Šiandien juk pirma diena, kuomet už keletos valandų nuo mano parašyto šio teksto praimė Kvanka oficialiai pasakys “atia, europiečiai!“

Ir taip mus atskirs ne tik Kanalas (iš jūsų pusės – Lamanšas), bet ir vietinių čiabuvių neartikuliuota neapykanta savo prigimtiniam, nors nesuvokiamam, kvailumui (net romėnai sugriuvus Romai pasakė: “o mat juos galas, pakuojamės pas galus, tegul šituos goželius po kelių šimtų metų salose raguoti atplaukę vikingai atkruša) bei iki pernai metų referendumo užslėptam po mandagumo frazėmis ir grimasomis rasizmui, ksenofobijai, nacionalizmui ir kolonialiniam pasipūtimui (“these also English speaking bloody yanks, tai jie visi imigrantai toje buvusioje tabako ir medvilnės kolonijoje, o mes šiose žaliose salose juk genuine“ – kas, Bobai, nuliūdinsiu, bet juk nereiškia genialūs?), kas galop išlindo į paviršių ir mažumos (nes 17 milijonų futbolo kamuolio ir bokso atidaužytų galvelių už Brexit pasisakiusių yra vis tik mažuma nuo rinkėjų masės, kaip beskaičiuosi, su Zenonu ar su Floridos buhalteriais, nors ir atrodo “trijų milijonų krepšininkų“ tautai daug, o ta likusi irgi kvailoka dauguma net laikė save per daug comme il faut snobais tiesiog pakelti savo subines ir nueiti balsuoti kvailame kaimiečių aistrų referendume, koks buvo ir pas jus “dėl Lietuvos žiamelės™“, tik nenuėjimas jį pas jus sužlugdė, o čia, deja, durnystę įteisino).

Bet po to pagalvojau, kad tingiu netgi kompiliuoti visas savo tezes ir pagrindines mintis į vieną glaustą tekstą apie Brexit priežastis ir pasekmes, ir kodėl Kvanka yra kvanka (tą jos dėstytoja sakė, tarp kitko), ir kaip iš esmės torių partija ne tik uzurpavo visą nacionalinę politiką, bet referendumu išsprendė savo partines ambicingų durnių (arba durnių su iniciatyva) razborkes – ir kokio Silikoninio Dave asmeninis pralaimėjimas nebūtinai reiškia jo įtakos ir politinės karjeros galą.

Kurio kaip būdo neturi kaip analogiškai išspręsti Darbo partija, todėl ten greitu laiku gali eiti kalba išvis apie partijos išėjimą iš darbo į poilsį, nes jau libdemai dabar turi aiškią pro-EU poziciją, labai palankią aiškėjant referendumo pasekmėms kasdienio čavzo gyvenime, ir realius šansus perimti iš darbiečių atstovavimą profsąjungų politikoje. Ir nenustebintų, nes kaip ir savo ilgalaikį antieuropietišką zyzimą pramušusi pernai UKIP gi baigia išnykti iš akiračio, vietos rinkimuose pasikrovusi ne anglių savo politiniam garvežiui, o akmenukų skandinimuisi prūde (link kurio su pimpiu “nigaliu koks“ Farange jie ten visi ir gali žygio maršu traukti kol nenulinčiavo už žadėtus £350mio sveikatos apsaugai kas mėnesį, jei per metus negali tiek sukrapštyti iš pakeliamų mokesčių).

Tingiu tiesiog kartotis, nes labai daug rašiau Facebook su #brexit bei #londonews žymomis ir komentaruose kantriai aiškinau, tad dabar kaip ir perdegiau jau. Galop, jei neskaitėte ir nemokate naudotis paieška, tai ką tai pakeis? Nieko juk iš esmės.

Geriausiame scenarijuje britai išsiderės prastesnes sąlygas EEB (angl. EEA – čia estiška abėcėlė nuo A iki B), nei turėjo iki šiol, kai skaitėsi ES nariais – nenuostabu, kad kitąryt po referendumo dažniausias Google klausimas buvo what is EU?

Net nesuprato, iš ko čia jie ketina išstoti, kas labai tipiška – kai romėnus pakeitė saksų gentys, tai irgi į klausimą, ar tie jaunuoliai žydromis akutėmis atvykę į Londondiumą iš Romos, šiems atšovė:

Nein!

– Bet jūsų ne devyni, o…  kur žadėtieji mums vikingai???

Vikingų dar reikėjo palaukti – jie dar kilimą pas prancūzus tai progai ant sienos kabinti audė. O aš čia dar vos atvykęs jau iškart atkreipiau dėmesį, kad vietoje EU visur užrašę EEA, ir todėl visokie skandinavų pingvinai jiems irgi yra “ai, iš tos Europos“ – geografiškai iš salos žiūrint gal ir teisinga, bet politiškai konkrečiu atveju tai norvegai nėra ES dalimi (kurios šalys priklauso EEB ir kurios ES – patys susiraskite, jei neskiriate, ESiečiai jūs mano mieli).

Prastesnes sąlygas, nes Bendroje Rinkoje gal ir liks, ko labai nori (kažkaip visa teisinė diskusija vyksta apie tai, kad teks ten įstoti iš naujo), bet be balso teisės – ar ne idiotai, Berimorai? Juolab, ką pasakyti apie politikus ir jų rinkėjus, kurie tokiais sprendimais užmuša po Didžiosios Recesijos pradėjusią atsigauti šalies ekonomiką?

Mažiausia bedarbystė! Ai, nu taj če gi imigrantai kalti – taigi darbo vietas atėmė! We want our country back!

Kaip Lietuvoje balvonų testas parodo, kas yra balvonai, taip ir čia dėl Brexit irgi aišku, kas už Žalio Tilto sovietinį paveldą, so to speak.

Prastos naujienos, deja, jums, Vakarų Forposte gyvenantiems – britai, pastrigus deryboms su ES, gali spjauti į ES sprendimą taikyti ekonomines sankcijas Rusijai.

Ilgai tuomet jau netruks, kai paskui britus nulėks Realpolitik vėliavą įsikandę vokiečiai ir prancūzai, iš esmės visada buvę rusų draugais, ir tik JAV bei JK dažnai stumti į griežtesnę poziciją su Kremliumi, šio visada atsiprašinėdami. Bet tai, kiek kultūrinio rusiško produkto prigrūsta pastaruoju metu Londone (čia ne tik dirba Rusijos ambasados kultūros atašė – čia akivaizdus FSB strateginis minkštos galios veikimas; bet ne, jūs nepainiokite kultūros su politika, nu!), tai nestebina, kad visuomenė labai palankiai pažiūrės į pragmatišką pasiūlymą daryti verslą su rusais – bausdami ES, kurie baudžia JK.

Party like a Russian daina taps nebe parodija, o linksma skanduote žygyje į draugystes su Huilo. Ir tas labai nudžiugins netgi hilariukus anapus ir šiapus Atlanto, nes Doncė nesupras, kodėl jis čia dabar turi rodyti kažkokį principingumą, kada jau visa JK ir ES eina už draugystę su Raška, ir galės hipsteriukai netgi džiaugsmingai tvyrsčioti #nuarnesakiau bei rašinėti kreidutėmis ant asfalto: Rusijos įtaka POTUSkai! Sad!“

Gero nieko ES sutarčių nutraukinėjimas nežada ir proletarams pačioje JK – maža to, kad ūberizacija ir frylancizmai greta per Didžiąją Recesiją įteisintų visuotinių zero-hours contracts atpigino samdos sąnaudas darbdaviams ir pablogino socialiai visų samdomų darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas, propagandistams dar anuomet giedant daineles apie “dabar visi esate mikro-verslininkai!“ (čia kai sąnaudos tau, o nauda – darbdaviui), tai dar ir politinis torių elitas akivaizdžiai stumia dėl ekonominio ir socialinio kontrakto tarp kapitalo ir darbo jėgos peržiūrėjimo ne pastarosios naudai.

ES vis tik siekis idėjoje buvo gerovės valstybė. O JK galės šią idėją išmesti į Kanalą – ir tos kalbos dėl geresnių (sic!) sąlygų investuotojams, kurie bėga nuo praeitų metų lauk iš salų (dėl ko net JAV bankininkai pripažino The Financial Times, kad tokio didelio poveikio Brexit iškart neturės – veiklų ir personalo iškėlimas iš City vyksta jau nuo referendumo dienos, o ne prasidės dabar), yra tik gražiai užmaskuotas eufemizmas būsimoms tokių darbo santykių permainoms.

Kalbėjau su senais anglais, kurių tėvai kovojo streikuose ir demonstracijose gatvėse dėl savo teisių, ir kurie buvo veiklių ir stiprių profsąjungų nariais – dabar Geležinė Ledi savo reformoms galėtų būti ir popierinė, nes nebus ką šiems išties net išvesti į gatves. Netgi traukinių streikai yra kažkokia parodija streiko (kažkada net būsimas prancūzų imperatorius Napoleonas III samdėsi riaušių policininku Londono policijoje mušti demonstraciją Clapham Junction – liūtis abi puses išvaikė, imperatorius gavo į kaulus nuo prūsokų, ko pasekoje atsirado Vokietija), toriams aiškiai žinant, kad darbiečiai, neįgalūs laimėti prieš aštraliežuvius Oksfordo ir Kembridžo absolventus debatuose Westminster, perkelia šantažo svertus ant bėgių.

Juolab, nepamirškite, kad profsąjungoje neatsiranda vietos imigrantams – tiek dėl anglų priešiškumo ir noro jomis gintis nuo pigios atvykėlių darbo jėgos, tiek ir dėl to, kad tie Rytų Europos imigrantai profsąjungas kaip organizacijas laiko tik komunistinių santvarkų reliktais (su nedidele išimtimi lenkai – jų Solidarnosc vis tik buvo net ne tiek profsąjunga, kiek Sąjūdžio dydžio Lietuvos Laisvės Lyga).

Bet Brexit ar ne, o imigrantų jau ir dabar mažėja, o šešios labiausiai jų parūpinusios šalys (trys nuo Baltijos, taip pat Vyšegrado: Lenkija, Vengrija ir Čekija) rodo ne tik mažiausią atvykusių skaičių per dešimtmetį, bet ir didžiausią išvykstančiųjų (didėjo atvykstančių tik rumunų ir bulgarų). Kas reiškia, kad bendrai šalies populiacijos ir IQ lygis kris – liks daugiau tų pusdurnių, kurie buvo už Brexit, ir kurie galėjo už jį balsuoti, nes yra čiabuviai su JK pasais, kol atvykėliai neatėmė iš jų visos salos pagal Viliaus Nukariautojo sudarytą inventorizacijos knygą Ze Doomsday Book.

Žinau, kad balvonai sakys, jog perdedu, tai paaiškinsiu paprastu pavyzdžiu ant pirštų.

Prieš tuziną metų Londonas kulinarine prasme buvo nykuma, iš kurios šaipėsi ne tik varliagraužiai prancūzai ar makaroniniai italai, bet net ir bulvėdos vokiečiai. Dabar Londonas yra Europos kulinarijos sostinė, ir kartais kukliai pasako, kad pasaulio (nelabai kas gali užginčyti). Restoraniniame versle yra įvairių lygių ir tipų įstaigos, bet net paėmus kažkokį bendrinį vidurkį, tai yra ne tik pigi darbo jėga padavėjuose, kuriems jūs arbatpinigių gailit (imigrantai – anglams per sunku dirbi), tai ir aukštos kvalifikacijos specialistų – baristos, somelje ir šefai, kurie irgi yra imigrantai, ir gerai apmokami (nes mokytis ir sunkiai dirbti anglui juk per sunku).

Dabar jau galite pradėti skaičiuoti, kiek tokių žinote anglų, lankstydami pirštus, ir geriau užlenkite visus bei palikite vieną vidurinį vardan Oliverio.

Šie Londono kulinarinį stebuklą sukūrę profesionalai jau irgi išvažiuos? Išvažiuos tie imigrantai su europiniais ekspatais iš City? Kompiuteristai ir visokie programuotojai (apie Bombėjaus telefoninius patarėjus, be akcento ištariančius tik pirmą frazę, nekalbu)? Medikai ir slaugytojos iš nemokamos visos medicinos? Statybininkai (na, jei dėl hard Brexit šalis kris vėl į krizę, tai jų gal ir nereikės tiek) ir visokie taksistai? Bakalėjininkai ir prekybos tinklų darbuotojai?

Vardinti toliau?

Neseniai buvo užsipultas Tony Blair, kuris atsiprašinėjo, kad nesuprato, kokį poveikį turės atvira darbo rinka iškart nuo 2004 metų, vos ES prisijungė visus rytų europiečius.

Ko net jis dar nesupranta, tai fakto, kad atidėjimas septyneriems metams kaip vokiečiai padarė, iš esmės po to reikštų ne tolygų srautą imigrantų per 7 metus, o griūtį susikaupusiųjų per tuos laukimo 7 metus (ir masės nelegalų, save pagaliau legalizavusių). Vokiečiai, beje, už tai gavo savo elito bausmę – įsileistus pabėgėlius. O britai šių ir neturi – referendumas buvo ne dėl jų baimės, nes sienas kontroliuoja seniai iš Šengeno išėję, o dėl noro vis tik išvyti rytų europiečius lauk, komfortiškai pasilikus rasiškai “žemesnes“ jų rūšis.

Kodėl? Nes visa visuomenė turi tam tikrą struktūrą.

Ir aš suprantu, kad baltam anglui yra apmaudu, kad baltas europietis greitai adaptuojasi prie vietos papročių ir įstatymų (tiesą sakant, pratintis nelabai prie ko reikia, nes darbo etika ir mentalitetas bei pažiūros dažnai yra vienodos ar panašios su nežymiomis detalėmis – visi žiūrėję Poną Byną, visi gerbia Šekspyrą, visi stengiasi kalbėti angliškai, visi perka tuos pačius daiktus ir mėgsta alų bei aludes, visi šiltai žiūri į vietinius karališkus cirko atributus, ir t.t.). Ir tada šitas atvykėlis gana greitai tampa laiminčiu “vietiniu“ – todėl ir šūkis per referendumą buvo “atgauti šalį“.

Ne, dėl negrų ir babajų (ką jie vengia tiesmukai įvardinti, bet jūs su anglais nebendravote gal dar taip artimai?) jie ramūs, nes šie yra neįgalūs su čiabuviais civilizacine prasme konkuruoti – skamba rasistiškai? O išgrūsti europiečius (ne vien rytų) – ne ksenofobiškai? Ar čia kai “atgauti šalį“ – tai patriotiškai vadinti dabar?

Kiek britų krausis lagaminus, jei ES ims pariteto principu tuos grūsti lauk kaip nelegalus, ką? Jų yra apie 2-3 milijonus ekspatų, paskaičiuota, bet realiai bus daugiau (kiek tongue in cheek žiūrėti britus, kurie masiškai ima jau ne pirmi metai iš eilės JAV pasus, prakutę ten kine, televizijoje ar šou versle – gonna make America Great Britain again?).

Dar ko jie nesuprato, kad šita imigracija iš esmės leido daugeliui čiabuvių pakilti socialinėmis kopėčiomis aukščiau – jie tapo naujų darbininkų vadovais arba meistrais, nors prieš tai jie patys turėjo tuos darbus dirbti, džiūgaudami patyliukais, kai Karibai su Afrika po karo perėmė jau išvis prasčiausius nuo Viktorijos laikų turėtus darbus dar gerokai iki pat ES atsiradimo, o Indokinija tapo tarnais, nes airiai mieliau plaukė per Atlantą.

O kas iš britų neprakuto – tie susikūrė sau ramų veltėdžių gyvenimą iš pašalpų, todėl BBC kai reikėdavo reportažų apie blogį nuo imigrantų, tai nuvykdavo į kokį Visbičą, kur vietinių tik mažuma, ir tų klausdavo, kodėl jie prieš, ir tie yra tiek kaip jūsų piziai iš Naisių, kad sakydavę: taigi jie iš mūsų čia tik pašalpas (!) atims, jū nou!

Paprasčiausia “sustvarkyto gyvenimo“ schema: ėdi kaip kiaulė, nebepaeini nutukus, tada nurėplioji į polikliniką (GP), gauni neįgalumą (nes negalima sakyti, kad čia nutukęs pacientas) ir elektrinį vežimėlį važiuoti į parduotuvę ėdalo pirkti (gi nepaeina jau), o gyveni socialiniame būste (geriau nei bet kuris imigrantas už savo uždirbamus) ir dar gauni pašalpą, kuri yra daugiau, nei tokiam išvis kas mokėtų, jei dirbti eitų. Nes juk negali gi jau paeiti, tai negali ir užsidirbti. Ėsk, kurwa, mažiau, ir paeisi!

Rengti referendumą tokiame kontekste, net jei grįžti iš ES derybų, kada esi aristokratas su puikiu išsilavinimu ir ryšiais, o kitoje stalo pusėje sėdi “naujieji europiečiai“ kaip prietaisai “šaudė tu šaudė“ ar įteisinti vagys iš post-komunistinių šalių, kuriose korupcija artėja prie Afrikos, ir žiūri į tave nesuprantančiomis kukulakėmis vout du jū vont Deiv?, o ir iš tų “senųjų europiečių“ – pirmininkuose tie, kurių seneliai gal rasinį grynumą įvesdinėjo vilkėdami juodas Hugo Boss dizaino karines uniformas, tai buvo garantuotas (!) kelias į susinaikinimą (ką aš prognozavau ir palinkėjau patirti – man kaip iš security, tai kuo šalyje blogiau, tuo daugiau karjeros galimybių tuomet).

Jei tai irgi ne prigimtimis durnumas, tai kas tuomet?

Elito gudrus noras nubausti savo išpindėjusį kaimietį rinkėją? Londonas, priminsiu, balsavo už pasilikimą ES, o didžiausi Brexit balvonai kaip tik iš tokių vietinių žvygaičšyrų ar naisiufordų parapijų.

Tai kas toliau su manimi nutiks šitoje Britanijoje, anksčiau žinomoje kaip Didžioji?

Gal neišspirs visgi, kai kurių jūsų liūdesėliui – už keletos dienų bus dveji metai, kai aš jau čia. Pirmieji buvo optimistiniai, nors nervino, kaip viskas kruta per lėtai. Antrieji baigiasi, deja, pesimizmu, nes realiai ekonomika, o aš čia vis tik norėčiau prasigyventi, nuosekliai gravitacijos sąlygoto pagreičio tempu juda link betono, apie kurį ir Kvanka perspėjo, drąsiai guosdama tuščias bendrapiliečių galvas, kad jų smegenys tėškusis nenukentės – ot, pamanykite, ranką ar koją susilaužysi: keep calm and hard brexit.

Nors škotai vėl už dvejų metų visa sijonuota tauta svarstys, kaip vakar nusprendė pakartoti bisui, ar jiems dar likti su tokiais nutėkštais anglais, žadėjusiais prieš praeitą škotų referendumą nerengti jokio savo referendumo. United Kingdom no more?

Ir gal tai yra priežastis, kodėl man patinka Londonas, bet nepatinka provincialioji Anglija. Ir kaip ES federalistas turi su skaudančia širdimi dabar mosikuoti jums atlasine nosinaite: atvykau kaip ES pilietis į ES šalį, o toji tik pyst – ir iš ES emigruoja. Ką, vėl emigruoti ir man???

Mielai – jei tik turėčiau laivę, taip ir išplaukčiau į kitą gaublio pusę pas stačiapapes Polinezijos gražuoles (hi, baby in blue! – kaip sakė Keith Richards koncerte).

O ta proga – gal tebūnie ir jums suprantama kalba palydinti Brexit melodija, nes šią savaitę TimeOut London žurnalas parinko visą grojaraštį, bet ten dainos ne petrašiūnų tarme gi buvo “Sudie, mano mergaite, sudie – tiltų neliko atgal!“:

Reklama