu. Ir čia City analitikai, pursloję laikraščiuose, kad jei išrenka Kilerę, tai doleris eis aukštyn, o jei Doncė – žemyn, tai dabar gali suvalgyti savo kaklaraiščius.

O, ir dar vienas JAV skirtumas nuo Brexit ir britų – hilariukai niekaip nesugeba pripažinti rinkimų rezultatų, nors dar per rinkimus baksnojo pirštais į Doncę, kad tas iš anksto pripažintų, kai (sic!) pralaimės.

  • 3

Na, o trečiu įvykiu gal derėtų kažką išrinkti lietuviško, ir čia man sakys, kad neabejotinai yra rinkimų rezultatas netikėtas, kai atėjo į valdžią pikti ir kerštingi valstiečiai.

Man tai nieko netikėto neįvyko – aš panašiai ir prognozavau (ką irgi rašiau, ir kas laukia per faraonizaciją – susiraskite ankstesnius įrašus patys). Ir kad ateina pikti ir kerštingi, tai irgi nieko keisto – tas jautėsi iš retorikos, ypač kada antrame ture du macho Ramūnas su Sauliumi nusivalė kojas į skudurėlį Gabrielių, įsivaizdinusį save kaip Hilari jau premjeru.

Tad ir optimizmu aš absoliučiai dėl Lietuvos ekonomikos ateities netrykštu – dar niekada draudimai ir juodas bukas konservatyvizmas neskatino proveržio ir pažangos. Juolab, kad ne apie mokesčių sistemą ir ekonomikos stilmulą valdantieji kalba, o grabalioja moterims kiaušialąstes ir lupa iš rankų šnapsą, perleisdami jį savo agrariniam oligarchui.

Aišku, sakysite, čia manyje taip kalba liberalas, bet kur jūs matėte kūrėjus ar pažangos lyderius, kurie kviestų į praeitį? Nigel Farange ir Brexit? O taip, kai svaras per pirmą savaitę praranda 30 proc. savo vertės (čia kaip lenkai prieš rinkimus zlotą devalvuoja). Džiaukitės dar, kad kaip litas, tai ir euras Lietuvos Banko nekontroliuojamas, nes jau ir taip jakeliūnai nukuodins jūsų privačiai kauptas pensijas ir investicijas, pakeliui dar vagimis apšaukę.

Visi kiti įvykiai dėl Aleppo ar kokių sankcijų Rusijai bei teroristinių aktų Europoje – nieko ypatingo, viskas įprastu režimu, buvo ir blogiau. O ir įvykiai, kuriuos įvardinau aukščiau, išties yra svarbūs tiek bendrai ateitimi pasaulyje ir man dėl investicijų, ir mano karalystei, kurioje gyvenu, ir artimiesiems, kurie dar liko jūsų Respublikoje, netenkančioje gyventojų jau po 146 per parą.

Kokie bus ateinantys? Tikėtina, geresni. Taip optimistas manyje kalba.

1665 metais mano mieste Londone visi keikė siautusį juodąjį marą, sumažinusį Europoje ir karalystėje gyventojų trečdaliu (o kai kuriuose regionuose ir perpus, ir Mažoji Lietuva ištuštėjo klaikiai, dėl ko įvyko paskesnė germanizacija ir kolonizavimas – skaitykite lietuvių rašytojus). Ir visi tuomet linkėjo geresnių ateinačių. O 1666 metais gaisrais supleškino visą Londoną. Įdomūs Šekspyro laikai buvo, sakyčiau.

Bet juk 2016-aisiais nebuvo maro, ir linkiu, kad nebūtų Lietuvoje jums 2017 metais ir karo.

Laimingų Naujųjų!

Reklama