Kartais Facebook pamėtėja temą, kai atsakymas komentare gali būti per ilgas – tai štai turite įrašą Punkonomics. Štai dr Liutautas Degėsys savo paskyroje 2017-03-19 rašo:

“kai docentėlio atlyginimas yra 700 į rankas, kai už dvejus metus rašytą romaną gausi honoraro (jei parduos) – 800, ir kai už 1 val. paskaitą (Keynote speech) užusienio konferencijoje gauni 600 – supranti, kad tai yra kapitalizmo grimasos…“

Aišku, su filosofu ginčytis, kaip su pliku pešiotis (no pun intended!), bet kas pasakė, kad aš ieškau lengvų kelių?

Ir jo komentare matau maždaug fifty-fifty (čia ne apie atspalvius, husarai!) gerų ir ne kokių žinių jums, ir pradėsiu nuo galo – kas iš esmės tas kapitalizmas šiame kontekste (kas yra grimasos – tai čia praktinio stebėjimo į patampionų cirką, prašyčiau).

Visažinė Google sako, kad kapitalizmas – tai ekonominė ir politinė sistema, kurioje šalies prekyba ir pramonė yra kontroliuojama daugiau ne valstybės, bet privačių asmenų, siekiančių pelno.

Aišku, yra ir valstybinis kapitalizmas, ir gerovės valstybė ir pan. išvestinės šiuolaikinio kapitalizmo formos, tad pažiūrėkime, ką dar šia tema antrina Wikipedia, kuri sako, kad kapitalizmo sudedamosios dalys yra privati nuosavybė, kapitalo kaupimas, samdomas darbas, savanoriški [prekių, paslaugų, produktų, darbo, kapitalo] mainai, įkainavimo sistema ir konkurencingos rinkos, kur rinkos ekonomikoje (čia sudedamoji kapitalizmo dalis, kur kita, leisiu supaprastinti, yra demokratija) kapitalizmo sistemos dalyviai priima sprendimus, atsižvelgdami į savo turimus išteklius, gabumus bei galimybes, o jų trūkumą kompensuoja skolindamiesi ar investuodami į jų panaikinimą.

Visumoje, kaip bežiūrėsi, puiki sistema. Atrodytų. Tai kuo nepatenkintas šiuo atveju gerbiamas docentas?

Atlygiu už įdėtas pastangas, kurias matuoja laiko sąnaudomis (šiaip laikas yra brangiausia valiuta – kurią mes švaistome, ir jos atsargos nepasipildo, net jei ir kai kuriems “pasiseka“ tapti “antrąkart gimus“, tik anokia čia išvis sėkmė).

Būtent pinigų, kaip kapitalo (ir ne tik) įvertinimo ir kapitalizmo sudedamosios dalies, tarsi alyva sutepančia visą mechanizmą, panaikinimu, pakeičiant juos laiko sąnaudų matu, siekė savo darbuose politekonomas Karl Marx.

Bėda tik, kad su pinigais ir laiku yra kaip su auksu ir banknotais dabar – kas kuo vertinamas: auksas kaip metalas doleriais ar doleriai “padengiami“ auksu? Taip ir su laiku bei pinigais (paprastai jei neturite paveldėto kapitalo pertekliaus arba jo neakumuliavote rinkoje, tai arba turi laiko, arba turi pinigų, bet niekada neturi pakankamai abiejų).

Ką tuo noriu pasakyti? Kad, Karlai, esi neteisus? Ar kad Liutauro noras yra toks labai jau marksistinis (kas yra savotiška stigma glušių ekonomistų šalyje, kurioje politekonomija kaip mokslas buvo panaikinta ideologiniais sumetimais, sako, to paties, kuris liaudies kūryboje kolhozus sugriovė)?

Iš esmės tik noru pasakyti, kad laiko sąnaudos čia anaiptol nėra matas, o svarbu tai, ką pats docentas sukuria kaip vertę vienu ar kitu veiklos atveju, ir kodėl tas apmokėjimas jam skiriasi, kada, atrodytų, vienur įdeda daugiau pastangų, o sumokama jam mažiau? Bet kaip sako iš prūsokų ūkininkavimo ir kapitalo akumuliavimo mokęsi suvalkiečiai: jei nuo dydžio pareitų, tai karvė zuikį pralenktų.

* * *

Todėl žiūrim, kas nulemia skirtingą apmokėjimą pirmu atveju – kas yra jo tiesioginis docento darbas.

Pirmiausia, tai priminsiu, kad dr Liutauras Degėsys yra 2008 metais išrinktas vienu iš 10 geriausių Lietuvos dėstytojų – nepaisant to, kad jo dėstomas dalykas mažai kotiruojasi “praktinėje“ rinkoje. O tai reiškia, kad jo kuriamas produktas čia, žiūrint kapitalizmo sąvokomis, yra aukštos kokybės.

Tik rinkoje kainą nulemia ne visada kokybė.

Kai tos kokybės siekiama – taip, tik paduok, mokėsime antkainius, gausite viršpelnius! Bėda su Lietuvos aukštojo mokslo sistema – aukštojo mokslo diplomą gauna 80 procentų visų abiturientų, o juos dalinančių mokyklų yra po tuziną milijonui gyventojų (kurių yra dar mažiau, jei suabejosime atsiliekančia nuo gyvenimo per daug optimistine politizuota statistika). Siekiama ne kokybiško išsilavinimo, bet diplomo.

Ir tai reiškia, kad konkurencija Liutaurui rinkoje yra stumianti kainas žemyn – tiesą sakant, jo dėstomas dalykas netgi neturi rentos (riboto veiksnio, monopolizuoto produkto ar rinkos dalies) požymių, pagal kuriuos jis būtų privalomais kreditais bet kurio diplomo studijų kreditų dalyje (sovietmečiu negalėjai baigti aukštosios mokyklos be mokslinio komunizmo įskaitos).

Va įsivaizduokite kad ir tokią situaciją: ateina kažkoks partinis LSD bonzas, vėliau tapęs ne tik KAM ministeriu, bet ir buvęs premjeru, be jokio aukštojo mokslo diplomo ir užsimano gauti MBA lygio diplomą geriausiame Lietuvos universtite, kuris yra, sakoma, VU – lankyti paskaitų net neketina (užimtas politikoje ir tenise pypkę rūko), nes taip dar ir jo kvailumas tiesiog išryškės, tai užtenka su dekanu kavutę pagerti ir taip dviem metams prapulti iš akademinio akiračio.

Ir jei jo kelyje netgi būtų du pasirenkami dalykai, kurių vienas dr Aušros Maldeikienės yra ekonomikos minties istorija, o kitas yra ne jos, bet organizacijų psichologija, tai akivaizdu, kad pas Aušrą tai Gediminas parašo niekaip negautų, net jei pas jį Seime patarėju dirba šios sūnus – bet kažkaip juk parašą gavo už tuos pasirenkamus kreditus, tai manau, kad organizacijų psichologiją jam užskaitė kaip buvusiam partiniam instruktoriui “iš bendro išsilavinimo“. Kaip ir užskaitė tokiu būdu jam visas studijas – tik išties kokiu glušium reikėtų būti, kad dar girtumeis, kad išsilaikei baigiamąjį egzaminą 9/10?

O juk universitetų ne vienas, ir diplomą gali gauti (!) jei ne viename, tai kitame – kaip anksčiau sovietmečiu kai kuriose darbovietėse “dirbo“ tarybinių piliečių darbo knygelės (visi matė Arvydą Sabonį po krepšiu besistumdantį varžybose, o ne agronomu brendantį moliniais kaliošais per ražienas, skaičiuojant sėjomainos efektyvumą artimiausiuose penkmečio planuose), taip dabar ir su aukštojo mokslo studijomis – ar Kirkilas, ar Uspaskich, ar Šustauskas, ar Bosas, ar Lubys, ar… (viešpatie, sąrašas ne baigtinis).

Ir taip su finansavimu – Lietuva švietimui skiria lėšų gerokai daugiau, nei krašto gynybai, nors visada tuos du dalykus politikieriai supriešina prieš rinkimus savo debilavotų rinkėjų papirkinėjime pažadais (praeitą kadenciją Seimo spykerė Loreta Tutita išvis pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad uždraustų NATO pajėgų dislokavimą Lietuvos teritorijoje).

Todėl būk tu nors geriausias dėstytojas, o net ne šiaip jų dešimtuke – vis tiek apmokėjimas rinkoje bus pagal paklausą. Ir išvis – rinka, reikalaujanti “praktikų“, gali efektyviau paskirstyti lėšas ir išvis apsieiti be filosofų, uždarydama jų katedras. Nes tie nekuria apčiuopiamos vertės čia ir dabar – nei pusdurniams studentams to reikia kreditus renkant, nei ūkvedžiais tapusiems rektoriams kyla ranka finansuoti dalykus, be kurių gi kai kurios aukštosios mokyklos irgi apsieina.

Šiaip universitetas buvo savo idėja viduramžiais tik tuomet, kai jame privalomai buvo trys fakultetai – sielos daktarai (teologija), proto daktarai (filosofija) ir kūno daktarai (medicina). Ir visi kiti fakultetai buvo tik pagalbiniai, aptarnaujantys šiuos, arba išvestiniai (biologija dalinai keičia mediciną, o ekonomika gali apjungti – kaip protinio, filosofinio, ir materialaus, “kūniškojo“, visuomeninis mokslas).

Ir kai visokie “zootechnikai“ tvarkys aukštąjį mokslą, tai liks tik “praktiškieji“ dalykai finansuojami, o “visokie pilosopai“ gaus tai, kas lieka nuo “rimtų“ mokslų. Aš netgi nesutiksiu, kad čia komersantų valdoma valstybė – tiems reikalinga filosofija, nes tai yra investicija į protinio ištekliaus vystymą. Valstietis tik iš mažos agrarinės valstybės™ tame nemato jokio poreikio.

Kol kas paguosti negaliu – aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas ne 80, o tik 20 proc. visų abiturientų, ir universitetai liktų vos keli – kitiems beliks tik profesinis lavinimas.

Bet tai yra žiaurus socialinės inžinerijos sprendimas, apribojantis ne tik išteklių švaistymą bei mokslo prieinamumą (iš čia – renta ir didesni uždarbiai dėstytojams), bet ir paliekantis daugumą jaunimo be bent jau teorinės galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą. O Lietuvos rinka atvira – galima įgyti ir užsienyje, jei pinigų turi (aš užsidirbau savo studijoms ir už jas mokėjau – antraip sovietmečiu, be galimybės susimokėti už studijas, aš būčiau likęs kaip “kaimietis“ išvis be aukštojo mokslo, net jei ir mokiausi mokykloje neprastai, nes brežnevizmo epocha “padovanojo“ begalinę korupciją ir aukštojo mokslo sistemoje).

O kapitalizmo “grimasos“ čia pasireikš galop dar tuo, kad makulatūriniai diplomai ir liks tik čiabuviams kvailiukams – jau vis daugiau jaunimo renkasi studijas nebe Lietuvos universitetuose. Ir net ne nuo magistrantūros, o jau iškart nuo bakalauro lygio. Kas bloga žinia ir Liutaurui – nes tai reiškia, kad ir jo kokybiškas produktas turi mažėjančią paklausą ir taip besitraukiančioje rinkoje.

* * *

Antra dalis – honorarai iš knygų rašymo.

Ir čia atkreipsiu dėmesį, kad Lietuvoje knygų leidybos rinka yra visiškai monopolizuota, todėl ten tiek pat kapitalizmo, kiek ir aukščiau minėto Karlo darbuose apie monopolijas ir korporacijas. Ir kainas diktuoja leidėjai, o kiek gauna “pašalpos“ autoriai nuo “savo“ knygos – štai galite paskaityti kad ir Unės tinklaraštyje.

O kodėl taip yra, tai viskas dėl tos pačios rinkos, tik be grimasų, o realiai – gyventojų skaičius nuolat mažėja, tad rinka traukiasi. Maža to, gebančių skaityti mažėja dar labiau – tie prakutę renkasi amerikietišką gyvenimo būdą, važinėdami į darbą nuosavu transportu, kurį patys ir vairuoja.

Nenuostabu, kad ir knygų pardavimai mažėja (išskyrus Knygų Mugę, kada kaip į atlaidus visi tie ratuotieji sulekia atsigauti morališkai, parkuodamiesi netgi purvyne), o radijo stočių lietuviai turi gerokai daugiau kitur tenkančio vidurkio. Nes vairuodamas tik klausytis tegali, o ne skaityti – skaito žmonės didmiesčiuose, kur veikia viešasis transportas, ir važiuoji juo tą laiką iki darbo sėdėdamas bei skaitydamas (nors po žeme, kur netraukia internetas, tai važiuojančių candy crush žaidėjų ne mažiau pastebiu, nei skaitančių knygas).

O vienintelis didmiesčiu save laikantis Vilnius (nors jo tėra tik pusė iki minimumo, kad tokiu būtų laikomas) yra užgrūstas spūsčių net tarp išplatintų gatvių (daugumoje Londono gatvės yra išvis siauros – vos vienos eismo juostos į vieną pusę, kurioje dažnai dar ir priparkuoti automobiliai), kuriomis “kaimiečiai“ iš sostinės periferijų į darbą ir atgal parvažiuoja savo “bričkelėmis“. Jie įpirktų knygas, bet per dieną prie kompo kukulakės nuvargsta, o dar ir anksti kėlėsi, spūstyje kiurksojo, vėlai grįžo – koks dar knygų skaitymas?

Bendrai paėmus, knyga nebeteko laisvalaikio priemonės vyraujančio statuso – yra kitų pramogų, o knygai dar ir susikaupti reikia. Maža to, švietimo programos kad ir kaip besivartaliotų, bet neskatina skaityti vaikų dar mokykloje (sovietmečiu skatino tuo, kad privalomoje programoje buvo visiškas mėšlas, tai ieškojai atgaivos smegenims – buvo itin populiarios nuotykinės ir fantastikos knygos, kurios ėjo Zenito ir Drąsiųjų Kelių serijomis).

Galop, lietuvių literatūra davė vos tris knygas, kurios turi kokią nors vertę ne vien koduotų filolologių nutysusiais megztukais supratimu (ir vieną filmą), tad 12 metų gromuliuoti trečiarūšę prėską beprasmišką lietuvių literatūrą yra garantuotas kelias į nubukinimą ir atgrąsymą išvis skaityti, jei tėvai nepadavė knygos arba neskaitė patys pasakų vaikams prieš miegą – ir jei taip visos knygos tokios, vaikai patys galvoja po to, tai išties, kam tos knygos ir reikalingos, ar ne?

Tad ir čia nieko paguodžiančio Liutarui neturiu: pirma, rinkos knygų leidyboje nėra, o yra tik pinigų pasiėmimas iš rinkos, numetant grašius turinio užpildytojams (kažkodėl vadinamais rašitojais™). Antra, kaip sakiau, rinka sparčiai traukiasi ir šitų knygos komersantų nenaudai, kad jie dar iš mažėjančių pelnų galėtų daugiau dalintis, net jei atsirastų leidyboje konkurencija.

Ir išvis – kas sugebėjo perskaityti mano tekstą iki šitos vietos? Juk tai irgi parodo atbukusius gebėjimus skaityti. O juk ne romaną parašiau.

* * *

Bet paskutinė dalis išties optimistinė – juk už kelias valandas pranešimo galima uždirbti daugiau, nei iš tiesioginės profesinės veiklos bei iš malonumo rašyti knygas!

Argi ne puiku? Štai čia kapitalizmas veikia puikiai, ar ne?

Yra paklausa kokybiškam ir žaviam (sic!) pranešėjui, kuris ne šiaip pripažintas vienu iš dešimties geriausių Lietuvos dėstytojų. Taip pat yra filosofas, kas savaime yra aukštos kokybės proto, kaip išteklio, įvertinimas. Ir dar eiles rašo, kas yra ne tik protinio, bet ir emocinio intelekto išraiška.

Kaip galima nesumokėti tokio honoraro už malonumą kelias valandas (o daugiau laiko ir nėra) jo paklausyti? Juolab, kad galima gal sumokėti ir daugiau, bet čia derėtų jau pasidomėti rinka – ir kiek joje Liutauras turi monopolinės galios ir geba savo ištekliu sukurti rentos situaciją sau.

Tad jei kas ten aukščiau skaitydami patyliukais vis tiek jį vadinote marksistu, tai štai jums akibrokštas į naglą feisą – jis yra aštradantis kapitalizmo ryklys šioje sferoje, kad geriau pirštu nepenėti, nes nukąs iki alkūnės su visa ranka.

dr Liutauras Degėsys iš Seimo tribūnos aptaria nagų riestumo į save filosofines įžvalgas (foto iš britų mokslininkų reklaminio portalo Delfi)

Todėl manau, kad čia ne aplinka kalta, kaip sakė toks atstatydintas Lietuvos prezidentas, ar ne kapitalizmo grimasos kaip toji “aplinka“ – čia kaip tik kapitalizmo trūkumas sukuria grimasas, kada šis Liutauro intelektualinis kapitalas įsigyjamas pusvelčiui.

Tik kapitalizme viskas turi savo kainą (žr apibrėžimą, kur yra apie įkainojimą). Ir tai reiškia, kad jei Liutauras gauna ne pilną kainą, tai likusią dalį kažkas begėdiškai nusavina. Arba tiesiog tą neišsilavinimo kainą sumoka vis labiau bukėjanti visuomenė, kuri “sutaupo ant visokių pilosopų“, tačiau iššvaisto pinigus vertelgoms, įsisavinantiems lėšas efektyviau už tuos, kurių vardu jie ir nusavina.

Čia ne kapitalizmas. Čia yra banali vagystė, ir kuo labiau valstybė korumpuota, tuo pavagiama iš visuomenės urmu per išsunkiančių institutų sistemą irgi vis daugiau.

Kapitalizmas – tai rinkos ekonomika ir demokratija, o ne monopolis ir kleptokratija.

Reklama