Pirma dalis yra čia (spausti), o antra dalis čia (spausti), tačiau ši gali būti ir trečioji (arba ketvirtoji ar penktoji, kalbant apie nusipiginusius lietuvius, kurie gal ir nėra tiek pigūs vietiniam verslui), ir išvis atskira tema.

Išties ją ir pradėjau pirmiau anų dviejų, tačiau išsirutuliojo jos užbaigimas po anų dviejų, tai skaitykite kaip trečiąją, ir ne paskutiniąją dar, deja.

* * *

– Tu savęs geriau žiūrėk, o ne apie Lietuvą rašinėk, emigrante sup*stas! – sako man labai dažnai užgautos savimeilės bei sugriuvusios saviapgaulės “patriotai“, tai va imu ir jų paklausau beigi nuščiūvu.

Juk jie žino geriau. Jiems sekasi geriau, nei man.

Na, aš taip gerai paprastai apie žmones galvoju, po ko dažnai nusiviliu, bet šie patarėjai tikrai nenuvils. Tikrai tikrai, aha.

Gal per gerai galvoju, bet tebūnie – juk jų piktumas mano atžvilgiu tikrai nėra paremtas tuo nerimu ir stresu dėl neapibrėžtumo dėl savo ir vaikų ateities tėvynėje, jie patys yra “sėkmingi verslininkai“ arba bent jau “paklausūs profesionalai“, kurie savo gabumų ir žinių dėka galėtų tikrai tikrai daugiau užsidirbti užsienyje, tik jiems Lietuvoje yra dar didesnės (sic!) veiklos galimybės, o ir šiaip jie nuoširdžiai ir be išskaičiavimo (kaip niekšai emigravę) yra pasišventę tėvynei, kurią turtina ne tik savo privalomaisiais mokesčiais, kas nuo jų, jei nuoširdžiai, išties net nelabai ir tepriklauso (tai aš galiu papasakoti apie savo atiduotą pareigą Lietuvai, o va ką dar be šios prievolės nuveikėte?).

Juolab, kad ir Youtube (nes kas dabar skaito?) kartais primeta kokį, jų manymu, susietą vaizdelį, kurį siūlo dar ir pasižiūrėti prie to, kurį jau vėpsau. Ką taip ir padarau, nors nuo gitaros grojimo patarimų ar reportažų apie buriavimą prieiti prie kokio pakoučinimo, sakyčiau, nėra jokio loginio ryšio tik iš pirmo žvilgsnio – bet juk Google su savo algoritmais žino geriau.

* * *

Šį milijonierių Grant Cardone aš pasinagrinėjau kiek anksčiau, kuomet pažiūrėjau interviu su juo per London Real.

Tiesa, Brianui, kuris tą kanalą rengia, vis tik parašiau, kad turėsiu atsiprenumeruoti, nes jo tušti plepalai apie tai, kaip jis ruošiasi IronMan rungtynėms, man neduoda nieko naudingo pažintine prasme, kaip kad davė jo rengiami ankstesni interviu su įdomiais ir kartais gerai nutėkštais pašnekovais – vienas smagesnių man ten jau bene triskart sudalyvavęs Steve Maxwell (kuris naudingiau apie sveikatą ir fizinį pasirengimą papasakoja, nei pats kanalo šeimininkas apie savo IronMan), o aš rekomenduočiau iš tokių adekvačių interviu jums su London Met Police vienu iš firearms padalinio veteranų Tony Long, kuris parašęs autobiografinę knygą ir labai profesionaliai kalba apie profesiją ne tik Anglijos kontekste – ir net jei jums teisėsauga neįdomi, bet esate piliečiais, kuriuos toji saugo ir gina, tai vis tik reikia turėti suvokimą dėl aktyvesnės pozicijos, kokios policijos ir jūs sau norite.

Grįžtant prie šio pašnekovo, tai Grant Cardone, perspėju, jei jau imsite šiuo domėtis, dažnai skamba kaip įkyri užsikirtusi plokštelė. Tačiau jo keletą patarimų aš tikrai įsiminiau, ir nemažai jų, nors kartais jis pats sau prieštarauja, netgi pritariu (kas nepadaro manęs milijonieriumi bei nesuteikia koksinės motyvacijos dabar eiti ir jums prikoučinti – tokių sofutės, kas angliškai irgi yra couch, “ekspertų“ galite savo gyvenime patys ne vieną ir ne du įvardinti). Iš tokių atsitiktinių klipų yra va ir jo patarimas nustoti mąstyti bėdžiaus arba varguolio kategorijomis, nes tai yra skurdo mąstymas, kuris neveda į nušvitimą praturtėjimą (o kuris lietuvis vidumi nėra gobšuolis?).

Ir va tada man iškyla klausimas: o kaip nutiko, kad Lietuva tapusi laisva ir nepriklausoma bei atkūrusi kapitalizmą (kokia jo forma – čia kitas klausimas, kaip kapitalizmas Švedijoje, Vokietijoje ar Anglijoje yra kitoks), bei gavusi progą tapti ES dalimi ir su tuo – milžiniškas Lietuvos mastu ES lėšas, skirtas Lietuvos pragyvenimo lygį pakelti iš skurdaus post-sovietinio į europietiškąjį (kol kas pasikėlė tik korumpuoti valdininkai ir verslininkai, nors ir plebsui kažkas nutrupėjo, dažnai ne “todėl kad“, bet “kad iš principo ne todėl“) vis tik patiria tokią klaikią emigraciją (ne tik man tai buvo išsivadavimas nuo bado šmėklos visko netekus, ir pagalvokite, kodėl lengviau tą padaryti svetur, nei namie?), ir tuo pačiu vis tik niekaip neišbrenda iš savo varganos šalies prakeiksmo, nors ir įstoja į “turtingųjų klubą“ kaip WTO (liet. Pasaulinė Prekybos Organizacija)?

Į šį būties klausimą galima įvairiai atsakyti, bet savotiškai atsakymą gavau bežiūrėdamas šį Grant Cardone klipą:

Aš dabar tiesiog pereisiu papunkčiui palikdamas originalią citatą, jo patarimus išversdamas ir pritaikydamas jau Lietuvos, kaip šalies, atveju:

  • Drugs (kvaišalai)

Tiesa, tai ne tik svaiginimasis fake news bei propaganda, liejama per visokias masines informavimo priemones (delfiai, telikai ar radijai su feisbukais – visa tai yra visuma to kvailinančio srauto), tačiau ir bene trečioji pagal apimtis vaistų (drugs – amer. ir vaistai) rinka Lietuvoje, nes vietoje sveikatingumo visos lėšos ir pastangos nukreipiamos į gydymą jau įsisenėjusių problemų ir ligų.

Bendrai, jei šalis skiria vaistų kompensavimui tiek, kiek skiria valstybės administravimui, tai gal nereiškia, kad ji turi tik mažą vyriausybę ir valdžios institucijas?

Tas noras piliulėmis, tabletėmis ir sirupėliais išspręsti sugadintos bei nualintos netinkamu gyvenimo būdu ar, dažnai, priverstine prasta mityba, išnaudojimu ar stresu darbe, ir pan., sveikatos, atsispindi ir gyvenimo trukmėje, nutukime, savižudybėse ir t.t. Tiesą sakant, išties pigiau padotuoti vaistus pensininkams bei leisti jiems greičiau išmirti, sukūrus visą šią komercinę rinką, nei ilgiau mokėjus jiems pensijas ir turėjus juos aktyviais vartotojais rinkoje, kada, rupūžės, jau nebedirba, bet nori džiaugtis gyvenimu.

Bet jei taip nuoširdžiai: o nustekentų pensininkų legionas nėra būdas turėti išties drausmingą elektoratą, kuris nukreipia valstybės lėšas ne investicijai į ateitį ir progresą, bet pasodinimui labai didelės žmonių dalies ant adatos? Ir kodėl sprendžiama būtent tokiu būdu, kuris išties nieko nesprendžia – tikrai šis būdas yra pasirinktas kitokiam rezultatui gauti, nei yra dabar?

  • Alcohol (svaigalai)

Ano punkto pratęsimas, bet tema klaikiai nuvalkiota, ir nepradėsiu postringauti, kaip reikia išblaivyti tautą, nes…

Nes ką?

Nes pripratinti gerti stipresnius gėrimus, skaičiuojant europromilių koeficientą (kuo daugiau promilių už kuo mažiau eurų) ir koncentruojant įsigijimo terminus tik tam, kad užsipirktų į atsargą (o po to negi paliksi neišgertą?!), čia nėra alkoeurų lupimas iš tik taip stresą begalinčio (nes nepatenkančio į aukščiau minėtos kategorijus subsidijų mechanizmą) numalšinti vartotojo stūmimas į didesnį skurdą, realiai paliekant jam vis mažiau nuo alkoholio ir akcizų pinigų kitokiam vartojimui?

Juolab, kad tokia “blaivybės“ politika realiai žlugdoma dar ir nuosava alkoholio pramonė, remiant užsieniečius (taip, yra ir tokia – tarpukariu sukurta ir puoselėta anaiptol ne tautą siekusių nugirdyti šviesių žmonių), kas reiškia ir darbo vietų mažėjimą, ir skatinamas alkoholio importas.

Lietuva savo valiutą banaliai prageria. Valiutą, ne vietinius pinigus, išmokusi vartoti saikingai ir kultūringai, kurie grįžtų į ekonomiką per darbo vietas ir investicijas – ai, kam tuomet ir rūpi edukacija, kai Verboten yra “našie vsio“?

  • Not investing but spending (neinvestuojant, o išleidžiant)

Baisiausias dalykas, kuris nutiko Lietuvai, yra ES fondų parama. Čia jau tikrai gerais norais į pragarą kelias grįstas.

Tie pinigai turėjo geras iniciatyvas, ir dalis jų bent jau pagerino aplinką, neskaitant naujų namų ir sodybų paežerėse bei prabangių automobilių, kuriuos įsigijo šią paramą skirsčiusių ir įsisavinusių kontorų bei firmų vadovai. Bet visumoje šie pinigai korumpavo ne tik Lietuvos biurokratinę sistemą, bet ir ištvirkino lietuvišką mentalitetą – pinigus dabar galima “gauti“, o ne “užsidirbti“, nes “nusipelnei, kadangi esi vargšas“.

Ar čia jūs naiviai manote, kad pristačius 3 milijonų krepšinio trenerių šalyje tiek gerokai per didelių krepšinio arenų, kiek net komandų nesurinksi bent jau nacionalinėje lygoje, yra investicija? Juk išlaikymo po to ES nebefinansuoja. O į ką investuota, kada sovietinė pramonė užsilenkė? Kas ir kodėl dotuota, pertvarkant atsilikusį žemės ūkį? Ką iš to gavo vartotojas, ir kaip tai padidino Lietuvos konkurencingumą pasaulinėje rinkoje? Ne konkrečių kelių įmonių, kurios prisitrynė ir ne viską iššvaistė, bet šalies bendrai? O ir kurios eksportuojančios įmonės išties prasimušė eksporte dėl to, kad joms buvo skirta tikslinė ES parama?

Juk net prezidentė kvaksėjo dėl to, kad per mažai įsisavinama – ne dėl to, kad fondai iššvaistomi, nes neskaičiuojama investicinė grąža. Per praeitą krizę graikas gavo 5 kartus iš ES mažiau už lietuvį – spėkite, kurie masiškai emigravo, nes nebeturėjo jokių pajamų, ir kieno šalyje prekybininkų pelnai per krizę (!) išaugo kone dvigubai?

Jei manote, kad graikų, tai galvokite iš naujo.

  • Wasting weekends (švenčių švaistymas)

Kiek Lietuva turi savo valstybinių “nepriklausomybės“ švenčių?

Bent tris oficialiai, kurias žiniasklaidai tenka kasmet mokyti publiką įvardinti teisingai, nes tiesiog pavadinti Nepriklausomybės neišeina, kadangi tai ir valstybės sukūrimas, ir atkūrimas, ir atkūrimo atkūrimas.

O jei vasarą pasidarai per vidurį liepą, tai dar reikia po vieną pašvęsti birželį ir rugpjūtį (geriausia, kai ilgiesi savaitgaliai gaunasi, o vardan jų ir pakiloti dienų negaila), nes negi visa likusi vasara “veltui“ prapuls – tada visi tampa religingi, ir pašvenčią Jonines bei Žolines. Pridėjus padvigubintą velykinį ir kalėdinius šventimus bei minėjimus, o kur dar šalies globėjas Kaziukas, bei Marijos Žemės prižiūrėtoja, dangun imtoji, tai religingesnės katalikų tautos, ko gero, pasaulyje nesurasi.

Bet tai juk net ne visos atšvenčiamos šventės dar, tiesa? Nes jei Bažnyčiai teko versti bent vieną dieną savaitėje ilsėtis, tai dabar reikia galvoti, kaip čia dar oficialiai nedirbti.

Suprasčiau, jei BVP augimas eina link ekonomikos perkaitimo, bet kad produktyvumas neauga taip sparčiai, kaip norėtųsi jau “įstojus į tą turtingųjų klubą“ (kuriame augimas gal ir yra nedidelis santykinai, bet stabilus ir, svarbiausia, piniginėmis išraiškomis gerokai didesnis, nei procentinės parodo, o ne atvirkščiai, kaip Lietuvoje, ir tai nebūtinai “pagal Jurgį ir kepurė“).

Bendrai paėmus, aš nesu prieš ilsėjimąsi, bet iš to poilsio kažkas turi rinkoje uždirbti, kad apyvartumas ekonomikoje nestrigtų ir BVP augtų net per šventes bei savaitgaliais – o kai pinigus išvežate kelionėse užsienyje (nes ką namie tiems “patriotams“ veikti – kažkodėl emigrantai paprastai į tėvynę grįžta, kai tėvynainiai dažniau mauna iš jos), tai čia elgetos siekis, kad jam praeivis pagrotų gitara, o jis pats šiam už tai ir sumokės.

Nes – tanzen! Lasha tumbai!

  • Government dependence (priklausymas nuo valstybės)

Ir bendrai nuo bet kokios paramos, dotacijų, subsidijų bei kompensacijų, pradedant ES parama ir tuo nebaigiant.

Bendrai aš laukiu, kada toji parama vieną dieną baigsis. Nes šitas vogimas iš europiečių uždirbtų pinigų, pakeliui dar vagiant ir iš tautiečių (nes ES ne viską pilna apimtimi finansuoja), yra pasiekęs begėdiškus mastus net Rusijos korupcinių schemų požiūriu (ten tiesiog mažesni procentai yra didesni rubline/dolerine išraiška, bet lietuviški, jei jus dabar apima patriotiškas džiugesys, yra pelningesni eurine už vieną procentinį atkato punktą).

Dar liūdniau, kad iš esmės visas lietuviškas verslas ir visa ekonomika visiškai pasodinta ant ES fondų adatos – jei ne tiesiogiai per vyriausybę privati įmonė pasiima tuos pinigus, tai per ją pasiima antro ar trečio lygio įmonė kaip šios subrangovai. Ką Lietuvoje bedarytum, o itin paklausu ieškoti darbui žmonių, kurie turi patirties įsisavinant ES lėšas arba dalyvaujant viešuose pirkimuose – fondačiulpių vaBybininkų, kurie, aišku, vadinasi B2G, bet realiai suprantate, apie ką kalba čia eina, net jei tiesiogiai atkatai, suprask, nedalinami. Nes nėra jokio verslo Lietuvoje dabar, per kurio buhateriją nėra prasisukęs ES fondų euras – esi Tier1 ar “ne prie ko“ verslas.

Aš laukiu, kada visas šitas čiulpimas užsilenks. Tada stambiausi čiulpikai bandys išsunkti iš rinkos (suprask, iš mažesnių ar tų, kurie tenkinosi eurais iš čiulpikų, o ne tiesiogiai). Ir kai jau šitas čiulpikų gyvatynas kibs vienas kitam į gerkles ir pagaliau persižudys vienas kitą (prisitrynusiųjų per partines schemutes dalykiškųjų blue ocean strategija virs red ocean nuo kraujo), tada gal tik yra vilties, kad bent jau tie, kurie išliks, ims pričiulptus iš ES pinigus pagaliau investuoti, skaičiuodami ROI ir realiai siekdami juos užsidirbti rinkoje, o ne įsisavinti iš ir nusavinti sau.

Arba nueis graikų keliuku: skolinsis padengti esamas skolas (nes ES dotacija grubiai sudaro trečdalį visos realios Lietuvos ekonomikos), kol niekas jau nebeskolins.

Turėkite omeny, kad su tokia korupcija bei neefektyviu lėšų naudojimo praktika (kultūra – čia sunkiai vadinti sekasi), tai prasiskolinimas įvyks greičiau, nei galite įsivaizduoti, guosdami save maža valstybės skola (vien praeita krizė ją per pusmetį pystelėjo kone dvigubai, nu bet ką padarysi – tokie laikai, toks palikimas, sako).

  • Shortcuts (greiti keliai)

Jeigu Lietuvoje neuždirbi greitai – esi priverstas ir numirti greitai. O mokesčius susirinks iš jūsų avansu, dar net nespėjus pradėti dirbti. Taip, tokie įstatymai, mieli mano proletarai, kurie apie verslus svaigstate, bet nesate jų bandę bent pradėti daryti.

Nes galite kaltinti emigrantus, kad tie greitai norėjo prasigyventi ir tepė slides, bet šalies mastu nėra jokios ilgalaikės valstybės strategijos turtėjimo atžvilgiu, o tik nuo rinkimų iki rinkimų, kada ir vėl visa valdžia pasikeičia, o šioji užsiima senesnių kadrų valymu ir keitimu į savus “profesionalus“, kad taktiškai praturtėtų bent jie.

Bendrai paėmus, parlamento pakeitimas vienu ypu ir urmu irgi neveda prie stabilumo ekonomikoje. Kai JAV Kongresą, sakykime, keičia urmu kas 2 metai (Lietuvoje tai būtų rinkimai pagal partijų sąrašus, ko gero), o va Senatą (kas lietuviškai būtų pagal apygardas asmenis rinkti) keičiama kas dveji metai jau tik po trečdalį, tada išsaugojama ir atsinaujinimas, ir tęstinumas, nekalbant apie tai, kad jie jų Senatas stabilizuoja visokius “tautos gelbėtojus“ (Lietuvoje abu parlamento rinkimų būdai sumesti į vieną katilą ir keičiami tuo pačiu metu vienu ypu, jei neskaitysime antro turo asmenukams), ir jei tų prisirenka kritinė masė Kongrese (Atstovų Rūmuose).

O šias funkcijas sumetus Lietuvoje Prezidentui, nesuteikus tam darbui įrankių, ir tikintis tautos brandumo renkantis savo atstovus viešųjų interesų derinimo politinėje biržoje, yra mažiausiai naivu (tik kai dėl dvigubos pilietybės referendume spręsti reikia, tada oi, durna leudiz™, gal kažkaip be jų už juos?).

Bet ir šiaip Lietuva neturi supratimo, kas ir kodėl yra tame pasauliniame turguje.

Pats greičiausias būdas prasimušti tam kartui, aišku, eksportuoti savo darbo jėgą pigiai – tiek emigracija (laikant tai ne protų nutekėjimu, o šlako atsikratymu), tiek ir parduodant dempingu eksportui savo prekes ir paslaugas, gaminamas vietoje, kur darbo kainos sudedamoji sąnaudų struktūroje yra begėdiškai užspausta.

  • Victim mentality (aukos sindromas)

Niekas tiek neverkia, kaip juos skriaudė visokie okupantai, kaip lietuviai, atitinkamai švęsdami ir minėdami ne vieną nepriklausomybės dieną.

Maža to, vis jaučia, kad jiems visi už viską skolingi, ir visi kalti, tik ne jie patys: tai sovietmetis (kiek jau laiko praėjo nuo Kovo 11???), tai Rusijos grėsmė (hamletiškas klausimas: yra ar nėra – ir pagal tai yra partijų ideologinė visa takoskyra), tai Vakarai išdavikai (babkių duokite, rupūžės!), tai žydai per daug nori (dar ko!), tai lenkai per mažai lietuviškai mokosi (nes tada rinksis prastesnius lietuviškus “universitetus“, nei lenkiškus didmiestyje, kurie įeina į pasaulinius reitingus), tai žemaičiai separatistai (vanduo iš čiaupo dega, platinam!!!), tai buduliai traktoristai (kas tuos valstiečius rinko, kas???) ir t.t.

Net jei angliškai vakariečiai vadina KGB muziejumi, tai lietuviai susireikšmins kaip genocido ir rezistencijos akcentavimu, nors ten iki šių kriterijų tinkamo reprezentavimo yra taip pat toli, kaip Coca-cola butelį su Mentos tablete vadinti raketinės technikos moksliniu muziejumi-laboratorija. Tik pavadink lietuvius ruskiais, arba labusais, naciais ar fošystais, o partizanus banditais arba juos ir visą tautą, suprask, žydšaudžiais – p*zėėėė, užsitrolino, ir jau triedžia plytomis, kad trinkelėmis gali visus tėviškės laukus ir klonius išgreideriuoti, o po to štabeliais į eksportą dempingu pavaryti.

Nu, nesitrolinkit. Nu, vat nuo žodžio visiškai nesitrolinkit. Nu, esi tu kokiam kacapui fošystas, ir ką? O jis gi tau – vis tiek okupantas, tai tas ant to!

Gal padarom kaip Gedimino laikais buvo, kad Lietuva buvo visiems svetimšaliams to meto Amerika kaip galimybių šalis? Vilniuje tos visos žydų, vokiečių, totorių, rusų (sic!) ir netgi latvių (šiaip ne Vilniuje kaip mieste jau, nes nebuvo jų anais laikais, tai ką dabar, braliūkai?) gatvės juk yra ne okupacijos, bet tolerancijos palikimas, ir imigracijos priminimas, kada buvome nuo jūros iki jūros daugiataučiai – tai ir semkite, kaip himnas sako, iš praeities tą stiprybę, o ne namuose kūkčiokite, kad į liūlį kažkada gavom, tai dabar visiems užsukusiems apie tai pasakoti privalome.

Kančios demonstravimas tam, kad ką? Negėda pralaimėti mažiems prieš milžinus – gėda buvo tik myžti į kamašą, kad nepyptelėta, bet, kita vertus, vadų bailumą tauta su kaupu pokaryje išpirko, ar ne? Galėjo mažiau išvežti, jei ne išgyventi, bet mirti būtų pasirinkta? Galėjo, bet juk taip elgėsi ne tik lietuviai, tai ką čia vagonais ir Sibiru sugraudinsite, kada vakariečiai turi savų sarmatų tam laikotarpiui ne mažiau, ir Waffen-SS nebuvo iš lietuvių formuojami. Galima kitaip tiesiog akcentus sudėlioti? Galima.

Tai kaip rusai visur randa priešų, tai lietuviai visada randa skriaudikų.

Net jei aplinka išties nepalanki – o kada ji pasaulinėse rinkose buvo palanki? Priminkite, ar Lietuva vis dar dotuoja žemės ūkio eksportą į Rusiją (taip, sankcijos ten apeitos, Svalios sūris parduotuvėse – paburnokite ant išdavikų vokiečių dėl ko nors), nes, ačiūdie, Ignalinos AE uždarė, tai nebeduotuoja baltarusių elektrikų importuotojų?

Bendrai paėmus, o ne per brangiai kainuoja mokesčių mokėtojams tas kai kurių asmenų hobis, vadinamas žemės ūkiu? Tegul lenkai aria, o mes jiems – tų pačių euriukų, kuriuos visokie agrokoncernai nusavina, o po to dar ir brangiau už lenką maistą čia pat parduoda, ir dar mokesčių nesusimoka (jie gi socialiai remtini, kaip suprantu).

Kaip sakiau, himne sakoma iš praeities stiprybę semti, o ne paguodą ar priežastis paverkti. Gana kaišioti savo dvasines ir istorines stigmas ir Vakaruose – tai yra blogo tono požymis, o ir jiems rūpi dabar, ką galime pasiūlyti, ir kas mes ketiname būti ateityje (o ne kad ir ateityje kaulinsime ES paramos). Būti ES ir NATO ne kaip aukos, o kaip likimo kalviai. Negėda dar vis dėl išsiverktos NATO oro policijos, kada nukritęs lėktuvas taip ir neatpirktas KOP?

  • Not reading (neskaitoma)

Nereikia apsigaudinėti save knygų muge – yra ir kitos mugės be šios, ir tai yra normalu, o dėl Restos visi netampa kažkaip labiausiai statančių tauta, ar dėl kačių parodos kokiu katukų rojumi. Litexpo ištisus metus tas parodas vieną po kitos metiniu ciklu prasukinėja – neišvardinsite nei pusės.

Nenormalu, kad šalis klaikiai mažai skaito (pažiūrėkite deklaruojamus bestselerių tiražus…). Ir net jei skaito, tai šiukšlinės vertės literatūrą. Ir net jei išleidžiama kažkas vertingo, tai tik dotuojant ir dovanojant kažkam, o ne analizuojant, kas ir apie ką parašyta. Pagalvokite, ką pasako gyventojų skaičiui turimas TV kanalų ir radijo stočių kiekis, lyginant su knygų tiražais? Nekalbu jau apie valandas, praleistas feisbukinantis, nei kad skaitant knygas, atsijungus nuo viso socialkių triukšmo.

Švietimas išvis tragiškas – užuot verkus dėl tautiečių (!) lenkų, kurie išvyksta studijuoti į gerokai geresnius ir pasauliniame reitinge esančius lenkiškus universitetus, todėl, suprask, reikia juos labiau lietuvių kalbos per prievartą apmokyti, gal vis tik dera verčiau pamąstyti, ką su visu šituo fiktyvių diplomų fabriku daryti.

Ar ne paprasčiau ir efektyviau būtų išvis visus “universitetus“ uždaryti (Aušra Maldeikienė jau vis tiek į Seimą išėjo, tai dėl likusios profesūros gi nebesvarbu, kaip suprantu), o studentams skirti tas valstybines stipendijas studijoms užsienyje? Tarpukariu Lietuvoje taip iš pradžių ir darė, kol atsirado jau poreikis turėti ir nuosavą tautinį universitetą. Bet tai jį steigė ne užsihabillitavę maumai, o profesioriai ir dėstytojai, baigę užsienio universitetus. Galop, lėšų aukštąjam mokslui, paaiškės, kad tokiam modeliui yra netgi per daug, bet ir rezultatas bus labai greitas – tik tada ir galima bus kurti realią aukštojo mokslo infrastruktūrą be viso netikusio paveldo ir nestatant tuščių inovacinių slėnių neaišku apie ką ir kam.

Bendrai ir teksto suvokimas yra įgūdis, kuris ne puoselėjamas, o užmušinėjamas dar mokyklose bei skatinamas atrofuotis. Kiek jūsų perskaitė šį tekstą iki galo arba bent iki čia? Kurie iš jūsų sugeba parašyti komentarą ne tik su skyrybos ženklais (apie klaidas rašiboje™ tai beviltiška užsiminti), bet ir su diakritiniais, kur yra paukščiukai, nosinės ir taškai ant ė?

  • Refuse to network and travel (kontaktų vengimas ir nenoras keliauti)

Ha! – jau girdžiu iš jūsų – jau čia tai nepričiupsi, senas bambekli, nes lietuviai ir keliauja daug, ir feisbukinasi, ir išvis visa karjera daroma netgi per pažintis, ir cementofkės bei korporatyfkės itin populiarios, ir netgi emigruojama į kitas šalis dėl uždarbio!

Suvartėte, aha.

Visa tai gerai, tačiau – o tai kam, kad ką?

Aš juk kalbu dar ir apie šalį kaip visumą, o ne tai, kaip jūs Lietuvoje toje besitraukiančioje rinkoje prasistumdote kelią alkūnėmis ir išnaudojate blatą ir kyšius kažką sau pasiekti.

Aš kalbu apie tai, ką Lietuva pasaulyje šiuo atveju daro. Taip be darbo jėgos eksporto, jei tai galima vadinti “(iš)keliavimu“ – kada ketvirtis Lietuvos persikraustė nuolatiniam gyvenimui nebe Lietuvos teritorijoje, o dar koks ketvirtis važinėja pamaininiu metodu uždarbiauti į užsienį.

Kiek lietuviai nėra “rusai“ vakariečių požiūriu? Kiek Lietuva išties svarbi kaip NATO ir ES šalis? Kokius santykius mes kuriame su kaimynais lenkais, latviais, rusais ir baltarusiais, bei Baltijos regiono šalimis kaip estai, vokiečiai, danai, švedai, suomiai ir dar gal norvegai? Kur ta Vilniaus regioninė lyderystė, vedant į Europą ne tik Kaukazo šalis, bet ir tą pačią Ukrainą?

Nes taip atmetus kiauksėjimą prezidentės, kuri taip tik neutralizuoja Rusijos pravardžiavimais priekaištus jai dėl partškolos, bet pati išties juk realiai neįkerta į Rusijos grėsmes ir net nenutuokia, ką dėl to daryti (kaip sako Šventraštyje, tai spręsk pagal veiksmus, o ne žodžius – su kaimynais susipykta, visa kita nevystoma arba paskubomis atpyskai padaryta spaudžiant tą suvokiantiems kitiems žmonėms, ir niekas neturi ilgalaikių pasekmių). Apie tai, kaip talentingai sugriovė visą Valdo Adamkaus įdirbį užsienio politikoje (santykius su lenkais ir kitais kaimynais, tą pačią lyderystę ir t.p.), tai net nepadoru priekaištauti – kaip storuliai geri žmonės, nu bet čia genai tokie ir “stambūs kaulai“. Vis tik glušą ir bažnyčioj muša – tai kokie glušiai ją, užuot nuo bandymų lipti ant altoriaus išviję pasispardydami lauk, rinko dar ir antrai kadencijai?

Mat juos šunes tuos politikus, aišku, bet ką galite pasakyti apie Lietuvos eksporto atstovybes užsienio šalyse? Kiek Lietuva išnaudoja ES rinkos galimybes kaip šalis, o ne pavienių įmonių dėka?

Suprantu, kad po ambasadoriaus, karinis atašė yra vien dėl Lietuvos padėties svarbu, o toliau kuris ten eina pagal svarbumą? Konsulas, nes apstu emigrantų – gerai. Nors kaip Norvegijoje lietuvių vaikus apsaugo nuo vietos tarnybų piktnaudžiavimo, tai ir juvenalinis justicijos pasekėjų klausti nereikia, nes nepamenu, kad nors vienas Lietuvos pilietis būtų gavęs konsulinę diplomatinę pagalbą tais atvejais – buvo tiesiog “nurašyti“ padefaultu pagal kaltumo budulistinę prezumpciją, o ir Švedijoje žurnalisto klausimas apie išnaudojamus lietuvius poniai prezidentei tik pašaipų juoką sukėlė.

Mat juos šunes darkart, nes po šių dviejų turėtų būti itin svarbus ekonomikos, prekybos arba komercijos atašė, ir tai neturi būti palikta tik diplomato iniciatyvumui, o turi būti paremta realiais pinigais ir realiu personalu, ir apie jo darbą turi spręsti Lietuvos eksporto įmonės. Taip škotiškas viskis atstovaujamas ambasadiniu lygiu pasaulyje, ir todėl šio gamintojai aktyviai agitavo škotus neišstoti iš JK, kad nenutiktų airiško viskio likimas (iki 1920 metų pastarieji turėjo 80 proc. rinkos, o ją dabar pasiėmė škotai). Lietuvos ambasadoms pinigus išlaikymui ir turi uždirbti komercijos atašė – kaip kad pardavimo vadovai įmonėse. Bet net ne visos ambasados tokius turi, tai nors gerai, kad garbės konsulais skiria kažkiek verslius kitose šalyse.

Ir iš čia mano klausimas tiems, kurie pasišaipė pradžioje – ir kaip Lietuvos verslas tuomet išnaudoja ryšius per savo šalies atstovybes, ir kiek lietuvių, dirbančių ar norinčių dirbti su eksportu, realiai žino apie svečių namų buvimą prie ambasadų bei šių adresus? Tai čia juk apie netvorkingą ir travelių, nu.

* * *

Kaip ir Grant Cardone, taip ir aš pasakysiu, kad tai, ko gero, ne visos priežastys, bet verčiančios susimąstyti, kuria linkme verta keisti Lietuvos bendrą mentalitetą, kas yra šalies ir žmonių trūkumai, kuria linkme tobulinti ir kokį strateginį vystymosi kelią rinktis.

Nes taip ir liksime pakelėje su ištiesta ranka toje pasaulinėje rinkoje, retkarčiais kaip juodadarbiai kažką pasiūlydami ir tam kartui ant smūgio užsidirbdami, kad visus tuos pinigus išleistume vaistams arba pragertume. Skurdas neleis ir skaityti nieko kito, kaip vakarykščių laikraščių, po ko lunatikai klykaus, kad reikia kokio “airiško kelio“ ar kad ugninis vanduo bėga buržujams iš čiaupo, nes taip spauda gi rašė, o aš ir tikiu, kaip sakė kareivis Šveikas. Bet jis neslėpė, kad yra idiotas.

Na, tikrai nežinau, kaip tą Lietuvos mastu pakeisti. Nes paikas vaikiškas noras, kad praturtėję pavaldytų, nes jau žino receptą, tai paprastai baigiasi tik dar didesniu jų praturtėjimu, o rinkėjų nuskurdinimu, bet kad ir nuskurėlių atėjimas į valdžią tik juos vienus tepraturtina.

Tai gal pradėti povaliukais reikia nuo savęs, savo šeimos ir savo aplinkos?

Bet ką aš, čikenfektoris, išmanau.

Jei tekstas tiko ir patiko, tai geriausia balsuoti piniginiais vienetais, ir jau vakar Algirdo S. dėka (ačiū jam!) galite paremti tinklaraštį per PayPal:

https://paypal.me/Punkonomics

Dėkoju visiems iš anksto!

Pinigus planuoju investuoti į Youtube kanalą, kur bus dar daugiau smagumo vardan Jūsų malonumo!