Jos ekselencija Trepsė trypė kojytėmis, skeryčiojosi rankytėmis ir kvykavo kaip pempė ant dirvono prieš gandrinius valstiečius, kad jei reiks, tai dar ir savaitgalį dirbs, bet čia tie mokestiniai įstatymai tai pro Daukanto aikštės generalgubernatūrą taip paprastai į mases bei kodeksus nepraeis.

Ir ką?

Ogi nieko – tylėdama pasirašė viską urmu, ką jai pakišo, ir tuomet peršasi dvi išvados:

a) ko gero, mokesčių įstatymo pataisos ne tokios jau ir blogos, kai perskaitė ne iš spaudos, o pakištą originalą, ir jai taip patiko, kad nei pridėsi, nei atimsi – pergalė šiame konflikte de facto Lietuvos vidaus politikos vadovui iš Seimo Kultūros komiteto pirmininko kėdės (latifundininkui Ramūnui Karbauskiui, jei kas nesuprato, kad tas dar nėra de jure Lietuvos vadovas);

b) ponia prezidentė yra neįgali kaip valstybės pareigūnė, vadovė ir politikė tiek, kad net, tskant, susirūpinimo, kaip Valdas II-asis, ške, reikšdavęs neišsteni – ko gero, netgi yra tiek korumpuota ir tiek pažeidžiama per tulpių skandalą, kad Seimas nesunkiai su de facto vadovo nurodymu suorganizuotų impyčmentą šiai jau tik de jure vadovei.

Nors gal išties abi išvados teisingos, ir tai reiškia, kad Ramūnas Karbauskis įmuša eilinį įvartį į perpuvusio lietuviško establišmento vartus. Kuo labai pradžiugina didumą Lietuvos rinkėjų (ne piliečių – pagal rinkimų aktyvumą ir gerimanderingo būdu sudėliotas apygardas, tai ne dauguma rinkėjų valdančiuosius valstiečius ir išrinkusi).

Bet jokio pučo, tiesą sakant, nebus ir ne vien todėl.

* * *

Artėjant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 30-mečiui aš vis svarsčiau, kodėl Sąjūdis užsibaigė 1992 metais, kodėl įvyko išankstiniai Seimo rinkimai, ir kodėl po to sekė klaiki prichvatizacija visame tame Linksmųjų Devyniasdešimtųjų fone (beje, Gay Nineties, kai dar gay reiškė tiesiog linksmumą, o ne nukrypimą nuo tradicinio kopuliacijos būdo, vyko JAV šimtmečiu anksčiau, Britanijoje vadinant juos Naughty Nineties, tačiau jei skaitysite airių daininko ir leftisto Christie Moore autobiografiją, tai jis šį terminą vartoja irgi paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmečiui).

Ir supratau viena: kol tauta dainuojančios revoliucijos mitinguose ir Baltijos kelyje svajojo apie Laisvę ir Nepriklausomybę (gyventi kaip Švedijoje tautinėje valstybėje, kuomet liaudis išties galvojo tik apie laisvę vogti be OBHSS priežiūros – todėl pirmieji yra dideli patriotai, o antriems visi valdžioje vagys), Sąjūdžio elitas iš esmės siekė tik tapti esamo establišmento dalimi – jais anksčiau iš esmės buvo tik kompartijos nomenklatūra kaip būsimas Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, visokie partiniai bonzai kaip AMB, ir funkcionieriai, kaip Gediminas Kirkilas ar Juozas Bernatonis (aš neatsitiktinai išvardinau šias pavardes – CEO AMB rėmėsi šia Trojka, kur CMO Česka visiems krušo smegenis ideologine linija, COO Kirkė užsiėmė vadyba, o HR Bernatonkė tvarkė kadrų politiką, nes pagal partijos amžinai gyvo vado Lenino priesaką “kadrai viską lemia“, ir tik daug vėliau formaliai pasiėmę į direktorių valdybą dar “tikrų“ socdemų, kurių partijos regalijas nusipirko per kyšį Vyteniui Iljičiui, be realių šiems sakaliukams suteikiamų valdymo galių).

Paklausite, o tai kaip šiems sąjūdiečiams (nes naivius ir idėjinius kaip nevykėlius paliko už borto po pergalės) pavyko tapti naująja nomenklatūra (čia krikštatėvis buvo konservatoriais prakeikęs mutavusią Sąjūdžio dalį į Tėvynės Sąjungą Gediminas Vagnorius, nors konservatoriais iš esmės savo veikimu ir mąstymu visada buvusi “mažų žingsnelių“ LKP)?

Nes iki Kovo 11 dienos visa nomenklatūra valdė Lietuvos ūkį KPSS pavesta patikėjimo teise – o naujuoju elitu ir establišmentu užsimanę tapti rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (vėliau pervadintą atgaline tvarka Atkuriamuoju Seimu, nors mums jis visada tiesiog nuo Kovo 11 buvo Parlamentu) laimėjusieji pasiūlė nebe išnuomoti naudojimui ekonominę Lietuvą, bet ją perimti į nuosavybę, naiviai manydami, kad jų anstatas (tarsi būtų atėję amžiams) valdo bazę (kai kas jų tarpe netgi dėstęs “mokslinį“ komunizmą, ko gero, nelabai atsirinko, bazė ar antstatas vienas kitą lemia, tačiau politekonomija buvo išmesta į akademinį šiukšlyną kaip kokia genetika prie sovietų – su atitinkamomis to žingsnio pasekmėmis).

Todėl ne tik radosi stambaus kapitalo “socdemai“, bet kartu ir natūraliai užsibaigė pats Sąjūdis – savo misiją tautai atliko, įskaitant laisvę nešdintis į visas keturias pasaulio puses, ir savo uždavinį naujam elitui kaip priemonė į establišmentą patekti irgi įvykdė.

Todėl buvo ir išankstiniai rinkimai, nes jau reikėjo peržiūrėti galios proporcinius atstovavimo santykius politinėje biržoje (parlamentas yra va tokia visuomenės grupių interesų derinimo birža, turgus arba plačiau rinka, apsauganti visuomenę nuo šių interesų “derinimo“ per jėgą, smurtą ir kraują – demokratija vadinasi gi).

Todėl įvyko prichvatizacija – kaip parduotos Lietuvos kaina už teisę būti elite. Todėl realiai ir ekonominė sistema mažai tepasikeitė, kaip ir visi mokestiniai įstatymai iki šiol, niekaip (!) seimūnams nesuvokiant, kad euras iš samdinio ir euras iš kokio frylancerio yra tas pats euras kasoje, ir jį apmokestinti dera vienodais principais kaip eurus pagal kiekius, o ne jų uždirbimo būdą ar kilmę.

Na taip, kažkada caras juk baudžiavą ir Rusijoje panaikino, tačiau tuomet kumetynas ir sukurtų produktų bei darbo kainos nusavinimas (dabar sakoma – išsunkimas) iš principo išliko (sukėlęs revoliucines įtampas, dėl ko prireikė jiems Stolypino žemės reformų kaip prevencijos, ir Piotras Arkadjevičius suvokė, kiek baisiai valstybė su jomis jau vėluoja, ir kuo tai gresia ne vien establišmentui), ar kaip anuomet Lietuvoje su Pavlovo respublika dar prie rusiškos baudžiavos, kur šis “progresyvusis“ dvarponis perleido tarsi valstiečiams patiems be tijūno dirbti ir… jam savanoriškai mokėti pyliavas, užuot atidirbus lažą.

Žvilgterėjus dar atgal į istoriją, tai pamatysite, kad baudžiava buvo didžiulis progresas ekonominiuose santykiuose, pakeitęs vergovę. O dabar, tarkime, mano glušių karalystėje, kuri bekariaudama dar su tautas laisvinusiu Napoleonu ir vergų prekybą uždraudė pasaulyje, yra zero-hours contracts ir self-employed “rangovai“, kurie prisiima visas juos samdančio stambaus verslo išlaidas, ir po to lažo naiviai tikisi pagaliau kažką ir sau užsidirbti (hello Amazon!), ir vietiniam elitui Brexit yra būdas gauti carte blanche savos išsunkiančios sistemos vystymui be ES trukdžių.

Ir, jei grįžtume, tai va todėl Lietuva dėl perimtos ir kiek papudruotos (nėra Plano Komiteto, bet yra rinkos monopolizavimas, įstatymų lobizmas ir subsidijos bei ES fondų pylavojimas pagal tuos pačius principus) sovietinės ekonominės sistemos dabar turi klaikią emigraciją, nes juk šiais laikais baudžiauninko prie pono žemės (platesne prasme – prie bet kokio privataus verslo samdytu darbuotoju) lažą atidirbti nebepririši, pasą iš jo atėmęs, kad už kordonų nepabėgtų.

Kitose post-komunistinėse šalyse vyko panašūs procesai, tačiau ne identiški (tarkime, latviai tą atskyrimą darė tautiniu pagrindu – todėl dabar visi pinigai ir verslai rusų, o valdininkija ir įstatymai latvių), nes emigracija arba vyko ne taip ženkliai (perdalinimas nebuvo tiek drastiškas, privatizavimas vyko kitais principais ir pan. – kad ir tą pačią Estiją paėmus), arba net ir sustojo, nes establišmento revoliuciniai pokyčiai irgi skyrėsi. Tarkime, Čekoslovakijos ir po pasidalinimo jau tik Čekijos prezidentas Vaclovas Havelas sugrįžo į establišmentą po jų socializmą užbaigusios revoliucijos, tačiau savo restitucijos metu atgautą labai didelį šeimos turtą perdavė valstybės naudai – savanoriškai pavedė ne privatizuoti, o nacionalizuoti.

Ir aš ne apie garsųjį tvartelį dabar (teismo sprendimas buvo neteisėtas negrąžinti kartu su visu sugrąžintu turtu ir sklypu, nes įstatymas sako: žemė su priklausiniais – o šioji sugrąžinta be apeliacijų!), o, tarkime, ir vėl šiomis dienomis minimą kad ir Achemą, kuri iki nusavinimo buvo valstybinė gamykla Azotas.

Ir tai – ne vienintelė įmonė, ir ne vienintelis “atsiradimo iš niekur“ (nors jie demagogiškai stumia propagandą apie išskirtinius partinių funkcionierių gabumus ir ne asmeninį begėdišką pralobimą piliečių sąskaita, bet, suprask, rūpestį šiųjų interesais – “Kysa, kam tau pinigai, jei tu vis tiek neturi fantazijos?“)

Nors išsunkinėti galima ir kitaip – valgyti nori visi, tarkime, todėl pažiūrėkite, kas yra Lietuvos turčių sąrašo viršuje (maisto mažmeninė prekyba!), o po to užduokite sau klausimus, kas nutiko Agropromui (buvo toks premjeras Adolfas “5 procentai“ Šleževičius iš ten per LKP atėjęs su LDDP, kuri tapo LSDP), arba kaip nutrijų spekuliantai susiprivatizavo bei pasistatė to pagrindu ir apie viską pagalvojusį™ tinklą (įteisinant netgi nelegalias statybas valstybės žemėse, kai buvo toks premjeras Gediminas “Indeksuotojas“ Vagnorius) ir tokio premjero pagalba užvaldė visą cukraus pramonę. O juk dar yra energetika (ir ne tik Leo LT projektai). Dar yra susisiekimo įmonės (socdemiška kormūškė – Lietuvos Geležinkeliai ar Lietuvos Paštas), keliai ir uostai. Dar yra…

Vsio zakonno ©.

Buvo visų – tapo “verslesnių“. Kaip pakrantės Lietuvos paežerėse, kad pagal popierius lyg ir servitutas, o vis tik nepraeisi.

Ir jei nesi establišmento dalimi – esi įdomus visoje Lietuvos socialinėje ir ekonominėje sistemoje tik tuo, kiek va bevalgydamas gali sumokėti dar ir į iždą PVM (Anglijos karalienė iš pavaldinių fišenčipsų neatsikanda – JK maistui PVM tarifas yra nulinis), kiek belakdamas, rūkydamas ar bevairuodamas dar ir akcizų primokėsi – vardan tos, aišku.

Draugai komunistai, tapę ponais kapitalistais, moka, jei išvis susimoka, tik čia visada paskutiniai, o ir savo lažininkų pyliavas skaičiuoja kažkodėl tik kaip nuo savęs, brangiojo, atplėštas lėšas – džiugu dar jiems, kad bent iš valstybės ir ES fondų gali pasiatkatalinti, o tai, vargšiukams, išvis tektų tik emigruoti kaip avuliams ar numavičiams su marcinkevičiais, nu.

Ir ką tuomet darytumėt? Žemės dirvonuotų, parduotuvių lentynose voliotųsi iš bado pelė pasikorusi, akspaltas nelopomas kasmet duobėmis pavirstų, ir ateitų ant Lietuvėlės jei ne Venesuela, tai tikrai Graikija (kaip tik iš atostogų iš ten grįžau – brangi, rupūže neraliuota, šalis tapo, sakyčiau).

* * *

Cinizmas skiriant, o ne renkant (t.y. establišmentui sutarus ir jums už tą nutarimą prabalsavus) Lietuvos Prezidentą kaip vadovą, išsivystė nuo kompensacijos prapylus valdžią Lietuvoje dar prie sovietų buvusiam (?) kompartijos sekretoriui iki juridinių šlepečių po lova Šiauliuose bei pasekoje net iki “nėra iš ko daugiau rinktis“ Putin-light varianto (ir kai Paksius neįtiko establišmentui savo noru išties būti vadovu – jį banaliai nuėmė, ir tai nereiškia, kad jis buvo tinkamu prezidentu ar kad aš esu paksistas, ypač, kai Kirkę padarė “didvyriu“, ne tik šitam šunsnukiui dalindamas valstybės apdovanojimus į kairę ir dešinę tarsi koks Brežnevas, apsėstas Hruščiovo demono, ir per tas dalybas “ne tam, kam reikia“, iš esmės ir pramestas).

Todėl dabar iš dalies man ir juokinga, kad rimtais veidais bandoma atspėti, o ką čia pasirinkti kitu šalies vadovu po dukart atitrepsenusios isteriškos bobos, kaip įvardino teisingai ją teisės ir šou verslo garbės profesorius Arūnas “Vienas Iš Trijų“ Valinskas.

Ne, ne tie naivuolių rimti veidai man juokingi – daugiau juokas ima iš establišmento pasimetimo, ką išstatyti vertu lemingams (čia jus tokiais elitas laiko, runkeliai jūs mano mieliausieji, kaip budulis čikenfektorius patikslinu) prakišti kandidatu, nes dėl dabartinės benusibaigiančios anuomet sutarė Tata su velioniu AMB, kad pravalytų valstybę nuo valstybininkų januškinių – tuomet buvo trys klanai su savo satelitais (liberalais ar kokiais darbiečiais), iš kurių du buvo aiškūs ir konkuruojantys, o trečias išplitęs po valstybės valdymo struktūras kaip vėžinės ląstelės.

Dabar tai ko svarstyti?

De facto Lietuvą valdo ponas faraonas Ramzis I-asis, o ne Albiną Janušką pakeitęs MG Baltic koncernas. Spėliojate, ar norės Ramūniukas pavaldyti dar ir de jure?

Nemanau, žinokite – eitų į prezidentus tik tuomet, jei perleistų visą savo verslą ir partiją tinkamam palikuoniui ir perėmėjui, o nuspręstų papensininkauti Daukanto a. pastate, iki Durniškių vežiojamas limuzinu su valstybiniais numeriais be numerio (tik su dviem kislotnom mitologinėm būtybėm arkliui su blešionkiniu raiteliu iš šonų raudoname fone).

Tarpukario Lietuvos prezidentinis anturažas (foto iš automanas.lt)

Bet kad jis dar labai jaunas pensijai, ir stovi jam, ir jo galo stovėjimui metrikinė žmona aname gale ES netrukdo, ir netgi jam to viso numatyto pagal protokolą su regalijomis anturažo nelabai ir dabar reikia (jis gana nesunkiai ir savo gretutine pačiulpėja atsikratė, nors jums už tai ir neatleido kaip sociopatas, nes tą padarė juk ne savo noru), pats linkęs savo kadilakinius visureigius vairuoti kaip vis dar įprasta lietuvių turčių tarpe (išskyrus Darių Mockų – tas jau turi bent jau vairuotoją) ir net nerūpi jam asmens apsaugą įsigyti (todėl aš va sėdžiu be darbo emigracijoje, užuot šio pono saugia subinės logistika pasirūpinęs pagal savo turimą profesiją ir kvalifikacines UK SIA Close Protection licencijas).

Tai kas bus kitos kadencijos prezidentu?

Va ką jis paskirs, nuolankiai tik pritarus Anūkėliui patriarcho Tatos vardu ir… (ne, bet trečio čia nebereikia, deja, nes nuteistas už sukčiavimą socdemų zycpredsedatelius Gintautas Paluckas pasirodė AMB idealų priedatielius, išsprogdinęs stipriausią Lietuvos partiją – tiesą sakant, už tai jam net nebūtų gaila vietą Antakalnio elitinėse valstybės pareigūnų kapinėse rezervuoti!).

Jei atmestume visą šlaką kaip totoškes su kokoškėmis, tai liberalai kaip realiai politinė jau subrendusi jėga, išmestojo Antano “Tonio“ Guogos dėka pasikėsinę ir į regionus, o ne tik valdę didmiesčius (liberalai buvę sostinės, laikinosios ir uostamiesčio merais!), skudurėlio Anūkėlio džiugesiui su Barboros g. naujosios dar veiksnios Trojkos padėjimu nubrendžiukinti į užribius ir artimiausiu metu Kristaus gebėjimų prisikelti požymių nerodo (o ir pakonkuruoti tektų su Lakūnu bei Suvirintoju, tiesa?).

Todėl sociopatui Ramūnui Karbauskiui, kad valdytų visą (!) Lietuvos vidaus politiką, nepaisant dabar statinių deguto, užridenamų ant demonizuojamam ir tokias penkolikaminutėje tautinėje mitologijoje suteikiamas galias MG Baltic koncernui, išties anaiptol nereikia pačiam jokių išskirtinių intelektualinių savybių – jam reikia būtent tų psichopatiškų savybių, kurias jis ir turi, kad šitame elitiniame balagane pasiimtų savo hektarus po saule (no pun intended).

Perpuvęs establišmentas, savo pamainą auginęs šiltnamio sąlygomis, nepajėgus visiškai nieko konkurencingo šiam jau sugeneruoti ir priešpastatyti, net jei ir norėtų, priimant tuos feisbukinius pacypavimus kažkuo kitu, o ne kofeininių latyčių sukelta tryda jauname organizme, iškankintame sėdmaišių. Jų ir elitiniai vaikiukai gi išvengė verktinių dalios – tapo atleistinių kasta, todėl karybos nebuvo užgrūdinti, jokių lyderio savybių neišugdyti, kaip dauguma oligarchų išvystę savo chvatkę dar ano laukinio kapitalizmo metais, kuomet ir nušauti bei susprogdinti nesunkiai galėjo, ir yra, atsiprašau, bet mižniai (dėl to į kariuomenę irgi neima), besilaikantys tik dar nenukaršusių savo tėvelių postų, ryšių, kyšių ir turto bei užvaldytos valstybės per nepotizmą (čia apie švogerizmus, bradauskizmus ir pan.) dėka, prie kurių šliejasi laisvatapiniško sindromo suvienyta elitu norinti būti prakutusi viršutinė vidurinė klasė: vieni iš naivumo, kiti dėl haipo ir reivo, o treti gal dėl garbės arba išskaičiavimo, nes kantavotis su kokiu perspektyviu ir jaunu be penkių minučių premjeru visada yra socialiniuose tinkluose įspūdingiau už lėkštę avokado salotų ar kojas prie baseino.

Kai toks elitas, tai tuomet ir emigracija Lietuvos visuomenę gelbsti – esu rašęs ir apie provincijos tuštėjimo dėsnį juk.

Aš tik bijau, kad vėl nenutiktų kaip 1795 ar 1940 metais, kas primena viduje perpuvusio kamieno griūtį prie stipresnės vėtros VU Istorijos fakulteto kiemelyje. Ir tai, kad aš vis patrolinau apie pučą Lietuvoje (pučas yra demokratijos tąsa, kaip karas – diplomatijos, ar ne?), ir net Rytas Staselis antai savo FB paskyroje apie tai užsiminė, apeliuodamas į 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmą, bijau, kad tas šūvis jau iššautas nuimant Rolandą “Tapšnių“ Paksą – tada establišmentas susivienijo vardan tos, nors iš esmės dėl šio supostato užmojų permakaluoti visus galių saitus pagal savo užgaidas be deramos kompensacijos nukentėjusiesiems.

O dabar – būtų tiesiog patogiau pakartoti ne 1926, bet 1992 metų scenarijų, pasislenkant aristokratiniame Olimpe, kažkuo net ne savo, o bendranacionalinio paaukojus nuo Lietuvos vardan tos Lietuvos. Ne jūsų Lietuvos – jų Lietuvos, kaip jų palivarko su jumis, gyvu inventoriumi. Norite paspėlioti, kas bus ta kaina, kurią Ramūnas Karbauskis ir jo visa šutvė sumokės už savo vietą establišmente? Jūsų sąskaita sumokės – tas ponas juk ir gyvenime lizinguoja viską, įskaitant ir meilužes, žmoną, vaikus, o ne tik partiją ar premjerą su ministrais ir spykeriais.

Šiaip Seime ir Vyriausybėje išties tėra tik lizinginiai statistai, kur visokie skverneliai, verygos, širinskienės ir tomilinai su pranckiečiais tiesiog bando šuniškai išsitarnauti vietą pono pastalėje, kai jau ateis Brave New Word pagal Naisius.

O gal jau ir atėjo – Romos Imperijos žlugimą irgi ne amžininkai, o tik istorikai gerokai vėliau pastebėjo.

* * *

Sakote, tai reikia gi kažkokio pozityvo – toks dabar trendas.

Galiu paguosti: establišmentas keičiamas jėga tik iš išorės (karas) arba vidaus (revoliucija). Karo grėsmė dabar dėl NATO atkutimo ir Rusijos įsivėlimo į jai nepavelkamus bei apsunkintus ES bei JAV sankcijų karus gerokai sumažėjusi (argi ne gera naujiena?). O revoliucijos ar pučo nebus – tą rašiau aukščiau, o ir emigracija gerai tarnauja kaip garą nuleidžiantis vožtuvas (kas irgi gera naujiena stabilumo norinčioms mimozoms).

Kad ir kokios tamsybės dabar atrodo, bet prisiminkite, kad ir Politbiuras išmiršta bei įvyksta vidiniai pokyčiai, kur konservatorių pučas, kaip permainų apsukimo siekiamybė, žlunga, o tūkstantmetį Reichą nušluoja išorės konkurencinės jėgos, priversdamos keistis ir visą tautą, tvarkingai iki tol prisitaikiusią ir veidmainiavusią – o konformizmo ir hipokrizės iš lietuvių neatimsi (ne, ne pavydas yra tautinis bruožas – pavydas yra rusams būdingesnis, peraugantis į ruskomyrus ar negailestingus ir bukus maištus).

Kad ir kaip dabar blogai, bet tikiu, kad bet kokia valdžia finale vis tiek išsigimsta, nusilpsta ir pati save korumpuoja, o absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai – netgi tuo, kad nebesugeba pagimdyti gebančių pakeisti palikuonių, kuriuos apsaugojo nuo konkurencinės kovos.

Juk banali demokratija – tai yra ir idėjų konkurencija, derinant visuomenės grupių interesus, o kuo mažiau demokratijos, nes mažiau atstovavimo visų suinteresuotų reikšmingų grupių, apsiribojant siaurais ribotos grupės ar grupių interesais, psichopatiškai tai įvardinant kaip de facto lyderis “daugumos valia“, tuo spartesnė ir paties elito degradacija ne tik moraline prasme, bet ir proverbiniu “kiaušų nebeturėjimu“. Nes aristokratija – tai kontaktinis sportas, o jei visas kontaktas tėra suprantamas tik kaip blokavimo mygtukas socialiniuose tinkluose, tai, perfrazuojant anekdotą apie pasikeistą tautybę pagal pasą, juk muša į snukį, o ne pasą, gerbiamasai.

Bolševikų perversmininkų vadas Rusijoje Leninas kažkada sakė, kad valstybę gali ir virėja valdyti (sakė dar tada, kada maistelio į Instagram nekilojote). Džiugina, kad Lietuvos elitas nuoširdžiai įsitikinęs, jog valstybę gali valdyti jų kofeininės mimozos.

Nors kuo čia aš džiaugiuosi, aišku. Bet tai norite jūs pozityvo, ar ne, nesuprantu?!

Pasidžiaukite tuo, jei nesate avinai, nes juk prancūzų imperatorius Napoleonas I Bonapartas irgi pastebėjo, kad geriau avinų armija, vadovaujama liūto, nei liūtų armija, vadovaujama avino.

Liūtų vadovavimui nėra ir nebus – ne kiekvienas valerijoninis miaukiantis apspangėlis yra džiunglių karalius netgi savo kieme, nors ir yra tobula žudymo mašina, kuriai gerokai, ačiūdie, trūksta masės ir valandų paroje nuo to laiko, kada neparpia kur nusitėškusi arba eina kur į kitą vietą paparpti be užpakalinių kojų. O ir šiaip – pašėrei, paglostei, ir žudymo mašina užsimurkusi vėl miega, nukeldama tavo, verge, nužudymo planą kitam kartui.

Gal visumoje tai Lietuvos politikos, privedusios prie mirusios respublikos™ (kaip atstovaujamos demokratijos formos) problemas ir paaiškina?