Aš neberašau verslo temomis, ir tai suprantama – mano patirtis užsilenkus dviem su puse įmonėms Lietuvoje baigėsi dar finale ir mano emigracija.

Bet tai yra patirtis, kurios joks (!) dėstytuvas jums jokiame universitete (ir netgi universiteto verslo mokykloje, kas yra oksimoronas, bet akademikai nenori verslu teršti savo šventos akademinės ekonomikos mokslo terpės, tai fakultetą vadina mokykla, kuri bent jau užsiima ne fundamentaliais, o daugiau praktiniais dalykais, tik aš nukrypstu) nepapasakos, ir dar palinkėsiu, kad tokių patirčių jūs net samdytais dirbdami savo verslo darbovietėse nepatirtumėte (pvz.: klientas iš pradžių, o po to gamintojas dinderį mušė, o paaiškėjo, kad greito sugedimo prekės turėjo būti vėliausiai penktadienį apie viską pagalvojusios™ sandėlyje, persivertei per galvą, aišku, ir jau pirmadienį gal tik vakare bus jos Lietuvoje, tai antradienį, jei pasiseks su veterinarke, spėsite išvežti užsakymui, bet jums sekmadienį štai paskambina, kad va kalnų griūtis nusinešė jas velniop su visu sunkvežimiu, o naujas pagaminti užtrunka 5 dienas nuo pirmadienio, už prekes buvo apmokėta, o ir ne gamintojo reikalas gaminti į skolą jums – kokie jūsų veiksmai?).

Tai gal jaunimui, kuris domisi, kaip čia užkalti babkes su kokiu apsikofeinintu startapu, tekstai šia tema būtų įdomūs, jeigu sugebėtų daugiau trijų sakinių perskaityti, o kam jūs skaitote čia, tai aš nežinau – bet juk yra keistų žmonių, kurie skaito grožinę praėjusių amžių literatūrą, ar ne?

Todėl sakykite, kuria linkme tęsti, ir ta padiskutuosime, o aš savo įžvalgomis pasidalinsiu, gerai?

* * *

O dabar vienas iš mano trumpų pastebėjimų (visas tekstas nuorodoje, ir tokio trumpumo tekstais derėtų čia man rašyti tinklaraštį, ko gero) iš mano Facebook paskyros ir ką apie čingačgukus pats neseniai čia rašiau:

O žinote, kodėl indėnai pralaimėjo baltam žmogui?

[…]Nes indėnai turėjo daug vadų (chief), ir neturėjo savininkų. O europietis atėjo su savo privačiu reikalu, ir jam rūpėjo nuosavas pelnas, o ne “personalo valdymas ar strateginių procesų optimizavimas“.

Čia šiaip mintis, kai kitąkart užduosite sau klausimą, kodėl aplink tiek daug įmonėse vadų (chiefs: CEO, CMO, CTO, CFO etc.), o ekonomika dabar – kaip pastipęs prerijose mustangas, nepriklausomai nuo to, ar finansinis stimulas, ar griežtas taupymas.

Ir tada FB mano kolega Vladas, kuris irgi išdūmęs į Amžinojo Rudens karalystę laimės ieškoti, sako, kad nebesistengčiau rasti darbo Lietuvoje, o daryčiau varkes čia.

Mano išplėstinis atsakymas jam gal ir jums bus įdomus, nes pratęsiu išties temą apie pigius lietuvius pasauliniame turguje:

* * *

[Šis pacituotas įrašas apie čingačgukus yra] atsakymas, kodėl bendraujant su tais indėnų vadukais Lietuvoje net negaliu bendros kalbos rasti – jie nėra verslo savininkai, ir jiems išties reikia ne spręsti verslo problemą, bet spręsti savo ofisines asmenines problemas:

a) kažką daryti, nes reikia daryti kažką (svarbu procesas);

b) kuo ilgiau nesamdai žmogaus – tuo daugiau sutaupai (o vadovai visada pagirs, kad nešvaistai įmonės lėšų, tiesa?);

c) pridengti tokiomis paikomis darbuotojų paieškomis (todėl sakau, kad HR darbuotojai įmonėje iš esmės yra nereikalingi – mafija apsieina be jų, tiesa?) savo A su B ir dar papildomu pasiteisinimu, kad jei jiems patiems šikna pasvils, tai va – visas gražus kandidato cėviakas, ir ten tas bei anas prie “kompetencijų“ bei “patirties“, tad nieko nežinau, nasialnyka™, samdžiau tau, suprask, pagal man pateiktą etiketę.

Viskas.

Nes tai, kad aš turėjau savo nuosavo verslo patirties, išties yra milžiniškas trūkumas samdytojui, kuris yra pats samdinys (čia buvo priežastis, kodėl per pusmetį negalėjau 2014-2015 metais surasti kito darbo Lietuvoje net CV pakeitęs taip, kad būčiau tarsi dirbęs kažkam, o ne pats dirbęs tuos darbus sau – ir teko emigruoti), ir, antra, apie ką parašiau irgi prie nusipiginusių lietuvių, tai “už ką man mokėti algą“, kai aš išties siūlau “o davaj padarau pirma, o tada jau žiūrim, nes man mokėti iki tol jokių “abonentinių“ (už)mokesčių nereikia“.

Tai ne tik šito momento nesupranta (nes jie “čingačgukai“, o ne savininkai), bet ir siūlo užsiimti tuo pačiu biurokratizavimu įmonėje kaip jie patys ir daro (juk smagu į kompaniją sau tokį pasiimti, ar ne?), o tada aš sakau: tai va, pradėkime šnekėti nuo pusantro eurais, nes aš tuomet turiu gauti juk atlygį už tas socializavimosi su jumis valandas.

Ir va tada purkštavimas: oi, tu čia dauuuuuug nori…

Tai jei manęs stalo futbolas ofise, korporatyfkės kaimo turizmo sodybose ar plaukime baidarėmis bei picos nahaliavu kartą per mėnesį penktadieniais netraukia, tai kodėl tiek pigiai save vertinate, kad už tą pasibuvimą su jumis šitose veiklose man tik tiek mažai siūlote? Turėkite gi savigarbos – kainuokite daugiau!

Bet aš tame tekste užsimenu apie vokišką firmą – ten man viskas buvo aišku ir paprasta: yra poreikis, yra žinoma, ko nupirkti, reikia susitarti – viskas, einu padarau, sutariu, yra, dėk jiems babkes ant stalo ir imk tai, ko norėjai. Dar du jam tokius irgi padarysiu, manau (žmogaus neminėsiu, nes jį nervina tai, kad aš nepradėjau savo kalbos nuo tipinio samdinio repo su palcofkėmis: “oi, tai aš norėčiau algoooooooos…“, yeah, check this out, c’mon).

Esu gavęs ir daugiau pasiūlymų, ir anksčiau, bet žmonės savo idėjų toms susisvaigtoms varkėms nemoka net sau (sic!) teisingai suformuluoti, o jei pradedu dėlioti ant pirštų, kaip išties yra be savęs apgaudinėjimo, tada supranta, kad nei manęs išdurs (irgi rado ant ko varkes sukti), nei ta jų grandiozinė idėja realiai turi kokią pridėtinę vertę rinkoje (bet kiek apmaudu, kad kažkoks lochas tokius genijus suvarto, ne?). Nes tam vertinimui aš turiu vis tik ne tik išsilavinimą, ir todėl galiu teisingai artikuliuoti, bet aš turiu ir realią dviejų su puse įmonių nuvarymo į bankrotą patirtį, jei taip iš savęs pasišaipant, todėl žinau, kur pagalvės pakeliui padėtos, o kur yra povandeniniai akmenys, ir kad pirštų nedera kišti į rozetę ne todėl, kad “taip mama sakė“.

Todėl šiuo metu net sprogstu iš vidaus dėl to noro kaška dariti™ (kas šiaip vadinama motyvacija), bet tai ne visai tai, ką nori iš manęs nusipirkti čingačgukai prie vigvamo ant toteminio stulpo pasikabinti, ir todėl tik rašinėju čia visokius blėnis – džiugu bus, jei sau kažkas gerų minčių pasisems. O jei nesuprantate ko nors, tai visada klauskite.

Čingačgukas (akt. Gojko Mitičius) – didysis šlangas (iš vikės)

* * *

Antra dalis – apie mitinius norus verstis Anglijoje

Reklama