Ruduo ateina tėviškės miškais ir kloniais, ir niaukiasi dangus virš derliumi beatsikračiusių laukų. Ne ką kitaip jau ir Lietuvos politiniame kraštovaizdyje, nors medžiai dar vis džiugina savo spalvomis. Beveik poetiškai gavosi, matau.

Ir nors dar matau, kad jums, kaip ir visai Europai, darosi nebeįdomi nuošalėn save įsistūmusi mano šita Brexit glušių karalystė, apie kurią vis dar parašau savo LondoNews rubrikoje, tai pagalvojau, kad bent jau apie lietuviškas partijas derėtų pasidalinti kažkokiu apibendrinimu 2017 metams artėjant į pabaigą – net jei šis įrašas savo paskirtimi daugiau turės vėliau tik istorinės retrospektyvios reikšmės man pačiam, kaip ten pas jus viskas vyko ir nutiko, juolab, kad jums iš vidaus lietuviška demokratija gal jaučiama kitaip, nei man ji matosi iš šalies (vis dar turiu LR piliečio pasą, tad turiu ir teisę reikšti savo nuomonę apie Lietuvos politinę sistemą ir reiškinius ne mažesnę už tų, kurie mielai tą pasą atimtų ne tik iš kriaučiaus Juozuko, bet ir manęs, sakydami: “išvažiavai ir neturi teisės ką nors apie tai sakyti mums!“ – citatos pabaiga).

Partijos yra svarbi sudedamoji demokratijos dalis, ir nuo to, kaip jos funkcionuoja, labai priklauso pačios respublikos, kaip atstovaujamos demokratijos, gyvybingumas. Tad lankstykime penkerius (jei ne staliai) savo pirštus, skaičiuodami rudeninius viščiukus pagal jų garsiausią cypsėjimą:

* * *

1. LSD konservatoriai (pagal mentalitetą, ideologiją ir atstovavimą stambiam kapitalui, kadangi patys ir prichvatizavę ūkį), kažkodėl save vadinantys socdemais.

Ši partija muša bet kokius rekordus Lietuvos politikoje, palikę netgi lakūną Rolandą Paksą su jo prezidentine epopėja kūkčioti kamputyje:

a) kad ir kaip bepasibaigtų rinkimai Lietuvoje, o visada socdemai valdžioje (net jei premjeru tampa koks Andrius Kubilius, tai niekaip jis be savo draugelio Gedimino Kirkilo negalės apsieiti) – aksioma parodanti, kiek realiai veikia demokratinė sistema Lietuvoje, ir koks vėžinis darinys yra šis sovietinės nomenklatūros legitimavimas užuot ją liustravus dar iki pirmų visuotinių Prezidento rinkimų;

b) partijos pirmininku pasistatanti ne šiaip zyc-predsedatielių kaip Prietaisas, bet už korupciją (!) nuteistą asmenį – šiaip Vakaruose tokie paluckai ne šiaip iš partijos pašalinami iškart, bet ir politikoje jau nebeturi ką veikti iki gyvos galvos, tačiau ne šalyje, kuri turi netgi specialią tyrimų tarnybą (kuri taip ir vadinasi, kas yra ironiška – STT), skirtą kovai su korupcija, ir ne partijoje, kurios visi likę pašlemėkai tokiame asmenyje mato atsinaujinimo ir skaidrumo vėliavnešį (čia net korupcijos tėvas AMB “vsio zakonno“ dabar grabe turėtų pradėti vartytis, bet pala pala – gi jis vartosi nuo sekančio punkto);

c) visiška sensacija po to net partijai, kada po rinkimų ne tik esi parlamente, bet ir valdančioje koalicijoje bei vyriausybėje, o staiga dėl vieno angažuoto pienburnio, kuris per rinkimus nepatekęs nei ten, nei ten, staiga tampi jau tik partija, kuri kaip kokie darbiečiai de facto net neperžengė 5% reikiamo barjero į Seimą (kol kas net VRK šito fakto niekaip de jure neįformino, kas irgi yra akivaizdus požymis dėl respublikos būklės artimos gaišenai).

Mane, kaip seną landsbergistą ir, anot koservatorių ruporo Audriaus Bačiulio – “berečių kapitoną“, šis LSD žlugimo faktas pasiuntė į nirvaną geriau nei būtų išties LSD, kuri yra socdemų partinė santrupa.

Kaip taip galima sugebėti?!

Čia net ne talentas. Čia net ne amžinai dėl visko kalto intriganto Tatos slypintis žydo-masoniškuose užkulisiuose piktasis makiavelinis genijus. Čia išvis yra klaikiai juokingas nutikimas, kada norėta persišauti koją, bet pataikyta į galvą.

Aišku, kad tokios partijos parlamentarai neištrenkti iš Seimo ir į jų vietas nesurengti Seimo rinkimai, o iš LSD partijai nesuspenduotas valstybinis finansavimas, tai tik todėl ten dar apstu spangenų, kurie tiki savo šutvės atsinaujinimu ir transliuoja kažkokius narkotinius blėnis, ir tik todėl, kad kaukolės dėžutėje kulka neturėjo už ko užkliūti, todėl zombių liežuviai ir toliau vapsi, o akutės klapsi.

Ir jų vienintelė galimybė per artimiausius rinkimus perlipti 5% barjerą tėra tik visiški netikšos konkurentai (o apie juos žemiau), nes net šitos visaapimančios Lietuvą LSD skyrių metastazės gali nebepadėti.

Kuo aš jiems linkėjau ir visiškai nuoširdžiai toliau linkiu, kad taip ir nutiktų, nes šiai kadencijai jau jie save sugebėjo iš politikos eliminuoti (nebent tą PR triukšmą viešumoje be jokio judesio laikyti išties politika?) – ir tai yra pati geriausia dovana Vytautui Landsbergiui jo 85-ojo gimtadienio proga!

* * *

2. LRLS liberalai, kurie bent jau ir yra liberalai kaip užrašyta.

Kai partijos vadovo postą jau paliko netgi pakantumo įsikūnijimas dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius, tai akivaizdu, kad partijai yra kaput, nors net didžiausias jų nekentėjas ne tik nesilažins iš oralinio sekso, kad ir ką jo ar jos burnelė apokaliptiško antiliberališko ir pezėtų ta tema (tai kuo pezi – tuo ir atsakai, kaip sako “rimti bachūrai“ anot partijos šulo nuo gintarinio pajūrio), bet ir nestatys lažyboms net kokių menkų €100, jog STT byla teisme nepatirs visiško fiasko, iš esmės pasibaigdama finale niekuo.

Nors negali sakyti niekuo – jau pats ikiteisminis tyrimas eliminavo liberalų partiją iš politinio žemėlapio (bet toks užsakovų tikslas ir buvo), kažkodėl primindamas, kad yra tokie “teisti už gerus“ darbus buvusio Vilniaus mero “liberalai“, ar kažkokie tvarkingai teisingi skraidūnai “liberaldemokratai“, ar netgi kažkokiame ten europarlamentare prabundanti jau liberalizmo dvasna (o sakote, kad net Europa neperauklėja mūsų homo sovieticus mentalitetų – jums gi net partškolos dėstytoja po ES darbukų abiem kadencijoms į prezidentes tiko kaip Skaistykloje atliustruota, ne?).

Net neabejoju, kad šiuo liberalizmu staiga sužydės net didžiausias sąrašinis konservatorius, jei tik pamatys, kad liberalų rinkėjai išties paliko be savo atstovavimo, o iš konkurento apygardoje jo lemingų neperviliosi. Ir todėl man kiek įdomesnis ne šis banalus atsivertimas su merkantiliu išskaičiavimu (aš savo karalystėje turiu tokią praimę – nuo visiškos remeinerės dėl kėdės ir valdžios godulio patapusią kieta breksitere, bet čia šalis su senomis demokratijos ir sociopatijos tradicijomis, jog net neišsiterlioja Lietuvai ir post-sovietinei erdvei būdingomis pradinukų nuodėmytėmis kaip kad korupcija, nes Eton koledžo alumniams tai banaliai neapsimoka).

Man daug įdomiau dabar yra LLRI fenomenas.

Logiškai žiūrint, tai čia ne tik vienintelis Lietuvoje think-tank, atstovaujantis liberalią ideologiją ne tik ekonomikoje (ir nebestebina manęs tas fenomenas, kad lietuviškos partijos išvis neturi savo think-tank, todėl tai iš esmės yra bukos partijos intelektualine prasme, negalinčios generuoti jokių realių strateginių idėjų Lietuvai!). Bet panašu, kad tai ir nėra liberalų kaip partijos think-tank, nes liberalų partijos gali ir nelikti, tačiau institutas (turėtų būti – institucija) veiks ir toliau.

Ir ačiūdie, kad veiks, nors aš galiu ir nesutikti dažnai su jų primityvokais (dėl to neišprususiems rinkėjams lengviau suvokiamais) teiginiais, bet vis labiau imu pritarti jų opoziciniam kalbėjimui Lietuvą užvaldžiusiam provincialiam, valstietiškam ir konservatyviam naratyvui bei jokios perspektyvios strategijos, o tarsi švenčiant šiemet šimtmetį tos politinės suirutės Rusijoje, bet ne ateinantį kitąmet jau Lietuvos Respublikos šimtmetį.

Kokia ateitis laukia liberalų?

Manau, kad geriausia būtų vis tik uždaryti šį nepavykusį darinį ir pradėti vėl iš pradžių, nors tai ir neaišku kuri jau pradžia būtų, ėmus skaičiuoti visus virsmus. Ir ne tik atsiprašyti Antano Guogos, paimant jį metodininku, kaip iš socdemų reikia imti provinciją (ir kas sukėlė pyktį Barboros g., pasiuntusius STT cerberius prieš liberalus), bet mokytis amžinai opozicinio partinio finansavimo iš Lietuvos kitataučių čiabuvių lenkų ir rusų (taip, koalicijos sostinėje ir uostamiestyje yra neatsitiktinės, jei atmesite dabar propagandinius klykavimus, paremtus emocijomis) ar net kokios rusiškos Jabloko partijos, nes senbuviai dešinieji (TS) ir kairieji (LSD) konservatoriai nedavė ir neduos liberalams galimybės prieiti prie šešėlinio finansavimo ir visų jiems patiems įprastų kormūškių, kurias turi iš valstybės melžiamas visų pirma socdemai, ir apie kurias nekalba krikdemai, o norinčių partiją pirkti kaip valstiečių ar darbiečių atveju oligarchų yra lygiai vienas vienetas, kuris ir savo vabybininką™ metė per tą pačią šaknį už jo užbašliuota brendžio dėžute, nusišalindamas nuo bet kokio dabar susidomėjimo liberalizmo rėmimu Lietuvoje savo privačiais pinigais (nes Sorošas seniai jau pasakęs Lietuvai atia).

Antraip išties liberalų, kaip jaunimo ir didmiesčių partijos, jau likusi tik paskutinė kadencija Vilniuje ir miglotos perspektyvos uostamiestyje bei kitur, nekalbant jau apie nors kiek sėkmingus Seimo rinkimus išvis.

O gaila – man jie jau buvo pradėję patikti (ypač kai ne žodžiais, o darbais dauguma tapo tėvynės gynėjais, tapdami šauliais), ir nors aš nebalsuoju (gi emigrantas!), bet agituočiau tuomet tik už liberalus.

* * *

3. TS-LKD, kuri kažkodėl save nuolat vadina konservatoriais, atstovaudama progresą, nors oficialiai vadinasi išvis krikdemais.

Ir kurios nominalus lyderis, kai mamytė leidžia nuo nusiraminimo kėdutės atsistoti, vis stato save į labai progresyvią, suprask, liberalų pas de deux poziciją, tarsi jo partijoje visas talibanas vakar urmu išžygiavo kažkur už Cusco link Peru miesto odioziniu pavadinimu.

Bet konservatyvizmo apstu ne tik šiuose “krikdemuose“, kuriuose viduramžiškos krikščionybės yra daugiau, nei antroje pavadinimo dalyje to demokratiškumo kokiuose nors nomenklatūriniuose socdemuose. Konservatyvizmas tiesiog tarpsta partijos gebėjime amžinai likti opozicijoje ir nepaimti valdžios netgi tuomet, kada su “mažaisiais broliais“ (ne pranciškonais, o liberalais) laimima dauguma, ir kai jaunimas neraginamas išeina į Nepriklausomybės aikštę (ukrain. Maidan… – koks sutapimas!), kad palaikytų šiuos, protestuodamas prieš LSD pašlemėkų susimetimą su bet kokia politine jėga, kad tik sugrįžtų į valdžią, o šie, net turėdami Daukanto aikštėje savo statytinę, numoja ranka – ai, papa x-ray.

Maža to, net jei paimi juos į koalicija miesto taryboje, tai dar sugeba savo sabotažais ir intrigomis netgi kantrųjį ir tolerantiškąjį pūkį Remigijų išvesti iš kantrybės, kad tas juos praspirtų ir jų vieton pasikviestų, o tu siaube, jedinstvininkus, apsimetančius lenkais.

Aš net nekalbu apie tai, kaip visišką fiasko pernai patyrė “be penkių minučių premjeras“ Skudurėlis ar kaip buvo šlykščiai įsikišimu iš “politbiuro“ pakeistas Vilniaus skyriaus kandidatas rinkimuose į merus (patinka jums Mantas Adomėnas ar ne). O tie nuolatiniai buvusio partijos pirmininko ir premjero atsiderinimai ir bičiuliavimaisi su vogto VU magistro diplomo turėtoju ir melagiu pypkoriu iš konkurentų partijos?

Nematau priežasčių, kad ir kiek kofeinuose latyčių pseudo-liberalai partiniai funkcionieriai prieš internetinę transliaciją soc.tinkluose gertų, kodėl aš turėčiau už šią partiją balsuoti, kada ji ir užsitrolina dėl bet kurios provokacijos lengvai kaip lemingai, ir net realiai visą išties svarbų nacionalinį saugumą bei gynybą stato ant koncepcijos “NATO-savi vs Rusija-svetimi“, nepasitikėdami savo šalies piliečių gebėjimais ir teise gintis (sužlugdytas visuotinis šaukimas, visuotinis rezervas, ginklų kontrolė prisidengiant prieš nenorą realiai apginkluoti ir apmokyti piliečius, kurių tik liberalai šauliuose už savus pinigus ir savo laiko sąskaita šią skylę kamšo, ir pan. – aišku, čia visi kiti dar blogesni, kas nedaro nuo to TS-LKD nors kiek realiai geresniais).

Tačiau ši partija turi didžiausių šansų ateinančiuose rinkimuose surinkti daugiausiai balsų, kada socdemų ir liberalų partijos nusilpo (ir vargiai beatsigaus, pagal dabartinę situaciją sprendžiant), bet kaip jiems ir visada įprasta – vis tiek balsų nepakaks formuoti vyriausybę (ta pavardė liumpenams kaip prakeiksmas – ir kaip tu provinciją pasiimsi, kur vienas kaimietis balsu už tris miestiečius vertas?), tad ir vėl turės įprastinę sau galimybę dirbti “konstruktyvioje opozicijoje“, nes po to, ką iškrėtė Vilniuje ir kaip apsijuokė po rinkimų bėgiodami visą savaitę pas valstiečius darbui į koaliciją, tai juos kviesti kartu dirbti bet kuri partija turės tik kaip Planą B, kai jau kitų opcijų nebėra (gi TS-LKD, piktdžiugiškai trindami rankutes dėl liberalų susimovimo, dabar yra partija išvis be sąjungininkų politikoje, neskaitant tradicinio lyderio pomėgio laipioti ant grėblio bičiuliaujantis su kokiu svarbiu ir nuolat išduriančiu barboriniu, o tai reiškia, kad įtakos prasme visiškai niekinė partija, nes politika yra kompromiso menas).

Krikščionims demokratams aš krikščioniškai ir demokratiškai patariu tik nuoširdžiai dabar melstis, kad per ateinančius rinkimus oponentai būtų dar didesni netikšos už jus (kam išties yra didelis šansas nutikti). Amen.

* * *

4. LŽVS valstiečiai, kurie dar ir žali, bet išties viduje kaip arbūzai socialistiškai raudoni su rudomis fašizmo sėklelėmis.

Smukimas reitinguose gali stebinti tik kokį glušių iš delfinės žiniasklaidos, nes darbinė valdančioji partija paprastai ir taip praranda reitingus, jei jų vyriausybė išties dirba (todėl Prietaisas turėjo aukščiausius reitingus, nes banaliai nieko neveikė, o plebsui pliurpė priešingas žinutes apie tą patį ryte bei popiet, tai galėjai pasirinkti, kurios paisyti, o kurią “neteisingai žurnalistai suprato“).

Šitų valstiečių atveju reitingai dar gali laikytis tik tuo atveju, jei jie dirbs būtent tai, dėl ko juos ir išrinko – pikti ir kerštingi tiesiog turėtų vykdyti visišką tolimesnį ūkio nacionalizavimą ir monopolizavimą valstybės naudai su griežta prakutusių piliečių laisvių kontrole, ir kas paprastai vadinama paprastuoju fašizmu, nors visokie svetimų pinigų nukuodintojai šio žodžio purtosi, prisidengdami šventa kova prieš, suprask, liberalizmą.

Nors kaip tik liberalizmo stoka ekonomikoje paprastai išveja iš šalies iš pradžių verslus, po to darbus ir proletarus, sukelia totalų deficitą ir nepriemokas viešame sektoriuje, o po to ir šios rinkos susitraukimui kompensuoti tik užbrangina prekes bei ištekina lauk iš šalies likusius dar laisvus pinigus (o kas sakė, kad to liberalizmo, prieš kurį šventai dabar visi kovoja, išties nėra stokos Lietuvos ūkyje, ką?).

Finita la comedia – ir tada būna kalti kokie nors žydai (nelabai ką liko kaltinti po Holokausto – o naujai atvykstančių į mistinę Šiaurės Jeruzalę kažkodėl irgi nebėra) arba, iš bėdos pagal seną tarpukario tradiciją, bus kad ir lenkai, kuriems lyg į WC kažkaip prireikė W be jau turimos ir taip C.

Kol kas išbuožinimo pradžios nematyti, bet panašu, kad randasi tik naujų buožių perdalinant įtakas išsunkiančiose institucijose, kur ir išskaistėjusi kekšė™ (angl. nothing is worse than a reformed whore) sociopatas sveikatos apsaugos sistemoje pasitarnauja kažkokių neaiškių sandorių atsiradimui bei valstybinio turto ir iždo grobstymui, nors viena labiausiai korumpuotų valstybės sričių ligi tol buvo savistovė vogimuose ir lėšų švaistymuose kilnaus tikslo priedangoje.

Tačiau ši partija lizingu (nes viskas pas Ramūną lizingu: verslas, žmona, meilužė, partija, premjeras ir vyriausybė) labai rimtai ne tik dalyvaus ateinančiose Prezidento rinkimuose, dabar greta krikdemų ir socdemų parinkdama jums kandidatą, kurį ir prastums kaip savo laiku kad esamąją,  bet ir išliks įtakinga iki pat naujų Seimo rinkimų, jei dėl kurių nors priežasčių Naisių latifundininkas staigai nenuspręs pats banaliai šito savo politinio darinio kaip atsibodusio žaislo numesti (jam taip jau yra nutikę, tai niekas nėra tikras, kad psichopatui šis priepuolis nepasikartos – o juk galėtų…).

Nes jei jis numes, tai…  kokia dar valstiečių partija – gal juokaujate?

Pirmąkart Lietuvos istorijoje, neskaitant tris dienas prapuolenio, premjeras lizingu – yra visiškas nulis tiek “savo“ partijoje, tiek ir politikoje, nevertas net buvo paminėjimo tekste (apsižiūrėjau gale tik dėdamas iliustraciją iš diena.lt)

* * *

5. Visos kitos neparlamentinės partijos nei man, nei jums šiuo metu nėra įdomios, todėl penktuoju punktu aptarsiu tik jedinstvininkus, kurie save vadina lenkais ir turi atstovų Seime.

Ir gerai, kad taip vadina – tai nors naujoji Lenkijos ambasadorė prisisegė strapon-dildo, nes bekiaušėje Lietuvos politikoje stovintis daiktas yra tik ambasadorius Vinkus su ausimis, ir atgeorgino už visas koloradkes. Labai tikiuosi, kad greitu laiku matysiu lenkus su bialo-czerwonomis juostelėmis, o ne išmurzintomis Habsburgų dinastijos Holstein-Gottorp atšakos Romanovų namų spalvomis.

Vis tik faktas čia liūdnesnis kitur – jei tai išties būtų Kremliaus partija, tai ir už šių finansinę paramą ją galima būtų visai nesunkiai nebe STT, o VSD pagalba uždaryti dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Blogiau, kad jie išties apsirūpina finansavimu autonomiškai ir legaliais būdais Lietuvoje – visus partijos turėjo problemų su teisėsauga ir net dar turi, jei neišspyrė, teistų asmenų dėl partijos finansavimo nusikaltimų, išskyrus LLRA, atkreipėte dėmesį (ir kodėl siūlau dabar liberalams iš šių mokytis, kaip tą daryti)?

O blogiausia yra tai, kad ši post-jedinstvininkų partija išties atstovauja tam tikrą tiek tautinį, tiek ir socialinį sluoksnį Lietuvoje, kurių kitos partijos nemato reikalo atstovauti. Ir šių rinkėjų, deja, nemažėja, nors piktų ir kerštingų pikas, tikiuosi, buvo paskutinis jau per praeitus rinkimus, kuomet jie balsavo už valstiečių fašistukus su nacionalsocializmo apnašomis (kapitalo suvalstybinimas ir tautiniai kostiumai – čia kas?).

Jei tomaševskininkai rastų būtų partijos vadui sugalvoti garbingas nebefunkcines pareigas, kaip savo laiku Tėvynės Sąjunga išsprendė su savuoju patriarchu bei LDDP-LSD su savo bonza, tai sėkmė lenkų ir rusų aljanso neapsiribotų tik Vilniumi ir Klaipėda, o patekimas į Seimą nebeatrodytų atsitiktinumu, bet taptų rimta sistemine Lietuvos partija (kol kas jie patys save riboja – nedirba aktyviai su lietuviais).

Nes daugėja banaliai į gyvenimo pašalę stumiamų augančiomis kainomis ir vis mažiau įperkamomis viešosiomis paslaugomis žmonių, kurie dar nebenori ar jau nebegali emigruoti (čia tik iš kitų post-sovietinių valstybių kažkaip nuteka protai į Vakarus, o iš Lietuvos – gi išvyksta tai tik buduliai, o Lietuva vis labiau protingėja likusiu protų pertekliumi, todėl bus jums ir technologijų proveržis ekonomikoje, ir Naujasis Silicio Slėnis su visomis XXII amžiaus inovacijomis, aha). Ir šia socialinės atskirties bei rūpesčio retorika jau užsipildo ir kandidatų į prezidentus kalbos, kaip pastebiu.

Ir kai ateis kiti Seimo rinkimai, kaip tik užsibaigus ES dotacijoms, tai to pensijinio kalbėjimo pramaišiui su jauniminiu liberalų išaugtinių marškinukų matavimusi, bus dar daugiau – laukia klaikiai šizofreniškas vaizdelis, bet Lietuvos rinkėjas savo mąstymu būtent toks ir yra, suderinantis viename du vienas kitam prieštaraujančius teiginius, dėl ko ir partijų pavadinimai neatitinka partijų programų, o planai net ir laimėjus nebeturi nieko bendro su paskesniais veiksmais.

Galop, kada Lietuvos politikoje sprendžiamos neegzistuojančias problemas, tai jos tik pagilėja ir prigaminama naujų. O politinė demokratijos sistema nebeveikia, po ko ir respublika miršta.

Paprastai tokią politiškai nusilpusią, bet turinčią išsunkiančias rentų ekonomiką sistemas, valstybę nesunkiai ir pasiima išorės agresorius – neima tik failed state tipo šalių, nes ten nėra ko imti net ir dykai.

Ar Lietuva dar iš esmės realiai turi partijas – gal atsakykite patys sau į šį klausimą, nes mano rudeninis pesimizmas, artėjant jau bendram amžiui su dabartiniu premjeru, tokių gylių kažkodėl nesiekia.

Beje, Lenkijos Nepriklausomybės diena sutampa su mano (ir Leonardo DiCaprio) gimtadieniu – nepamirškite pasveikinti kaimynų, pas kuriuos maisto apsipirkinėjate!