Kuomet NATO pajėgumų atkūrimas po truputį sugrįžta į Europą, o į Lietuvą sausio gale irgi atvyksta vokietukai kaip NATO pagalbinis, nors ir simbolinis, “kontingentas“, nuo ES iki Lietuvos atsklinda irgi visokios įdomios idėjos, kaip antai vėl atnaujinta diskusija dėl ES kariuomenės būtinumo.

Kaip ES federalistas, tai aš būčiau už. Klausimas tik, ar tie, kurie siūlo, panašiai įsivaizduoja tos ES kariuomenės reikalingumą kaip ir aš?

Ar tai vis tik vien užgautos Europos politikų ambicijos, nes kai sakai NATO, tai visų pirma supranti, kad JAV? Nes per tuos ilgus po Šaltojo Karo metus europiečiams NATO nerūpėjo kaip belgams, kur yra ir NATO būstinė, gintis nuo kokios nors galimos agresijos, kuomet šiems vienintelė grėsmė tėra islamo teroristai, o ne kokios valstybės kaip priešai.

Lietuva gi yra ES pafrontės valstybė, ir čia NATO yra dievas (t.y. toks cargo kultas, pagrįstas tikėjimu, bet ne suvokimu, kaip realiai reiškiniai ir sistemos funkcionuoja). Tiek, kad kai nesugebi pats pasirūpinti krašto apsauga, tai tikiesi, kad geras dėdė iš Amerikos tavimi pasirūpins. Tiesa, lenkai gavo, kūrke, amerikonus su tankais, o mums tik visai ne šlubi ir be lazdų hansai, bet nors už tai už doičeoirus parūpinę HK pistoletmašynių, PZH2000 motorhaubicų ir Boxer-panzerwagenų.

Kad paaiškinčiau, kodėl aš esu už ES kariuomenę, ir kokią, tai pirma be mitų ir politinių mulkinimų pasiaiškinkime, kaip veiktų NATO ruskių (nėra ko apsimetinėti – nebe tarpukaris, ir lenkai yra dabar kone geriausi sąjungininkai, ir nenuostabu, kad lietuviai lenkes myli) invazijos į Lietuvą atveju.

* * *

Pirma, tai Lietuva neturi ne tik visuotinio šaukimo ir šalies gyventojų pasirengimo (ne moralinio, o banaliai praktinio ir materialaus) ginkluotai bei pilietinei rezistencijai, bet dar ir nelinkę už krašto apsaugą mokėti bei išties net politinė “Rusai puola!“ frakcija nenori to totalaus šaukimo, ir apie privalomą (o ne kada nors galimą) pėstininko ginkluotės saugojimą namuose net bijo prasižioti (“pakaunėėėėėėėė!“) – taip, ir krikdemus, vadinančius save konservatoriais, ypač įskaitant į tą pataikavimo galimam okupantui ne žodžiais, o darbais šutvę.

Antra, invazijos atveju jokios mobilizacijos paskelbti nebus spėta (nebent: “Tėvynė pavojuje, gelbėkitės ginkitės kas galit!“), o ir formuoti užnugaryje karinius dalinius pasipriešinimui banaliai nebus užnugario tam.

Guodžia, kad į šaulius pastaruoju metu sustojo nemažai vidurinės aukštutinės klasės piliečių, kurie savo sąskaita apsirengė ir apsiginklavo, ir kurie savo asmeninio laiko nuo darbų, verslų ir šeimų nepagailėjo pasimokyti veikti pėstininkų būrio sudėtyje ir praeiti ne tik bazinį kario parengimą, bet ir išgyvenimo miške kursą.

Pridėjus esamus kariškius profesionalioje tarnyboje, jei tie nelauks įsakymo kaip 1940 metais Lietuvoje ar prieš keletą metų ukrainiečiai Kryme, tai dar bus ir kažkokie pavieniai priešinimosi židiniai, nes dabar šauliai irgi nebe kaip tarpukaryje paramilitarinė pasieniečiams padedanti policija, kuri irgi tik tvarkingai lauktų Tautos Vado parėdymo. Jei dar kaip latviai priimtume įstatymą, ne tik leidžiantį, bet ir įpareigojantį priešintis okupantui, tai ne tik šauliams ūpas pakiltų.

Tik turint omeny, kad ir profesionalai nėra nuolatinėje karinėje parengtyje bei turi namus, žmonas bei vaikus, kaip ir darbo ir poilsio bei laisvalaikio grafikus, tai didelių karinių pajėgumų pasipriešinimui čia iš jų irgi nesitikėkit – nebent karinė žvalgyba ir nacionalinis saugumas laiku informuos apie betarpišką neišvengiamą grėsmę ir kažkokiu būdu bus spėta paskelbti laiku bent dalinė mobilizacija. Kai KASP savanoriai taip ir blaškysis kaip dūšelės be vietos tarp jau sugriautų ir užgrobtų arsenalų ir noro partizanauti, patiems neapsirūpinus kaip šauliams iš anksto viskuo.

O ką tuomet esami NATO padaliniai Lietuvoje?

O juos gražiai apeis ir, tikėtina, blokuos jų bazėse. Kad nesugalvotų didvyriškai žūti už labusus.

Dar jų vadams pasiūlys saugų pasitraukimą į jų gimtas teritorijas ir neliečiamumą bei garbės (?) išsaugojimą. Naciai taip per pusę Europos praėjo, kol ant šlėktų neužsirovė. Sovietams reikėjo nekonvencinio įdirbio Pribaltikoje, bet jie galop nors čuchoncus Karelijoje tarp sniegų ant savo durnų budiovkomis apmaukšlintų maulių sutiko.

Nors suomiams ginti pelkes lyg ir mažiau motyvo buvo, nei lietuviams savo gimtus namus – tiesiog jums nemalonus su istoriniu naratyvu besikertantis faktas (priežasčių dabar nevardinsiu, bet jų ir vėl apstu kaip tarpukaryje).  Na, bet pokaryje už tai motyvacija prabudo kartoje, kuri subrendo per karą be tautinio ir patriotinio ugdymo.

Ir, užtikrinu, nematydami jokios paramos iš čiabuvių juos iš tų apsuptų bazių išvaduoti bei tautos ryžto ne dainomis, maldomis ir liaudiškais kostiumais priešintis, o realiai mechanizuotų (ne motorizuotų) pėstininkų šarvuočiuose bei oro kavalerijos sraigtasparniuose, didelio entuziazmo mirti už Lietuvą vokietukai irgi neparodys (ne tik lenkams, bet ir estams su britais, kaip ir britams su estais pasisekė). Natūralu, lietuviai kokioje Turkijoje palikti be paramos ir atkirsti nuo komunikacijų neis kamikadzėmis prieš pablūdusius persus ar kurdus dažyti paskutinių pagonių tautišku krauju svetimų nekrikščioniškų smėlynų.

Taigi, kol Lietuva jau bus okupuota, o kažkur vyks pavienis pasipriešinimas dar kurį laiką periferijose (sostinėje kiekvienas doras lietuvis atsisako kariauti vardan UNESCO barokinio paveldo išsaugojimo, juolab, kad po karo taigi KVAD ir paveldosauga baisiau bus už okupantą, kai lieps visą žalą atkurti, įskaitant balvonų sugrąžinimą ant Žalio tilto), susirinks skubiai NATO narių ministrų ir įgaliotų atstovų posėdis Briuselyje, kad nuspręstų, ar aktyvuoti Sutarties 5-tą Straipsnį. Optimistas manyje sako, kad nuspręs greitai ir teigiamai.

Tik pagalba ateis ne iškart, nes reiks gi kiekvienai šaliai paskelbti savo teritorijoje mobilizaciją ir pradėti pasirengimą karui, tuo metu pacifistams ir leftistams klykiant, kodėl jie turi mirti (nors tie menkystos maumukai net netinkami karo tarnybai) už kažkokius rytų europiečius (ir jiems nesvarbu, kad JT šiuos laiko šiauriniais jau nuo šio amžiaus pradžios).

Bet ir vėl esu optimistas – NATO savų bėdoje nepaliks, įskaitant antitrumpinius gritėnus su besilaižančiomis keulėmis rūkuose. Ir kažkaip, tikiu labiau nei partizanai Amerikos Balso pranešimais pokaryje, bus suorganizuotas tas sąjungininkų atsakas bei teritorijos išvadavimas. Kurioje, optimistas vėl manyje sako, gali vykti ginkluota rezistencija ne mažiau, nei vyko pokariu, tai kaip ir pagalbos galop sulauksime.

Ir bus mums – Pergalė. Valio!

Bėdas šitoje schemoje matote kokias?

* * *

Aišku, visų pirma pačios Lietuvos menką pasirengimą totaliam pasipriešinimui. Kita vertus, nuotaikos visuomenėje yra totaliai emigracinės, tai optimistas ir vėl (!) manyje sako, kad tikrai tikrai daug emigrantų grįš kautis ir žūti į tėvynę. Tikrai tikrai!

Tiesa, kaip ir kuo jie tą savo entuziazmą galės įgyvendinti, užaugus visai kartai nemokytų pacifistų ir seniai karybos dalykus net jei turėjusių, bet primiršusių diedukų, tai optimistas manyje tiek fantazijos jau neturi.

Oi, ir tik nereikia provokuojančiai dabar klausti, ką aš daryčiau – aš žinau, ką jau dariau su ginklu Parlamente 1991 metais, kur buvau per Pučą, skirtingai nuo Vyriausiosios Ginkluotojų Pajėgų Vadės Trepsės, ir kaip manęs nereikėjo nei raginti, nei kažkaip padėti apsispręsti, su kuo aš ir kas aš (nebent laikysime, kad Medininkų karinis užpuolimo aktas irgi buvo akstinas įstoti į SKAT jau kitą rytą). Čia jau ne manęs, o savęs patys pasiklauskite, ką darytumėt, ir jei darytumėt, tai kaip tam esate pasiruošę?

Grįžtame prie klausimą, o kaip gi NATO tuomet Lietuvoje?

Taip, jie turi pozityvų vaidmenį bendrame atgrąsymo strategijos modelyje. Taip, ne moralinė parama, o praktinis NATO sąjungininkų karių buvimas teritorijoje yra rimtas kliuvinys ir agresoriui, kuris privalės skirti dideles pajėgas tokių bazių blokavimui, tad net jei be šūvių apsieis, tai nemenkos pajėgos bus sukaustytos.

Juolab, kad Huilo nereikia karo su visa NATO, kurio jis nepatemps (du trečdaliai pasaulio ekonomikos prieš pusantro procento iki sankcijų?) – jam reikia tik nedidelių hibridinių karų su pavieniais ir silpniausiais kraštiniais aljanso nariais, ir jo strategija yra viską daryti netikėtai staigiai, greitai kaip Gruzijos karo 2008 metais pavyzdžiu, kuo mažesniu krauju, neprovokuojant tiesiogiai visos NATO gynybinės sistemos, parengiant didelę dezinformaciją ES ir NATO šalyse bei provokacijas pasirinktose okupuoti teritorijose, ir laimėti šį lokalų karą kaip mūšį dar totaliam karui neprasidėjus, pasiūlius NATO iškart susitarimą ir taiką, kad jam gana, suprask, ir realpolitik.

Nes po muštynių, žinia, kumščiais nemosuojama, ir išjudinti po to politiškai visą aljansą kažką atvaduoti yra didelių politinių pastangų ir išteklių reikalaujantis darbas. Būtent – darbas, arba pastangos ir motyvacija, o ne viskas savaime ir iš geros valios.

Juolab, kad Rusija gali išties atsitraukti iki išvadavimas realiai netgi prasidėtų, pamačiusi, kad NATO vis tik sugebėjo (aš optimistas – taip ir vėl noriu tikėti!) susiorganizuoti frontui. Ką praras? Nieko. Ką gaus? Be to, kad piliečiai jų šalyje džiūgaus, kaip įkrėtė labusams ir visokiems pindosams, tai blogiausiu atveju tik dar truputį sankcijų prie turimų sankcijų, kai jau po metų ES skystakiaušiai jau bus vėl pasirengę derėtis.

Va todėl esu už ES kariuomenę kaip viršnacionalinį karinį ir autonomiškai veikiantį darinį, kuris neturės karinių junginių nacionaliniu pagrindu, bet visą aprūpinimą ir suformavimą federaciniu lygiu bei kaip profesionalų pačią sau veikiančią kariuomenę, formaliai pavaldžią ES institucijoms (civilinei kontrolei taikos metu – toks demokratinis imperatyvas), bet kurios SOP (standard operating procedure) yra įrašyta reakcija į agresiją padefaultu, nelaukiant įsakymo poliniu lygiu.

Tokia kariuomenė turėtų būti tokio dydžio, kad galėtų kariauti apie tris mėnesius be papildomo aprūpinimo – tikėtina, kad per tą laiką įsijungs NATO pajėgos ir jau taip, kaip NATO yra numatytas veikti. ES kariuomenė tuomet būtų atlikusi savo užduotį kaip imuninė sistema pamačiusi svetimkūnius – žali jie ten, juodi ar violetiniai, bet jei jos kontroliuojamoje teritorijoje masirodo kažkokie ateiviai, tai jie paprasčiausiai sunaikinami karine jėga, nelaukiant, ką Briuselis, Vašingtonas ar vietiniai čiabuviai pasakys (kaip buvo Trojanovo pegaso atveju, kada lietuvių vadukai triedė į kelnes, kol ir vėl vokiečiai iš oro policijos prašėsi leidimo pakilti – dabar tą vadovavimo teisę jau atėmė, ačiūdie, pasimokė).

Tada taip – tokie Svetimšalių Legiono principu suformuoti naujieji romėnų legionai imperijos pakraščiuose puikiausiai saugo nuo sukvailėjusių agresyvių barbarų. Ir su tokia jėga bet kuriam agresoriui terliotis neparanku – į samdinius paprastai eina karybos entuziastai, kurie yra paruošti profesionaliai ir ramiai ne vieną pasiklydusį buriatų vaiką nupils nuoboduliui pravaikyti, juolab, kad jam dar už atrakciją ir eurais sumoka.

roman

ES kariuomenė sargyboje nuo buriatų vaikų (iš gotoburgas.com)

Ilgam karui tokia ES kariuomenė netinkama. Bet tam lokaliam, hibridiniam ir netikėtam karui, kuris realiai gresia – puikus modelis. O ilgam karui jau yra NATO ir vietos nacionalinės kariuomenės. Ir aš būčiau už tokią papildomą ES kariuomenę, puikiausiai užpildančią šitą gynybos spragą.

Tačiau panašiau, kad vis tik ES kariuomenės idėja yra kaip tikslas sabotuoti NATO stiprėjimą kontinente, realiai skaldant ne tik NATO, bet ir ES, paliekant nares kas sau savo rūpesčiui. Net jei prie pigaus (amerikiečių sąskaita) krašto apsaugos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo europiečiai priprato, dabar gaudami tarsi dar vieną pigų variantą ES kariuomenės atveju užuot atkūrę savo nacionalines kariuomenes, o tarsi susimesti į bendrą kasą po truputuką “atsipirkimui“, kad tik nereikėtų turėti didžiausio ir galingiausio pasaulyje karinio aljanso nebe popierine galia, o realia ant žemės, ore ir vandenyje.

Nepamirškite, kad dauguma dabartinių ES lyderių ir vadovų ES institucijose savo studentavimo metais aktyviai kovojo su savo “kapitalistine buržujų“ teisėtvarka demonstracijose prieš NATO, JAV ir “imperializmą“. Tai šitie tikrai nekuria ES kariuomenės pagal tą modelį, kurio aš, kaip ES federalistas, noriu, ir kuris realiai padėtų nuo karinių grėsmių ES pakraščio nares apsaugoti – tai ne tik Baltijos šalys ES rytuose, bet ir pietinės ES valstybės Viduržemio regione dėl arabų ir islamistų grėsmės (ten ir pajėgos šiek tiek kitokio pobūdžio būtų, kur daugiau laivyno, nei armijos reikia).

O dabar pakelkite rankas, kurie yra tokie optimistai, kad mano, jog Lietuvos politikai, nuvykę į ES institucijas, tokios ES kariuomenės reikalingumą sugebės iškomunikuoti.