Buka tauta – kažkada imliai savo tautiečius įvertino dr Aušra Maldeikienė, dar sakydama, kad visa tokios tautos išmintis pareina iš balos (kaip ir gražumas iš ten pat), ir tai yra pasekmė menko išsilavinimo, siauro akiračio ir negebėjimo mąstyti bei analizuoti faktus. Lietuviškas išsilavinimas yra apie popierius, todėl tvarką įstatymų popieriuose turintys palaikyti apidiplomuoti “teisės“ specialistai tinka, geriausiu atveju, tik Mėslitoje dešroms kimšti.

Apie kitus diletantus (apie profesorius bus kiek žemiau dar – pala, pala, kaip sakė anekdote apie Mumu ir lietuvio egzamino laikymą stojant universitetą sovietmečiu), kurie ima diskutuoti nesuvokdami elementarių raštvedybos ar protokolo taisyklių, net nesinori pradėti kalbėti, nes atrodys, kad Pilnaties Karius (nepainioti su Pusmėnulio kariais) imi vertinti kaip kibernetinio karo strategus, jau darželyje žaidžiusius 3D šachmatų simultanus.

Todėl ne tik oligarchui ir solenizantui Dariui Mockui įsimintiną 2017-ųjų metų kovo 29-tą dieną Europos Bukos ir Bukesnės Tautos čempionate viename ringo gale vakariniame Europos pakraštyje stojo anglai su Brexit, o rytiniame – lietuviai. Ir nekreipkite dėmesio į populiacijos skirtumus – Suvalkijoje sako, kad jei nuo dydžio pareitų, tai karvė zuikį aplenktų (nesupratingos karvės yra tik Piziuose, pardon, Naisių kaime).

Vis tik savo pernykščiu sprendimu anglai verti lietuvių varžovų irgi savo prastu išsilavinimu (nubalsavo karta iki visuotinio universitetinio išsilavinimo amžiaus), siauro akiračio (pasirodo, kad Britanijos salos yra septintasis kontinentas, kaip sako komentatoriai BBC), negebėjimo mąstyti (mažiausia bedarbystė yra imigrantų pertekliaus pasekmė, pvz.) ir analizuoti faktus (google next day: what is EU that we voted against?).

Varžovai praėjo sėkmingai kvalifikacinę atranką – atitinka savo savybėmis ir sprendimais: anglai – referendumu dėl Brexit iš ten, kur nori likti (ES rinka ir jos taisyklės), bet iš ko nori išeiti (ES taisyklių rinkai), o dabar jau ir atsikyrimo laišku, pateikę paraišką Europos bukių čempionatui; gi lietuviai – profesionalų (sic!) Seimu ir Vyriausybe (Prietaisas su Atvėsaite tyliai rūko kamputyje, kol prisukama Loreta kartoja kaip užstrigusi plokštelė: tuti-ta… tuti-ta… tuti-ta…) bei “susirastu“ sau Vasario 16 Nepriklausomybės Aktu.

Po vakar dienos rezultatas, matau, apylygis – pasipūtę anglai, nukamuoti Nigerijos sukčių laiškų apie palikimus anvansu už jų pervedimus negali įveikti telefoninių sukčių ir “pinigų prie degalinės“ užgrūdintos lietuvių tautos. Nestebina kaip visad glušdelfis savo krykštavimais, bet kažkiek svetimos gėdos jausmą sukėlė pasipylęs srautas Facebook net profesorių ir šiaip žmonių, kuriuos laikiau esant sveikos nuovokos, reivas dėl Akto originalo.

Man kilo tik vienas klausimas: ar profesoriaus vardu, gautu nežinia už ką ir per kokią peer review savo professional board praėjęs, pavadintas istorikas (I shit you know, dr Watson!) Liudas Mažylis yra durnas, ar naglas?

Čia papildau: pasirodo, net ne istorikas, kaip kelias dienas skalambijo spauda (o Ingridos Šimonytės pusbrolis Šveikas sakė, kad spauda parašė – aš ir tikiu), bet chemikas, persikvalifikavęs į vadybos docentus, dėstantis politologiją – aš net pripažinau jo kredencialų autentiškumą, bet pasirodo, ir aš tuomet istorijos docentas internetuose, aha.

Kad tauta glušiai – čia mano krikščioniškas atlaidumas juos guodžia ir laimina. Dievaži, aš net nebenoriu apie mirusią respubliką™ ko nors rašyti – labai nemoralu komoje parvirtusius neįgaliuosius spardyti, nors glušą ir bažnyčioj muša.

Jūs, mažutėliai, net nesuvokiate, kaip lengva ant jūsų parado palyti, jei supranti, kuo teisinio dokumento originalas skiriasi nuo nuorašo, bet jums suvokti tą nėra taip intelektualiai įgalu, todėl pasiūlysiu praktiškai pamoką išmokti: nusikopijuoti euriukų ir nueiti į turgelį apsipirkti – jums ten greitai ir suprantama kalba paaiškins, kuo skriasi originalas nuo jo kopijos (galite ir nuorašą pasidaryti, jei mokate piešti ranka).

* * *

Na vat neturėjo 1918-ais vasario 16-tą į tą kambarėlį virš knaipės “Baltasis Štralis“ Šliosburgštrasėje 26-tame name (kaip Piliofkę jau bemaž treti metai ją vadino vietinė karinė įgula ir miesto Wilno administracija) Xerox aparato.

Netgi teisininko praktika vertęsis Jonas Vileišis, žinokite, neturėjo netgi aifono (įsivaizduojate, kaip sunku buvo instagraminti, ką jie ten žemiau pirmame aukšte suvartojo?), o makintošinius laptopus tekstui spausdinti galėjo atsinešti jau tik gruodį trys nauji prisijungę nariai – būtent Lietuvos Taryba ši 20-ties vyrų grupė ir pasivadino, kai po kas grosse, o kas gal tik po kleine bier užlipo į antrąjį aukštą.

Rinkosi ne pirmą kartą – Taryba išrinkta dar 1917 metais rugsėjo 18-23 dienomis vykusios Vilniaus konferencijos metu, kuriai pirmininkavo dr Jonas Basanavičius (čia tas, kuris ant 50 litų banknoto buvo, jei kas pamena), o Tarybos pirmininku (kitaip – CEO) išrinktas Antanas Smetona, po to dukart nuo bolševikų bėgęs į Vokietiją, o tarpe tarp to po nesėkmingų demokratinių rinkimų jau tik po 1926 metų karinio pučo Kaune tapęs Tautos Vadu (vok. Voksfuehrer).

Tiek konferencija, tiek ši iniciatyvinė executives board grupė, vadinta taribais (tokia rašiba™ be bajerio: taip vadinti po to ir visi už Lietuvos Nepriklausomybę kovoję 1918-1920 metais), suvokė, kad Lietuva po karo turi istorinę galimybę negrįžti į Rusijos sudėtį (caras nuverstas, Piteryje – Laikinoji Vyriausybė, valdo demokratai, bolševikai dar tik surengs perversmą vėliau), ir gal netgi pasekti suomių pavyzdžiu, nebestodami atgal į sąjungą su lenkais (Rzeczpospolita Obojga Narodów Polski i Litwy), jei vokiečiai iš okupuotos Lietuvos teritorijos pasitrauks. O gi patys vokiečiai suvokė, kad irgi išlaikyti tokių plačių rytuose užgrobtų teritorijų nepavyks, nes vakaruose užstrigę lygiosiomis prieš Antantę – tad reikia protektoratų (kažko panašaus į dabartinę ES).

Todėl pirmas bandymas šiai Tarybai paskelbti Nepriklausomybę sąjungoje su Vokietija žlugo dar 1917 metų gruodžio 11 dieną, kada bolševikai Petrograde jau buvo nuvertę Laikinają Vyriausybę (kuri buvo nuvertusi vasarį carą) ir uzurpavę valdžią (geras momentas!), o Vilniuje vis dar buvo vokiečiai – mat tame Akte smetonininkai siūlė monarchistinį variantą vasalinėje sąjungoje su vokiečių imperija, o va socdemai visokie (kurie nebuvo iš komunistų ir nomenklatūrinių kapitalistų kaip dabartiniai Lietuvoje) – buvo prieš, ir teisininkas Jonas Vileišis netgi išstojo iš Tarybos 1918 metų sausio 26 dieną, protestuodamas prieš autokratininkų ir monarchistų norus (smetonininkų frakcija) naujos Lietuvos valstybės sąrangą palikti spręsti Tarybai kaip palanku Vokietijai, o ne Lietuvos Steigiamąjam Seimui (kurį jis įrašė vėliau į savo pasiūlytą ir priimtą Aktą).

Vis tik tą 1918 metų vasario 16 dieną susirinko vyrai (visi 19 Tarybos atstovų + 1 konsiliatorius) aptarti naujo siūlomo teksto, kurį parengė Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Stanislovas Narutavičius arba, o gal irgi ir, nes atviri šaltiniai nesugeba net pavardžių sąrašo sutikslinti, Petras Klimas – kairieji demokratai (ir socialdemokratai), ir kad susitartų, konsiliatoriumi pakviestas santarvei vardan bendro reikalo Tautos Patriarchu vadintas dr Jonas Basanavičius (todėl tą dieną Taryboje buvo lyginis skaičius – 20 žmonių!), kuris turėjo sutaikyti dvi priešingas Tarybos frakcijų pozicijas: visišką nepriklausomybę ir demokratinę respubliką (“bet juk bardakas Rusijoje ir va baigėsi bolševikų perversmu – reikia Ordnung!“), ką atstovavo Jonas Vileišis savo frakcija versus Vokietijos protektoratas ir karalystė su vokiečių kunigaikščiu, karūnuojamu Lietuvos karaliumi, kas buvo Antano Smetonos lyderiaujama frakcija, ir kuris buvo Tarybos pirmininku, priminsiu.

Pasakysiu, kad dabartinis Anglijos karalienės, kuri yra irgi iš vokiečių kunigaikščių, vyras yra va iš tokių graikų ir danų karalių šeimų, kurios irgi iš vokiečių kunigaikščių – kaip jums? O taip, jiedu yra trečios eilės pusbroliai, todėl karalienė ir sako savo sūnui Karoliui:

– Čarlllllzai, kraujomaišini mano berniuk, nebumbėk tu čia, kad toji tavo marti prasčiokė Keith vis veža tavo anūkius pas savo senelius dažniau, nes gal iš jų bent sveiki būsimi monarchai išaugs.

Kiek padiskutavę dėl teksto redakcijos, stebėtinai, bet vienbalsiai (yra Nutarimo tekste) sutarė “socdeminiam“ pasiūlytam variantui – man nuoširdžiai norėtųsi pamatyti to posėdžio stenogramą, nes Kovo 11 dienos Akto stenogramos ir prof. Vytauto Landsbergio prisiminimai (ypač apie to meto kompartijos narius, vėliau persivadinusius darbo demokratais arba “dėdė pistais“, o dabar jau besivadinančiais socdemais) yra išlikę, ir ten išties įdomūs istorikams skaitiniai (Steponas Kairys grabe dėl “kolegos“ AMB vartosi), kurie nori (!) suvokti Vasario 16 dienos technines ir teisines pasirašymo detales.

* * *

O dabar apie dokumentą – jei jau jie sutarė dėl teksto, tai reikėjo patį Aktą pasirašyti. Bet pirmiau – juk ir parašyti originalą.

Sakysite, o tai kodėl kompu neatspausdino mašinėle neatbarškino?

Aš suprantu, kad dabar hipsteriukai įpratę makintošikus nešiotis į kofeinčikus, bet nešiotis keletą kilogramų sveriančią griozdišką mechaninę spausdinimo mašinėlę, kuria spausdinti tuo metu buvo atskira profesija (mašininke vadinta arba typist, ką lietuviškai nenorėta pažodžiui palikti kalboje), joks ponas juk nesitąsė, o paskambinti į kokį “ofisą“, kad subėgiotų sekretorės – irgi nebuvo mobilių, ir bendrai telefonija buvo ganėtina techninė naujovė, kurios nebuvo tame kambaryje, kuriame rinktasi gana neformaliai, ir netgi Akto autoriai galėjo tikėtis, kad smetonininkai nepasirašys.

Tad visai natūralu sutartą galutinį dokumentą (official draft) buvo surašyti ranka. Ką tarė ir padarė – ir surašius naują aptartą suderintą tekstą jį visi pasirašė.

Čia vėl papildau: pati Nepriklausomybės Deklaracija yra vadinama Nutarimu, o vadinimas jos Aktu rodo tiesiog šio dokumento pobūdį, kad jis nėra, tarkime, sutartis. Kodėl tai svarbu?

Nes, skirtingai nuo sutarties, kurios sudaromi lygiaverčiai keli egzemplioriai skirtingoms šalis, arba, jei daromi vertimai, tai pažymima, kuris variantas kuria kalba yra laikomas pirminiu (“originalu“), ir apie jų skaičių ir kam išdalinta (kartais – ir notariniam patikėtiniui), tai aktas konkrečiai sudaromos vienu pirminiu (originalas – original draft) egzemplioriu ir tuomet padaromi jo nuorašai kiek jų reikia, kurie yra patvirtinami (authentication) arba visų pusių parašais, arba tik, dažniausiai, pirmininko ir sekretoriaus bei notariniu užtvirtinimu (notariniu patikėtiniu, kuris saugos originalą – jo parašu ir dažnai antspaudu). Bet valstybės tai nėra, todėl natūralu, kad pasirašo visi signatarai! Ir pirmieji nuo Akto padaryti originalūs nuorašai (bet vis tiek nuorašai) yra irgi surašyti ranka – žr. aukščiau.

Kai Antanas Smetona jau Tautos Vadu įsijautęs prisiminė savo indėlį į Nepriklausomybę, tai prireikė, juoksitės, bet nuspręsti, kada ta Nepriklausomybė vis tik buvo (ne, pirmą dešimtmetį būta minėjimų, bet realiai valstybės mastu visuotiškai taip švęsta dar nebuvo): vasario 16 dieną, kada signatarai pasirašė ant galutinio drafto, ar vasario 19 dieną, kada žinia paskelbta laikraščiuose, ar kovo 23 dieną, kada Vokietija pripažino gavusi paštu notą apie Aktą? O gal išvis lapkričio 2 dieną, kada atsisakyta karaliaus idėjos ir priimta laikinoji Konstitucija, o gal netgi pagal 1920 metais liepos 12 dieną, kada ir Rusija pagaliau pripažino Lietuvos Nepriklausomybę?

Beje, galėjo signatarai ir po to Tautos fiureris vien dėl BBQ apsispręsti liepos 12-os naudai, tik tada šventes būtų tekę nukelti dar dvejiems metams.

* * *

O dabar – dėl paties Akto originalumo.

Kada švęsti sugalvojo, tai apsižiūrėjo, kad neturi gi pirminio (!) varianto (“originalo“) – t.y. yra tik spausdinti vėliau nuo kanceliarinių aplinkraščių nuorašai, tad teksto formuluotėmis (kaip ir Nepriklausomybės faktu de jure) abejoti neverta (jūs galite palyginti iki šiol publikuotą “atkurtą“ Aktą su dabar archyvuose Vokietijoje surastuoju originaliu nuorašu). Bėda, kad – o tai kur tas pasirašytas draftas???

Man dar klaikiai juokinga, kad autentifikuotų nuorašų neturėjo nei Tarybos buvęs pirmininkas Antanas Smetona, nei tą Aktą parengęs Jonas Vileišis! Jiems pakako pasitikėjimo dr Jonu Basanavičiumi, net jei tas persikėlė gyventi į “lenkų laikinai okupuotą Vilnių“ (man tai dar vienas didžios Patriarcho asmenybės įdomus faktas).

DUBLIKATAS: 10-mečio jubiliejaus proga sufabrikuotas Akto “originalas“ (iliustracija iš vikės) – taigi irgi su visų parašais! Ir atrodo originaliai, ne kaip nuorašas ranka, ar ne?

Tai va tada gi prisiminė, kad originalas buvo patikėtas juk saugoti dr Jonui Basanavičiui. Tik kad tas jau prieš metus (ironija – būtent vasario 16!) buvo Vilniuje miręs. Išsiniogė “istorijos detektyvai“ pas lenkus į “laikinai okupuotą Lietuvos sostinę“ Vilnių iš Laikinosios Sostinės Kauno ieškoti daktarėlio archyvuose.

Nerado. Kai kas pareiškė, kad tai bus piktybinis lenkų sąmokslas, aišku – pavogė, k*rvos!.

Ir čia darkart papildau: kada prarandamas originalus (pirminis) dokumentas, tai parašomas jo dublikatas – būtent tokiu dera laikyti 1928 metais Antano Smetonos nurodymu sukurtą spausdintą Aktą pagal 1918 metų vasario 19 dienos Lietuvos Aide spausdintą tekstą (kaip faktą, kuris įgavęs juridinę galią dabar), paimant nuo ten ir signatarų parašų faksimiles (nors kaip dublikato kūrėjai nuo ko jas ėmė – čia būtų irgi įdomus klausimas).

Kokia dabar istorinė vertė surasto Vokietijoje autentiško nuorašo (ne originalo!), lyginant su Lietuvoje turimu Akto dublikatu?

Ne-į-kai-nuo-ja-ma. Taškas © kaip ir sakė Vytautas Landsbergis, kito Akto signataras ir kitos Tarybos pirmininkas.

Dabar kas nors vedęs kokios nors įstaigos dokumentaciją iškart užduos sau klausimą: o kodėl originalas paliktas pirmininkui (šiuo atveju – pirmininkaujančiąjam Vasario 16 dieną Tarybai Jonui Basanavičiui, nes Tarybai, priminsiu, pirmininkavo ir vadovavo Antanas Smetona, bet jo opozicija atėjo su savo Aktu), o ne atsakingąjam sekretoriui, kuris turėjo padaryti nuorašus ir juos išsiuntinėti paštu “suinteresuotoms valstybėms“ – t.y. Antantės (Didžioji Britanija ir Prancūzija, buvusi valdytoja Rusija ir prisidėjusi dabar Pasauliniame Kare JAV) ir Ašies (visų pirma Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos, taip pat galbūt dar turkams/osmanams ir italams – o va lenkų dar iki karo galo ir nebuvo), o taip pat į Berną (!), kaip tarptautinį tokių konfliktų reguliavimo centrą tuo metu (dabar vyktų arba į Ženevą, arba į JT būstinę Niujorke).

Čia dar pridėsiu: to meto laikotarpį tyrinėjantys istorikai vis tik teigia, jog buvo vienas originalus aktas (J. Basanavičiui) ir tik trys nuorašai (tiesiogine prasme – ranka), kurie skirti buvusiai okupantei Rusijai, esamai okupantei Vokietijai ir… dar vienas, kuris, greičiausiai, buvo darbinis dokumentas Tarybos dokumentus tvarkiusiam sekretoriui (J. Vileišiui – kas realiausia) arba pirmininkui (A. Smetona neturėjo 1928 metais – atkrenta), arba, kas irgi būtų realu, atiduotas Lietuvos Aido spaustuvei surinkti tekstą (ir kurie į šį aktą žiūrėjo kaip į “kliento užsakymo blanką“).

Nes kas ruošė pasirašytą draftą (kuo ir dera vadinti originalų Aktą kaip pirminį dokumentą!), tas jau ir taip tekstą žinojo, ir sėdo daryti vėliau nuorašus, kurie buvo pateikti Tarybos nariams pasirašyti. Taip, ant visų tų “Akto kopijų“ (įdomu sužinoti jų skaičių) darkart buvo sudėti visų (!) signatarų parašai. Pagal rašalo skirtingumą, gal netgi skirtingu metu vėliau.

Paprastai dabar, kaip minėjau, pakanka notarinio patvirtinimo, pirmininko ir sekretoriaus parašų, bet valstybės gi dar išvis nebuvo, kokie notariniai veiksmai? Todėl natūralu, kad už savo Aktą visi in corpore atsakė bendrai, tai ir rašėsi visi bendrai, ir tokius nuginčyti bendrai yra teisiškai sunku (o okupaciniai valdžiai už sąmokslą prieš teisėtą santvarką“ tiek bendrininkų sušaudyti yra truputį nelabai comme il faut – pažiūrėkite, kiek caca de toro atsigriebė vėliau pats Antanas Smetona už keturių komunarų egzekuciją).

Tokių “originalų“, kas išties yra mano minimo Akto pasirašyto drafto nuorašai, buvo išsiuntinėta ir daugiau, ir nenuostabu būtų juos rasti kad ir pas mane karalystėje UK Foreign Office archyvuose, kaip anas parpiesorius arba naglas (nes manipuliuoja glušių tauta), arba durnas (nes neskiria originalo/pirminio, nuorašo ir dublikato sąvokų, dėl ko jam priekaištavo ir prof. A. Bumblauskas), pareiškęs, kad čia yra orginalas (o kitas “už nuopelnus“ profesoriaus vardą gavęs lopatologas pasakė, kad čia originalų originalas – “originaluuuu, Vatsonai“ ©), ir surado Vokietijoje (vokiečiai net nesuprato ažiotažo priežasties – rimtai, was ist das ten ant kalniuko?).

Kas yra ganėtinas stebuklas, kad išsilaikė per du pasaulinius karus ir dviejų vokiškų imperijų bei respublikų žlugimus.

Pridursiu: o gal išsilaikė todėl, kad visi istorikai iš Lietuvos tai laiko valstybinės reikšmės dokumentu, todėl ieškojo tik Vokietijos valstybiniame archyve, bet vokiečiams tai – tiesiog aplinkraštis iš okupuotos teritorijos, todėl saugotas URM archyve, kur ir atrado Liudas Mažylis (maladiec!).

Yra surastas todėl ir lietuviškas Akto nuorašo (tiesiogine prasme, todėl ne kopija vadinama) variantas “kaip parašėme“ (ir autentiškumui užtikrinti laikoma geru tonu rašyti ranka – kai Kvanka siuntė laišką dėl Brexit, atkreipkite dėmesį, ji ranka bent jau virš teksto parašė “Dear President Tusk“ – manote, kad jos typist nežinojo, koks ten jo titulas ir pavardė, kad Kvanka pati ranka turėjo po to prirašyti?), ir Akto patvirtintas vokiškas variantas ten pat (kuris protokoliškai laikomas neoficialiu, nes yra vertimas).

NUORAŠAS: surastas Vokietijoje orginalaus Akto autentiškas nuorašas (iliustracija iš vikės) – atkreipkite dėmesį į skirtingo ryškumo parašų rašalą, kas rodo, kad ant šio nuorašo pasirašinėjo pradinio originalaus Akto drafto signatarai skirtingu metu, tuos parašus Tarybai jau surenkant prieš siuntimą suinteresuotoms valstybėms

* * *

Man smalsu būtų pamatyti vis tik lydraštį (gal yra ten pat archyve, tik glušiai filadelfijai nesupranta, ko prašyti prie surasto dar nuorašo!) – va tą pirminę notą nuo Tarybos siųstą Vokietijos vyriausybei, kurioje paaiškinama diplomatine kalba, ko čia iš jų norima ir kodėl bei kokie dokumentai prisegami. Ir gal netgi kodėl paskui išsiųstą paštu Aktą su jo vertimu ir lydraščiu vėliau į Vokietiją išvyko tet-a-tet praktiškai derėtis ir oficiali Tarybos delegacija su teisininku ir Akto bendraautoriumi Jonu Vileišiu priešakyje, papildyta kunigu Justinu Staugaičiu bei dr Jurgiu Šauliu.

Man įdomu, kas konkrečiai ėjo paskui Akto nuorašus ne tik Berlyne, bet ir Berne, Paryžiuje, Londone, Romoje? Gal netgi Petrograde – anapus fronto linijos?

Kodėl jau liepos 11 dieną Taryba sugrįžta (po kiek laiko grįžus delegacijai iš Berlyno?) prie smetoninio varianto ir kviečiasi Lietuvos karaliumi vokiečių Viurtenbergo kunigaikštį Wilhelm von Urach, turėjusį būti karūnuotu Mindaugu II, ką atšaukė jau lapkričio 2 dieną (neprimena Moratoriumo, kada dėl SSRS pritaikytos Lietuvai ekonominės blokados Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo priversta suspenduoti Kovo 11 akto veikimą?). Ar tą ulitimatumą jau gavo iškart Jono Vileišio delegacija, nuvykusi derėti su vokiečiais dėl tų anksčiau gautų dokumentų (notos, Akto nuorašo ir Akto vertimo į vokiečių kalbą)?

Ir man smalsu, kokie dokumentai pagal aplinkraščius tame pačiame archyve koresponduoja su rastais dabar nuorašais? Gal kokie asmeniniai archyvai iš signatarų?

Netgi – o kur yra Vasario 16 dienos posėdžio (!) protokolas, kas ten įrašytas pirmininku ir kas sekretoriumi (pastarasis – gal tai bus Jonas Vileišis, kaip teisininkas)? Jei taip, gal tuomet – kodėl išvis nėra protokolo, ir kodėl Taryba sau leido tokį neformalų susirinkimų vedimą tarsi sąmokslininkai (kaip sakiau, nesitikėjo ir šįkart susitarsianti?) ir nedokumentavimą diskusijų ir sprendimų, ir kaip pakako tą dieną jiems tik vieno drafto, nes džentelmenai patvirtino tekstą parašais, o jame yra surašta ne tiek Nepriklausomybės skelbimas, kiek juridinės aplinkybės ir veiksmų planas?

Kodėl niekas, po velniais, šitoje jūsų glušpetrių respublikoje, nesugeba va tokių klausimų užduoti profesoriui???

Kodėl neatsirado nei vieno filadelfijaus, kuris per penketą minučių išspręstų nuorašo klausimą, neklaidinus telefoniniais sukčiais ir horoskopais bei grunevičiūtėmis tikinčios visuomenės?

Kodėl niekas nepaklausė net savęs, kaip čia taip nutiko, kad okupacinei valdžiai išsiunčiamas Akto originalas (jei patikėti parpiesoriaus versija)? Tiek glušiai signatarai (ir “marazmatikas“ Basanavičius?), kad jei vokiečiai pames, tai Nepriklausomybės nebus, ai, tiek to, paskelbsime kitąkart, ačiū, kad nesušaudėte, bet šiaip juk vokiečiai yra pedantai, tai išsaugos geriau, nei mes patys? Ar išties tiek glušiai signatarai gal, kiek reivą dėl “originalo“ suradimo sukėlę tautiečiai?

Kodėl, bliamba???

Ai, žiūrėkite pirmą sakinį tekste – todėl.

* * *

Man tik dabar smalsu: o tai jei aš parašyčiau į Foreign Office, ir jie man pateiktų dar vieną tokį patį “originalą“, palydėtą dar ir anglišku vertimu, tai ar aš irgi gaučiau savo meleono dalį, ir ar pagaliau būtų atsakyta į mano klausimą – tai durnas ar naglas yra parpiesorius, mulkindamas tautiečius savo sensacija?

O kol kas Europos bukos ir bukesnės tautos čempionatas tęsiasi. Jei paguos, tai pralaimėjęs šią dvikovą vis dar bus bukas, nors ir ne bukesnis.

Ir kaip lietuviams rūpi išties autentiški istoriniai valstybingumo simboliai, tai rašiau per Lietuvos Kariuomenės dieną jau 2012 metais štai čia. O juk tai vėliavai parvežti milijono nereikia. Galop, aš ne istorikas gi – todėl gal pataisysite mano tekste surastus (?) netikslumus?

Tik, dėl dievo meilės, nesiginčykite dėl techninių raštvedybos ir protokolų reikalavimų ir tradicijų, jei jose nieko neišmanote, gerai? Klausimus be insinuacijų priimu. Papildymuose dabar sudėjau apibrėžimus ir sąvokas – gal sutarkime dėl jų, ir paaiškės, kad nėra ginčui jokio pagrindo?

Ir kramsnodamas dabar popkorną manau: vis tik antras toks pats Akto “originalas“ iš Londono ar Paryžiaus būtų net ne metų, o dešimtmečio trololo.

2017-04-01 papildymas alternatyvia mano išdėstytai aukščiau įvykių versijai, kuri buvo, kaip aš iki šiol irgi maniau, daugmaž oficialiai sutarta, bet Facebook Rasa Elena Pirol pateikia kiek kitaip, nors ir pritaria – tai yra surastas nuorašas, ir galima tik diskutuoti dėl to, kuris laikytinas tuomet originaliu (primenu, tai reiškia pirminiu, nepainiokite su autentišku/tikru):

Yra manančių, kad Stanislovo Narutavičiaus rašytas. Irgi advokatas. (aš pritariau, kad greičiausiai Jono Vileišio ranka – mano past.)

Vis tik gal reikėtų atsižvelgti į tai, kad 1918 m. sausio 8 d. Tarybos posėdis buvo viešas ir jame dalyvavo vokiečių valdžios atstovai. To posėdžio metu buvo priimta rezoliucija, praktiškai identiška vėlesniam Vasario 16 d. aktui. Tos rezoliucijos pagrindu posėdžio metu kilo klausimai, kada Tarybai bus perduota krašto valdžia, kada bus išvesta vokiečių kariuomenė ir t.t.

Vokiečiai, aiškiai žinodami tokius Tarybos siekius, organizavo Tarybos narių sekimą. Tad ranka skrebenti Aktą vasario 16 dieną nebuvo laiko: bet kurią akimirką galėjo pasirodyti žandarai ir tas suskrebentas ar pusiau suskrebentas aktas atsidurti krosnyje, o 20 vyrų – kalėjime. Pagaliau, kam ranka rašyti, jei jau sausio 8 dieną turėjo aiškų parengtą dokumentą?

Ko gero, originalai buvo atspausdinti trys: 2 lietuviški ir vienas vokiškas. Pastarasis skubos tvarka po pasirašymo privačiais kanalais iškeliavo Reichstago deputataui Ercbergeriui. Tas, atiduotas Basanavičiui saugojimui, turėjo būti ATSARGINIS dokumentas tam atvejui, jei kiti du vokiečių būtų perimti ir prašapinti, o dalis tarybos narių sukišti į kalėjimą.

Pasirašius dokumentus ir juos saugiai padėjus, iki 17 val popietinio posėdžio jau ramiai ranka buvo surašyti nuorašai: Georgui von Boninui, kitas nuorašas iškeliavo vokiečiams į Kauną, dar kitas – į “Lietuvos Aido“ redakciją ir t.t. Manyčiau, kad tam von Boninui pagal subordinaciją tiko ir nuorašas, mat pasiuntęs jį į šiukšlių kibirą, tuoj būtų gavęs naują nuorašą. O Mažylis pats patvitina, kad rado von Boninui skirtą dokumentą…

* * *

P.S. iškart užbėgdamas už akių atsakau į klausimą, kodėl glušiais išvadinau teksto preambulėje – nes:

a) ir esate glušiai, jei pasimovėte ant tokių fake news ir priėmėte sau asmeniškai, toliau savo pasipūtėliška išankstine nuostata žinodami“, kad autorius yra neteisus, ir tik tl;dr.

b) nes taip rašydamas aš turiu daugiau galimybių ne tik STFU diskusijai trukdančius glušius (įsižeis ir nueis), bet ir trigerinti responsą bei sukelti diskusiją – works as a charm in FB.

Nuoširdus ačiū tikrai perskaičiusiems. Atsiprašau, kad vietomis turėjau blaškyti dėmesį glušfiltriais.