Liūdna žiūrėti per žinias, kaip ukrainiečiams tenka trauktis iš savo bazių.

Be šūvio. Be teisės priešintis. Kaip mūsiškiams 1940-aisiais, tik jiems bent jau neliepė savų antsiuvų persisiūti į okupantų, kaip anuomet. Bet jausmas tas pats – politikai gi žino, kaip visiems (?) geriau, o tu, prisiekęs kautis už Tėvynę, prisiimi jų gėdą savo sąžinei.

Nežinau, ką aš daryčiau jų vietoje, jei būčiau kokio padalinio vadas.

Ko gero, vis tik – kaip lenkų kapitonas Wacław Radziszewski 1939 metais Bresto tvirtovėje, gindamas ne tik savo vado gen. Plisovskio ir visų pajėgų atsitraukimą nuo gen. Guderiano (vokiečiai sovietams teritoriją perdavė su dar nepasidavusia tvirtove – maždaug, žinokitės), bet ir, sakoma, atsisakęs paklusti įsakymui trauktis kartu.

Wacław Radziszewski (iš twierdza.pl)

Pasiliko kautis toliau su savanoriais. Kovėsi iki paskutinių iššautų šaudmenų – jau tuomet ir valstybės nebeliko.

Nepaėmė niekas tvirtovės, ir tik tada likę gyvi atsitraukė kas sau (namo jis vis tik neparėjo, buvo sučiuptas NKVD, nužudytas, spėjama, Katynėje arba GULAGe). Istorija, kuri ne mažiau verta 300 spartiečių, ir nutikusi čia pat, mūsų kaimynams.

Kartais, ko gero, gerai ir nepaklusti įsakymams.

Tikrai apmaudu – nors šalyje ir suirutė, bet kariuomenėje jos nepastebėta. Suirutė, ko gero, galvose, ir ne ukrainiečių karių galvose.

Apmaudu.

Ir jų apmaudą bei nuoskaudą aš irgi jaučiu, kaip tarnavęs dvejose kariuomenėse – šauktiniu ir savanoriu, svetimoje ir savoje. Ačiūdie, mes 1991-ais laimėjom.

Kai ruskiai Krymu pasprings, tikiu, ukrainiečiai grįš į savo bazes. Ir tada jau nebeliks tų, kurie, apsimetę draugais, atėjo kaip vagys ir elgėsi kaip padugnės, kurie gėdijasi net savo antsiuvų ant uniformų.

O tai, manau, daug didesnė gėda. Ir nenuplaunama.