Man sako, kad aš šiek tiek atsilikęs nuo Lietuvos aktualijų, ir ypač tų, kurios sukasi socialiniuose tinkluose. Tai ir gerai – aš ne tik prieš keletą metų išėjau iš G+, bet ir FB dabar iš savo smartfono išsitryniau, kad galvos nekvaršintų ir nestabdytų kitų appsų.

Ir, juolab, kad Lietuva gyvena dviem valandom anksčiau Britanijos, ir dar aš dažniausiai blakutinėju naktimis, dieną parpdamas, tai mano dėmesys sunkiai išties sinchronizuojasi su jūsų tuo metu vykstančiais debatais netgi FB, kuriame, pasirodo, aš rugsėjo 15 dieną švenčiu formaliai kaip ir septynerių metų sukaktį (sveikinimai gal man, o gal ir Cukriniam Morkui, turinčiam sąraŠe vienu lemingu ir sąskaitoje vienu nuliuku daugiau – tas atvejis, kai šiaip nulis išties tampa svarbiu nuliu, ir apie ką tekstas žemiau).

Tad taip jau sutapo, kad Jurgos Lago įrašą pastebėjau jau gerokai išpurslojus emocijoms.

Galop, man išties jame nėra įdomu malūnėlių tema (kaip liberalus cinikas pasakysiu, kad nusišvilpti ant malūnėlių, apyrankių ar užkalbėtų meilės fliudais saldainiukų, harekrišninių veganiškų bandų spalvotose paklodėse bei kitokių moralizuojančių akcijų, kurias kartais remiu, o dažnai ir apeinu ratu, ir ne todėl, kad kaip sakė profesorius Preobraženskis “Šuns širdyje“ man Vokietijos badaujančių vaikų negaila, bet kad nenoriu duoti švonderiams veltui savo pinigų).

Ir dar man neįdomus čia konfliktuojančių pusių pasirinkimo klausimas. Mano galva, įrašas jos visai ne apie tai – ką parodė ir diskusija mano FB sienoje, kuomet juo pasidalinau.

Bet tautai, kuri yra godi, gobši ir pavydi, svarbu vis dar pinigų klausimas. Ir prakutėliai nuvorišai savo “įkvepiančiu“ pavyzdžiu tą avių bandą vis dar gena paskui save: baaaa…. baaaaaa… baaaaabkės, aha. Jie vis dar yra pavyzdžiai, kuriems pavydima, kuriais tapti siekiama, kuriais aklai sekama, nes patyliukais pavydima ir jais juk taip norisi irgi patapti, ar ne?

Ir Jurgos tekstas kerta per šitą paradigmą.

Kaip taip galima – imti ir pasityčioti iš “bičo su babkėmis“?!

Jis, beje, net nesuprato (kaip, dera priminti, ir visi jo gerbėjai), kodėl iš jo išties ji pasišaipė.

Nors šaipėsi Jurga visumoje ne tiek iš konkretaus Liudvės (teko truputį pasigilinti, kad suprasčiau, kame čia tas komentatorių purslojimo tikslas ir priežastis, mat priešistorės nesekiau, nes Jurgos tekstas be konteksto yra, mano galva, daug arčiau esmės – atmeskite ne tik pinigus, bet ir konkrečias sukonfliktavusias puses bei tuos nelemtus malūnėlius, ir galbūt, bet tik galbūt, ir jūs kažką jame perskaitysite toliau einančio?). Maža to, kas privertė šyptelėti – herojus įsižeidė ir kažkaip nevykusiai atsisveikinęs bei palinkėjęs mandagiai nenuoširdžia fraze pasišalino.

Pišššš… Va ir tiek iš marketingo aso. Ir mat jį šunes – išties ne apie jį, gražuolį, kalba. Aš jau esu rašęs šia tema apie Jeremy Clarkson, kada jį išpirdolino iš BBC už smurtą prieš savo asistentą. Tad čia bus pratęsimas, adaptuotas Lietuvai.

O, žinote, bet čia juk dar tik pati pradžia.

Dabar va Jurga pasišaipė.

Po to ne tik Jurga, bet ir daugiau žmonių, kuriuos niekinti vardais “varguolis“, “runkelis“, “čikenfektoris“, “lūzeris“ ir pan. sunkiai pavyks, ne tik iš jų šaipysis, bet jau atvirai tyčiosis – va iš šito nesveiko, o išties ir apgailėtinai juokingo pomėgio puikuotis savo fantikais, gražiai sudėliotu maisteliu užbrangintose lėkštutėse, trofėjinėmis N-tos eilės jau barakudomis, dailiai sušukuotais ir supozuotais instagraminimui šeimos nariais (vaikais, sutuoktiniais, šuniukais ir pan. – o katukai ir taip gražūs visada, bet jų pozuoti nepriversi, nes jie yra savo esme pasyviai agresyvūs ir jiems nusimurkti, ko nori juos prižiūrintys vergai humanoidai), visu “prabangiu“ turteliu ir blizgančiomis mašinytėmis, defektus turinčiu panaikinti silikonu ir botoksu, ir t.t.

Nėra internetų be katukų – todėl (iš pinterest.com)

Ir paaiškės, kad visą tą savo “išskirtinumą“ netgi šitame totalaus narcizų savireklamavimosi e-amžiuje dera susikišti ten, kur nesueina, tamsu ir šilta. Ir kukliai dabar tą prisėsti, į kur susikišai.

Nes apsižiūrėsi, kad mažai jau beliko tų godžių, gobšių ir pavydžių pasekėjų, kurie folovina, laikina ir šierina aikčiodami. Nes jau nėra comme il faut būti va tokiu pozuojančiu “biču prie babkių“ (Jurga ten savo sąvoką sugalvojusi – babkanas, berods, bet man kol kas nekabina, nors rusiškai nusikaltėlių žargonu baklanui ir artimas). Kaip kažkada tapo nemadingi raudoni švarkai, auksinės piršto storio cepūros ir netgi “firminės“ etiketės ant tų švarkų rankogalių.

O po to, o tu siaubeli, tai dar ateis suvokimas, kad su va šituo plebsu jau privalai elgtis ir bendrauti netgi dukart labiau mandagiai ir jokiu būdu ne iš aukšto, nei kad esi pripratęs šiaip bendrauti su sau lygiais elitiniais “bendrababkiniais“.

Apie juos gi ir rašo čia Jurga, ką jai jau teko sutikti (ir ką man teko čia irgi pažinti šioje glušių karalystėje Britanijoje, anksčiau žinomoje kaip Didžioji), tik ne tiek tiksliai ji dar išreiškė savo mintis, todėl gavo truputį per snapą iš tų fantikų, naudojamų kaip mokėjimo priemonė ir, ypač jiems, kaip žmogaus vertės matas, gerbėjų. Aš tikiuosi, kad jos mintį perfrazavau dabar tiksliau.

Bet juk ir tai dar ne viskas, ar ne?

Būtent.

Po to ir šitas elgesys taps tik viso labo savaime suprantamu, ir kuo turėsi daugiau pinigų už pašnekovą, tuo privalėsi labiau pasirūpinti savo manieromis. Nes, matai, mužikui mužikiškumas gi atleistinas, o va nobilituotam šlėktelei arogancija, narcicizmas ir chamizmas – jau nebe.

Nes po to ateis dar “baisesni“ laikai – kai jau suprasi, kad tu va tuos “bebabkinius“ tai privalai gerbti dukart labiau, nei jie tave, o va tave kad jie pradėtų gerbti, tai reikia tam priežasčių dar, ir tai nebėra jau tavo pinigai, demonstruojamas turtas, prabangus laifstailas, nuolatinė užsikoučinusi kokaino prisišniojusio ir linksminamų dujų prisikvėpavusio prikišamai demonstruojamo apsimestinio džiugesio būsena, ar skambių titulų profesiniai pasiekimai bei šiuo metu užimama socialinė padėtis ir su jais susiję “aristokratiniai“ hobiai, kaip golfas (girtų škotų piemenų pramoga), žirgai (ša, husarai!) ar gal jau ir nuosavi lėktuvai (ne, jūrose užsupa, kalnuose jau pilna prakutusių vadybininkų su slidėmis, o komercinėmis oro linijomis dabar net Zosė iš Zapyškio pas marčią į Pektoniškes Uksuose skraido, tai čia vidurinės klasės atostogos jau, tad nuobodu jachtos, slidinėjimas ir egzotiškos kelionės).

Turi pats iš savęs būti kažko vertas. Kaip žmogus.

O vat žmogumi juk visą gyvenimą nebuvai – iš pradžių dėl kompleksų pagal tokią pačią “prasčiokišką“ kilmę ir to siekio “tapti žmogumi“, o po to oficialiai ir viešai parduodamo savo “susimarketinto bei susibrendinto“ įvaizdžio. Tiesiog riestašiknė tuštutė botoksinėmis ančiuko lūpytėmis – kad ir kokios bebūtum biologinės lyties.

Reiks to kažko, kas paprastai yra jau inteligencijos, intelekto ar kultūros sritis – tai, kas yra jau konkrečios civilizacijos vertybės, dažnai netgi va tos, kaip bepatiktų tyčiotis dabar, būtent netgi dvasinės vertybės, o ne tai, kas yra materialu, laikina ir šiaip banaliai užsidirbama, jei pasiseks kažkam, kaip ir tau savo laiku, arba jei gimei į pinigus, nes taip pasisekė tavo tėvams ar seneliams (nors šiaip visos aristokratijos protėviai išties buvo efektyviausi smurtautojai ir žudikai visuomenėje, bet todėl jų ainiai tą su kaupu kompensuoja kitais dalykais, iki kurių primityviai nespėsi priaugti, nes gyvenimas per trumpas, o tavo karjerą ir jos darymo būdus dar yra gyvų prisimenančių).

Sakote, iš kur aš čia tą ištraukiau (šiaip parašiau aukščiau iš kur), ar kad to Lietuvoje išvis nebus (istoriškai taip ir nutikdavę – okupacijos nušluodavę tą besiformuojantį elito aristokratinį sluoksnį), arba jei ir bus, tai dar labai negreit, tad nesulauksiu, ir kol kas vyraus visuomenėje darvinizmas (nors įdomumo dėlei gal pasidomėkite šiojo bendraamžiu ir netgi evoliucijos teorijos pirmtaku Alfred Russel Wallace, kur šiek tiek kita evoliucijos žinutė)?

Jei taip manote, tai jūs išties arba pesimistai, arba žiauriai nekenčiate savo tėvynės ir savo valstybės (nors tą labai mylite prikaišioti man, “atiminėdami“ LR piliečio pasą, nes jei jau emigravau, tai esu išdavikas ir neturiu teisės nuomonę apie paliktą tėvynę reikšti išvis – čia citata, ne hiperbolė).

Jurga, kaip aš čia matau, gi sako, kad tai jau ateina.

Jūs gi vis dar esate godžių, gobšių ir pavydžių pusėje?

Tuomet man jūsų truputį gal netgi gaila (gerai, negaila nei trupučio, bet norėjau čia pabūti mandagus), nes Linksmieji Devyniasdešimtieji buvo jau praeitame tūkstantmetyje, o tu vis dar savo galvoje juose, nors dabar jau vietoje raudono per didelio švarko ir vilki Armani dailiai prigludusį tvido kostiumą su aliuzija į Savile Row.

Nes gezas gali iš Šeulia išvykt, bet Šeulia iš gezo ne – na, tiesiog neduota.

Ir kol kalei babkes, tol traukinys seniai išvyko ir “yra prie Vievio“, kaip kažkada pastebėjo dr Aušra Maldeikienė.

Ir aš nuoširdžiai abejoju, ar netgi tavo vaikai dar išties paskui tą traukinį spės išvykti tarpmiestiniu autobusu – obuolys nuo obels toli nenurieda, o ir bemsu jų nepaveši juk pats, nes reikia gi tau “babkes prie staklių kalti“, o ir savo limuziną vis dar ir gyvenime vairuoji irgi tik pats, o ne samdytas vairuotojas, nes tiesiog privalai savo kibiais ir į save riestais pirštukais jausti, kad šitas turtas tikrai “manomanomanomano“.

Bet išties – o kas aš toks, kad galėčiau dabar čia linksmakočiais piniginėmis matuotis? Juk tai – ir yra tavo gyvenimo matas?

Su manimi juk dar (!) nebūtina mandagiai ir pagarbiai kol kas elgtis. Ir gal jei labai į akis nešoksi ir nebandysi pastumdyti, tai ir mawashi-geri negausi (vieni nuo jaunėlio kalė babkes, kiti, pasirodo, kalė į makiwarą – jedem das seine), ir jei aš pats sugalvočiau jį įvynioti, tai visada juk apsaugo policija (galop, aš esu įstatymą gerbiantis pilietis ir nesu sociopatas – pastaroji savybė, tarp kitko, būtina prasimušimui visuomenėje, pastebėsiu). Šiaip visi “enteligentai“ (čia tie, kurie apsimeta inteligentais ir patalogiškai nekenčia proletarų, puoselėdami savo elitiškumą) stengiasi atsiriboti nuo to plebso, kad nesusiteptų, nors demonstruoja esą dideli liberalūs socialistai (leftistai, progresyvūs ir pan. “socialiai atsakingi visuomenės nariai“).

O juk kažkada luominėje santvarkoje būti kilminguoju reiškė ne tik turtą, valdžią ir galantiškas manieras, bet ir realius gebėjimus efektyviai žudyti (ne patyliukais iš pasalų kenkiant kaip enteligentiškam maumui, o tiesiogine prasme) – mosuoti šoble ir pyškinti pištalietu. Gal todėl tos manieros ir buvo galantiškos, ir gal todėl demokratėjanti egalitarizmą pasirinkusi visuomenė ir uždraudė jų dvikovas. Gaila, kad naujasis iš pinigų gimęs elitas tame Verboten surado priebėgą taip apsisaugoti nuo atsakomybės už veiksmus ir žodžius. Bet aš čia kiek nukrypstu jau.

Kol kas galima būti gyvenimo karaliais mužikiškomis manieromis, be abejo. Ir galima apgaudinėti save paguoda, kad gal ir neteks gi sulaukti tų mano pranašaujamų laikų, ar ne?

O gal gi ne?

Kažkaip dabar prisiminiau, kad šiemet va sukanka 100 metų ne tik Vasario, bet ir Spalio revoliucijoms Rusijoje, kuomet ta rusų aristokratija kiek užsitupėjo savo luominiame rentų pasaulėlyje, kad “o gal nebus išvis to“, ir po to juos jų holopai kas ant durtuvų, kas ant šakių ir pakėlė. Tiesa, proletariato diktatūra po to suformavo naują nomenklatūrinį elitą, kurio tęsėjais, panašu, pagal manieras ir yra dabartiniai prasisiekėliai.

Nors ko aš čia apie revoliucijas dabar?

Gi Lietuvoje vis tiek jokios revoliucijos nebus (tai dar viena priežastis, kodėl ir respublika, kaip atstovaujamos demokratijos forma, išties numirė), kol yra dar galimybė plebsui emigruoti – nesusidaro banaliai slėgis visuomenėje, o prasta demografija nesudaro ir kritinės masės jaunimo, galinčio kiekybe nuversti establišmentą.

Tad gal ir ne, tuomet – guoskitės ta mintele. Bet vis tik tokių jurgų lago ateityje neišvengiamai dar bus tik daugiau – čia va jau nepaguosiu niekaip.

Turiu garbės tuomi ir užbaigti šiamkart, ponai – kaip sakydavę atsisveikindami iki revoliucijos “ponai“, po kurios visi tapo vieni kitiems “draugais“, kurie jokiais draugais nebuvo.

Beje, dar viena istorinė pamokanti pastaba naujiesiems save užsinobilitavusiems šlėktelėms: tovariščiumi išties buvo kilmingas eilinis kavaleristas, neturintis karininko laipsnio, tad bolševikai visuomenėje liaudį taip, pasirodo, visuotinai nobilitavo, paversdami tauta – ir kas galėjo pagalvoti, ką?

PAPILDYMAS 2017-09-24: tik dabar apsižiūrėjau, kad įrašo herojus nei nepyptelėjęs mane blokavo Facebook’e – nepakėlė savimeilė, kaip matau. Nors įrašas gi ne apie jį išties (ir net taip aiškiai parašyta, kad ne apie jį). Ko net nesuprato. Pasitaiko – kaip pasakė Fošystas rusų filme Brat.