Labai gaila, kad ilgesnės diskusijos tinklaraštyje yra itin retos, o ir, galop, tą tikrai patogiau daryti Facebook – vien dėl visokių galimybių spausti like, reaguoti emociškai pagrandukais, pridėti gif ir pan.

Tuomet, kai ta FB neblokuoja – o taip, ilgai netruko.

Nes vos dr Aušra Maldeikienė paskelbė nuorodą į mano tinklaraščio įrašą, kritikuojantį jos 95 tezių nacionalinio saugumo ir gynybos dalį (rasti galima čia – daug teksto ir butelis vyno), sakydama, kad aš neteisus, nes jas rašė “vienas profesionalas ir dar šauktiniai savanoriai“ (čia jau kai vis tiek negali išsisukti, ko gero, tai skelbiesi esąs savanoris?), taip nepraėjus nei pusvalandžiui FB administracija, pagrąsinusi, kad už sistemingą nepaisymą taisyklių (kurių???) gali išvis deaktyvuoti paskyrą, mane ir vėl jie išjungė – tik šįkart ne savaitei kaip už Tarkovskio “pornografiją“, o už Goju-ryu karate surastą hate speech, vėl grupei anonimų apskundus kelių metų senumo įrašą, kur minima fukyu-gata (nesijuokite – tokia išties yra, ir ji reiškia formalizuotą promo kompleksą!).

Sakote, sutapimas?

Ko gero. Aš esu rašęs dėl Vytenio Iljičiaus, kaip tokie sutapimai nutiko visai grupei susijusių antikremlinių asmenų. Dabar ta grupė, panašu, šįkart netgi su mano veikla nesusijusi, ir gal tai tik sutapimas, kad kandidatė turi įdomių, sakyčiau, gerbėjų būrį, kurie tokius “priešus“ kaip aš (sic!) neutralizuoja. Šįkart neturiu jokios abejonės pagal anksčiau mūsų grupės identifikuotą kremlinų veikimo metodą – čia ne kažkokio asmens užgautos ambicijos veikia, kaip maniau iš pradžių.

Ir tuomet gana įdomus klausimas savaime kyla, tiesa? Taip – ar čia sutapo, kad mano paskyros trijų metų senumo (!) įrašas apskųstas daugiau nei parai praėjus po atblokavimo ir jau paskelbus ne tik klipą su smagiai žygiuojančiu raudonšvarkių meškos kepurėmis orkestru, kad dabar blokuotas esu po to, kai pasidalino kandidatė ne šiaip kritiniu, bet raginančiu rūpintis krašto gynyba mano įrašu savo sienoje (nors jos skystutes tezes šia tema ir sukritikuojačiu), ar aš ir taip būčiau blokuotas, net jei dr Aušra Maldeikienė nebūtų savo sekėjams mano įrašu pasidalinusi?

Dabar nesužinosiu (paaiškės vėliau), tai va ir mat juos šunes (kas ironiška), tuos kalės vaikus, nes grįžkime prie komentarų į mano įrašą, ir aš iškart dėkoju skaitytojui VJ (vardas man žinomas), kuris paliko ilgą komentarą, į kurį verta atsakyti atskiru įrašu, nei diskutuoti komentarų skiltyje čia (o pas aukščiau minimą prelegentę tai dabar negalėčiau ir dėl FB įvesto apribojimo mano paskyrai).

Tai cituosiu perkopijavęs ir atsakinėsiu:

Autorius daug geriau už mane išmano visokius niuansus in depth, ir aš neabejoju, kad su juo (kad ir esu papyškinęs iš keliolikos ginklų – užtat nelaikęs nė vienos granatos 😦 ), lyginant tesu kavagėris sėdmaišininkas – turiniu, ne forma, nes ir kavos nelabai geriu, ir sėdmaišių mano aplinkoj kažkaip nepasitaiko, nu ir iš aprangos, ničniekaip man ta nuogų kojų kauliukų mada nepriot.

Sėdmaišį kažkada buvome nupirkę dukrai, bet jai irgi gana greitai atsibodo, tai išboginome pas mano tėvus į sodą. Ten nelabai prigijo irgi – ko gero, maišas bulvėms, į kurį bulvių neprikasi, ne kažkokią ūkinę naudą ir neša.

Beje, aš nors ir buvau anksčiau gerokai pasinešęs link karybos temos, bet nesu labai nusipelnęs tėvynės gynėjas – man tiesiog nuskilo garbė 1991 metais Parlamente tarnauti su didvyriais iš SKAT operatyvinio būrio, kuris buvo pirmtaku… dabartinėms SOP Aitvaras.

Nors va antai vakar buvo British Army Day, ir nesusilaikiau nepakaulinęs man duoti paturėti kalašnikovą, kurį ketinau išardyti – SAS mėgėjų klubą atstovavęs nuramino pasakęs, kad ten viduje viskas supjaustyta ir suvirinta, tai neturėsiu ką ten ir ardyti. Na, tokie įstatymai prieš ginklus šioje šalyje.

Tarp kitko, tas AK-47 turi įdomią atsiradimo ant SAS visureigio istoriją – jis iš Gulf War 1991 metų, ir istoriją pabandysiu papasakoti atskirai:

Todėl galbūt galės pakomentuoti, kurioj vietoj aš gal kažką pražiopsau manydamas, kad Lietuvai esamoj situacijoj prievolė apskritai perteklinė (man patiktų tą matyti ir AM tezėse), nes mūsų grėsmingas kaimynas – visai kitoks savo pobūdžiu nei izraeliečių, ir mus panorėjęs užplūstų ne tik skaičium, bet ir kone lygiaverte technika. Galbūt jis turi kažkokią pažangesnę viziją, platesnį matymą, suformuotą savo gausių patirčių.

Kalbant apie Izraelį ir jo karus, tai jo priešai naudojo moderniausią sovietinę techniką tuose 1967 ir 1973 metų karuose, todėl nemanau, kad lietuviai susidurtų su kokiu nors kitokiu variantu, nei kad turėjo anuomet žydai. Galima, aišku, nuvertinti arabų gabumus kariauti, lyginant su rusais, bet ir mes ne žydai. Galop, Gruzijos 2008 metų karas ir dabartinis “nevykstantis“ karas Ukrainos rytuose leidžia įsivaizduoti, kokio pobūdžio kariniai veiksmai čia galimi.

Jei panagrinėtum mano kompiliaciją iš įrašų apie quasi-karą Lietuvoje, tai rastum ir Grozno iliustraciją, kas lauktų Vilniaus priešinantis, ir ten yra mano klausimas, ar atiduotume iškart sveiką baroką priešui, simboliškai tik prieigose pasipriešinę rusams kaip Jonušo Radvilos kariai per Tvaną, ar atiduotume priešui tą barokinį UNESCO saugomą paveldą iš esmės griuvėsių pavidalu, o jei nenorime išvis atiduoti, tai kaip esame pasirengę jį ginti?

Toks labai praktiškas klausimas. Ir kiek naujųjų vilniečių pasirengę savo kartoniškes dabar taip ginti, ir ar Pilaitė staiga neprisimins, kad jie yra ne visai Vilnius? O Antakalnis su Saulėtekiu kaip? O brangusis Žvėrynas ką tuo klausimu? Dėl Karoliniškių viskas aišku buvo 1991 metų sausį, o va iš kokių rajonų suvažiuos ginti Gedimino prospekte esančių Seimo rūmų dabar? O Daukanto a., kurios anuomet ginti nereikėjo? O Totorių g. ką į visa tai? Ir pan. – čia galima daug diskutuoti, bet nebelįskime į detales, nes tezės gi nėra išplėstinės.

Lietuvos gynybos poreikius ir kontekstą matau maždaug taip:

NATO oro policija,

Taip, šitas poreikis, deja, yra neįperkamas mums, tačiau atstatyti prarastas KOP ir išplėsti jų pajėgumus yra privalu – tuo suomiai pas save kažkaip juk pasirūpino, o mes turime pašonėje lenkus, ir čia bendradarbiavimui bei ešeloninei oro erdvės gynybos koncepcijos vystymui yra itin daug erdvės.

NATO sąjungininkų dalinys/daliniai (dėl dydžio galima diskutuoti)

Esu apie tai rašęs – jie yra gerai, bet jie tėra tik simbolišką reikšmę turintys ir apgaulingą saugumo jausmą suteikiantys komandiruotieji, nes Lietuvos Respublikos Konstitucija iš esmės draudžia svetimų karinių bazių steigimą Lietuvos teritorijoje. Jos čia yra laikinai, nesibazuoja. Todėl kaip ir formaliai neįsteigtos (bereikia tik surasti grupę Seimo pašlemėkų, kurie šie klausimą iškeltų KT nagrinėti – ir pamatytum, kaip NATO karių buvimas taptų net ne simbolišku kaip dabar, o labai problematišku).

Karinio konflikto metu būtų jie banaliai užblokuoti savo bazėse, o po kiek laiko internuoti arba netgi “garbingai“ išlydėti numatytu koridoriumi lauk iš okupuotos šalies. Taip, priešui tam prireiktų papildomų pajėgumų, bet, patikėk, jokie NATO kariai neturi motyvacijos ginti šalies, kurios piliečiai ir kariuomenė nėra įgali ir motyvuota tos šalies ginti, o aplink mato ne susimobilizavusius motyvuotus gynėjus, bet panikuojančius civilius pabėgėlius, paliktus valdžios ir kariuomenės likimo valiai – vaizdelis suponuojantis valstybės žlugimą, tad kaip ir ginti nebėra jau ką.

Maža to, faktiškai lietuviai patys dar ir turėtų ginti šias bazes nuo karinės grėsmės, ypač pradžioje, ir tie prisijungtų prie lietuvių tik tuo atveju, jei gautų tiesioginį smūgį iš priešo (rusai Krymą paėmė be šūvio – tą jau moka, o neseni veiksmai Sirijoje su Vagner grupe atbaidė nuo kvailystės užmėtyti pindosus kepurėmis), ir jei tik prarastų savo karius ir būtų jau priversti patys gintis (bet kam šturmuoti bazę, kai gali pasiūlyti patiems išvykti taikiai ir nors ir su kovinėmis vėliavomis, kaip nutiko Kryme).

Bet gintis, o ne pulti. Apie jokius aktyvius puolamuosius kovos veiksmus net kalbos nėra – tiek juridiniu, tiek ir taktiniu požiūriu, nes lauktų NATO 5 straipsnio aktyvavimo ir tik po to savo vadų įsakymo veikti. Ir tai, kaip supranti, niekas strimgalviais už lietuvius kariauti nesiverš – lauks masinių NATO veiksmų, aviacijos ir pan. Kitaip tariant, jau teritorija bus okupuota iki tol, kai jau sulauks, tad nesulauks, o bus internuoti arba evakuoti su okupantų palyda.

Apie tai juk politikai nekalba, tiesa?

+ gerai apginkluoti, deramai atlyginami, motyvuoti Lietuvos profai ir savanoriai.

Aš neneigiu, kad samdyta profesiniu pagrindu sudaryta kariuomenė reikalinga, kaip ir neginčinu jos karių efektyvumo, lyginant su šauktiniais. Ir kad reikalingas aktyvus mobilizacinis rezervas (KASP). Bet visuotinė karinė prievolė ir visuotinis piliečių apmokymas bei reguliarios pratybos yra būtinos, jei išties norime apginti Lietuvą, o ne atsipirkti nuo šitos pareigos per iždą perskirstomais pinigais, patys nepajudindami nei piršto.

Šia tema irgi esu rašęs – gali tiek čia paieškoje įsivesti, tiek per karybos žymos įrašus prasieiti.

Jų darbas – jei kažkur prakiurtų Šengeno siena, ją spėriai užtaisyti, ir minimaliais nuostoliais sugaudyti žaliuosius spec.žmogiūkščius be atpažinimo ženklų (šių tegali būt ribotas skaičius, daug komandosiškai neapmokysi ir logistiškai ilgai neaprūpinsi).

Gruzijos kare 2008 metais nebuvo veikiama per žalius žmogeliukus – jie, kaip modernizuota hibridinio karo atmaina, ką rusai ne kartą ir ne du taikę istorijoje per šimtmetį, buvo pritaikyti itin sėkmingai Krymo aneksijos metu. Ir, pastebėsiu, skaičius buvo anaiptol ne ribotas – visų komandosais versti nereikėjo, bet ten dalyvavo ištisos specnazo brigados! Lietuva turi realiai pusantros motorizuotų pėstininkų (kiek dabar tėra mechanizuotų batalionų?), priminsiu.

Kitaip tariant, nekonvenciškai kariavo labai konvenciniam karui būdingas karių ir technikos skaičius. Nes jų nereikėjo apmokyti tų veiksmų, kurie reikalingi, tarkime, giluminei žvalgybai (SOP Aitvaras to daryti iš esmės ir nemoka – tai yra jėgerių specializacija Lietuvoje), arba diversijoms.

Lietuvos atveju sieną ES užtaisys Suvalkų koridoriaus rajone, ir tam savotiškai pasitarnaus netgi patys žalieji žmogeliukai, kurie net nelįs į Lenkijos teritoriją.

O Lietuvoje tuomet turės kautis Lietuvos kariuomenė, ir šios banaliai bus per mažai su tokiu požiūriu ir be visuotinio karinio parengimo, visuotinio rezervo ir atidirbtų schemų kovoti savo teritorijoje, jau kontroliuojamoje priešo pajėgų, kurios veda ne konvencinius, bet hibridinius veiksmus, o nekonvenciškai (tikras specnaz, kuris užsiima diversijomis ir strateginių objektų likvidavimu arba užėmimu) tikrai užteks priešui gana riboto kontingento.

Bet suprask – Gruzijos karo atveju kone visą teritoriją okupuoti pakako vos vienos 58-osios armijos su keletu papildomų dalinių, ir jėgų santykis buvo toks: Gruzija – 29000 karių, o Rusija – 19000 (kitais skaičiavimais – apie 70000 etatų nurodoma, bet realiai rusų divizijos nebuvo net ir per šį karą pilnai užpildytos, nes, kaip ten visada įprasta, viskas ant avosj laikosi), plius 8000 ta “penktoji kolona“ nuo maištingų “respublikų“. Gruzija pralaimėjo, turėdama iš esmės daugiau karių ir dar savo teritorijoje. Siena ten, kaip supranti, irgi tik keliose vietose praplyšo, o ir judėjimas ėjo iš esmės viena kryptimi link Tbilisio. Lietuvos atveju, ko gero, bus panaudotos Irako karo pamokos pagal amerikietišką miestų ėmimo metodiką, tai čia padėtų ne dabartinis “atsifutbolinančios“ karo prievolės modelis (mūšis dėl Faludžos kaip case study).

Apie tai irgi juk nematei išsamių diskusijų viešumoje, tiesa?

O aš po karo buvau ten ir kalbėjau su vietiniais, kurių vieną atleido kelioms dienoms, kad vėliau paimtų, o jo draugas kare žuvo, nes išėjo pagal šaukimą iškart. Ir jei neapmokytus Lietuvos kariuomenė bandys mobilizuoti, nes truks gynybinių pajėgumų, tai kur ir kada spės juos parengti karui? Ar mes vis tiek ginti Lietuvos nenorime, pripažink, tai ir visuotinė karo prievolė nereikalinga?

Tuos parengtus karius (tave įskaitant) jau dabar reikia turėti. Parengtus ir pasirengusius, su ginklais namuose.

Dėl suprantamų priežasčių aš už tai, kad tam būtų pasiųsta gerai susižaidusi, ginkluota ir motyvuota chebra, o ne jaunikliai, kurie dar prieš kelis mėnesius mąstė, kaip rugsėjo 1-ai susiveikti gerti, o dabar mąsto, kaip čia susitaupyti tačkei ar vestuvėm.

Krašto gynybai visi reikalingi – ir verktiniai, ir jų merginos netgi.

Tiesiog reikia ne po tankais neparengtus entuziastus mėtyti kaip prie TV bokšto (didvyriška, bet bokšto juk neapgynė), o rasti visiems tinkamą vietą kariuomenės struktūroje ir suteikti atitinkamą profesinį karine prasme parengimą. Tas jauniklis gal ne itin gerai nusukinėtų galvas priešo sargybiniams, tačiau gal gerai vairuotų šarvuotį? Gal ir kilometro neįgalūs nupėdinti hipsteriukai gali dirbti ryšininkais? Šaudyti negalintys veganai – medicinos pagalboje? O kaip dėl civilinės gynybos – ar ten tik vyrų reikia, ar moterys nesusitvarkytų geriau? Ir t.t.

Žinok, realiai žudikų yra apie 5 procentus, kurie turi psichopatinių savybių ir tendencijų. Dar apie 20 proc. galima ištreniruoti būti pirmos linijos kariais, kurie puikiausiai šaudo ir žudo priešą (tiesa, po to jiems gresia PTSD, skirtingai nuo anų penkiaprocentinių psichopatų).

O likę paprastai eina dėl skaičiaus ir anturažo, palaikydami dažnai chaotišku manevru ir padrika isteriška ugnimi, bet, žinok, priešui visas tas chaosas kelia didelį rūpestį, nes ir atsitiktinė kulka gali nupilti, o toje sumaištyje atsirinkti, kurie iš jų penkiaprocenteriai psichopatai žudikai, kurie dar ten irgi penktadaliu pataikys, nes seržantas liepė šauti, tai tikrai nėra laiko ir dažnai galimybių. Galop, priešo gretos santykinai irgi taip atrodo, tai gali įsivaizduoti, kaip mūšio lauke viskas vyksta.

Paprastai laimi tuomet labiausiai motyvuoti, o motyvacija ginti savo tėvynę visada laimi prieš motyvaciją svetimoje teritorijoje kautis už kreditą būstui, paliktą savo šalyje, kada sugrįžimo galimybės dėl besiginančių oponentų ženkliai mažėja.

Taip, tokie rezervistai, susidūrę su atrinktais ir gerai parengtais kariais, turi gerokai mažiau šansų – ką parodė kad ir Folklendų karas, kuomet SAS ir Royal Marines, sudaryti visumoje iš tų 5+20 procenterių, susidūrė vienas prieš vieną su argentiniečių 5+20+75 procenteriais. Nors iš pradžių britams labai prastai sekėsi, ypač ore, ir tik laivynas, būdamas pagal profesionalumą antru pasaulyje, sugebėjo atkirsti salą nuo tiekimo (lietuvių tas lauktų po blokuoto Suvalkų koridoriaus ir Klaipėdos uosto) ir pasirengti placdarmo užėmimui, kad paleistų pagaliau jau į darbą savo žudikus.

Kaip supranti, Lietuva su tokiu kariuomenės formavimo požiūriu turi itin motyvuotas profesines karines pajėgas, tačiau klaikiai per mažas – batalionai iš esmės tušti, ką turėjo pripažinti kariuomenės vadas generolas Žukas (irgi rašiau), bet tai jam ir prigraibė tuomet tokių verktinių, iš kurių nelabai ką ir į tuos 20 procentų tepririnksi. Susidūrus su adekvačiu tokių žalių žmogeliukų hibridiniu specnaz, atrinktu iš tų 5+20 (nors tie 5 greičiau eis į diversantus – nuobodu žaliuose žmogeliukuose psichopatams) kiek šansų turės tik tokios Lietuvos karinės pajėgos, kurios yra banaliai per mažos skaičiumi, o tauta, suprask, viską delagavusi tik 5 procentams juos ginti?

Nušauti, priminsiu, gali ir apmokytas veganas homoseksualas iš tų 70 procentų pakliuvusių “ne prie ko“ – viduramžiais todėl Popiežius ir uždraudė arbaletą naudoti prieš krikščionis, nes juo nušauti profesionalų karį galėjo net vaikas ar moteris. Taip, iš tų pienburnių nepadarysi penkiaprocenterių, ir mažai iš jų tiks į penktadalininkus, tačiau negalime sau leisti turėti vos kelias kuopas karių vietoje daugiau nei kelių tam reikalingų kovinių brigadų.

Jaunikliai tegul kelia savo, šeimos ir, jei pakaks uchvatos, šalies ekonomiką.

Atitarnauja ir kelia jie kiek nori, reguliariai praeidami kvalifikacinius mokymus! Ar kažkaip Šveicarijos BVP nuo to kenčia?

Pakilu žvalgytis į suomišką, šveicarišką ar žydišką modelį, bet reikalas tas, kad Lietuvai dar labiau norėtųsi tų šalių pragyvenimo lygio, o kol to nėra-gali išeiti vežimo statymas prieš arklį.

Nesutiksiu – čia ne pinigų klausimas, o galvos.

Žydai neturėtų valstybės, jei 1947 metais būtų sau pasakę, kad palauks, kol ekonomika pakils iki tiek, kad jau galės ginti. Net jei esamą lygį būtų pasiekę iki 1967 metų, tai ir tuomet vis “deleguotų“ kažkam kitam savo šalies gynybą, kas ten savanoriai ar profesionalai, suprask, nes jiems gi norisi kelti šalies ekonomiką.

Suomiai į Žiemos karą ėjo irgi būdami žemesnio ekonominio lygio, nei Lietuva tuomet tarpukariu. O Lietuva nėjo – turėjo profesionalią kariuomenę gi (o po to pokaryje kariavo mėgėjai-entuziastai, kurie nenorėjo kažkodėl atstatyti sugriauto per karą fašistų savo ūkio, padedami “broliškų SSRS tautų“). Ir šveicarai karves gano šaudyklose – patraukia, kai susirenka į pratybas papleškinti su kaimynais. Bet visi susirenka, o ne lochai, kurie išsisukti negalėjo arba kuriems “gi mes per mokesčius algą mokam“.

Minėtos šalys savo garsias mobilizacines tradicijas susikūrė ir ekonomikas padarė tokiom, į kurias bėga svetimi, o ne nuo kurių bėga savi, dar patogiais ikiglobaliais/ikišengeniniais laikais (prie šito paties dėčiau ir estus, kurie susirinko padoriai arbatpinigių iš suomių).

Pirmiau jie jas apgynė, o po to ėmė kurti.

Ir kai visi patarnavo, tai gavo labai teigiamą šalutinį efektą: visuomenės patriotizmo ir socialinio solidarumo laipsnis gerokai išaugo, poreikis laisvei ir demokratijai įsišaknijo neišmušamai – tai irgi yra paskatos pasirūpinti, kad iš šalies nebūtų emigruojama, tarp kitko.

Va tame yra kariuomenės nauda, o ne sovietinėje “vyriškumo mokykloje“.

Beje, pats autorius irgi gyvena užsieny (čia paslapties juk neatskleidžiu – iš kitų straipsnių žinom).

Beje tas autorius užsiregistravo (FB skaitytojai prisijuokė nuo mano laiško, kurį publikavau viešai) karinei prievolei Lietuvoje kaip priklauso pagal įstatymą (Vilniaus teritorinė komendantūra), o komentuotojas, lažinuosi, net nėra tikras, ar yra joje užregistruotas padefaultu, ar ir jam dera pačiam prisistatyti mobilizacinei komisijai.

Nes gal abu per karą tarnautume toje pačioje kuopoje, ką? Aš prie tų 20 procentų, jei ką.

Čia ne kažkoks priekaištas, neneigiu, kad Lietuvai nuopelnai per krašto apsaugą jo atiduoti su kaupu. Bet visgi autoriui paprasčiau kalbėti apie pažangių, užtat nepigių užsienietiškų schemų naudojimą.

Nėra nieko brangiau, nei profesionali kariuomenė, kuri atlieka karo prievolę ir už save, ir už rezervistus, ir už šauktinius, o po to išsiskirsto, kai baigiasi pinigai.

Jam nereikės naudotis lietuviškom viešosiom paslaugom, kuriom tektų dar daugiau suliesėti.

Apie tai irgi rašiau, kada buvo serija kliedesių apie BVP procentus – Lietuvos ekonomika prie esamo (!) ekonominio modelio ir krašto apsaugos finansavimo bei formavimo principo tų minimalių įsipareigojimų banaliai nepatempia.

Todėl viską reikia keisti iš esmės, ir aš nenuilsdamai vis aiškinu, kad ir toliau permesdinėti savo prievoles nebeišeina, jei išties norime Lietuvą ginti karo atveju!

Banaliai tariant, nesant namie labiau rūpi, kad durų neišlaužtų; likus namie dar rūpi ir kad krosnis šildytų.

Gintis teks lietuviams Lietuvoje su tokiu gyventojų skaičiumi, koks bus – ar pagal estus skaičiumi, ar pagal kokius lenkus (gal valstiečiai vislumą lietuvių padidins, tarkime).

Beje, estai tam pasirengę, nors jų gerokai mažiau. Ir aš siūlau planuoti viską pagal tą, ką daro ir estai, o ne pagal JAV ar britų profesinės kariuomenės modelį. Tarp kitko, šitie anglakalbiai irgi turi visuotinės prievolės įstatymą, tik neapsimetinėja, kad jis yra aktyvuotas, kaip tą daro lietuviai (kuriais rusai netiki, o NATO partneriai apsimeta, kad irgi patikėjo).

Aišku, iš Izraelio, mano bereikšme nuomone, šį tą perimti praverstų – dėmesį R&D gynyboj ir lyčių lygybę, jei jau užsispyrę liekam prie karo prievolės (nesakau, kad ji visai turi nebeegzistuoti kaip institutas, tiesiog manau, kad ne čia ir ne dabar).

Elito, kuris užsiaugino savo vaikučius į pamainą kaip mimozas, pastangomis visuotinės prievolės Lietuvoje de facto nėra – yra tik melo karyba, jei taip dr Aušros Maldeikienės sąvoką pritaikyti, nes prievolė yra visiškai sužlugdyta, o tėvynės gynybos idėja diskredituota.

Ir tame kaltė tenka abiems politinės pusėms.

Tai padėtų ir autoriaus vizijai valstybės tarnybą susieti su buvimu atitarnavus – nepamirškim, kad 70 proc. tarnautojų LT yra moterys. Iš principo šita vizija nėra nenuosekli, tik tiek, kad valstybės tarnyba (nekalbu apie aukščiausius politinio pasitikėjimo postus) Lietuvoj nesiskaito kažkoks labai krūtas dalykas, na, gal nebent atokesniuose regionuose.

Anksčiau į policiją neimdavo netarnavusių. Po to reikalavimą mentai užsabotavo, užskaitydami kelių mėnesių turizmo išvyką su ginklais už tarnybą. Dabar ir to nebereikia.

Dėl moterų, kaip rašiau, joms vietos irgi kariuomenėje atsirastų – labai daug pareigų, kuriomis užkraunamas pirmos linijos karys, dera perkrauti ant užnugario tarnybų, taip sutrumpinant (!) tarnybos laiką kario parengimui, kuris gali susikaupti tik į karybą, o ne namų ruošą ir buitį. JAV tą seniai suprato ir pinigų nešvaisto.

O Lietuvoje netgi gydytojus pavertė raštininkais – tai aišku, kad “pigiau“ ruošti kone dešimtmetį žmogų medicinai, kad jis biuletenius išrašinėtų, kai ir tų iš esmės net nereikėtų išrašinėti išvis. Irgi rašiau – žr. apie brangiausius raštininkus.

Yra šviežias straipsnis, kaip Ramanausko palaikų atradėjas neseniai išėjo iš savo darbo genocido centre į geriau, ale vis tiek privataus sektoriaus chebrai juokingai atrodantį kitą valstybinį darbą.

Nepagalvojai, kokiai valdžiai labai rūpėjo to centro finansavimą sabotuoti?

Bet visuomenei tai atrodo labai normalu. Kaip tu sakai, perfrazuojant – duokite paėsti, o ne kaulelių kasinėjimais čia galvą kvaršinkite.

Šiaip aš sutinku su LT strateguotojais, 2 proc. turi (ir visada turėjo būt) būti be kalbų, o daugiau didint – atsargiai, labai pagrįstai ir, geriausia, įpinant R&D, juolab, kad tai yra dažnai nutylima to paties NATO įsipareigojimo dalis.

Tezėse aš duodu variantą, kada mes iškart (!) tą procentą įvykdome ir viršijame, ir tie pinigai nueina ne auksiniams šaukštams, bet išleidžiami skaidriai ir su kiekvieno asmenine kontrole, ir pagal tikslinę paskirtį, nešvaistant.

Jei nutiktų kažkas baisesnio, ir oponentas imtų veikti in official capacity, su atpažinimo ženklais, tada nepadėtų nei viena, nei kelios brigados, nei šauktiniai, nei profai.

Nepradėtų – atvira agresija aktyvuotų NATO 5 straipsnį.

O hibridinis karas, deja, yra Lietuvos atsakomybė, nors mums jis niekuo nesiskirtų nuo konvencinio. Kaip ukrainiečiams – gali kiek nori vadinti antiteroristine operacija, bet ten yra karas jų teritorijoje su okupantu.

Lietuvos teritorija pakankamai maža, kad Gradų, Iskanderių ir visų kitų raketų paleidimo sistemų užtektų viskam aprėpti su kaupu – dalinių dislokacijos vietom, miestam, nereikėtų nei boots on the ground (šiuo atveju bėda kažkiek panaši į Izraelio su strateginiu gyliu ir nepanaši į šveicarų ir suomių per jų gynybai palankų geografiją/landšaftą).

Lietuva gali išplėsti savo artilerijos ir aviacijos pajėgumus bei nušluoti visą Kaliningrado anklavą, jei jau taip lyginsime. O jame – Baltijos jūros laivyno bazės, ir jokios pagalbos anklavas nesulauktų iš Rusijos, nes danai blokuotų Baltijos jūros įplaukimą, o Norvegai skandintų Šiaurės laivyno laivus netoli Skandinavijos krantų. Nėra taip jau viskas prarasta – dirbti su sąjungininkais tiesiog reikia. Tai čia tik apie laivyną kalbant, o tu jau iš tų bazių artileriją čia prieš Lietuvą dislokavai.

Na, pašaudys jie, ir ką?

Jei ginkluotė namie, tai ateikite – pašnekėsim kitaip. Neateis tuomet. Net Adolfas Hitleris į Maltą dėl to nelindo – kryžiuočių palikuonys visi bent po medžioklinį šautuvą turi. Ir, kryžiokai, gi reguliariai praktikuojasi šaudyti!

At that point Lietuvos populiacijai rūpėtų nebe koordinuota gynyba atstačius krūtinę, o rasti švaraus vandens rytojui ir kokį gyvą likusį giminaitį.

O jei tas lietuvis yra ne vargšas paliktas likimo valiai civiliokas, o pasirengęs tėvynės gynybai ir ginkluotas šaulys? Situacija keičiasi radikaliai, tiesa?

Čia dar vienas argumentas apie visuotinę prievolę, parengimą ir ginklų turėjimą, kai lygini su delegavimu samdiniams – šie save tai tikrai apgins, nes turės kuo ir kur. Bet ne jų darbas gi tavimi pasirūpinti, jei nėra pro kur ir dar išvis kur evakuoti. Paprastai pabėgėliai tik sukausto nuosavos kariuomenės judėjimą, tad gal dera pasirūpinti, kad tie potencialūs pabėgėliai išties ir būtų kariuomene?

Partizaninio karo a la pokaris būti negali, nes, pirma, sraigtasparniai su termovizoriais greit išmedžiotų visus miškų ir bunkerių įnamius, antra – urbanizacija ir gamybos centralizacija; nebėra tiek smulkių ūkininkų, kurie atėjusius maitintų tiek, jog šie galėtų ilgai laikytis.

Iki konflikto Ukrainoje irgi visi manė, kad šiuolaikinis karas iš žalumynų persikėlė į urbanizuotą landšaftą, todėl visos kariuomenės praeina dabar bazinį urban warfare kursą. Tačiau dabar paaiškėjo, kad ir šliaužioti po pievas ir rasas vėl dera mokytis, ir apkasus knisti, ir maskuotis vizualiai gamtos (!) fone, ir slėptuves rengti miškingose vietovėse.

Kiek skaičiau ten buvusių profesionalių karių iš ichtamnetų pusės, tai karas, pasirodo, degradavo iki banalaus Antrojo Pasaulinio karo stiliaus (lietuviams – pokario), ir dar juokauja liūdnai, kad pereis ir į Pirmojo Pasaulinio apkasų karo modulį (kas iš esmės buvo Donecko oro uosto gynyboje, nors ten ir lyginta su Stalingradu).

Pokario partizaninis karas buvo išties nekonvencinis savo pobūdžiu – o mes kalbame apie hibridinį specnazą, kuris tą darys, ne lietuvių entuziastų partizanavimus, dainuojant prie laužo “Paduok, sesutę, kardą – reiks priešą kirsti“.

Nors miškuose vienas kitą medžios tiek vieni, tiek kiti – tą rodo ir karai Afganistane, ir Kaukaze. Čia tikrai labai plati tema, o aš galiu rašyti dar daugiau, bet jau rašiau anksčiau – Lietuvai dera investuoti į konvencinę ginkluotę ir konvencinio karo vedimo gerinimą laike bei efektyvume, o ne pasiduoti ir po to partizanauti, jei jau kas norės, nes, suprask, taigi mes jiems taikos metu algą mokėjom.

Šito išvengti tegali padėti užsienio politika, na, pravartus ir pats NATO karių buvimas šaly (kaip savotiškų įkaitų, fleet-in-being), kad agresorius nenorėtų užsirauti ant jų, nesikliautų, jog konfliktas liks lokalizuotas.

Rašiau aukščiau, kodėl kliautis jais yra klaida – nežinau, ar iš naivumo, ar iš kvailumo, ar piktybiškai vėl mulkinant tautą.

Bet ačiū už komentarą. Nors man teko kartotis – esu jau į didumą klausimų atsakęs.

Deja, bet tezių autorė nesivargino to skaityti, o jos patarėjai, pasakysiu švelniai, tiesiog susimovė, dėl ko ir padariau išvadą, kad tezių skystumą pateisina tik hipsteriška jų kilmė. Ir jei aš čia suklydau dėl autorystės, tai vargas tau, Jeruzale. ©

Bet kas aš toks, kad kritikuočiau, ar ne?