Visada žavėjausi profesoriumi Vytautu “Tata“ Landsbergiu – dėl jo gebėjimo vesti tautą į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Tiesa, jam kartu su Adolfu “Vanagu“ Ramanausku abiems toli iki tikro Lietuvos Didvyrio™, su ginklu gynusio tėvynę nuo okupantų, Gedimino “Melagėlio“ Kirkilo, bet čia juk kita tema.

Nes tema čia gi bus apie patriotizmą. Ir kai pastarasis apsimelavęs bei apsivogęs šunsnukis patriotizmo kažkaip neprideda, tai tenka va jau ir pirmąjam dėti taip kalbos apie dergimą ir visokias bjaurastis, tarsi šiojo būtų maža. Ir dėti belieka tik patriotiškos kalbos, nes nei sprendimų, kaip tą keisti, nei netgi įsitikinimo, kad tą išvis dar galima pakeisti. Tada belieka apeliuoti į sąmoningumą vardan bendrojo gėrio, bent jau užčiaupiant nepatenkintųjų koseres, ir ačiūdie, kad ne jėga.

Profesoriaus tekstas lakoniškas, glaustas ir labai imlus (vos 172 žodis!) – kas yra dar vienas žavingas jo, kaip politinio lyderio iki grabo lentos, kad ir kokį titulą ten bandytų vieni tarsi memorialinę lentą prie žmogaus-paminklo prisriegti, o kiti trūks-plyš atšriubuoti su atsišriubavusiais savo pamėkliškų protelių varžtukais, būdo bruožas.

Leisiu sau cituoti iš Lietuvos Žinių ir tą jo tekstą dekonstruoti kuo trumpiau, ir gal jums kada gyvenime tie principai pravers (motyvuojant chebrą eiti kitai chebrai malkų pakrauti ar per rinkimus tautai nacionalines idėjas stumiant, ką aš žinau, kokie blėnys jums į galvą šaus?):

* * *

Vis prisimenu tą senų laikų lenkų literatą bohemietį Krokuvoje, kuris kartą neapsikentęs išvijo sugėrovus, įsijautusius užgauliai niekinti, pašiepti jo moterį.

– Nešdinkitės! Nebjaurokit man jos! Turi juk žmogus su kuo nors gyventi!..

Labai gražiai pradedama situacija, kuri archetipiškai skaitytojams atpažįstama, ir kurioje labai aiškios pusės, pagal kurias save nesunku identifikuoti: va čia blogiukai, kurie naudojo psichologinį smurtą (bet juk smurtą!) prieš moterį (dar nuo neolito patinai pateles gina, o ir šiaip toks instinktas yra ganėtinai gamtoje vyraujantis, bent jau primatų supratimu), ir jis, nepaisant to, kad gėrė (o negeriantys ne tik Chelsea Handler, bet ir normaliam žmogui kelia įtarimų), bet išties yra tas Riteris Žvilgančiais Šarvais™, kuris gina va tą nekaltą ir “niekuo dėtą“ auką – savo (sic!) moterį.

Šiaip situacinis naratyvas yra visiškai patriarchalinis (kiti pavadintų tradicionalistinis), nes čia tik feministės lieka be dėmesio ir su gauja katukų senmergiauti, kadangi jos patinams nesuteikia progos jomis rūpintis kaip “reikalingomis globos“, nors realiai moterys ir be vyrų puikiausiai apsieina, net jei nedeklaruoja to karinio feminizmo, o taip ciniškai žiūrint, tai tarp homo sapiensų moterys dėl dėmesio, o kartu ir išteklių, konkuruoja išties gamtoje labiau būdingu patinišku elgesiu (paprastai patinai puošiasi ir staiposi prieš pateles), tai minėti aukščiau šriubukai nugalėjusio feminizmo atveju kažkaip ne taip susukti, nes didžiausias šovinistinis kiaulius, pasirodo, yra didžiausias feminizmo rėmėjas! Tik aš ne apie šitą manipuliaciją dabar, ir grįžkime prie temos.

Taigi, skaitytojas jau nuteiktas reikiamam momentui: yra fizinis konfliktas (karas ar muštynės), yra Kilni Misija™ (ginti Reikiamą Globos™ – silpnesnį, visuomenės taisyklių indoktrinavimo, pardon, išauklėjimo nurodytą asmenį, genetinius ar reproduktyvius resursus ar šiaip kažką tokio artimo, su kuo patys identifikuojatės arba galite identifikuoti pagal savo meilės arba aistros objektą), ir yra pusės – savi geriečiai ir svetimi blogiečiai. Net jei jūs esate anaiptol ne tradicinės lytinės orientacijos, ir tie tipiniai tarplytiniai archetipai jūsų pasąmonės gyvenime neveikia, bet šiam pasakojimui šįkart kažkodėl vis tik pasiduosite.

Žodžiu, mus puola – mes ginamės!

Triukas dažnai naudojamas argumentuose, norint patraukti į savo pusę. Bet skaitom toliau, nes čia juk tik preambulė.

Perkelkim situaciją šimtmečiu vėliau. Kas šiandien pasakys nupeizėjusiems naujalietuviams patyčininkams, ironistams, hakeriams-tekstmacheriams: nebjaurokit Lietuvos!

Ir štai pasakotojas situaciją kaip pagrindą iškart montuoja savo naratyvui – suprask, viskas tas pats, kame jau jūs išvadas padarėte, tai ir čia padefaultu atsirūšiuojat puses, kur savi, o kur svetimi: kas tas geras, o kas blogas.

Turėtumėte išankstinį nusistatymą kalbėtojui ar pasakotojui – pradėtumėte kritiškai vertinti, ar kartais čia nėra manipuliacija, nes jei A lygu B, tai C nebūtinai irgi yra A, nors jums nutylėjo, ar B išties yra lygu C, tiesa? Tą tiltą galvoje tarp B ir C pagal nutylėlijimą savo galvoje irgi surentėte jūs patys. Nors taip, jam statybines medžiagas ir įrankius kažkas entuziastingai padavinėjo, ir netgi motyvavo jį statyti, girdamas jūsų, kaip statytojo, pastangas.

Dar svarbu tie žodelyčiai tekste: visokie deminutyvai, hiperbolės, parabolės ir t.t. – viskas, kas padeda kurti vienokią ar kitokią emocinę klausytojo ar skaitytojo reakciją. Tata, priminsiu, jau praturtinęs lietuvių tautosaką kirmėlynu bei šunauja, tai tas jo pavartotas nupeizėjimai nėra vien tik tiesiog žavios turtingos jo kalbos (o jį lietuvių kalbos mokė gimnazijoje pats Jonas Jablonskis!) požymis, nes dar ir nuvertina oponentų galimus argumentus. Rimti žmonės kalba, neįpareigojančiai mes pašnekam, pleputės plepa, tuštutės tauškia, o visokie kvailiai – nusipeizėja, aišku. Lietuvių kalba yra turtinga žodynu ir žavi savo atspalviais (kol jos VLKK glušiai nenususina).

O naujalietuviai kaip sąvoka tūlo lietuvio sąmonėje irgi apeliuoja į dar iš Linksmųjų Devyniasdešimtųjų pareinantį nurusėjusio prakutusio viarslinyko™ įvaizdį, tuomet tiesiogiai verstuose iš originalo rusiškuose anekdotuose novoruskį, nors pati sąvoka išties kilusi iš prancūziškojo dar 1789-1799 metų revoliuciją menančiojo nouveau riche. Bet juk lietuvYs niekada nesijaus turtuoliu, todėl ta konotacija anaiptol nereiškia čia prakutėlio, kiek ir vėl pakutena tą rusišką dulkių nusėstą pasąmonės klodą – kuti-kuti, ruskis tu, bičiuli, ar kur?

O jei ne savas, tai turi pasirinkimą: arba tu jau nebe chebroje su mumis, arba pareik ant švenčių pas mus – kas visumoje yra gi tas pats. Su vienišiais orangutangais mes turime bendrų tik 97% genų (kiaulės netgi artimesnės), o homo sapiens yra socialinis gyvis, ir nemėgsta jis būti vienas ir pats sau, dėl ko tarpsta ir visokie feisbukai juk. Ir net jei jums artimas vienišiaus gyvenimo būdas, tai gal kontaktuojate su žmonija bent jau per knygas?

Kitaip tariant, noras priklausyti kažkokiai bendrai grupei yra mūsų prigimtyje, o čia sužaista ant to, kad tu tarsi ir jau nebe chebroje, nors chebra vis dar geranoriškai pasirengusi tave atgal priimti, jei tik nusižeminsi, atgailausi ir… paklusi.

Akšia (ateik čia – kaps.), apkabysiu i tave!

Turi juk žmogus kur nors gyventi.

Na, kaip man, tai tas “kur nors“ reiškia Londoną, ir juo aš esu patenkintas labiau už Vilnių, o pastaruoju buvau labiau patenkintas už kokius nors dzūkiškus miškus, aukštaitiškus akmenynus ar suvalkietiškas molingas lygumas – čia taip lyginant apie mano ir mano tėvų gimtines, kurios būtų visumoje bendrai gi ta tėvynė pagal tekstą, kurią mes išmainėme emigruodami į sostinę.

Ir šiaip tas “kur nors gyventi“ nekeltų problemų, jei apvalytum nuo teksto prieš ir po frazės, išimdami ją iš šio konteksto, tačiau visai kitą reikšmę įgyja būtent jame:

Tegul džiaugiasi, kad neištremtas,

Čia kaip Lukiškių kalėjimo rūsio nuomininkams iki gyvos galvos taip pasakyti, kad tie pastraksėtų džiugiai, savo grandinėmis pažvangindami, kad jų, matai, nesušaudė, nepakorė ar neketvirčiavo.

Ne, na aš, be abejo, kad labai džiaugiuosi, kad esu neištremtas, bet nesu tikras, kad ir kiti emigrantai tuo džiaugsmu taip jau ir netveria, kad jie gyvena ne Lietuvoje, nors jų ir netrėmė (ypač tie, kur “mai dont spyk london“, taisosi dantis Lietuvoje, kaupia pinigus namukui tėvynėje ir svajoja bent jau pensijoje į ją sugrįžti gyventi, iki to laiko skaitydami lietuviškas žinias apie vis gerėjantį gyvenimą Lietuvoje, tačiau kažkodėl vis kvailėjančią ir labiau nekompetetingą valdžią bei griūvantį viešąjį sektorių).

Šiaip tiesiog pastebėsiu, kad aš kokie 5-6 metai dar iki emigracijos (galima ir šiame tinklaraštyje atsikasti chronologiją) dairiausi galimybės išvykti iš Lietuvos, nepaisant to, kad sekėsi tėvynėje kaip ir visai neprastai, o ir su brangiąją (dabar jau buvusia) gana rimtai turėjome pensijoje planą nusipirkti namą kurioje nors graikų saloje ir ramiai ten gyventi puikiame klimate, gurkšnodami vynelį ir nepermokėdami iš savo nusodrintų pensijų už šildymą – su PVM lengvata ar be jos. Tad mano atvejis kitas, ko gero.

Be taip, džiaugiuosi, kad nesu ištremtas. Nes paprastai tremia ne po palmėmis drybsoti ant smėliuko į karibus (ką anksčiau darė britai) su maldyvais, o man Komi maždaug 200 km iki poliarinio rato teko praleisti metus po metų Maskvoje ne savo noru dar sovietinėje armijoje, kur aplink tik pelkės su uodais (ne, jūs tokių uodų nematėt Lietuvoje!) ir tikras miškas (o ne sukultūrintas lietuviškas parkas, kuriame padorios tankmės neradę meškos tik užklysta ir išemigruoja į Estiją), vadintingas taiga ir driekiasi tau iš kairės be pradžios, o iš dešinės be galo.

Pasidžiaugėm ir skaitom toliau:

štai čia tėvynė, ji graži ir nuo mažens įprasta, čia tėvų kapai ir tiek visokio turinio, už kurį amžiais galvos dėta, širdys virpėjo išvykstant…

O va čia jau apeliuojama į “aukščiausią žmogaus meilės formą“, kaip sakė sovietinis anekdotas – tėvynės meilę.

Jei jums nesuvirpa širdys nuo žodžio tėvynė, mankurtai prakeikti, tai yra ir paaiškinimas, nuosekliai kapsintis tarsi lašas po lašo į kaktą kiniškame kankinime: graži (net lėkšta lietuviška reklama su užjūrio vaizdeliais reklamavo beautiful Lietuvą, o paikas lukašenkinis Lietuvai-100 logotipas turi vešlios gudų girios foną, tiesa?), įprasta (ach, kaip komfortiška…).

Toliau tėvų kapai (ačiūdie, mano abu dar gyvi – vat neverskite manęs čia krūpčioti šituo žodžių junginiu!), bet be to, kad kapai lietuviui yra šventas hobis ir “religija“, pralenkianti atnašomis ir ritualais bei sakrališka pagarba deklaruojamą apklausose ir žiūrimą per TV (ypač kai žaidžia vyrai olimpiadose ar čempionatuose, pradedant nuo Europos) religijas, pats žodis tėvai sugrąžina prie artimiausio ir brangiausio kiekvienam žmogui, ir tarsi į tą nerūpestingą vaikystę. O jei išties jau tik kapai, tai mygimas ant sąžinės vietoje ekskursijos mintyse į laimingus metus, irgi suveiks.

Jums juk suveikė, tiesa?

Buvo juk tėvynės meilė.

Atkreipėte dėmesį į būtąją veiksmažodžio formą? Kodėl ne yra juk, o buvo juk?

Nes truputį godumas taip dvilkčioja kažkur po mente, kad va buvo ir kažkaip prarasta. Gaila juk. Juk ne į kišenę, o jau iš jos. Ne ūkyje pravers, o jau kažkur pamesta arba pavogė.

Bet kuriuo atveju, netekties jausmas žmonėms, kurie mėgsta kaupti, sudrėkina ašarų latakus.

Nebjaurokit! Taisykit, kas negerai. Kritika ir bjaurojimas – netapatūs dalykai.

Šiaip yra toks oratorių manipuliacinis metodas, pavadintas Hitlerio Sumuštiniu, tačiau dėl to, kad minėtasis oratorius yra tapęs blogio istorijoje simboliu (nors šio Vado, vokiškai Fuehrer, oponentas daug vešlesniais ūsais Visų Laikų Ir Tautų Vadas sugebėjo nužudyti gerokai kartais skaičiuojant daugiau, o iki tol gyvenęs mongolas Didysis Fiureris dėl jo negailestingai taip plečiant trumpakojų žemaitukų protėvių ganyklas apmažinto plyne paverstuose plotuose homo sapiens skaičiaus net sukėlė klimato atvėsimą, sako), tai ši sąvoka dabar kiek primiršta ir gal netgi turi kokį politkorektišką pavadinimą. Bet jos esmė yra tokia, kad tarp teisingų teiginių įpini visiškai melagingus ar net absurdiškus, manipuliuodamas rezultate tau reikiama išvada (čia aukščiau žiūrėkite ir apie A lygu B ir tiltą su C).

Supaprastintai jo atveju tai atrodė maždaug taip: a) žydai turi pinigų; b) darbininkai neturi darbo ir badauja; c) žydai kalti, kad darbininkai badauja – jei pridėjus į tarpus visokių maskuojančių absurdą dekoracijų ir privedančių loginių išvedžiojimų, tai neatrodys taip tiesmukai, tačiau minties šerdis išliks ta pati.

O dabar darkart perskaitykite tą pastraipą aukščiau, turėdami omeny šį Hitlerio Sumuštinio metodą.

Sučiaumojot, ar ne? Net jei katinas Matroskinas sakė, kad skaniau sumuštinį valgyti dešra į apačią, tai sučiaumojot apverstą sumuštinį dar netgi su malonumu pagal šias katiniškas rekomendacijas.

O katukai puikiai žino, kas yra komfortiškas gyvenimas, ir kaip dėl to malonumo valdyti savo tarnus – žmones.

O gal yra kaip tik priešingai? Nenorim čia gyventi, tai pirmiau bjaurojam.

Beje, žodis bjauroti irgi yra iš tų “vaizdingos kalbos“ žodelyčių, kurie sukelia emociją klausytojui.

Ir, antra, mes paprastai esame linkę sekti teigiamais pavyzdžiais ir piktintis neigiamais – gal jums ir netikėta, tačiau mūsų elgsena iš prigimties yra nulemta gėrio viduje, o blogio prisigraibome jau tik gyvenime pakeliui socializuodamiesi. Net ir tai, kad kūdikiai kakoja daugiau, nei, atrodytų, sugeba to pienuko sučiulpti, bet ar kuris pasakytumėte, kad kūdikis dėl to yra blogas? Uci puci rubuiliukas, niu niu niu!

O mūsų reakcija ir pasipiktinimas blogiu iš esmės yra ir žiniasklaidos esminis pardavimo metodas: geros naujienos juk yra norma, kai neigiamos – o, tik paduok! Greitai suvirpins emocijas (dėl proto stimuliavimo skaitomi vadovėliai ir kita mokslinė literatūra) ir sukels pasipiktinimą ar reakcijas. Trololo!

Štai todėl profesorius Preobraženskis ir sakė, kad neskaitykite bolševikinių laikraščių, o jei nėra kitokių, tai ir neskaitykite laikraščių – į jo patarimą derėtų įsiklausyti plačiau ir nustoti teršti sąmonę informacinėmis šiukšlėmis bei dirginti primityvias žemas emocijas (nuoširdžiai nesuprantu pomėgio žiūrėti siaubakus – jums gerai su galva?).

Lygiai taip veikia ir manipuliacija gero oratoriaus tekstuose, kuomet jis kviečia gėriui per nuoširdų pasipiktinimą blogiu. Platesne ir aukštesne prasme, deja, bet taip stimuliuojamas ir karingasis patriotizmas, telkiant grupę žmonių (savus – tėvynainius ar pan.) prieš ką nors (svetimus – kaip išorės priešus, arba priešus viduje, kurie griauna, neva, grupės integralumą).

O, bet štai ir apie pastaruosius:

Bus lengviau pasiteisinti.

Čia apie ką? Kas prieš ką čia ir dėl ko dabar turi išvis teisintis? Jie, ir kas tie jie, yra kažkuo kaltinami sugėdinant? Sąžinė negraužia, ir aš tai ramiai miegu (tiek ramiai, kad net nepajutau, kaip smalsi žiurkė į pirštą įkando!) – tai teisintis nei prieš save, nei, juolab, prieš ką nors išvis nematau reikalo.

O juk čia jis kalba apie tuos, kurie paliko grupę (tėvynę), suprask, ir yra jos išdavikai? O išdavikams, dar Dantė rašė – paskutinis pragaro ratas, brangieji jūs mano, broliai ir sesės!

Beje, pastarasis kreipinys, kurio dėl amžiaus dabar jau Tata ir nebenaudoja (bet pasinagrinėkite jo Sąjūdžio laikų tekstus, kada buvo žvitrus ir jaunas!) irgi apeliuoja į tuos mums brangius artimus kraujo ryšius, apie kurios rašiau aukščiau, kada kalbėjau apie tėvus. Tiesiog tėvai, deja, pakliūna gyvenime irgi visokie (gi tai jau suaugę žmonės su sukaupta ir neigiama patirtimi bei susiformavusiu nebūtinai geru charakteriu, ko dar nespėję prisigraibyti vaikai), o su broliais ar sesėmis pats kartu augai, vieni iš kitų žaislus atiminėjot, tai jie kaip ir savesni tūlam (aš vienturtis, tai tik spėju, kad jūs tiesiog turite papildomų mygtukų manipuliacijai). Ir niekas tikrai jau per daug nesusipurtys už “savus“, jei minėsite tik pusbrolius ar netgi išvis svainius arba uošvę su anyta – koks čia jums kreipinys “mielieji švogeriai, pirmyn už tėvynę!“.

Man toks vienas kalbininko sūnus buvęs didžiausio dienraščio portalo redaktoriumi, tapęs dabar keliautoju ir rašantis ilgesingai elegiškus pasaulį pamačiusios praėjusio šimtmečio gimnazistės rašinėlius savo padūsaujančioms klientėms, irgi kartą tėškė, kad mano kritika kokių nors reiškinių Lietuvoje atžvilgiu (nepaisant to, kad apie tai jau prirašęs daugiau netgi šiame tinklaraštyje gerokai iki emigracijos) yra gi pasiteisinimas prieš save patį, kaip nevykėlį.

Na, o kas nori būti nevykėliu šiais laikais? Visi nori būti sėkmingais ir nugalėtojais! Bent jau taip teigia visokie parapsichologijų šamanai koučeriai.

Tai jei ne “pasą atimti“ (čia jei jau išvykai iš Lietuvos, tai, suprask, neturi teisės daugiau jos kritikuoti – toks savotiškas neformalus de facto pilietybės atėmimas, kol dar neapribota ir de jure, neskaitant išties labai ribotų dalyvavimo demokratijoje galimybių, o jūs dar svaigstate apie dvigubą pilietybę).

Tad tas vienas sakinys, kaip matote, yra labiau daugiasluoksnis, nei jums čia atrodo. Netgi ne tiek ir svarbu, kas jums atrodo – svarbu, kokius svertus pasąmonėje spaudo.

Su pasimėgavimu rašom ir skaitom visokeriopas bjaurastis. Net pelninga. Arba bjaurojam sau tiesiog tol, kol patys nebenorim Lietuvoje gyventi.

Jei jau pastebėjote aukščiau, manipuliatorius paprastai siekia sukelti dvi emocijas savo aukose – kaltę ir gėdą.

Nesvarbu netgi, ar jūs jau emigravote, ar vis dar “patriotas“, ar skaitote ir rašote tas “bjaurastis“ (kaip čia aš, ar ne?), ar mėgaujatės jomis (oi jūs, iškrypėliai!) arba netgi gal priešingai – nuoširdžiai piktinatės (duokš penkis!). Čia rasite netgi archetipinį lietuviui mygimą ant sąžinės dėl pelno (iš kur tie atsiprašinėjimai per sumenkinimus visokius kaip “sąskaitėlė“ ir “pinigėliai“ kalboje rastųsi antraip?), nors giliai širdyje lietuvis išties yra pavydus ir godus tų pelnų.

Ir dar kartą įdėtas čia priminimas, kad būsi tarp savų priešu, jei nesusitelksi, nes tavo žodžiai ar darbai, kuomet yra išorinė grėsmė, kelia pavojų grupės (ar tautos, jei kalbama tėvynės masteliais) integralumui.

Kitaip tariant, kaip apie mirusįjį (žr. apie kapus aukščiau): arba gerai ir liaupsės, arba tiesiog privalai užsičiaupti. Nes kas ne su mumis – tas prieš mus!

Kažkur šitą jau girdėjau. Nepriminsit?

A va – iš ten pat ir šitas “draugas“ gi:

Galas tas pats, kaip sakė trėmikas draugas Suslovas: Lietuva be lietuvių.

Dar cinikas manyje čia pastebės paskutinio šūkio ironiją – tą “Lietuva – lietuviams!“. Kai truputį kitaip tą patį perskaitai, tada gali ne taip politkorektiškai jau atrodyti, pasipriešinimą priešui atkeitus tą iš be į su be ir. Tiesiog, jei sako okupantas – skamba kitaip, nei skanduoja patriotas?

Dar smagiau, kad lietuviai, įpratę visą sovietmetį pragyventi atėjūnų kolonistų spaudime, jau ir atgavę valstybę ilgą laiką (karta jau užaugo!) džiaugėsi esant gana homogeniška tauta – mūsų išties 80 procentų visoje demografinėje sudėtyje. Ir bet kokie bandymai primesti mums pabėgėlius ar kitataučius imigrantus iššaukia nuoširdų lietuvio viduje slepiamą natūralų ksenofobinį pyktį (ne todėl, kad lietuvis iš prigimties ksenofobas – bet tiesiog daugiatautė LDK yra veikiau istorinis mitas jau, nei reali patirtis, o tarpe lietuvis savo tėvynėje buvo ujamas kaip tautinė mažuma, ir ne vien dėl spaudos ir kalbos draudimų). Ir va tas pyktis kažkaip dažnai pervadinamas patriotizmu – už savo tautą ir tautos išlikimą, suprask.

Na, galima dar paverkti dėl chebros (sic!) nuoširdžiai arba šventeiviškai pagal konjuktūrą dėl tarpukaryje buvusiųjų ir per karą išžudytų kitos tautybės ir religijos bendrapiliečių, bet tik paverkti – šiukštu sugrąžinti jų palikuonims turtą ar jų ištrintą anaiptol ne vien nacių rankomis istorinę atmintį. Net jei pats fiureris dabar ir netepa tų keuliškų burgerių rūke (dujos, beje, vadinosi ciklonu – pasklisdavo irgi kaip rūkas “dušinėje“).

Motina tai motina. Bet jau sena, ligota, nefrizuota nedažyta ir pametus gėlėtą skarelę, kažką šneka tik prasta mužikų kalba. Nemaža pagrindo pamoti į ją ranka. Ar ne?

Apie pasąmonės svertus jau rašiau aukščiau, tai čia jau patys turite matyti, kiek jų yra spustelėjama pakartotinai rezultato užtvirtinimui.

Man gal kiek įdomiau mužikų kalba, o ne runkelių – bet čia gal ne tiek pavienis šūvis aklai į tamsą, kiek visa serija, taikant ir į runkelius, ir į nenorinčius tapatintis su runkeliais, ir tuos hipsteriukus, kurie kalba anglicizmais (nes nu če tipo krūta, jo!), ir jų nekentėjus (matėte aukščiau jo tekste išvardintus bjaurotojus – visos profesijos paniekinamai vardintos nelietuviškai, suprask, svetima kalba). Gavo visi.

Kaip ir kaltės bei gėdos dozę – kas gi numoja ranka į motiną?! Aš ir tai bent kartą per savaitę paskambinu iš Londono (o ko ir neskambinti, kai tik £0.01/min., tai per mėnesį ir svariuko neprapliurpsi – čia jums ne lietuviški mobilūs operatoriai, išsikaulinę ES direktyvos dėl įkainių išlygų, kad tik pelnai nenukentėtų). Bet tai jūs ranka numojot į motiną-tėvynę!

Šiaip gana ironiška, kad žodis tėvynė išties turi tėvišką šaknį, o apeliuojama gi palyginime gi rusišku archetipu: rusų kalboje tėvynė yra bendra šaknimi su žodžiu gimdytoja. Nors, pala pala… kažkur šitas žodžių junginys jau irgi girdėtas?

Ar ne iš tos šalies, kur dabar grėsmė (beje, reali) kyla Lietuvai, ir kuri iki šiol švenčia diena vėliau savo atskirą pergalę Didžiąjame Tėvynės (sic!) kare?

O, žmonės! Nebjaurokite Tėvynės. Ar jūs dar žmonės?

Paskutinis pasažas išvis žavus – be jo tekstas prarastų pusę savo patriotiško įtaigumo. Kaip ir tėvynės parašymas didžiąja raide yra tokia landsbergiškai pakikenti verčianti detalė.

Esmė tame, kad mes, kaip žmonės bendrai ir kaip lietuviai konkrečiai, karo atveju, kai tektų ginti tėvynę, mieliau pasirinktume rūpintis viskuo, kas priešo žudymui nelabai įtakos tiesiogiai turi (maistu, medicina, prieglobsčiu, moraline pagalba, žinučių perdavimu ir pan.), iš bėdos gal tik šovinius padavinėdami. Čia kaip tik neseniai apklausa buvo, kur užsipatriotinę propagandistai padžiūgavo apie daugiau nei pusės (sic!) lietuvių pasirengimą ginti tėvynę, deja, po to patikslintant, kame jie save toje gynyboje mato. Nors ir taip kito svarbesnio vaidmens, tiesą sakant, valstybė jiems ir taip nenumato bei netgi baudžia (mano bendraklasis VU buvo ne tik aukščiau minėtasis “didvyris“, bet ir realiai už terorizmą kaip “per didelis patriotas“ nuteistas juodvarnis – čia pasigūglinimui).

Išties psichopatų, kurie sąlyginai lengvai gali nužudyti, žmonių populiacijoje yra tik apie 3-5 proc. (net gėjų daugiau!) – ir šie įgimti žudikai paprastai tampa arba išties nusikaltėliais žudikais, arba, su teisingu nukreipimu, renkasi karinę tarnybą ir prašosi į priešakines linijas bei SpecOps dalinius. Dar maždaug (aš remiuosi JAV armijos plk.-leit. Dave Grossman tyrimais pagal jo knygą On Killing) iki 15-20 proc. galima išdresiruoti, išmuštruoti ir indoktrinuoti, kurie iš esmės sudaro bet kurio kovinio padalinio stuburą bei irgi yra aktyvūs ir efektyvūs profesionalai mūšyje (nors po to kenčia nuo PTSD – anoji pirmoji grupė psichai padefaultu, todėl jiems retos moralinės pagirios dėl Kaino žymės).

O likusiais užpildo kariškiai, deja, tik bendrą reikiamą padalinio etatų skaičių (ir todėl profesionali karinė tarnyba yra objektyviai mūšio sąlygomis prie vienodos ginkluotės efektyvesnė už šauktinius, jei karo tarnyba turi tinkamą selekciją ir filtrus, sumažinančius profesiją besirenkančių tik dėl geresnio uždarbio ir statuso kandidatų skaičių). Ir visokie šauktiniai išties reikalingi būtent dėl patriotizmo skatinimo visuomenėje ir galimo agresoriaus atgrąsymo savo skaičiumi, ką net lašišos žino, kai plaukia didele grupe, nes visų meška net ir norėdama nesurytų, o diduma jų tikslą aukštupyje vis tiek pasiektų, nors šansų lašišai juk kariauti prieš mešką yra dar mažiau, nei Lietuvai prieš Rusiją, kuri tame tyrime įvardinta absoliučios daugumo respondentų kaip realiausias užpuolikas.

Tai va dėl to, kad būtų galima ne tik sutelkti (čia veikia visi aukščiau mano išvardinti metodai), bet ir nukreipti veikti prieš bendrą (sic!) priešą, būtina pastarąjį prieš tai dehumanizuoti – nes nelinkę mes žudyti panašių į mus, kurie atrodo kaip savi (man netgi tos žiurkės gaila, prisipažinsiu – aš ją mieliau prisijaukinčiau, nei nužudyčiau). Ir kuo priešas šlykštesnis ir svetimesnis mūsų “tradicijai“ (ne tik papročiams ir mentalitetui), tuo lengviau įtikinti vieną homo sapiensą (savą) žudyti ar bent jau smurtauti prieš kitą homo sapiensą (svetimą). Kai jau Tata irgi savo kalboje sovietines Žaliojo tilto skulptūras pavadino balvonais, aš supratau, kad mano misija, pradėta 2012 metų sausio 13 (!) dieną juos anuomet taip įvardinti dehumanizuojant “išvaduotojus“ ir anos “ir tuomet dirbusios Lietuvai“ kartos simbolius, pavyko – balvonai grius.

Jeigu jus jau įtikino aukščiau išdėstyti argumentai, tai jūs į retorinį Tatos klausimą atsakote dabar čia taip. Nors portalų taisyklė ir sako, kad jei straipsnio antraštė baigiasi klausimu, tai atsakymas yra ne. O jei neįtikino ir liekate “išdavikų“, o ne “patriotų“ pusėje, tai… jūs – nežmogus.

Ir dar pridurs, kad net ne oratorius, bet jūs patys save dehumanizavote, išeidami iš bendros grupės geriečių, taip tapdami svetimu.

* * *

Aš suprantu, kad šita dekonstrukcija (galėjau rinktis ką nors kito, bet visi lietuvių propagandistai, vadinantys save viešosios nuomonės įtakotojais, kalba tik vienodais ir primityviais, mano požiūriu, šablonais ir yra todėl nykiai vieno veido, kai iš politikų aš nematau nei vieno, kuris išvis pakalbėtų apie tėvynę, nes patriotizmas tapęs nebemadingu ne tik Lietuvoje) sukels daug neigiamų nuostatų asmeniškai mano atžvilgiu, ir gal netgi atsiras koks priešiškas Lietuvai Rusijos vedamo informacinio karo dalyvis, kuris mielai mano tekstu netgi pasinaudos, o po to dar ir likę manęs nepasmerkę susilaikiusieji stigmatizuos ir nustums mane į priešų stovyklą (kaip nutiko su Juozuko interviu ir jo “bjaurastimis“, tiesa?).

Išties galėjau šio įrašo ir neskelbti – tautai, kuriai comme il faut rinkti okupantų kolaborantus prezidentais (ar AMB, ar Partškola – iš esmės man tai jokio skirtumo) ir apdovanoti okupacinio režimo pakalikus kariniais ordinais, skiriamais už drąsą mūšyje (Kirkė ne vienintelis, deja), tai ta sistema savas-svetimas bei ne tifozinio ar ne indoktrinuotojo patriotizmo suvokimas labai yra tokiame žemų instinktų lygyje, kas reiškia, nesunkiai ir manipuliuojamas (dėl ko ir paminėti lietuviški propagandistai naudoja primityvius įrankius – sudėtingų konstrukcijų lemingai nesupras).

Na, čia kaip su tikėjimu (arba paprasčiau – religija) – nepasiginčysi, jokie argumentai neveikia, nuomonė nepakeičiama, o tik užsibetonuoja.

Man labiau gaila dėl kitko.

Prof. Vytautas Landsbergis buvo puikus valstybės vadovas ir tautos lyderis kovojant dėl Nepriklausomybės – mums reikėjo būtent tokio tipo politinio ir valstybės vadovo tuomet. Gaila, kad jis ir liko toje amžinoje kovoje, užuot jau po Pučo persiorientavęs save į kūrybą ir darbą (pažiūrėkite, kiek metų dainininkei Madonai, ir kaip ji save kaskart pakeičia, nespėjusi nusibosti, tapdama vėl kitokia ir kita), nes lyg ir visa profesinė veikla iki Sąjūdžio jo gi buvo paremta muzika bei kultūros tyrinėjimais, ir nebūtų jokie persivadinę komunistai ir nomenklatūrininkai sugrįžę visam laikui atgal į valdžią vėl 1992 metais, o Lietuva išties būtų užsiėmusi kūryba ir valstybės kūrimu iš Dainuojančios Revoliucijos į kultūros ir švietimo.

Išties Atgimimo, o ne komunistinio parazitų prisitaikymo – antraip iš kur dar tie nesusipratimai išvis diskutuojant dėl kokių nors balvonų meninės (sic!) vertės ar kolaboracinių stabų išsaugojimo bei netgi įamžinimo, pavadinant mokyklas ar kokį Kauno HES?

Sakęs, kad Sąjūdis prasidėjo kaip Fluxus tąsa (iliustracija iš Migrating Art Academies)

Nesigavo, tai ką dabar? Sako, revoliucijos ryja savo vaikus. Sako, kad rusai dėl to kalti, kad bjaurasties ant jo papylė.

Nors pylė, aišku, bet ne tai svarbu. Esmė tame, kad kai Rusijos agresija dabar pasaulyje padidėjusi, ir grėsmė didesnė Lietuvai negu anksčiau, tai visi per tą laiką jau būtų argumentų šoviniai išpleškinti į tą vidaus politikoje jo užvestą naratyvą “rusai puola“. Ir lietuviai visumoje jau pavargo ne tik laukti Liustracijos, bet ir koncentruoti netgi dėmesį į tą amžiną, nors skirtingais laikotarpiais anaiptol nevienodą, grėsmę. Banaliai pavargo. Kaip iš to pasakojimo apie kaimą trolinusį piemenuką, kad vilkai puola, kol kaimas nustojo reaguoti ir nebesureagavo, kuomet tie vilkai išties kaimenę užpuolė.

Ar tame irgi dabar turėtų būti ir mano, šiuo tekstu dar ir dehumanizuoto tėvynės išdaviko, kurio bet koks, nors tai ne vien, ir ypač kai ne vien, pagyros, rūpestis tėvyne priimamas tik kaip “bjaurastis“, kaltė? Nes mes, emigrantai ir šiaip uždarbiaujantys už Lietuvos ribų ekspatai, jau nebe savi likusiems patriotams?

Kada grupė, sutelkta bendrai gynybai prieš išorės priešą, jo ilgą laiką taip ir nesulaukia, paprastai suranda priešų savų tarpe (kas saugo Lietuvą nuo Rusijos gal netgi geriau nei NATO). Nes kažkur gi reikia išleisti visą tą grupės viduje pasipriešinimui taip sukauptą agresiją ir nusiteikimą žudyti (visada sakykite patriotinėse kalbose tik gintis – net jei grobiate svetimas teritorijas, turtą ar moteris), ir psichoterapinė demokratija, išrenkant kokią piktų ir kerštingų kaip dabar koaliciją, padeda visuomenės psichinei būklei tik tamkart – su receptu ar be jo.

Galvojau dar tinklaraštyje parašyti kitomis temomis (apie medikus kaip labiausiai apsėstą korupcijos sritį, apie prezidentės veiklos įvertinimą, apie tai, kad emigracija išties yra per lėta ir per maža dar, ir dar gal ką nors linksmesnio priešnaujametinio apie idėją Lietuvai tapti Jungtinės Karalystės dalimi po Brexit), bet susitaikymo su “patriotais“ labui galiu išvis daugiau neberašyti jokios “bjaurasties“ šiame tinklaraštyje, jei viskas priimama tik taip ir būtent taip.

Bet tai juk ateisite tuomet paspardyti gulinčio, ar ne?…