Viena protinga mergina Sandra, kurios ir katinas Storas skaito namie Keinsą (John Maynard Keynes), sako, kad seniai jau ką į Punkonomics parašiau. Suprantama, jei tai pasakoma šv. Valentino dieną viešai Facebook, kad visi 1836 mano sekėjai matytų (iš kurių gal tik trims ot ne pė iks), tai supranti, kad moters norai – dievo norai, ir dera kažką išties parašyti.

Nuo Lietuvos aktualijų tolstu kaip žuvėdros šikna horizonte, ir bendrai gal derėtų susiimti ir rašyti, jei išvis rašyti, tik temomis, kuriomis turiu licenciją (SIA under UK Home Office). Nors lyg kada man išvis reikėjo licencijos rašyti tai, kas šauna į galvą?…

Tad į galvą einamuoju epochos momentu ne tiek šauna, kiek Punkonomics tinkamos temos joje makaluojasi, aklai tamsoje ir netrikdomoje tuštumoje atsimušdamos į kaukuolės vidines sienas ir gūdžiu aidu bei nešvankiais nevalingais keiksmais atsiliepdamos ausų būgnelių rezonanse, yra dvi:

  1. emigracija ir jos perspektyvos (liks gyventojų kaip Estijoje, kas nutiko prieš keletą šimtų metų Airijai, kurios iš 8 milijonų liko vos pusė milijono, ir t.p.);
  2. valiutų krizė JK dėl Brexit (artimiausia tema), ES dėl neapibrėžtos ateities (graikai, italai, britai, vokiečiai, prancūzai ir kt.) ir JAV dėl POTUS Donald Trump administracijos MAGA (Make America Great Again!) pažadų įgyvendinimo.

Pirmoji vis tik dar nesusigulėjo, kad išdėstyčiau, o ta tema jau esu nekart rašęs – man norisi kažkaip ją aptarti ne einamuoju arba artimiausiu momentu, o strateginės perspektyvos požiūriu, ir kas iš to Lietuvai, kuri realiai susitrauks iki maždaug milijono gyventojų, ir kas jums iš to gero (kas blogo, tai ir be manęs delfiai parašys).

O va antroji yra jau artimesnė – visi teisiniai ir techniniai formalumai išspręsti JK jau kaip numatyta kovo 31 dieną oficialiai aktyvuoti ES Sutarties 50 straipsnį dėl išėjimo. Ir kad angliškai tyliai neatsisveikinus kaip kvaištelėjus iš pub išsliūkinti nepavyks, nors ir taip JK prikvaišęs stovėjo visą laiką už atvirų ES aludės durų, grąsindamas chebrai, kad jau dabar tikrai trenks durimis ir išeis.

Tik nebuvo sugėrovo, kuris pasakytų, kad gal jau eik, durniau, duris uždaręs, nes skersvėjis. Vis tik smagus bičas su keistu humoro jausmu kompanijoje tiko, nors ir mokėjo visada sąskaitas atskirai ir pabrėždavo, kad namie jo laukia žmona, kurios kiekvienam kitam šios kompanijos sugėrovui belieka tik pavydėti – kieno žmona tą laikė Ordnung-e už trumpo pavadėlio, kieno buvo gera la kūdra pati, kieno nuobodyla kaip reta, kieno kaimietukė durnelė, ir t.t.

Esmė tame, kad mano karalystės valiuta svaras sterlingų seniai nebe svaras, nors dar ir vadinasi taip. Kone trečdalį savo vertės prarado jau pernai po Brexit referendumo. Per 2008 metų krizę kone panašiai neteko savo tokios vertės.

Dar čia kai kas prisimena ir tokį Londono Ekonomikos Mokyklos absolventą Žoržiką iš Sorošų bei popieriaus atrišimo nuo brangaus metalo laikus, kuomet dėl pastarojo prarado irgi trečdalį turėtos vertės, o tas vengras savo finansiniais svertais su chebryte irgi buvo nukalęs kone per dieną pusę tiek nuo šito (apie 15 proc. arba šeštadalį).

chart

Svaro kursas dolerio atžvilgiu (iš google finance)

Tad išties svaras stabiliai važiuoja savo verte į apačią, ir Anglijos Bankas (BOE) didelio entuziazmo istoriniais laikotarpiais dėl svaro laikino ir nedidelio atkutimo nerodo. Maža to, dabartinis valdytojas kelia sau tikslą turėti minimalią infliaciją bent 2 proc., faktinė jau arti to, bet jie trina rankas džiaugsmingai (?) prognozuodami tikslą 2.5 proc. – t.y. daugiau, nei kyla atlyginimai šalyje.

Infliacija – tai toks eufemizmas, kuris vieniems reiškia “pakils kainos, faktiškai turėsite mažiau fantikų viskam“, o kitiems – “padidės pelnai ir spekuliacinės galimybės“! Kada ES eurozonoje klaidžioja neigiamų palūkanų zombis, tai JK finansų rinka šitiems ponams iš BOE yra rausvose svajose nutvieksta šiltų auksinių spindulių.

Kitaip tariant, čikenfektoris vargo karalystėje ar jūs prakutęs valiutų spekuliantas savo klestinčioje respublikoje, bet dabar investuoti į svarą, laukiant jo dar vieno smukimo, turbūt neketinate. Man kiek sunkiau ir lengviau vienu metu: aš gyvenu svaro zonoje ir svarais gaunu pagrindines pajamas, ir svarais išleidžiu savo poreikiams, tai ta infliacija mano pajamose atsispindės faktiškai lygiai taip pat, kaip eurozonoje minėtas neigiamų palūkanų zombis graužia mirusius sąskaitose euro fantikus. Nieko čia mes nesiskirsime šiuo požiūriu nuo jūsų.

Bėda, kad aš turiu išlaidų eurais, o jūs savo euro stabilumą priimate kaip Dievo nepajudinamą valią, ir nesuprantate, kad tas stabilumas yra labai sąlyginis dalykas, nuo jūsų valios, lūkesčių ir norų visai nepriklausantis – kaip didelė sniego sankaupa virš stogelio pavasariop, kurios dar nespėjo atšildyti saulutė.

Apsisaugoti nuo beveik neišvengiamo svaro kurso smukimo artimiausiu metu ar tik galimai nujaučiamo euro neapibrėžtu laikotarpiu galima, sakote, ramiai persikonvertavus į dolerius, ir jei nesi koks penkiolikaminutis žurnalistas, tai dabartinis POTUS nėra Šėtono (kuriuo leftistai netiki, bet jį visada voodoo seansais per žiniasklaidą išsikviečia) reinkarnacija, ir mano ankstesnis kvietimas pirkti baksus™ yra labai patraukli turimų fantikų apsidraudimo alternatyva.

Tik problema tame tokia, kad spekuliacine prasme uždirbsite tik tuo atveju, jei apokaliptinis scenarijus drastiškai ims pildytis, nes doleris pabrango vos tik Donald Trump buvo išrinktas – kad ir ką prognozavo į Hilarę įtikėję netgi Londono City analitikai, aiškinę dolerio kursų priešingą vektorių vieno ar kito kandidato pergalės atveju. Bet čia net aukščiau minėtas katinas Storas būtų pasakęs, kad durneliai – skaitykite Keinsą, nes būtent jo planas yra MAGA šerdis, miau.

Ką nors kalbėti kaip alternatyvą valiutų apsidraudimui apie Azijos fantikus nelabai galiu, nes nelabai ką apie juos išmanau. Japonai prasiskolinę dukart savo sukuriamam BVP, kinai sistemingai muša turimo fantiko kursą, kad milžinas ant molinių kojų nenugriūtų, o ką ten žemiau gaublyje kengūros su kyviais daro, tai ančiasnapiams gal tik aiškiau. Spekuliuoti šių fantikais irgi visada galima, jei tik noro yra ir širdis dega godulio liepsna.

Man vis tik įdomiau, o ką daryti vietoje to, kad vienus fantikus keisti kitais ir po to sekti, kad tie fantikai netaptų makulatūra greičiau nei anie, kuriuos iškeitei į šituos?

Konservatoriai sako – auksas. Progresyvūs – bitkoinai.

Vieni sako, kad auksas yra tiesiog metalas, kai jiems kiti atšauna, kad čia fantikai vis dar, neva, nuo jo priklausomi, o ne auksas yra įvertinamas fantikais, kaip jais yra įvertinama nafta, grūdai, kiaulės papilvė ir kokia nors juridinės nuosavybės dalis, išreikšta vertybinių popierių lakštais, asignacijomis ar elektroniniais įrašais šių popierių spekuliantų registruose.

Apie bitkoinus kalba tą patį: vieniems tai yra puiki anarchistinė proga rodyti vidurinį pirštą visoms vyriausybėms vienu ypu, pabėgus su aktyvais į virtualią realybę, kol tos vyriausybės dar nuo interneto neatjungė, o kitiems – tai dar labiau neapibrėžti kaip fantikai menami vertės išraiškos vienetai, kurie baigiasi interneto kabelio išlupimu iš maitinimo lizdo.

Bendrai paėmus, idėja susimokėti už pragyvenimą Žemėje, kurioje visko iš Dievo ar padefaultu malonės yra apstu, jei nepaisyti netolygaus pasiskirstymo pagal regionus, galėjo kilti tik tokiam protingam gyviui kaip homo sapiens. O jei privalai susimokėti, tai privalai sugalvoti būdų, kaip tų mokėjimo vienetų prasimanyti, o kiti suras būdų, kaip juos iš tavęs nusavinti ar atimti primityviais, sofistikuotais arba nuo jų lyg ir tiesiogiai nepriklausomais būdais, nes “nu taip išėjo – krizė“.

O po to jums kažkas irgi kabelį iš šiknos maitinimo lizdo ištraukia, ir krenta jūsų visas organizmas, nepriklausomai nuo to, kiek fantikų ar per juos daiktų bei turto sukaupėte, su visiškai atjungtu mąstymo bloku į didįjį dirvos migį. Amen, homo sapiens – tavo palikuonys prisimins tave Visų Šventųjų dienos dūzgių proga, ačiū už palikimą.

Tai dabar klausiate, o tai ką siūlau?

Kad ir ką darytumėt, pažvelkite į savo sprendimą kiek iš šalies ir filosofiškai – gal vienų fantikų keitimas kitais, blizgančiu metalu, turtu ar sutartiniais nuliais-vienetais nerealybėje tėra tik aklas impulsas žaisti pagal taisykles, kuris netgi to žaidimo ribose neturi laimėjimo strategijos? Beje, nieko nedarymas – irgi strategija, kuri priklauso nuo kitų malonės.

O artimiausiu metu turimus svarus tikrai siūlau pakeisti bent į kitus fantikus, kurie arba yra vyraujantys pasaulio fantikų apyvartoje (baksai), arba nesusiję procesais su tuo, kas laukia jau kovo gale (ne eurai). Visos krizės prasideda nuo kokio nors mažmožio, kada visa ta susikaupusi sniego lavina netikėtai šliūžteli žemyn. Bet pareinanti krizė jau siekia kaulėta ranka durų skambučio. Sako, dydžiu bus tokia, kad su visomis durimis ir staktomis užeis nesiklausus.

Gerai būtų nestovėti jos kelyje – auksas ar bitkoinai tą jums gerai pamąsčius ir nusprendus užtikrins. Ir ginklai apsaugos (ypač kalibras ir pakankamai amunicijos po ranka).

Kažkaip manau, kad katinas Storas protingiau būtų parašęs, ar ne? Bet juk nerašysiu apie Juozuko tautinį kostiumą darželinukams.

Reklama