Patempta britų lūpytė ėmė tirtėti – ir pagaliau glušiai, kuriems linkėjau 2015 metais patirti visus susijusius ekonominius “džiaugsmus“ dėl ksenofobijos priepuolio bei savo arogancijos, nubalsuojant už Brexit, šiek tiek per dvejus metelius, riedant ekonomikai ta kryptimi, kur noksta bananai ir pasaulis yra trečias, atitoko, nes pamatė, kad raudonasis referenduminis dviaukštis autobusas su mistišku pažadu persivesdinėti nuo ES nusuktus jau £350mio sveikatos apsaugai, pasirodo, nevažiuoja.

Tiesa, jis ir taip nevažiavo iš pradžių, nes nebuvo jame degalų.

Tačiau kai aplink jį sutartinai laksto priešinga “važiavimui“ kryptimi UKIP bukagalviai, o toriai autobuso viduje ima į ritmą linguoti tarsi sovietiniame dembelių traukinyje, tai susidaro įspūdis, kad tas autobusas be ratų gal net ir išties kažkaip važiuoja, ir jokie ES stabdžiai, suprask, jau jo nebesustabdys.

Tik kad nevažiuoja, o ir stabdžiai buvo jo viduje belinguojantys ir kvykaujantys Take Our Country Back!

Ir ką reiškia išeiti iš ES, tai nei va bank sulošęs avantiūristas Labradurnius Borisas, nei psichopatas kamikadzė Pimpis Farage, nei visa judviejų atmatų (tiesiogine prasme – pramestų iš politinių sprendimų; tik labai daug meinstryminė torių ir darbiečių politinė klika tokių prigamino nuo 2008 metų krizės) šušara bei netgi mėlyno kraujo turėjimu įtikėję kiaulės galvos krušlio Silikoninio Deivio pimpačkiukai nesugebėjo to rišliai suformuluoti.

Tai pastarasis bent jau nelabai tikėjo, kad jo blefas, užstatant karalystę geopolitiniame kazino, taps košmaru jau kitą dieną po referendumo, kaip ir pirmasis šiojo draugeliui kancleriui išsiuntė SMS žinutę, pripažindamas, kad susikrušo (citata!).

* * *

Iš Maastrichto išeidinėti net nereikėjo (dar Geležinė Ledi pasirūpino, kad svaro euras nepakeistų, o nepriklausymas šiai sutarčiai JK suteikė dar ir realią galimybę kontroliuoti ne tik monetarinę, bet ir fiskalinę politiką), kai išeiti iš Šengeno, iš kurio ir taip jau buvo išėję, idant kažkaip kitaip vėl pradėtų kontroliuoti sienas?

Vyriausybės iki tol galėjo tą padaryti, pasirodo, tačiau imigrantai kaip pigi darbo jėga bei nauji prekių ir gerbūvio ištroškę naujoje tėvynėje vartotojai britų rinkoje JK ekonomiką darė iš G-7 viena sparčiausiai augančių – šiemet jau juos (ir mane joje) aplenks augimu Prancūzija ir Italija (Italija, Karlai, Italija!), kai pernai (dar pernai!) JK buvo labiausiai auganti, svaras trečdaliu stipresnis, o nedarbas mažiausias per dešimtmetį.

O dabar – tai pagal ES derybas ir EEA (Bendros Rinkos) sutartis laisvas darbo jėgos judėjimas yra kertinė sąlyga būti EEA.

Tai gal Parlamentui perimti suverenitetą?

O tikrovėje aiškėja, kad Europos Teisingumo Teismas (ECOJ) vis tik ir toliau turės savo sprendimuose viršenybę virš JK įstatymų, kada JK iki šito Lisabonos sutarties 50-to straipsnio aktyvavimo jau (!) turėjo išskirtines teises, faktiškai suteikiančias jai pirmumą tvirtinant (arba ne) ir ECOJ sprendimus. Dabar, kaip švelniai maskuoja realybę Kvanka, JK gi tiesiog “turės atsižvelgti“.

Aš sutinku, kad BDSM praktikuojantys mazochistai irgi “atsižvelgia“ į sadistus ir paklūsta jei taip irgi savo noru, nes juos nuo to “veža“.

Tai nuo to britų “privalomo atsižvelgimo į ES“ dabar piktdžiuga manyje pažadino sadistą, ko negalėjo padaryti net finansų ryklio Šarūno Skyriaus rekomenduotas bobiškos meilės romanų trilogijos “50 Shades of Grey“ skaitymas smartfone, belaukiant kartu su lenkų fūristais, kol Apie Viską Pagalvojusi™ sutvarkys savo Pelenų gatvėje mano įmonei prekių importo dokumentus.

“I“ čia tikrai nereikia – ES “piktasis vadovas“ (Juncker ar Tusk – net nesvarbu) taip dabar derasi su Britanija ir jos “praime“ (išgūglinau iš pinterest)

Ir taip – per visus punktus, galutiniame variante reiškiančius, kad JK turės ir toliau paklūsti toms pačioms (!) EEA taisyklėms (ES direktyvoms ir laisvam ne tik kapitalo bei prekių ir paslaugų, o ir darbo judėjimui!) ir mokėti narystės mokesčius (susimokant dar ir skolas ES – ten ruskofilas Jean, kuris dar ir Claude, Juncker gana neblogas sąskaitas išrašęs jau) už teisę būti Bendroje Rinkoje be… jokio balso teisės, kurį turėjo iki tol.

Na, bet juk Brexit is Brexit, kaip sako Kvanka.

* * *

Bet todėl ir kvanka, nors jos dėstytoja apie ją kaip studentę išsireiškė subtiliau, kas esmės vis tik nekeičia – turėti praimės poste tokią kompetencijos klaikiai neturinčią ypatą, partijai paliepus pakeitusią nuomonę nuo prieš link kietos už Brexit, tai kaip jums savo laiku turėti Loretą “Tutitą“ Graužinienę ir Algirdą, kuris Jonas, “Prietaisą“ Butkevičių viename.

Iš šiuolaikinės istorijos, tai Britanija pakliūna, mano supratimu, trečiąkart į derybinę situaciją, kada yra akivaizdžiai pralaiminčioji (paskirtojo derybininko maldavimai nusileisti, atsižvelgti, būti lankstesniems ir t.t., ir dar skųstis, kad juos čia skriaudžia bei neturėti per ištisus metus jokio absoliučiai progreso per tiek derybų susitikimų – kas, jei ne tai?), ir kada britų jau elitas ima suvokti, kad oponentai yra daug stipresni derybose, kurias britai manė lengvai laimėsią:

  1. kada atidavė Čekoslovakiją Adolfui Hitleriui “vardan taikos“;
  2. kada praimas Winston Churchill Niufaundlente nusileido POTUS Franklin D. Roosvelt prašydamas karinės pagalbos kare prieš Adolfą Hitlerį, mainais paaukojęs britų imperiją (berods, tai buvo šeštasis punktas JAV reikalavimuose, ir kainavo prašytojui po karo postą vyriausybėje, nors jo sąjungininkas anapus Lamašo Charles de Gaul, laimėjęs prieš tą patį Adulį, gi tapo diktatoriumi ir kone prancūzų imperatoriumi iki pats savo mirties);
  3. ir štai dabar, kada Brexit sekretoriaus David Davis vairuojamas autobusiukas, pastumtas Kvankos kabinetinių glušių nuo skardžio, rėžėsi į ES kontoros kampą (oooopsy daisy).

Ir va čia sveiką protą turintys, kurių idėją per pastarąją Darbo partijos konferenciją Brighton įgarsino mano miesto meras Sadiq Khan, nors jam Nušepėlio pakalikai bandė burną užčiaupti (čia vieninteliam tokias aukštas pareigas valdžioje turinčiam darbiečiui, Karlai, girdi?!), priėjo iki paprasto ir genialaus būdo išeiti iš šitos gėdingos ir savižalojančios Britaniją situacijos.

Ir nors jūs čia jau prikaišiojate, kodėl tarsi visus britus glušiais vadinu (išties vadinu jų kritinę daugumą už Brexit – kas nereiškia visi per se), bet tikėjausi, kad vieną dieną atsiras ir nuovokos nepraradę bei sumąstys išeitį – kaip bebūtų, britai istorijoje tokias išeitis lyg ir rasdavę iš, atrodytų, beviltiškų situacijų, kada išties prikąsdavę savo lūpą ir imdavę galvoti ne tuo, ant ko paprastai sėdima.

* * *

Man, prisipažinsiu, patiko idėja savo genialiu paprastumu.

Ir ne, tai ne kalba apie tai, kad Darbo partija paims valdžią ir tada darkart surengs referendumą – jų astrale klejojantis (kaip ir lietuviškam Darbo partijos steigėjui Viktorui dabar, sako, būdinga – tradicija tokia, matomai) lyderis, po rinkimų užsicementavęs savo valdžią, yra aršiai prieš ES kaip “globalaus kapitalizmo bastioną bei kapitalistų sąmokslą pavergti darbo liaudį“ (I kid you not! – bet toje partijoje yra ir klaikesnių aktyvių marksistų, trockistų ir komunistų, kas čia yra visai legalu, o Karl Marx kapą Highgate kapinėse Londone galite apžiūrėti už atskirą £6 mokestį, kas labai ironiška šio kapitalizmo griovėjo atveju dabar, kada kapitalistinė laisva rinka ima už tai pinigus).

Nors būtent ES yra vienu iš reikšmingesniu darbo žmonių gynėju (beje, tuo pačiu ir verslo – Nušepėliui ES neleidžia kištis į tiesioginį rinkos ir įmonių valdymą), kuomet profsąjungų laikai išties jau istoriškai realiai nuėjo užmarštin, o ir šiaip šios tapo tik rentų, subsidijų, dotacijų ir protekcijų išsireketavimo rinkoje įrankiu, įkaitais paversdamos nebe kapitalistus, o klientus (pakalbam apie traukinių profsąjungas ir jų streikus Londone, ką?) – tai dabar jau tokios naujo tipo korporacijos, kurių net pavadinti nesiekiančiomis pelno neišeina (jos anaiptol nėra labdaros organizacijos, o naudą iš savo veiklos turi didžiulę tiek organizacijai, tiek ir jos nariams), ir kurios kovoja už investuotojo teisių į pelną visiško atėmimo.

Esmė tame, kad kai jau Kabinetas (Kvanka ir jos sekretoriai, įskaitant ir Brexit sekretorių be ministerio portfelio) susitars dėl galutinio Brexit sutarties su ES varianto, tai šį reikės patvirtinti Parlamente. Tai juk ir yra to siekio, kad Parlamentas atgautų suverenitetą esmė, ar ne? Niekas ir neprieštarauja. Juk Karalienė, Parlamentas ir Teismas – trys kertiniai šios karalystės akmenys (ketvirtame kampe tautinis britų aplombas, bet namas ir be jo stovėtų).

Pasiūlyme yra mintis išplėsti demokratiją nuo atstovaujamosios (paprastai tai vadinama respublika, bet čia ne 18a. gale atskilusi kolonija anapus Balos, ir nuo Oliver Cromwell laikų derėtų sakyti parlamentarizmo) iki tiesioginės – duoti referendumu tautai patvirtinti Brexit sutartį.

Nes net nesvarbu, kas tuomet turės daugumą Parlamente (primenu: darbiečių lyderiui lojalių daugumos jo partiečių linija buvo už Brexit, kada parlamentinė partijos dalis buvo prieš – čia jums irgi besistebint, ką reiškia lietuviškas naujadaras dabar “frakcijų koalicija“ dėl esamos Vyriausybės po rožių karų LSD partijoje, kurie Anglijoje, pastebėsiu, truko ne porą mėnesių, o net 32 metus!).

* * *

Palaukite juoktis – būtent juk ir lietuviai pirmu referendumu uždarė IAE ir nusprendė statyti VAE, o antruoju referendumu atmetė ir VAE.

Kaip rašiau jau, dėl glušiausios (tai ne durniausia – glušumas yra ne šiaip įgimtas ar trauminis kurtumas, bet sąmoningas pasirinkimas negirdėti) Europoje tautos vardo gali varžytis tiek čiabuviai viename ES pakraštyje, gyvenantys glušių rezervate saloje, tiek ir aštradančiai rūpintojėliai gintariniame pajūryje Kuršmarių pašonėje su 5 sostinėmis (vardinu ant pirštų: formalioji – Vilnius, laikinoji – Kaune, istorinė – Kernavėje, tarpinė – dabartiniuose Senuose Trakuose, vasaros – Palangoje).

Toliau jau Parlamentui pagal kompetenciją derėtų nuspręsti, ką teisiškai ir politiškai daryti, jei tauta referendumu atmeta tokį Kabineto sandėrį su ES.

Kad kabinetiniai pimpačkiukai susikrauna daiktus iš Baltosios Salės paskui praimę iš Žemėjančios gatvės Nr. 10, kur ji paliks katuką Larį ir toliau sau gyventi taip ir nesupratus, kur dingo iš pradžių jo vergas Dave, o po to odinių kelnių mamulė Teresė, tai čia kaip ir visiems aišku. Čia net nėra svarbu ši dalis.

Svarbu juk, o ką ir kaip tuomet pasakyti ES, ir ką (vėl!!!) pasakys tuomet ES dėl JK – kad pamirštame Brexit, o JK yra ES nare kaip ir buvo, jei ES, aišku, maloniai teiksis šiam JK prašymui dabar nebeprieštarauti ir nebeišspirti iš ES ir EEA?

LOL

* * *

Iš esmės tuo viską galima būtų ir baigti, bet viskas dar tik prasideda. Ir ne tik dėl galimo referendumo Brexit sutarties su ES tvirtinimui vietoje Parlamento.

Antras įdomus reiškinys nutiko būtent minėtoje Darbo partijos konferencijoje Brighton, ir ne tame, kad ten lyderio cerberiai staiga ėmė kaišioti burnas visiems pasisakantiems, kad antras referendumas yra ne tik galimas, bet ir visai reali teisinė galimybė, ar kad kliedėtojų pakako, kaip jie ten laimėjo rinkimus, nors Kabineto ir nesuformavo.

Konferencijoje svečių teisėmis dalyvavo rekordinis kiekis verslo, tiek stambaus, tiek ir smulkaus, atstovų (įsivaizduojate BP, Barclays ir Microsoft šalia Veganų Draugijos?) – buvo virš 1000 prašymų prieš konferenciją akreditacijai, o tokio skaičiaus nėra net toriai turėję.

Sakysite, kaip tai nutiko, kada Darbo partija yra už darbo žmogų, o čia kapitalistai subėgo? Gal tikrai įtikėjo, kad Kvanka yra politinis zombis (dead woman walking – originale), ir tai tik laiko, ir netgi labai netolimo, klausimas, kada darbiečiai suformuluos vyriausybę vietoje torių?

Bėda išties yra pačiuose toriuose ir jų lyderėje, kuri paskelbė kovą “stambiam kapitalui“ (čia kaip socdemams, tik ne lietuviškiems, kurie yra konservatoriai, ėmus kovoti prieš profsąjungas – taip toriams prieš kapitalistus). Maža to, įstatymu sugrūdo darbuotojų atstovus į įmonių tarybas. Nuvažiavo į Davoso konferenciją ir “pasaulio piliečius“ išvadino “piliečiais iš niekur“ (išvertus, tai reiškia, kad valkatomis).

Savo poziciją derybose su ES grindžia politiniu suvereniteto (biurokratų ir technokratų viršenybe – kaip verslas perskaito) prioritetu prieš ekonominę naudą – nusispjaunant ne tik darbo, bet ir kapitalo interesus. Ir kada kancleris Žiurkėnas bando sušvelninti šią akivaizdžiai Britanijai žalingą jos poziciją business-friendly retorika, apeliuodamas į siekį po Brexit Britanijai būti galimybių šalimi globalioje ekonomikoje, tai šioji pradeda isterikuoti, kad taip anas politikuoja, kišasi į derybas ir griauna jos autoritetą bei siekia valdžios partijoje bei vyriausybėje.

Kokį autoritetą, durne tu vaškine? Tu dar jį turi po viso šito?

Jos visa laimė, kaip savo laiku ją Parlamente turėjo ir Silikoninis Dave, kad opozicijoje yra visiškas kosmonautas iš Darbo partijos, pakeitęs buvusį nuosaikų meinstryminį bei charizmatišką (tiesiog Dave Cameron rinkimuose tada turėjo savo pusėje ir namų šeimininkių simpatiją kanclerį George Osbourne, dabar vadovaujantį The Evening Standard, kuris džiugina naujienomis, kuriomis aš čia čekuoliškai ir su jumis pasidalinu – tada jiedu du prieš vieną darbietį ir laimėjo balsus partijoms į Parlamentą) Ed Miliband.

Darbiečių siekiai ir pasiūlymai vyriausybės programoje yra ne tik verslą neraminantys, nors žavintys čegevarinius čeburaškas ir visokius socializmo atšąlėlius:

  1. nacionalizuoti komunalines paslaugas (įskaitant elektros, dujų ir vandens) teikiančias įmones, vėliau nacionalizuojant ir geležinkelius;
  2. nustatyti kreditinių (kortelių, Karlai, irgi!) palūkanų ribas;
  3. panaikinti privačias koncesijas ir iniciatyvas visuomeninės reikšmės objektų statybose (jei statoma sporto arena, tai šiukštu ten statyti privačių investuotojų lėšomis – tik savivaldybės!);
  4. pakelti darbo ir kapitalo mokesčius dėl didesnio BVP perskirstymo viešosioms paslaugoms;
  5. paleisti svarų spausdinimo mašiną visa to finansavimui, tuo pačiu baiminantis, kad jei pliurps apie Brexit referendumo peržiūrėjimą, tai City, Bank of England ir spauda bei valstybinė BBC, stojusi Kabineto pusėn, juos sumaišys su žemėmis ir visiškai sužlugdys pasiekti pergalę, kuri jau jau ranka pasiekiama, nes finansų rinkose dar ir kirs per svarą, tarsi tas ir taip nerieda žemyn po referendumo ir tarsi tas jų quantitative easing nėra tapatu fantikų kiekio didinimui.

Daugelį tokių idėjų, įskaitant privačių pensijų fondų nukuodinimą, jau jūs ir Lietuvoje girdite, kad jums jau ir net nei vienas mažiausias veido raumuo netrūkteli, kaip kad prasideda nervinis tikas privatininkų ir bakalėjininkų (Geležinė Ledi buvo bakalėjininko dukra) kapitalizmo mentaliteto ideologiniame lauke užaugusiam vidurinės klasės britui, turinčiam vis dar Adam Smith ant £20 banknoto.

Bet verslo dabar net tai nuo Darbo partijos nebeatbaido, įsivaizduojate?

Panašu, kad čia pakvipo paraku anksčiau Lapkričio 5-osios, kada švenčiama fejerverkų ir laužų naktis, žinoma kaip Parako arba Jėzuitų Sąmokslu (žr. 1605 metus ir katalikų siekį susprogdinti Parlamentą kartu su karaliumi Jokūbu I). Nors bėda, kad dabartinis valdžios siekiantis darbiečių lyderis daugiau rūpinasi kaip tapti antruoju čegevara ant antifa ir leftistinių parazitų marškinėlių, kol mano miesto meras – globaliuoju ir europiniu Londono miestu ir jo City Kvadratine Mylia.

Bet bent jau mano meras ir vėl manęs nenuvylė bei suteikė daugiau optimizmo dėl ateities.

O tai jūs vis man sakote, kad aš tik vienpusiškai viską aprašau, ir kad visi britai yra glušiai, o aplink – tik doom and gloom, aha.

* * *

Click-bait žiniasklaidos taisyklė sako, kad jei antraštėje klausimas, tai atsakymas yra Ne.

Reklama